Šri Šrimad Gour Govinda Svamis Maharadžas

Šriman Mahaprabhu nuomone, Šrimad Bhagavatam yra įrodymų šaltinis neturintis trūkumų, ir joje aprašyta prema-bhakti-tattva. Mes priimame Šrimad Bhagavatam su tokia nuotaika. Mes niekada neieškome bet kokios kitos literatūros. Prema-bhakti augs tik klausantis Šrimad Bhagavatam, ir tik taip jūs galėsite nugalėti nenugalimą - Krišną. Kaip Krišna nugalimas? Jį nugali tik bhakti.

Dabar tęsiasi Damodaros mėnuo. Mes kasdien giedame Dāmodarāṣṭakam. Motina Jašoda suriša Krišną. Kas kitas gali Jį surišti? Jį suriša tik meilės, prema-bhakti virvė. Motina Jašoda turi tokį atsidavimą, tokią bhakti, śuddha-vātsalya, kad ši bhakti siriša Jį. Tokia bhakti Jį nugali ir tokią bhakti galite gauti tik klausydamiesi Šrimad Bhagavatam. Galite neatlikti jokios kitos dvasinės praktikos (sādhanos), tik klausytis Šrimad Bhagavatam ir atlikti śravaṇam procesą. Parikšit Maharadžas neatliko jokios kitos sādhanos. Jis tik klausėsi Bhagavatam, iš Šukadeva Gosvamio lūpų, septynias dienas be paliovos, sutelkęs visą dėmesį, ir su visišku tikėjimu, ir taip pasiekė aukščiausią tobulumą. Toks yra dėmesingo Šrimad Bhagavatam klausymo rezultatas.

- Ištrauka iš nedatuotos paskaitos apie Šrimad Bhagavatam 1.7.25.

Kviečiame pasiklausyti paskaitos iš Bhagavad Gitos, Kokia ji yra, 1 skyrius 23 posmas. Skaito Jo Dieviškoji Malonybė A.C. Bhaktivedanta Svamis Prabhupada. Paskaita įrašyta 1973 metų liepos 19 d. Los Andžele, Kalifornija.

namāmīśvaraṁ sac-cid-ānanda-rūpaṁ
lasat-kuṇḍalaṁ gokule bhrājamānam
yaśodā-bhiyolūkhalād dhāvamānaṁ
parāmṛṣṭam atyantato drutya gopyā

Aš pagarbiai lenkiuosi šiam Aukščiausiam Viešpačiui,

Kurio pavidalas sudarytas iš amžinybės, žinojimo ir palaimos,

Kurio auskarai siūbuoja ir žaidžia ant Jo žandų,

Kuris apsireiškia Gokuloje visu savo spindesiu,

Kuris labai bijo motinos Jašodos, ir nušokęs nuo medinės grūstuvės, greitai bėga šalin,

Kurį vejasi Jašoda, bėgdama labai greitai paskui Jį ir galiausiai pagauna iš už nugaros.

Dig-Darśini-Tika

Śrīla Sanatana Gosvamis

Lenkdamasis Śrī Damodara-īśvarai, kurį lydi Śrī Rādhā, aš dabar pradedu savo komentarą „Dāmodarāṣṭakai“, vadinamą „Dig-darśini“.

Mūla ślokos pradžioje, pati pirmoji intencija yra išreiškiama žodžiu namami – „Aš lenkiuosi“. Taip su meile ir atsidavimu yra nusilenkiama prieš pradedant aprašyti konkrečius Viešpaties puikumo požymius, kuriuos parodo Jo tattva, rūpa, līla, guṇa ir t.t. Taip pat čia yra minima Jo kaip Aukščiausio Dievo Asmens, apsireiškusio Gokuloje, dieviška viešpatystė, o taip pat Jo išskirtinės savybės, tokios kaip visa ko šaltinis. Vėlgi, žodis namami būdingas prašymui suteikti palankumą (mangalartham). Visų renginių pradžioje yra įprasta rodyti pagarbą Īśvarai (Viešpačiui), nes taip išreiškiama atsidavimo tarnystės Viešpačiui nuotaika. Dėl šios priežasties šiame posme pirmiausia nusilenkiama Viešpačiui.

(Dabar komentatorius, Śrī Śrīla Sanatana Gosvamis nagrinės tattva-viśeṣą arba Viešpaties ontologinės padėties ypatumą:) Lenkiamasi kam? Īśvarai, aukščiausiam valdovui. Būtent Jam, kuris yra (1) sarva-śaktimanta (valdantis visas galias), (2) jagateka-nātha (vienintelis visatos Viešpats) ir (3) nija-prabhu (mano paties Šeimininkas). Pirmuoju atveju, taip kreipiamasi į Jį, kad gauti  śakti, galios, taip reikalingos sakant maldas, antruoju atveju Jis taip vadinamas, pažymint, kad Jis yra vienui vienintelis Viešpats, vertas pašlovinimų, o paskutiniu atveju Jis taip vadinamas pažymint ypatingą bhakti arba pasiaukojimo prigimtį. Kaip Jis apsireiškia? Kaip sac-cid-ānanda-rūpam arba pavidalas, sudarytas iš kondensuotų amžinybės, žinojimo ir palaimos debesų. Taip aprašoma Jo aukščiausia  valdžia, kalbant apie Jo tattva-viśeṣa atributą, arba Jo ontologinės padėties ypatumą.

(Dabar bus aprašoma rūpa-viśeṣa – Jo grožio ypatumas:) Jo išskirtinį grožio ypatumą iliustruoja šis teiginys: lasanti (Jo auskarų siūbavimas) pasireiškė, kuomet Jis iš baimės bėgo nuo Śrī Jašodos, arba taip pat: Auskarai linksminasi ant Jo žandų nes Jis nuolat paniręs  transcendentiniuose vaikystės žaidimuose. Taip ypatingai išskiriamas Jo dieviškai skaistus veidas. Arba, taip pat, dar viena žodžių lasat-kundalam reikšmė yra: mahā-saubhagyos arba didžios sėkmės dėka, galėdami asmeniškai bučiuoti Jo dieviškus žandus, šie auskarai pasidarė labai išskirtiniai tarp kitų Jo papuošalų. Šis aukščiausias pranašumas taip pat parodo, kokia didelė kitų papuošalų, puošiančių įvairias Jo kūno dalis, sėkmė. Ir dar, lasanti parodo, kad šie auskarai spindi, nes juos praturtina skaistus Viešpaties kūno spindesys, todėl Krišnos kūnas papuošia Jo papuošalus. Tokia yra prasmė. Panašiai gopės sako Dešimtoje Giesmėje („Śrīmad Bhāgavatam“ 10.29.40):

„O Śrī Krišna! Regėdami Tavo grožį, kuris sužavi visus tris pasaulius, visos šios karvės, paukščiai, medžiai ir elniai patiria, kaip jų plaukai pasistoja piestu!“ („Tuomet ko stebėtis, jog mes taip pat sutrikome?")

Trečioje Giesmėje („Śrīmad Bhāgavatam“ 3.2.12) Śrī Uddhava taip pat sako Vidūrai apie Śrī Krišnos grožį:

„Śrī Krišnos grožis yra toks žavintis, kad stebina net Jį patį: šis grožis yra aukščiausias visos prabangos zenitas, todėl Jo niekas negali papuošti. Iš tiesų Jis pats puošia Savo papuošalus.“

Dabar bus aprašyta parivara-viśeṣa - Jo šeimos atributai, kurie parodo Jo išskirtinį ypatumą. Žodis gokule nurodo tą vietą, kur gyvena gopai - piemenys, gopės - piemenaitės, karvės, veršeliai ir taip toliau. Žodis bhradžamanam nurodo konkrečią, ypatingai tinkančią vietą, kurioje Jis gali parodyti Savo šaunumą, pranokstantį visas ankstesnes līlas. Dar daugiau, Jis taip spindi, nes tik Gokuloje apreiškia Savo svabhavika-šobha – patį natūraliausią spindėjimą. Dešimtoje Giesmėje („Śrīmad Bhāgavatam“ 10.32.14) teigiama:

„(Bhagavanas Śrī Krišna, sėdėdamas āsanoje, atsiradusioje siddha-jogų širdyse, panašiose į lotosus...) apreikšdamas kūną, visų trijų pasaulių spindesio šaltinį, atsisėdo į āsaną, kurią Jam paruošė gopės, ir garbinamas jų apsuptyje skleidė dar didesnį spindesį.“

Jo līla-viśeṣa - Jo žaidimų atributai – aprašomi paskutinėse dviejose posmo eilutėse. Žodis yaśodā reiškia yaśodaya arba „nuo savo motinos Jašodos.“ Bhiya reiškia baimę būti nubaustam už savo prasižengimą - sudaužytus jogurto puodus, pavogtą sviestą ir t.t. Ulukhalat reiškia „nuo grūstuvės“ – kad galėtų vogti šviežią, ant gegnių pakabintą sviestą, Jis pasiėmė didelę medinę grūstuvę, stovėjusią tame pačiame sandėliuke, apvertė ją kitu galu ir užsilipo ant jos. Tačiau (pastebėjęs įeinančią į kambarį motiną su lazda rankoje) Jis tuoj pat vėl nulipo žemyn. Dhavamanam – Jis greitai bėga šalin. Kalbant apie tai, jei tik kas trokšta sužinoti apie šį žaidimą smulkiau, aprašymą galima rasti Dešimtoje Giesmėje („Śrīmad Bhāgavatam“ 10.9.8-9):

„Tuomet Śrī Krišna apvertė grūstuvę kitu galu, užsilipo ant jos ir pradėjo dalinti šviežią, ant gegnių pakabintą sviestą beždžionėms, taip dosniai, kaip Pats to norėjo. Suvokdamas Savo išdaigišką vagystę, akimis Jis baimingai klaidžiojo vienur kitur. Motina Jašoda taip Jį pamatė ir lėtai prisėlinusi iš už nugaros, norėjo Jį pagauti, bet Jis pastebėjo ją ateinant su lazda rankoje, todėl greitai nulipo nuo grūstuvės žemyn ir pradėjo bėgti, kaip baimės apimtas žmogus. Nors jogai, kurie askezių dėka yra labai pažengę, pajėgia panardinti savo protus į brahma, vis dėlto jie net miglotai negali įžiūrėti šitos scenos, kai Jašoda vejasi iš paskos savo sūnų Krišną, stengdamasi Jį pagauti."

Taigi, tato-drutya – ji bėgo labai greitai. Dėl samana sandūros, šie du žodžiai tapo vienu. Gopya – Śrī Jašoda, para amriṣṭam – pagauna Jį iš už nugaros. Čia žodžiai atyanta tato drutya - labai greitai bėgdama paskui Krišną – nurodo saundarya-viśeṣą - motinos Jašodos pilnų krūtų, plačių klubų ir pan. grožio ypatumą, o taip pat detales apie jos meilę savo sūnui. Meilus žodžio gopya vartojimas taip pat užsimena apie didžiulę sėkmę, kurią patyrė gopų kasta (Krišnai nusprendus pasirodyti jų tarpe). Žodžiu parāmriṣṭam (pagautas iš už nugaros) yra užsimenama apie unikalų išskirtinio prieraišumo, kurį Bhagavan Śrī Krišna jaučia motinai Jašodai bruožą (sneha-viśeṣa). Kalbant apie tai, Dešimtoje Giesmėje galima surasti šį posmą („Śrīmad Bhāgavatam“ 10.9.10):

„Vejantis Krišną, platūs lieknaliemenės Jašodos klubai lėtino jos tempą. Nuo greito bėgimo gėlės, įpintos į jos plaukus, išsilaisvino ir krito už jos, bet ji vis tiek Jį toliau persekiojo. Tokiu būdu, vis bėgdama ir vydamasi Jį, galiausiai ji sučiupo Jį iš už nugaros.“

Taip baigiasi Sanatana Gosvamio „Dig-Daršini-Tika“ pirmam Śrī Damodaraštakos posmui.

Kviečiame pasiklausyti Šrimad Bhagavatam paskaitos, kurią skaito Jo Dieviškoji Malonybė A.C. Bhaktivedanta Svamis Prabhupada. Paskaita įrašyta 1972 metų gegužės 26 d. Los Andžele, Kalifornija.

Tad vis dėlto, kas buvo ta tikroji priežastis, dėl kurios Viešpats leidosi surišamas? Višvanatha Čakravarti Thakura apibūdina tai kaip bhakta–ništha. Kas yra toji bhakta-ništha? Bhakta-ništha buvo pasiryžimas (ništha taip pat reiškia ir įsitikinimą), atsidavusiojo pasiryžimo pasireiškimas jo nenuilstančiose pastangose. Kai atsidavęs yra taip pasiryžęs, jog yra pasirengęs padaryti viską, kas reikalinga, kas nutinka dėl tokių jo pastangų? Viešpats apreiškia savo sva-ništha. Abu šie principai yra priežastys, dėl kurių Viešpats yra surišamas. O kas yra toji sva-ništha ? Tai yra pastovi Viešpaties savybė. Pastovi Viešpaties savybė, jog Jį nugali atsidavusiųjų meilė.

Dėl to, Višvantha Čakravarti Thakura kalba apie šį sunkų darbą. Jis mini, jog kai Krišna pamato du dalykus, sunkų darbą, arba parišramą, ir kai Jis pamato nuovargį, kai Jo atsidavęs pradeda pavargti nuo tokio sunkaus darbo.

Taigi, mes niekada neturėtume manyti, kad sunkus darbas ar intensyvios pastangos nėra reikalingos. Mes matome, jog ir šiame materialiame pasaulyje reikalingos intensyvios pastangos. Tiek daug materialistų deda pastangas, kurios netgi putas priverčia bėgti iš burnos, kurios vėliau sukelia tik nepasitenkinimą, taip pat atnešė baimę ir kurių rezultatas galų gale yra mirtis.

Kaip taip atsitiko, kad motina Jašoda gavo tokią malonę, apie kurią teiravosi netgi Maharadža Parikšitas? Tokios malonės nepavyko gauti netgi Viešpačiui Brahmai, Viešpačiui Šivai ar sėkmės Deivei.

Siame žaidime, matome, kad motina Jašoda tą malonę, Krišnos sva-ništhą, gavo savo sunkiu darbu. Viešpats atsako savo atsidavusiajam atsižvelgdamas į bhakto požiūrį ir ryžtą, ir Jis leidžia Sau buti nugalėtam, priklausomam nuo atsidavusiojo troškimų.

Prieš tai buvusiame komentare Prabhupada paaiškina, kad Krišna nėra pavaldus atsidavusiajam, veikiau Jis yra kontroliuojamas atsidavusiojo meilės. Priklausomai nuo to, kokiame santykyje atsidavęs jaučia meilę Krišnai, Krišna jam atsiliepia. Taigi tie, kurie turi motinišką prisirišimą prie Krišnos, kaip motina Jašoda, Krišna atsako į jų meilę ir apdovanoja juos neišsenkančia malone, leisdamas Sau buti jų meilės nugalėtam.

Visi turi tam tikrą suvokimą apie Aukščiausiąjį Viešpatį. Bet koks gi yra motinos Jašodos suvokimas? „Krišna yra mano sūnus.“ Pabandykite tai pakeisti. Tai neįmanoma. To negalima pakeisti. Tai yra amžiais pasireiškiantis prisirišimas, kuris visada glūdi jos širdyje. Ir tie, kuriems patinka toks prisirišimas, turėtų medituoti į motinos Jašodos meilę Krišnai.

Taigi taip motina Jašoda visada galvoja apie Krišną. Tai taipogi yra sunkus darbas. Tai nėra toks lengvas dalykas. Bet jeigu mes turėsime tvirtą pasiryžimą, ir visados stengsimės atminti Viešpatį, klausytis, kaip Viešpats šlovinamas, ypatingai aprašymus ir pasakojimus apie Jo žaidimus dvasiniame pasaulyje, tuomet Viešpats gali būti nugalėtas, kitu atveju Jo įveikti negali niekas visuose trijuose pasauliuose.

Tai patvirtina Viešpats Brahma „Šrimad Bhagavatam“: tiems, kas paskyrė savo gyvenimus šiems transcendentiniams pasakojimams, kuriuos pasakoja Viešpats arba Viešpaties atsidavusieji, tas neabejotinai užkariaus Viešpatį, nors Jo niekas negali įveikti visuose trijuose pasauliuose.

Ištraukos iš Šrila Prabodhananda Sarasvačio „Šri Vrindavana Mahimāmṛtos“

na kuru na kuru mithyā deha-gehādy-apekṣāṁ
mṛtim akhila-pumartha-bhraṁśikāṁ viddhi mūrdhni
cala cala suhṛd-adyaivābhumukhyena vajrād
api ca hṛdi-kaṭhoraḥ śrīla-vṛndāvanasya

O, prašau, ne! Nepuoselėk iliuzijų apie savo kūną, namus ir visa kita! Žinok, kad mirtis sužlugdys visus tavo planus! O drauge, bėk, bėk į Šri Vrindavaną! Nepadaryk savo širdies kietesnės už žaibą! (1.70)

mariṣyase kadā sakhe tvam iti kiṁ vijānāsi kiṁ
śiśoḥ sutaruṇastha vā na khalu mṛtyur ākasmikaḥ
tad adya niravadya-dhīr avapur indriyāsaktikto
na kiñcana vicāraya drutam upaitu vṛndāvana

Drauge, ar tu žinai, kada mirsi? Argi net kūdikiai, kartais nemiršta netikėtai? Aiškiu intelektu, be prisirišimo prie kūno ir juslių, ir nesustodamas pagalvoti, bėk į Vrindavaną! (1.78)

bhrātar yarhi nimīlito ’smi nayane tatra kva kāntātmaja
bhrātṛ-svāpta-suhṛd-gaṇaḥ kva ca guṇāḥ kutra pratiṣṭhādayaḥ
kutrāhaṅkṛtyaḥ prabhutva-dhana-vidyādyais tataḥ sarvatas
tvaṁ nirvidya savidya kintu na calasy adyaiva vṛndāvanam

O broli, kai užmerksi akis mirties metu, kur bus tavo mylinti žmona, vaikai, broliai, giminaičiai ir draugai? Kur bus tavo gerosios savybės? Kur bus tavo šlovė? Kur bus tavo pasididžiavimas, turtai, išsilavinimas, valdžia, ir kitos galios bei turtai? O apsišvietęs ir protingas drauge, kodėl neatsisakai šių laikinų dalykų ir nebėgi į Vrindavaną? (1.81)

are śīghraṁ śīghraṁ suta-dhana-kalatrādi-mamatā
pratāne kālo ’yaṁ nahi vapur idaṁ mṛty-anugatam
samastālabhyānāṁ param idam alabhyaṁ sva-kṛpayā
bhuvi vyaktaṁ vṛndā-vipinam abhidhāvātihaṭhataḥ

Dabar ne laikas prisirišti prie žmonos, vaikų, turto, ir viso kito. Mirtis jau vejasi tavo kūną. Greitai, greitai bėk į Vrindavano mišką, patį rečiausią ir sunkiai pasiekiamą iš visų retų dalykų, kuris dėl savo gailestingumo dabar pasireiškė šiame pasaulyje! (13.21)

vṛndāraṇyam agaṇya-puṣpa-nivahair dhanyāgra-gaṇyair hṛdā
dhyeyaṁ prāpya batānyato hi kudhiyo yad yūyam ādhāv atha
tac cintāmaṇim eva pāda-hatibhir dūraṁ nirasya svayaṁ
hastāgre patita-śvapāka-bhavane bhakṣyāśayā bhrāmyatha

Savo širdyse, medituokite į Vrindavano mišką, kaip į tą vietą, kurioje nesuskaičiuojamai gausu gražių gėlių! Bėk į Vrindavaną! O kvailiai, jei jūsų pėdos nuveda jus tolyn nuo čintāmaṇi brangakmenių Vrindavane, jūs galų gale prašysite išmaldos degradavusių šunėdžių namuose. (13.51)

kānta tvaṅ-mātra-sañchādita-yuvati-mayāmedhya bībhatse piṇḍe
drāg-dṛṣṭe paṇḍitānām api vilayamitā dhairya-rakṣātiśikṣāḥ
kā bhaktiḥ kā viraktis tad-apahṛta-dhiyāṁ kaiva vṛndāvanāśā
tāsāṁ nāmāpy aśṛṇvaṁs tad anusara sakhe rādhikā kuñjavāṭīm

Bjauraus mėsos gabalo, padengto plonu gražios odos sluoksniu ir vadinamo gražia jauna moterimi vaizdas net išminčių moralinius pamokymus nuveda prie sunaikinimo. Ką reiškia atsidavimo tarnystė tiems, kurių intelektą tokiu būdu apiplėšė? Drauge, nelik nei akimirkos klausytis šių puolusių vyrų vardų! Tiesiog bėk į Šrimati Radhikos miško giraites! (13.55)

Radhanatha Svamis: "Duodami mes gauname. Kokia turi būti mokytojo nuotaika? - Kaip palengvinti žmonių kančias ir pagerinti jų gyvenimo kokybę - ne tik užsidirbti pinigų. Turėtų būti meilės, turėtų būti gerumo, turėtų būti užuojautos. Jūs turėtumėte padėti žmonėms pasijusti geriau. Žmonės nėra tik mašinos, jie nėra tik objektai, jie yra žmonės."

"Geras mokytojas turi puoselėti studentų sąmonę. Žmonėms reikia padrąsinimo, reikia patarimų, ir jiems reikia išminties. Kai mes atsiduriame mokytojo padėtyje, turėtume tikrai pasirūpinti žmonėmis, kuriuos mokome. Mačiau tai savo gyvenime, ir mačiau tai daugelio kitų gyvenimuose - kai mums iš tikrųjų rūpi kito žmogaus gyvenimas, ir mes tikrai meldžiame tapti Dievo malonės įrankiu kad padėti šiam asmeniui - tada per mus gali ateiti malonė, kuri daug kartų pranoks mūsų pačių. Štai iš kur ateina tikras malonumas - darydami kiek galima geriau, jaučiamės gerai - tačiau darydami kiek įmanoma geriau, ir matydami bei patirdami per mus tekančią malonę, kuri mums leidžia pasiekti daug daugiau nei galėtume mes patys, štai kada gyvenimas iš tikro kupinas pilnatvės. Taip būna tada, kai mes tikrai dėkingi ir džiaugsmingi. Duodami mes gauname. Taigi, mokykitės jogos menų visu pajėgumu, tačiau naudokite juos atjautos dvasia. Naudokite juos kaip meilės ir rūpesčio išraišką. Ir būtent ši dvasia apšvies jus ir apšvies kitus kur kas labiau nei mechaninės procedūros. Mechaninės procedūros yra gražios, tačiau, jei jos naudojamos meilės, užuojautos ir atsidavimo dvasia, tada jos transformuoja mūsų visumą - kūną, protą ir sielą. O šito taip labai reikia. Padaryti žmonių gyvenimą iš tikrųjų kitokį, padaryti pasaulį kitokį tikrai yra didžiausias pasitenkinimas."

Sačinandana Svamis: "Kai mes kažką duodame kitam, turime turėti omenyje, kad mes sieksime to, kas geriausia to asmens gyvenime. Mokytojas niekada neturėtų daryti mokinio priklausomo nuo savęs. Mokytojas visada turėtų suteikti mokiniui sparnus skristi pačiam. Ir pamatysite - kai mokiniai pamatys jumyse duodančią prigimtį – ah, jie bus tokie dėkingi. Tuomet atsiras labai tamprus santykis. Santykis, kuris niekada nesustos. Dalinkite šviesą, nelaikykite jos sau. Pabandykite tokiu būdu atskleisti tai, kas geriausio kitame žmoguje, ir tada atsiras tikras ryšys. Jūs matote, tiek daug žmonių bendrauja, bet tik keli užmezga ryšį. Tiek daug mokytojų moko kažko, bet tik keli užmezga ryšį su savo mokiniais. Tiek daug draugų, bendrauja su savo draugais, tiek daug vyrų ir žmonų bendrauja su savo partneriais, bet tiek mažai užmezga ryšį, nes jie negalvoja apie tą vieną savybę, tą vieną savybę, kuri neliks nepastebėta, tą savybę, kurios dėka jūs tikrai stengiatės duoti kitam tai, ką turite, kad tik atskleistumėte juose tai, kas geriausia."

Mokytojas neturėtų padaryti savo mokinio priklausomo nuo jo. Mokytojo pareiga visada duoti mokiniui sparnus, kad jis galėtų skraidyti pats.

Mums labai liūdna pranešti, kad nuostabus Šrilos Prabhupados mokinys ir labai brangus man, ką tik paliko šį pasaulį šventojoje žemėje Govardhane, Vrindavane, kur jis gyveno ir dirbo. Matyt jis paliko kūną dėl stipraus astmos priepuolio ir negalėjo kvėpuoti.

Jo Malonybė Gopiparanadhana Prabhu buvo vienas iš ISKCON Govardhano Vrndavane direktorių, ir Sanskrito akademijos - Šrimad-Bhagavata Vidyapitham - pagrindinis mokytojas. Nors kilęs iš Jungtinių Amerikos Valstijų, didžiąją laiko dalį jis praleido Govardhane. Studentai iš įvairių pasaulio kraštų atvykdavo į Govardhaną mokytis iš jo aukšto lygio sanskrito ir bhakti. Geoffrey Klausner gimė Niujorke 1950 m. birželio 28 d. Jis pirmą kartą sužinojo apie ISKCONą 1966 m. per televiziją. Jis gavo lingvistikos bakalauro laipsnį Kolumbijos universitete 1972 m. o iniciaciją iš Šrilos Prabhupados 1973. Antrąją iniciaciją jis gavo 1975 m. Jo tarnystė buvo BBT, kur jis dirbo nuo 1973 metų, sanskrito kalbos vertėjas.

Po to, kai Šrila Prabhupada paliko šį pasaulį, Gopiparanadhana padėjo užbaigti knygas "Šrimad Bhagavatam", "Mukunda-mala-stotrą" ir "Narada-bhakti-sutrą". Neseniai jis išvertė ir sukompiliavo labai didelės apimties Brhat Bhagavatamrtos tomus, taip pat kitus šešių Vrindavano Gosvamių kūrinius. Jis vertė Gaudija Vaišnavų literatūrą iš sanskrito kalbos ir mokė bhaktus sanskrito iki paskutinių savo gyvenimo dienų. Didžiąją savo pastarojo gyvenimo dalį jis nugyveno Govardhane (Vrindavanas, Indija), su žmona - Archa-murti Devi Dasi, sūnumi - Gaura Mohanu, ir dviem karvėmis. Jis paliko pasaulį 2011 m. rugsėjo 15 d. ryte, Govardhane, Vrindavanas.

Žmonės paprastai meldžiasi už tuos, kurie išėjo, kad viskas jiems klostytųsi sėkmingai. Tačiau, kai pasaulį palieka vaišnavai, likusieji meldžiasi jiems, kad šie pasimelstų Krišnai, kad likusiems viskas klostytųsi palankiai. Todėl šiandien galime paprašyti JM Gopiparanadhanos prabhu, kad jis pasimelstų Krišnai už mus, kad mūsų Krišnos sąmonė augtų ir klęstėtų.