Mums labai liūdna pranešti, kad nuostabus Šrilos Prabhupados mokinys ir labai brangus man, ką tik paliko šį pasaulį šventojoje žemėje Govardhane, Vrindavane, kur jis gyveno ir dirbo. Matyt jis paliko kūną dėl stipraus astmos priepuolio ir negalėjo kvėpuoti.

Jo Malonybė Gopiparanadhana Prabhu buvo vienas iš ISKCON Govardhano Vrndavane direktorių, ir Sanskrito akademijos - Šrimad-Bhagavata Vidyapitham - pagrindinis mokytojas. Nors kilęs iš Jungtinių Amerikos Valstijų, didžiąją laiko dalį jis praleido Govardhane. Studentai iš įvairių pasaulio kraštų atvykdavo į Govardhaną mokytis iš jo aukšto lygio sanskrito ir bhakti. Geoffrey Klausner gimė Niujorke 1950 m. birželio 28 d. Jis pirmą kartą sužinojo apie ISKCONą 1966 m. per televiziją. Jis gavo lingvistikos bakalauro laipsnį Kolumbijos universitete 1972 m. o iniciaciją iš Šrilos Prabhupados 1973. Antrąją iniciaciją jis gavo 1975 m. Jo tarnystė buvo BBT, kur jis dirbo nuo 1973 metų, sanskrito kalbos vertėjas.

Po to, kai Šrila Prabhupada paliko šį pasaulį, Gopiparanadhana padėjo užbaigti knygas "Šrimad Bhagavatam", "Mukunda-mala-stotrą" ir "Narada-bhakti-sutrą". Neseniai jis išvertė ir sukompiliavo labai didelės apimties Brhat Bhagavatamrtos tomus, taip pat kitus šešių Vrindavano Gosvamių kūrinius. Jis vertė Gaudija Vaišnavų literatūrą iš sanskrito kalbos ir mokė bhaktus sanskrito iki paskutinių savo gyvenimo dienų. Didžiąją savo pastarojo gyvenimo dalį jis nugyveno Govardhane (Vrindavanas, Indija), su žmona - Archa-murti Devi Dasi, sūnumi - Gaura Mohanu, ir dviem karvėmis. Jis paliko pasaulį 2011 m. rugsėjo 15 d. ryte, Govardhane, Vrindavanas.

Žmonės paprastai meldžiasi už tuos, kurie išėjo, kad viskas jiems klostytųsi sėkmingai. Tačiau, kai pasaulį palieka vaišnavai, likusieji meldžiasi jiems, kad šie pasimelstų Krišnai, kad likusiems viskas klostytųsi palankiai. Todėl šiandien galime paprašyti JM Gopiparanadhanos prabhu, kad jis pasimelstų Krišnai už mus, kad mūsų Krišnos sąmonė augtų ir klęstėtų.

Fotografai iš GoodLife.lt fotografavo Radharani atėjimo šventę Vilniaus šventykloje. Tie, kas naudojasi Facebooku gali pažiūrėti jų patalpintas nuotraukas. Dėkojame Gedui ir Lenai iš Goodlife Photography projekto už gražias nuotraukas. Linkime malonaus žiūrėjimo.

http://www.facebook.com/media/set/?set=a.263361333694164.70979.185127028184262&type=1

Kartą Bhaktisiddhanta Sarasvati Thakura kalbėjo su vienu mokiniu apie turtingą žmogų, kuris su savo šeima ėjo dandavat parikramą aplink Radhą kundą. Mokinys labai žavėjosi tuo, kad turtingas žmogus jaučia tokį atsidavimą Krišnai. Bhaktisiddhanta Sarasvati atsakė, kad tai gerai, bet jis garbina Krišną kitaip, nei mes, Gaudija vaišnavai, garbiname. Jis garbina Radhą dėl to, kad ji susijusi su Krišna. Mes gi garbiname Krišną dėl to, kad jis susijęs su Radha.

Ištrauka iš pokalbio tarp gopių ir Kṛṣṇos Kurukšetroje.

mayi bhaktir hi bhūtānām
amṛtatvāya kalpate
diṣṭyā yad āsīn mat-sneho
bhavatīnāḿ mad-āpanaḥ

"Atlikdama pasiaukojimo tarnystę Man bet kuri gyva būtybė gali pelnyti amžiną gyvenimą. Tačiau dėka geros sėkmės savo širdyse jūs užauginote ypatingą meilę Man ir taip Mane laimėjote."

Śrīla Viśvanātha  Cakravartī Ṭhākura pasakoja, kad gopės tarė Kṛṣṇai: „Bet šis Aukščiausias Viešpats, kurį Tu kaltini, yra ne kas kitas, o Tu pats, gudriausias iš visų kalbėtojų. Pasaulyje apie tai visi žino. Kodėl mes turėtume ignoruoti šį faktą?“ „Na gerai, –  tuomet tarė Kṛṣṇa. – Jei tai tiesa, tai Aš Dievas, bet vis dėlto, jūsų meilės stiprumas mane nugalėjo.“

Śrīmad Bhāgavatam 10.82.44

Śrīmad Bhāgavatam 7.9.43 - Prahlāda meldžiasi Viešpačiui

naivodvije para duratyaya-vaitaraṇyās
tvad-vīrya-gāyana-mahāmṛta-magna-cittaḥ
śoce tato vimukha-cetasa indriyārtha-
māyā-sukhāya bharam udvahato vimūḍhān

O geriausias tarp didžių asmenybių, aš visiškai nebijau materialios egzistencijos, nes kur bebūčiau, aš esu visiškai paniręs mintimis į Tavo šlovę ir veiklą. Aš pergyvenu tik dėl kvailių ir nenaudėlių, kurie taip kruopščiai kuria materialios laimės planus ir bando išlaikyti savo šeimas, visuomenes ir šalis. Man tiesiog rūpi meilė jiems.

PAAIŠKINIMAS

Visame pasaulyje kiekvienas žmogus kuria labai didelius planus, kaip nematyti vargo materialiame pasaulyje, tai tinka ir šiems laikams, praeičiai ir ateičiai. Vis dėlto, nors jie kuria sudėtingus politinius, socialinius ir kultūrinius planus, čia jie visi aprašyti kaip vimūḍha - kvailiai. Materialus pasaulis Bhagavad-Gitoje vadinamas duḥkhālayam aśāśvatam [Bg. 8.15] laikinas ir varganas, bet šie kvailiai bando materialų pasaulį paversti į sukhālayam, laimingą vietą, nežinodami, kaip viskas paklūsta materialios gamtos, kuri veikia savaip, planui.

prakṛteḥ kriyamāṇāni
guṇaiḥ karmāṇi sarvaśaḥ
ahaṅkāra-vimūḍhātmā
kartāham iti manyate

"Suklaidinta dvasinė siela, veikiama trijų materialios gamtos guṇų, mano jog pati atlieka visą veiklą, kurią iš tikrųjų atlieka materiali gamta." (3,27 Bg.)

Materiali gamta, kurią vadina Durgā, turi planą - bausti demonus. Nors asurai, bedieviai demonai, kovoja už būvį, juos tiesiogiai puola deivė Durgā, kuri gerai apsiginklavusi - dešimtyje rankų jiems nubausti ji laiko įvairiausius ginklus. Ji sėdi ant liūto, arba aistros ir neišmanymo guṇų. Visi sunkiai kovoja su aistros ir neišmanymo guṇomis ir bando nugalėti materialią gamtą, bet galiausiai juos visus nugali gamtos dėsniai.

Yra tokia upė vadinama Vaitaraṇī, ji tarp materialaus ir dvasinio pasaulių. Kad pasiekti kitą pusę ar dvasinį pasaulį, reikia perkirsti šią upę. Tai labai sunkus uždavinys. Kaip Viešpats sako Bhagavad-gītoje (7.14), daivī hy eṣā guṇa-mayī mama māyā duratyayā: „Sunku nugalėti šią dievišką Mano energiją, kuri sudaryta iš trijų materialios gamtos guṇų.“ Čia naudojamas tas pats žodis duratyaya, kuris reiškia "labai sunku". Todėl be Aukščiausiojo Viešpaties malonės niekas negali apeiti griežtų materialios gamtos įstatymų. Nepaisant to, nors visi materialistų planai žlunga, jie vėl ir vėl bando tapti laimingais šiame materialiame pasaulyje. Todėl jie čia vadinami vimūḍha - pirmos klasės kvailiais. Prahlāda Maharadžas nors buvo materialiame pasaulyje, nebuvo nelaimingas, nes jis buvo pilnas Krišnos sąmonės. Kas suvokia Krišną, stengiasi tarnauti Viešpačiui, anaiptol nėra nelaimingas, o kas nejaučia potraukio Krišnos sąmonei ir kovoja už būvį, yra ne tik kvailas, bet taip pat labai nelaimingas. Prahlāda Maharadžas buvo laimingas ir nelaimingas vienu metu.  Jis buvo laimingas ir kupinas transcendentinės palaimos, nes buvo pilnas Krišnos sąmonės, tačiau jis buvo labai nelaimingas dėl kvailių ir nenaudėlių, kurie taip kruopščiai rengia planus būti laimingais šiame materialiame pasaulyje.

Bhaktivinoda Thakura gimė 1838 m. rugsėjo 2 d. Biranagare, Nadijos apskrityje. Jis buvo septintas Radža Krišnananda Dattos, didelio Viešpaties Nitjānandos pasekėjo, sūnus. Jis augo šeimoje, kur vaišnavizmas nebuvo gerbiamas, ypač iš motinos pusės. Pagal savo dvasios tėvo vardą, jis buvo pavadintas Kedaranatha.

Jo vaikystė praėjo dėdės iš motinos pusės dvare, kur aplinka buvo labai turtinga. Jis baigė pradžios mokyklą, kuriai vadovavo jo močiutė, o vėliau lankė anglų mokyklą Krišnanagaroje, kuriai vadovavo Nadijos karalius, tačiau šią mokyklą turėjo mesti, kai jo brolis mirė nuo choleros.

Jo tėvas mirė, kai jam buvo tik 11 metų. Močiutės žemių nuosavybės teisė perėjo kitiems, ir šeimos turtas pasirodė iliuzinis. Šeima pateko į skurdą. Vis dėlto Kedaranatha data grūmėsi su sunkumais.

Kai jam buvo tik 12 metų motina organizavo jo vestuves su 5 metų amžiaus Madhusūdana Mitra Mahašajos dukterimi.

Kai jam buvo trylika, jo dėdė iš motinos pusės Kašiprasada Ghoš Mahašaja pasiėmė berniuką į Kalkutą, kur jis pats vadovavo anglų švietimo sistemai.  Jis įtaisė Kedaranatha datta mokiniu ir, kadangi buvo tuo metu žymiausias Kalkutos rašytojas ir redaktorius, įtaisė sūnėną taisyti rankraščius, atiduodamus spaudai. Kedaranatha datta greitai tapo anglų kalbos žinovas.

Tačiau susirgęs nuo sūraus Kalkutos vandens jis grįžo į Ulagramą, kur gydėsi pas musulmoną pranašą, išpranašavusį, jog Biranagaros kaimas greitai pavirs dykviete, o pats Kedaranatha Datta taps žymus Krišnos atsidavęs.

Griežti XVI amžiaus Indijos kastų sistemos šalininkai vengė bet kokių ryšių su musulmonais. Nepaisydamas įsigalėjusių tradicijų Šri Čaitanja Mahaprabhu — šiandieninio Harė Krišna judėjimo įkūrėjas — įšventino į namačarjus (švento Dievo vardo dvasinius mokytojus) musulmonų vaiką — Haridasą Thakurą. Taip jis sutraukė visus prietarų ir fanatizmo pančius, praktiškai įgyvendino vieną pagrindinių savo mokymo principų — gerbti didį Dievo atsidavusį tarną ir jam lenktis, nepaisant jo socialinės kilmės ir padėties. Tik toks dvasiškai pažengęs žmogus gali pertvarkyti kitų žmonių gyvenimus.

Čia pateiktas Haridasos Thakuros gyvenimo epizodas pasakoja, kaip to švento žmogaus malda reto grožio, tačiau laisvo elgesio moterį pavertė didžia šventąja.

śrī-jīvasya padāravindam atulaṁ vandāmahe sarvadā
vāṅchā-kalpa-taroḥ kṛpārdra manaso dīneka bandhoḥ prabhoḥ
śrīmad rūpa-sanātanāṅghri kamale bhṛṅgāya mānātmano
yena śrī-bhagavan mahattva vitateḥ siddhānta āviṣkṛtaḥ

Aš nuolankiai lenkiuosi Šrilos Dživos Gosvamio neprilygstamoms lotosinėms pėdoms. Jis yra troškimų medis ir tikras puolusiųjų bei nelaimingųjų draugas, o jo protas kupinas užuojautos. Visada laikydamas save tarnu, bite prie lotosinių Šri Rūpos Gosvamio ir Šri Sanatanos Gosvamio pėdų, jis pateikė savo knygose daugybę išvadų,  toli ir plačiai skleidžiančių Viešpaties Krišnos šlovę.

Išvertė Hari Paršad Das, iš Šri Virčandra Goswamio komentaro Śrī Śrī Gopala-Campu

Kviečiame visus į Rathayatrą - Vežimų šventę - Kaune, rugsėjo 16 d. (penktadienį) 16 val.

Šri Šri Nitai Gauračandra Mandir, Savanorių pr. 37 KAUNAS

Garbės svečiai:

JŠ Bhakti Šaran Šanta Goswamis
JK Mahadyuti Prabhu

Laukiame Jūsų!

Daugiau informacijos gausite pas Vrajanandą dd, mobilus: +370 616 36940, el. paštas Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai

Varšana - tai vieta, kur karaliaus Vrišabhanu rūmuose augo Šrimati Radharani - Krišnos amžinoji energija, Dievo moteriškoji pusė. Čia vaizdo įrašas iš Radhos gimtadienio šventės žemiškoje Varšanoje, kuri yra netoli Vrindavano - Krišnos miesto.

JM Sacinandana swamis:

Ieškojimas ir dvasinis brendimas trunka ne tik visą gyvenimą, tai ir yra gyvenimas.

Posmai, šlovinantys Śrīmati Rādhārānī iš „Śrī Caitanya Caritāmṛtos“ Ādi līlos 4 skyriaus.

hlādinīra sāra ‘prema’, prema-sāra ‘bhāva’
bhāvera parama-kāṣṭhā, nāma—‘mahā-bhāva’

Hlādinī galios esmė yra meilė Dievui [prema], meilės Dievui esmė yra emocija [bhāva], o emocijos galutinė pakopa yra mahābhāva.

mahābhāva-svarūpā śrī-rādhā-ṭhākurāṇī
sarva-guṇa-khani kṛṣṇa-kāntā-śiromaṇi

Śrī Rādhā Ṭhākurāṇī yra mahābhāvos įsikūnijimas. Ji yra visų gerų savybių saugykla ir vertingiausias brangakmenis tarp visų gražiųjų Viešpaties Kṛṣṇos mylimųjų.

Rādhā suteikia malonumą Govindai, ji taip pakeri Govindą. Ji yra pradžia ir pabaiga Govindai, ji – visų Jo mylimųjų karūnos perlas.

devī kṛṣṇa-mayī proktā
rādhikā para-devatā
sarva-lakṣmī-mayī sarva-
kāntiḥ sammohinī parā

"Transcendentinė deivė Śrīmatī Rādhārāṇī tiesiogiai yra kita Viešpaties Śrī Kṛṣṇos pusė. Ji yra visų sėkmės deivių centrinė figūra. Jos patrauklumo daugiau nei pakanka, kad patraukti visų patraukliausią Dievo Asmenį. Ji yra pirminė Viešpaties vidinė galia."

ataeva sarva-pūjyā, parama-devatā
sarva-pālikā, sarva jagatera mātā

Todėl Radha yra parama-devatā, aukščiausia deivė, ir visų garbinama. Ji yra visų globėja, ir visos visatos motina.

rādhā—pūrṇa-śakti, kṛṣṇa—pūrṇa-śaktimān
dui vastu bheda nāi, śāstra-paramāṇa

Śrī Rādhā yra pilnoji galia, o Viešpats Kṛṣṇa yra šios pilnos galios savininkas. Jie abu nesiskiria - taip liudija apreikštieji raštai.

poetas Dina Bandhu Das

āṣvinera śuklāṣṭamī dinārdhera kale
anurādhā nakṣatra haila sei bele
śubha dina daṣa diṣa bhela suprakāṣa 
sabākāra antare ānanda abhilāṣa

Ašvinų mėnesio pilnėjančio mėnulio aštuntos dienos vidurdienį danguje pasirodė Anuradhos žvaigždynas. Šią palankią dieną visos dešimt pasaulio krypčių atrodė nušvitusios, o kiekvienos būtybės širdis buvo kupina džiaugsmo.

hena kāle kīrtidā parama-kutuhalī 
prasavila kanyā nāma rādhikā sundarī
ānandita haiyā ḍākiyā nṛpavare
dui jana nānā dhana vitaraṇa kare

Tuo metu pati laimingiausia karalienė Kirtida pagimdė gražią mergaitę vardu Rādhika. Su dideliu džiaugsmu ji pašaukė karalių Vrišabhanu. Abu jie džiaugsmingai paruošė įvairių rūšių dovanas labdarai.

dvijagaṇa gaṇaka āniya śata-śata
dhana dāna dila yāṅra yei abhimata
nagara bājāre bāje aśeṣa bājanā
śuni dīnabandhu dāsa pāsare āpanā

Brahmanai atsivedė su savim šimtus astrologų. Karalius Vrišabhanu jiems visiems paaukojo turtų iki soties. Mieste ir turguose muziką grojo nesuskaičiuojami instrumentai. Dina Bandhu Das gali visa tai girdėti savo širdyje.

iš knygos Šivarama Svamio knygos „Kṛṣṇa sangati“ remiantis "Garga-saṁhitā" 5.15.22–39.

Uddhava apėjo aplink Śrī Rādhą ir su didele pagarba kreipėsi į ją, kaip Kṛṣṇos amžiną sutuoktinę. “O devī! Śrī Kṛṣṇa yra amžinai tobulas Aukščiausias Dievo Asmuo, o tu amžinai esi jo aukščiausia deivė. Kai jis mėgaujasi transcendentiniais žaidimais, tu mėgaujiesi tais pačiais žaidimais su juo. Kṛṣṇa yra Viešpats Nārāyaṇa, o tu esi deivė Lakṣmī; Kṛṣṇa yra Viešpats Brahmā, o tu esi deivė Sarasvatī;  Kṛṣṇa yra Viešpats Śiva, o tu esi deivė Parvatī; Kṛṣṇa yra Dievo Asmuo, o tu esi jo amžinoji sutuoktinė."  Kai gopės iš Uddhavos išgirdo apie Rādhos išaukštintą padėtį, jų akys išsiplėtė. Bet šis nuostabos jausmas tik padidino jų meilę Rādhāi, o meilė pridengė jų baimingos pagarbos jausmą. Gopės galvojo: "Kas ji bebūtų, dabar mūsų draugė Rādhā yra gopė."   Uddhava išvardijo įvairias formas, kuriomis Rādhā lydi Kṛṣṇos tiesiogines ir įgalintas inkarnacijas. “Kai jis nužengia kaip įasmenintos žinios, Rādhikā su juo yra kaip śruti śāstra; kai jis nužengia kaip Yajña-Varāha, ji yra žemės deivė; kai Kṛṣṇa įgalina Nāradą, Rādhā tampa jo vīṇā; o kai Kṛṣṇa pasirodo kaip Nārāyaṇa Ṛṣi, Rādhā śanti pavidalu suteikia ramybę visiems.” Dainuodamas apie Rādhą ir Kṛṣṇą Uddhava, gopių apsuptas, apsvaigo. Jis palaimingai tarė: „Kṛṣṇa yra Kapila, o tu esi mistiniai tobulumai; Kṛṣṇa yra Yajña, o tu esi Dakṣiṇā; Kṛṣṇa yra Urukrama, o tu esi Jayantī; Kṛṣṇa yra Pṛthu, o tu - karalienė Arci. Kai Kṛṣṇa pasirodė kaip Matsyāvatāra, tu tapai keturiomis Vedomis; o kai jis pasirodė kaip Kūrma, tu tapai Vāsuki. Dhanvantariui tu esi vaistinis augalas; tu esi Mohinī pavidalo moteriškas grožis;  o Paraśurāmai tu esi aštrūs jo kirvio ašmenys. Tu esi Rāmos Sītā ir Balaramos Revatī. Kai Kṛṣṇa ateina kaip Vyāsa, tu esi jo komentarai Vedoms. Kai jis nužengia kaip Buddha, tu esi jo subtilusis intelektas. O kai jis nužengia kaip Kalki, tu esi jo pamaldūs darbai." Uddhava toliau aprašė, kaip Rādhā išskleidžia save, tapdama ugnies šviesa, visų šviesulių spindesiu, pieno vandenyno bangomis, svarbiausių pusdievių žmonomis, ir visų Kṛṣṇos energingų formų energija. Tada jis užbaigė: "Dabar Kṛṣṇa nužengė kaip Nandos sūnus, o tu kaip Vṛṣabhānu dukra. Savo žavingais žaidimais tu gali išpildyti kiekvieną Kṛṣṇos norą ir atnešti laimę savo bhaktams. O Vrindavano deive, aš lenkiuosi tau vėl ir vėl."

Šri Dživa Gosvamis teigia, kad žmogus, kenčiantis nuo keturių materialios egzistencijos trūkumų, t.y. netobulų juslių, pasimetimo, nedėmesingumo, ir polinkio sukčiauti, negali suprasti absoliučios tiesos be pagalbos iš aukščiau.

Tas, kuris iš tikrųjų priims šventraščių prieglobstį, nebebus pavaldus šiems keturiems trūkumams, trukdantiems pasiekti tobulų žinių. Toks "patikimas asmuo" nesusipainios tarp to, kas galiausiai yra tikra ir kas ne, todėl jis niekada nesuklys pripažindamas Dievą tikruoju savininku, o taip pat jis ar ji neapgaudinės kitų, duodamas jiems kažką kita, o ne visą tiesą. Šiuo atveju tobulumas rodo į tą asmenį, kurio atsidavimas tobulas, o ne tą, kuris nedaro jokių klaidų. Reliatyvioje plotmėje net ištobulėjusios sielos gali padaryti klaidų. Kai kurie buvo neraštingi, o garsusis Bilvamangala Thakura buvo aklas, panašu kad jo regėjimo juslė buvo ydinga, nepaisant jo tobulo žinojimo. Kai kurie norėtų mus įtikinti, kad tobulų sielų padarytos klaidos yra tam tikra lila, patikrinimas mokiniams. Tačiau toks paaiškinimas nesiremia giliu absoliučios realybės prigimties supratimu.

Panirusi į kitą realybę plotmę, transe tobula siela tai kas yra gali palaikyti už kitą. Mes stebime šį reiškinį daug kartų Čaitanjos Mahaprabhu liloje, kuris savo meilės Krišnai ekstazėje smėlio kopą Puryje kartą palaikė Govardhano kalnu. Kitas pavyzdys buvo kai jo mokinys Džagadananda klaidingai palaikė Sanatana Gosvamio šafrano spalvos turbaną Mahaprabhu drabužiais, nors šis iš tikrųjų gavo jį iš kito sanjasio. Taip pat kartą jaunystėje Hanumanas saulę palaikė vaisiumi ir bandė ją pačiupti.

Tripurari Svamis

Čandrashekhara ačarja dasa:

Žodis "karmi" reiškia "dirbantis dėl naudos." Žodis "drabužiai" reiškia "dėvimi daiktai uždengiantys kūną". Tuomet pagal apibrėžimą žodžiai "karmių drabužiai" - tai daiktai, dėvimi kad uždengtų kūną žmogaus, kuris dirba dėl naudos. Panašiai, žodis "bhaktas" reiškia tą, kuris užsiima meilės tarnyste Viešpačiui Krišnai. Tuomet pagal apibrėžimą žodžiai "bhaktų drabužiai" - tai daiktai, dėvimi, kad uždengtų kūną žmogaus, kuris yra Viešpaties Krišnos bhaktas.

Sociologinis faktas šiandienai, kaip ir prieš šimtmečius, yra tai, kad Vaišnavai ir Vaišnavės nėra vieninteliai žmonės, dėvintys dhočius ir sarius. Tiesą sakant, dauguma žmonių, kurie nešiojo arba nešioja dhočius ir sarius yra ne Vaišnavai, kitaip tariant jie yra "karmiai". Musulmonai, tantrikai pusdievių garbintojai, mėsėdžiai, milijonai jų dėvi dhočius ir sarius. Šie žmonės mažai arba visai nieko neturi bendro su atsidavimu Krišnai. Todėl pagal apibrėžimą, dhočiai ir sariai, kuriuos dėvi šie ne-vaišnavai, tiesą sakant yra "karmių drabužiai". Lygiai taip pat yra vaišnavų ir vaišnavių, kurie rengiasi vakarietiškais drabužiais. Pagal apibrėžimą, šių bhaktų drabužiai yra „bhaktų drabužiai". Drabužis neapibrėžia vaišnavų; Vaišnavai apibrėžia drabužius.

ISKCON'e mes dažnai apibrėžiame žodžius "karmių drabužiai" ir "bhaktų drabužiai", pagal savo pačių sugalvotas interpretacijas. Daugeliui iš mūsų, "karmių drabužiai" reiškia vakarietiškus drabužius, o "bhaktiški drabužiai" reiškia dhočius ir sarius, nepriklausomai nuo to, kas juos dėvi. Tokie apibrėžimai yra klaidinantys, kaip buvo parodyta aukščiau. Jie sukelia rimtas pasekmes.

Viena iš tokių pasekmių yra neteisingai suprasta teorija, kad mes galime praktikuoti bhakti jogą - universalų, trans-kultūrinį  dvasinį mokslą  - tik dėvėdami tam tikro tipo drabužius. Tai reiškia, kad yra tik vienas leistinas bhaktiškų drabužių stilius, t.y. dhočiai ir sariai, ir kad bet kurio kito stiliaus drabužiai yra diskvalifikuojami, net jei juos dėvi vyrai ir moterys, Viešpaties Krišnos bhaktai.

Durys į mūsų ISKCON'o centrų pudžarių kambarius iliustruoja šią neteisingą idėją. Dažnai ant durų ten kaba užrašas: "tik su bhaktiškais drabužiais". Aš klausiu mano skaitytojų: "Ką tai reiškia?" Šio trumpo straipsnio tikslas nėra ginčytis apie tai, ar ISKCON'as turėtų turėti uniformą, arba ginčytis apie tai, kokia ji turėtų būti skirtingų ašramų atstovams, jei ji reikalinga. Taip pat mano tikslas nėra svarstyti Šrilos Prabhupados atrodytų prieštaringus teiginius apie tai, ką jis norėjo, kad jo pasekėjai dėvėtų. Tačiau, tai yra faktas, kad ISKCON'e mūsų apibrėžimai, kas yra „karmių drabužiai", o kas yra "bhaktiški drabužiai“ yra netikslūs.

Galbūt užrašas ant pudžario kambario durų turėtų sakyti: "Tik su tradiciniais indiškais drabužiais", arba "tik su Vaikunthos drabužiais" [aš ne žinau, ar United Colors of Benetton palaidinės, Seiko laikrodžiai, musulmoniškos kurtos, medvilninės kojinės, plastikiniai sandalai ir kitos detalės yra Vaikunthos aplinkos dalis]. Aš kitur argumentavau, kad jei mes pabrėžiame standartinį aprangos kodą, geriau turėtume remtis tokiais principais, kaip skaistumas, švara ir kuklumas. Bet kokiu atveju, mūsų interpretacijos apie "karmių drabužius" ir "bhaktiškus drabužius" yra neteisingos. Mums reikalingi teisingi apibrėžimai.

Iš Śrīlos Prabodhananda Sarasvačio poemos
"Śrī Rādhā-rasa-sudhā-nidhi"

dharmādy-artha-catuṣṭayaṁ vijayatāṁ kiṁ tad-vṛthā-vārtayā
saikānteśvara-bhakti-yoga-padavī tṭ āropitā mūrdhani
yo vṛndāvana-sīmnī kācana ghanāścaryaḥ kiśorī-maṇis
tat-kaiṅkarya-rasāmṛtād iha paraṁ citte na me rocate

Keturi gyvenimo tikslai, pradedant materialia dorybe, kai kuriems žmonėms gali atrodyti šlovingi, bet aš manau, kad jie yra beverčiai. Kodėl turėčiau gaišti savo laiką kalbėdamas apie juos? Kiti žmonės ant galvos gali užsidėti atsidavimo tarnystės Aukščiausiam Dievo Asmeniui kelią. Manęs ir tai nedomina. Vienintelis dalykas, džiuginantis mano širdį, vienintelis nektaras – tai tarnystė nuostabiai, į brangakmenį panašiai merginai, kuri gyvena Vrindavano miško gilumoje. Niekas kitas nedžiugina mano širdies. (78 tekstas)

karmāṇi śruti-bodhitāni nitarāṁ kurvantu kurvantu mā
gudhāścarya-rasāḥ srāg-ādī-viṣayān gṛhṇantu mucantu vā
kair vā bhāva-rahasya-pāraga-matiḥ śrī-rādhikā-preyasaḥ
kicit-jair anuyujyatāṁ bahir aho bhrāmyadbhir anyair api

Bhaktai gali atlikti vediškus ritualus, gali jų neatlikti. Bhaktai, ragaujantys nuostabų ir paslaptingą atsidavimo tarnystės nektarą, gali priimti gėlių girliandas bei kitus dalykus, suteikiančius malonumo juslėms, arba gali jų atsisakyti. Ar kvaili ir nepasišventę žmonės, kurie be tikslo klaidžioja šiame pasaulyje, turi teisę abejoti Šri Radhos brangių bhaktų veiksmais, kurių širdys jau pasiekėį tolimąjį tyros meilės krantą? (83 tekstas)

dūre spṛṣṭy-ādi-vārtā na kalayati manāṅ-nāradādīn sva-bhaktān
śrīdāmādyaiḥ suhṛdbhir na milati ca haret sneha- vṛddhiṁ sva-pitroḥ
kintu premaika-sīmāṁ madhura-rasa-sudhā-sindhu- sārair agādhāṁ
śrī-rādhām eva jānan madhupatir aniśaṁ kuñja- vīthīm upāste

Vengdamas pokalbių apie materialių pasaulių kūrimą, palaikymą ar sunaikinimą, nesiklausydamas Narados ir kitų bhaktų, bėgdamas nuo susitikimo su Šrīdama ir kitais draugais, ignoruodamas savo tėvų meilę, ir dieną naktį galvodamas tik apie Śrī Rādha, kuri yra meilės viršūnė ir neišmatuojamas saldaus nektaro vandenynas, Krišna garbina kelią, vedantį į mišką. (236 tekstas)

kvāsau rādhā nigama-padavī-dūragā kutra cāsau
kṛṣṇas tasyāḥ kuca-kamalyor antaraikānta-vāsaḥ
kvāhaṁ tucchaḥ paramam adhamaḥ praṇy aho gārhya-karma
yat tan nāma sphuratī mahimā hy eṣa vṛndāvanasya

Kas yra Rādhā? Ji yra deivė, kurios net Vedos negali pasiekti. Kas yra Krišna? Jis yra mylimasis, kurio namai Rādhos krūtinės lotoso žiedai. Kas aš esu? Aš esu nereikšminga gyvoji būtybė, susipainiojusi namų ūkio pareigose. Vien todėl, kad Vrindavanas yra tokia šlovinga vieta, net tokiam asmeniui kaip aš davė šventą vardą. (261 tekstas)

INGREDIENTAI:

šviežios grietinės indelis (250ml),
300 g. cukraus,
(galima dėti  riešutų),
šaukštas sviesto.

GAMINIMAS:

Į indą supilti pusę kiekio cukraus. Virinti ir maišyti tol kol pasidarys skysta ir ruda masė. Kai tarp rudos masės nebesimato cukraus gabaliukų įdedame šaukštą (didelį šaukštą) grietinės, išmaišome ir verdame tol kol pasidaro šviesiai ruda masė. Virti tol kol nebelieka cukraus gabaliukų. Tada galima dėti riešutų, (man asmeniškai patinka be riešutų). Viską išmaišome ir į lėkštę arba į formeles.

Harė Krišna!

Aš, Mikė Pūkuotukas, staiga turiu mąstyti apie dalykus, kurie per sunkūs mano mažam proteliui. Niekada nesusimąstydavau apie tai, kas ten už mūsų daržo, kuriame apsigyvenome: aš, Knysliukas, Triušiukas, Nulėpausis ir mūsų draugas Krisius. Tai reiškia, kad gyvename čia ir toliau, ir ničniekas nepasikeitė, o aš ką tik suvalgiau iš medaus statinaitės savo šį bei tą, tik Kriusius minutėlei išėjo.

Gudragalvė Pelėda sako, kad iš kart už mūsų daržo prasideda Laikas, o tai toks siaubingai gilus šulinys, į kurį jei tik įkrenta kas, lekia ir lekia žemyn, kol nežinia kas jam paskui atsitinka. Truputėlį nerimavau dėl Krisiaus, kad ten neįkristų, tačiau jis galiausiai sugrįžo ir tuomet jo pasiteiravau apie tą šulinį. „Pūkuotuk, - pasakė, - buvau ten ir kritau, ir keičiausi bekrisdamas, mano kojos išilgėjo, buvau suaugęs, mūvėjau kelnes lig žemės ir man užaugo barzda, paskui pražilau, susikūprinau, vaikščiojau pasiramsčiuodamas lazda ir pagaliau numiriau. Visa tai aš tikriausiai būsiu susapnavęs, nes tatai atrodė kažkaip netikra. Tikras man visuomet buvai tu, Pūkuotuk, ir mūsų žaidimai. Dabar jau niekad iš čia neišeisiu, net jei pakviestų mane pavakarių.“