Balandžio 28 d. Vaišnavi gimtadienio proga Trišakti sugalvojo surengti harinamą turistiniame autobuse "City Tour". Ji surinko grupę bhaktų ir visi sėdo į vėliavėlėmis ir balionais puoštą autobusą be stiklų, atvirais langais ir išvažiavo į Vilniaus senamiestį padainuoti. Nuotaika buvo labai puiki. Žmonės šypsojosi ir mojavo rankomis. Vėliau bhaktai komentavo, kad tokios patogios harinamos dar nebuvo. Niekas nepavargo, o gera nuotaika buvo pas visus. Čia galima pažiūrėti video iš harinamos autobuse. Filmavao bhaktai iš Kauno.

Savo draugei

Mano protas ne apie namų ruošą galvoja.
Dabar aš verkiu, dabar juokiuosi iš tų,
kurie mane smerkia.
Jis verčia mane tapt
atstumtąja, atsiskyrėle miškuose!
Jis atėmė mano tėvus, brolius ir seseris,
mano gerą vardą. Jo fleita
paėmė mano širdį —
jo fleita, plono bambuko spąstai, sučiupę mane —
pigi bambukinė fleita buvo Rādhos žūtis.
Ta tuščiavidurė, naivi lazda —
maitinta jo lūpų nektaru, bet leidžianti
nuodus...
Jei tu kur surasi
nariuotų bambukų brūzgyną,
nuplėšk jų šakas!
draskyk juos ligi šaknų!
Išmesk juos
į jūrą.

Dvidža Čhandidāsa sako: Kodėl bambukas?
Ne jis, o Krišna suviliojo tave: jo negali tu išrauti.

Ji kalba:
Lai mano kūno žemė susilies su žeme
ant kurios mylimasis vaikšto.
Lai mano kūno ugnis taps šviesa
veidrodyje, kuris atspindi jo veidą.
Lai mano kūno vanduo nutekės prie vandens
iš lotosų tvenkinio, kur jisai maudos.
Lai mano kūno kvėpavimas taps oru,
gaivinančiu jo nuvargintas galūnes.
Lai aš būsiu dangum, ir judės per mane
šis tamsus debesis Šyāma, mano mielasis.

Govinda-dāsa sako, O auksaspalve,
Nejau jis, su smaragdiniu kūnu, leis tau išeiti?

bhrātar vāyasa-maṇḍalī-mukuṭa he niṣkramya goṣṭhād itaḥ
sandeśaṁ vada vandanottaram amuṁ vṛndāṭavīndrāya me
dagdhuṁ prāṇa-paśuṁ śikhī viraha-bhūr indhe mad-aṅgālaye
sāndraṁ nāgara-candra bhindhi rabhasād āśārgalā-bandhanam

(Lalita Madhava, 3.9)

Radharani pažvelgė į dangų. Varna virš galvos skrido link Mathuros. Netikėtai, rodydama į šią varną, Radharani tarė: „Ei, varna. Tu! Taip, tu! Ar skrendi į Mathurą? Prašau paklausyk Manęs. Neskrisk niekur kitur! Skrisk tiesiai į Mathurą. Ten tu pamatysi karalių, kurio vardas Mathuranatha. Kai su juo susitiksi, nusilenk Jam ir perduok Jam žinutę. Žinutę, kurią Aš tau duosiu, pristatyk Jam. Ar supranti? Jei namas dega, kokia pirmoji namų šeimininko pareiga? Jo pirmoji pareiga paleisti naminius gyvulius, jeigu jų yra. Gali pats sudegti, pavirsti pelenais, bet jie lai bus išgelbėti. Mano kūnas yra tarsi namas, kuris dabar dega. Ir kas padegė šį namą? Tai tas pats Krišna, tai Jis sukėlė šį gaisrą namuose. Pasakyk Jam, o varna, pasakyk Jam! Mano gyvybė yra tarsi naminis gyvulys, prāṇa-paśu, bet ji negali ištrūkti. O kodėl negali? Šis gyvulys negali ištrūkti, nes durys labai stipriai užšautos skląsčiu. Tad, tegul Krišna ateina ir atšauna jas.“

Tada Radharani tarė varnai: „Jei tu nori sužinoti, kas yra šitas skląstis, aš tau pasakysiu. Kai Krišna paliko Vrajabhūmį, Jis mums pasakė: ‘Aš sugrįšiu. Aš greitai grįšiu.‘ Šis pažadas yra labai stiprus skląstis. Tik šia viltimi mes gyvename toliau. Bet Krišna negrįžta. Tad, tegul Jis ateina ir atšauna duris.“

Tai Radharani nuotaika. Ji jaučia aštrų išsiskyrimo su Krišna skausmą, Ji miršta. Visas namas, Jos kūnas, apimtas ugnies. O prāṇa-paśu, Jos gyvybė, kuri yra tarsi naminis gyvulys, dabar dega. Ji negali ištrūkti laukan. Radharani pasakė varnai: „Labai stiprus skląstis ant durų, todėl lai Jis pats ateina ir atšauna duris. Tai reiškia, tegul Jis atsiima savo žodžius.“

Radharani kurį laiką tylėjo. Tada, žvelgdama į savo aṣṭa-sakhes, Ji tarė: „O Mano brangios draugės, tuoj pat nuneškite Mane prie Jamunos kranto. Paguldykite Mane ten, po kadambos medžiu, ant Jamunos kranto, nes Jamuna ir kadambos medis yra Mano geriausi draugai nukamuoto gyvenimo pabaigoje. Paimkite Jamunos dumblo ir ištepkite juo visą Mano kūną. Po to ant Mano viso kūno užrašykite: ‘Šjama, Šjama, Šjama, Šjama. Tada paimkite truputį tulasī-mañjarių ir uždėkite juos ant Jo vardų, nes vardas Šjama ir pats Šjama nesiskiria vienas nuo kito, nāma-nāmi abhinna. Tada visos jūs turite susėsti ratu aplink mane, ir kai Mano gyvybės kvapas paliks Mane, jūs visos turite šaukti: ‘Hari! Hari!'

(Iš Gour Govinda Swamio, "Embankment of separation")

Kviečiame pasiklausyti naujai išverstos Jo Dieviškosios malonybės A.C. Bhaktivedanta Svami paskaitos iš "Čaitanja Čaritamritos", Madhya līlos 20 sk. 156-163 posmai. Paskaita įrašyta 1966 metų gruodžio 13 d. Niujorke.

Kali juga

Vedos išpranašavo gerąsias ir blogąsias mūsų epochos puses. Kali juga prasidėjo prieš penkis tūkstantmečius ir tęsis dar 427 000 metų.

Dėl galingos Kali amžiaus įtakos kas dieną mažės religingumas, teisingumas, švara, pakantumas, maloningumas, gyvenimo trukmė, fizinė jėga ir atmintis.

Kali jugoje apie žmogaus kilmę, elgesį ir savybes bus sprendžiama pagal tai, kiek jis turi turto. Valdžia ir įtaka nulems įstatymus bei teisingumą.

Vyrai ir moterys gyvens drauge tik dėl išorinio susižavėjimo, o verslo sėkmė priklausys nuo apgavysčių. Moteriškumas ir vyriškumas bus vertinamas pagal įgudimą sekso reikaluose, ir žmogų laikys brahmanu vien todėl, kad jis nešioja šventą virvelę.

Žmonės taps neįžvalgūs, rajūs ir nuskurdę. Moterys praras skaistumą ir nevaržomai keliaus nuo vieno vyro pas kitą.

Asmenybės dvasingumas bus vertinamas tik pagal išorinius simbolius, ir tuo pačiu pagrindu žmonės keis vieną dvasinį rangą kitu. Jei žmogus nesugebės gerai apsirūpinti, jo padorumas atrodys abejotinas, o tas, kuris mikliai žongliruos žodžiais, bus laikomas išsilavinusiu mokslininku.

Šventą vietą žmonės laikys nedaugiau nei vandens telkiniu tolimoj šaly, o grožis, jų nuomone, priklausys nuo šukuosenos.

Normal 0 19 false false false LT X-NONE X-NONE

Klausimas, kodėl Krišna neatsiliepia į savo bhaktų garbinimą, jaudina ne vieną, praktikuojantį Krišnos sąmonės procesą. Šiuose tekstuose Krišna pats paaiškina tai gopėms, kurios pyko ant Krišnos už tai, kad šis paliko jas visas prieš pat prasidedant raso Save s šokiui. Iš pradžių jis suteikė joms didelę viltį, jog visi jų dvasiniai troškimai bus išpildyti, tačiau vėliau, netaręs nei žodžio jis jas paliko, ir atrodė, jog visam laikui. Kai gopių meilės ir išsiskyrimo jausmai pasiekė tokias aukštumas, jog Krišna tiesiog nebegalėjo nuo jų pasislėpti, Jis vėl joms pasirodė. Nors gopės labai džiaugėsi, jog Krišna jų nepaliko visam, jos pyko ant Jo, nes mylintis ir mylimas žmogus negali elgtis visiškai savavališkai, neatsižvelgdamas į tai, kokį skausmą suteiks tiems, kurie jį myli. Tad gopės apkaltino Krišną, o Krišna joms teisinosi. Paskaitykite šiuos nuostabius posmus iš "Śrīmad Bhāgavatam" 10-tos giesmės 32 skyriaus su tiek pat nuostabiais Višvanatha Čakravarti Thakuros komentarais.

15 tekstas

sabhājayitvā tam anaṅga-dīpanaṁ
sahāsa-līlekṣaṇa-vibhrama-bhruvā
saṁsparśanenāṅka-kṛtāṅghri-hastayoḥ
saṁstutya īṣat kupitā babhāṣire

Śrī Kṛṣṇa pažadino romantiškus gopių troškimus, ir jos pagerbė Jį žvilgčiodamos į Jį žaismingomis šypsenomis, meiliai gestikuliuodamos antakiais, ir pasidėjusios ant savo kelių, masažuodamos Jo rankas bei pėdas.  Vis dėlto net Jį garbindamos, jos truputį pyko ant Jo ir todėl kreipėsi į Jį šiais žodžiais.

Visvanatha Cakravarti Thakura: Šis posmas aprašo nenorėjusių pasiduoti Kṛṣṇos santuokinės meilės siekiams gopių veiksmus. Išraiškingais antakių judesiais, išreiškiančiais jų asmeninius jausmus, žvilgčiodamos gopės pagerbė Kṛṣṇą, kuris joms sukurstė geismą (anañga-dīpanam). Sabhājayitvā reiškia, kad gopės pagerbė Kṛṣṇą atitinkančiomis emocijomis, bandydamos nuslėpti savo meilės pyktį, galvodamos: „Prieš tai Kṛṣṇa mus atstūmė, o dabar Jis grįžo ieškodamas malonumo sau.“ Bandydamos nuslėpti savo pyktį, jos pradėjo girti Kṛṣṇą, ant savo kelių laikydamos Jo pėdas bei rankas. Āñka-kṛtā taip pat gali reikšti, kad gopės uždėjo savo rankas ir pėdas ant Kṛṣṇos kelių.

Patenkintos Kṛṣṇos rankų ir pėdų prisilietimu gopės šlovino Jį: "Ach! Tavo pėdos ir rankos ypatingai vėsios. Išlaisvinęs mus nuo skausmingos išsiskyrimo ugnies, Tu tikrai pasirodei esąs gaivinantis mėnulis, nežinantis nei liūdesio, nei kančios." Pagyrusios Kṛṣṇą tokiais sarkastiškais žodžiais, gopės truputį supyko. Nors jų pyktis šiek tiek sušvelnėjo nuo ekstazės, kai jos pamatė Kṛṣṇą, vis dėlto pykčio pėdsakas liko prote. Tokioje proto būsenoje jos pradėjo kalbėti.

Seniai seniai gyveno karalius. Vieną gražią dieną jis užritino ant kelio akmenį. Tada pasislėpė ir ėmė lūkuriuoti, nes norėjo pamatyti, ar kas nors pašalins šį milžinišką uolos luitą nuo vieškelio.

Pro šalį pražygiavo keli turtingi pirkliai ir dvariškiai, kurie paprasčiausiai aplenkė kliūtį. Ne vienas jų plūdo karalių, kam jis nepalaikąs tvarkos keliuose, bet patys nė nepamėgino nustumti akmens į šoną.

Po kurio laiko kelyje pasirodė valstietis, nešinas sunkiu daržovių ryšuliu. Priėjęs riedulį jis padėjo savo naštą ant žemės ir pabandė nuritinti akmenį į pakelę. Nors teko gerokai paprakaituoti, galų gale tikslas buvo pasiektas. Žmogelis pasiėmė savo nešulį ir buvo beeinąs toliau, bet staiga pastebėjo, kad ant kelio guli piniginė, kaip tik ten, kur ką tik riogsojo akmuo.

Piniginėje valstietis rado daugybę aukso monetų ir karaliaus laiškelį, kuris bylojo, jog auksas skiriamas tam, kas pašalins nuo kelio akmenį. Kaimietis sužinojo tai, ko daugelis iš mūsų niekaip negali suprasti!

Kiekviena kliūtis suteikia mums galimybę pagerinti savo padėtį.

Harė Krišna!
Dhirašanta dasa

amarṣāt premersyāṁ sapadi dadhatī kaṁsa-mathane
pravṛttā haṁsāya svam abhilaṣitaṁ śaṁsitum asau
na tasyā doṣo 'yam yad iha vihagaṁ prārthitavatī
na kasmin viśrambhaṁ diśati hari-bhakti-praṇayitā

Galvodama apie Kṛṣṇos žiaurią kelionę į Mathurą ir apie tai, kaip Jis paliko Rādhą ir kitas piemenaites, Lalita negalėjo to pakęsti. Šioje meilės pavydo nuotaikoje ji pradėjo aiškinti savo širdingą norą gulbei. Nederėtų manyti, kad ji darė klaidą kreipdamasi į nebylų gyvūną kaip šis, nes Kṛṣṇa premos prigimtis yra tokia, kad ji padaro žmogų nekaltu (naiviu), ir, matydamas Kṛṣṇą visur, bhaktas pasitiki bet kuo visoje visatoje.

Rūpos Gosvamio "Hamsaduta", 8

Tiesiai šviesiai ir iš esmės :) Jei kažkas turi problemų su rūkymu, gal padės :)

Dabar galima nemokamai atsisiųsti Prabhupados mokinio Dhanešvaros pr. knygą lietuvių kalba "Dvasinė ekonomika".

Paspauskite šią nuorodą:
https://sites.google.com/site/dvasineekonomika, ir pakliūsite tiesiai į dvasinės ekonomikos puslapį, kur galėsite paskaityti apie šią knygą.

O jei norite pačios knygos, bet nenorite apie ją skaityti, paspauskite čia:
https://sites.google.com/site/dvasineekonomika/parsisiusti/Dvasineekonomika.pdf

Šrila Thakur Bhaktivinode iš Śrī Caitanya-śikṣāmṛta 3.3

Nusiminimas yra pats žalingiausias praktikuojant bhakti. Yra keturios nusiminimo rūšys: 1) Pasidavimas širdgėlai ir kitoms emocijoms; 2) Pasidavimas blogiems įpročiams; 3) Pasidavimas svaigalams; 4) Pasidavimas prietarams.

Šiame materialiame pasaulyje šiais laikais yra tūkstančiai priežasčių gyvosioms esybėms pasiduoti liūdesiui, sielvartui, pykčiui, baimei, godumui ir sumišimui. Tačiau, vaidhi-bhaktas neturi pasiduoti jiems, kai jie pasirodo. Jie silpnina protą ir trukdo augti bhakti.

Iš paskaitų ciklo "Kaip pakliūti į Vrindavaną?"

http://www.grynas.lt/gyvenimas/zaliavalgyste-mada-ar-revoliucija.d?id=43476623

Toliau yra labai įdomi citata iš „vārta mālos“, priklausančios Pietų Indijos Ramanudžos vaišnavų tradicijai. Ji kalba apie Krišnos brangių tarnų šlovę. Tai iš 340-tos „sakmės".

Kartą Tiru mangai Alvaras padainavo poemų rinkinį ("Periya tiru moli"), šlovindamas Viešpatį. Ten, vienoje dainoje (Periya tiru moli 7-3-10) alvaras dainavo apie lotosinių pėdų šlovę. Išgirdęs tai Viešpats pagalvojo: "Jis žino tik apie Mano lotosinių pėdų šlovę. Taigi, aš padarysiu, kad jis džiaugtųsi visu Mano kūnu.“

Tuomet Jis tarė: "Brangus Alvare! Prašau atvyk į Tiru Čerai (šventa dhama Tamilnādu, Indijoje). Aš papuošiu tavo galvą taip, kaip tu norėjai - Mūsų lotosinėmis pėdomis.“ Paklusdamas nurodymui alvaras atkeliavo į Tiru Čerai ir Viešpats atėjo papuošti alvaro galvą, uždėdamas Savo lotosines pėdas ant jo galvos. Matydamas tai alvaras neleido Viešpačiui to padaryti. Jis pagalvojo: „Kai kalbėjau apie Tavo lotosines pėdas, aš turėjau omenyje aukščiausius bhāgavatas, kurie yra tarsi Tavo lotosinės pėdos. Tad kodėl Tu uždėjai savo lotosines pėdas ant mano galvos?“ Jis tęsė: „Tavo lotosinės pėdos suteikia prieglobstį ir pusdieviams ir demonams. Jos neturėtų būti ant mano galvos. Greičiau Tavo tarnų lotosinės pėdos turėtų būti ant mano galvos.“ Išgirdęs tai, Viešpats susigėdo ir uždavė eilę klausimų, į kuriuos atsakė alvaras. 

"Peteliškė išsklaido klaidingą įsitikinimą, kad pasaulį pakeisti gali tik kankiniai, šventieji arba pasakų galiūnai. Mums visiškai nereikia versti kalnų, kad ką nors pakeistume. Pakanka ir visiškai nedidelių pastangų. Jų poveikis juntamas ilgai ir gali daug pakeisti. Užuot vertusi kalnus ji barsto dulkes."