Daugumai žmonių širdis ir mintys yra vienas ir tas pats, ir visgi, kadangi mano mintys niekada nebūna atskirai nuo Vrindavano, mano protas ir Vrindavanas yra viena ir tas pats. Mano protas - Vrindavanas, ir kadangi tu mėgsti Vrindavaną, ar būsi man toks maloningas ir ateisi čia Savo lotosinėmis pėdomis? Aš manau, kad tai būtų Tavo didžiausia malonė. Mano brangus Viešpatie, prašau išklausyk mano nuolankią maldą. Mano namai yra Vrindavanas ir aš noriu Tavos draugijos. Bet jeigu aš jos negausiu, man bus labai sunku išlikti gyvai.
Mano brangus Krišna, kadaise, kai gyvenai Mathuroje, Tu atsiuntei Uddhavą, kad išmokytų mane spekuliatyviosios filosofijos ir mistinės jogos. Dabar Tu taip pat kalbi tą patį, o visgi mano protas nenori su tuo sutikti. Mano mintyse nėra vietos gjana ar dhjana jogai. Ir nors Tu Mane labai gerai pažįsti, vis duodi man tuos pačius nurodymus. Tai, ką Tu darai, yra neteisinga. Aš noriu atitraukti Savo sąmonę nuo Tavęs ir pasinerti į materialią veiklą, bet, kad ir kaip bandyčiau, man neišeina. Aš iš prigimties linkusi tik prie Tavęs. Tavo nurodymas man medituoti į Tave yra tikras absurdas. Taip Tu mane žudai.
Nėra labai gerai, jog Tu laikai mane tinkama kandidate Tavoms instrukcijoms. Gopės ne tokios kaip jogai-mistikai, jos niekada nebus patenkintos tiesiog medituodamos į Tavo lotosines pėdas ir imituodamos tuos taip vadinamus ‘jogus’. Mokyti gopes meditacijos yra dar viena dviveidiškumo forma. Kai joms nurodoma užsiimti mistinės jogos praktika, jos tikrai nėra patenkintos. Priešingai, jos pradeda dar labiau pykti ant Tavęs.
Gopės įkrito į bekraštį išsiskyrimo vandenyną ir jas ryja svajonių pasitarnauti Tau timingilos žuvys. Už tai, kad jos yra tyrai atsidavusios, jas privalu būti išvaduotos iš timingilos žuvies nasrų. Kadangi jos nesuvokia materialaus gyvenimo, kam gi joms siekti išsivadavimo? Gopės nenori išsivadavimo, kurio siekia gjaniai, nes jos jau yra išvaduotos iš materialios egzistencijos vandenyno.
Mane stebina, jog tu pamiršai Vrindavanos žemę. Ir kas gi nutiko, kad tu pamiršai Savo motiną, tėvą ir draugus? Kaip tu pamiršai Govardhaną, Jamunos upės krantus ir tą mišką, kuriame mėgavaisi rasa-lila? Krišna, Tu be jokios abejonės esi išauklėtas, doras, su visom gerom savybėm. Tu esi gerų manierų, jautrios širdies ir gailestingas. Aš žinau, jog Tavyje neįmanoma rasti nė menkiausios trūkumo, bet visgi Tavo mintys nė neužklysta pas Vrindavano gyventojus. Tai ne kas kita, kaip mano nesėkmė.
Man visiškai nerūpi mano nelaimė, bet kai aš matau Tavo motinos Jašodos nusiminusį veidą ir dūžtančias dėl Tavęs Vrindavano gyventojų širdis, aš galvoju, nejau Tu nori juos visus nužudyti? O gal Tu nori juos visus nudžiuginti atvykdamas? Kodėl Tu palaikai jų gyvybes? Vrindavano gyventojai nenori matyti Tavęs apsirengusio princo drabužiais, nei jie nori, kad Tu bendrautum su didžiais kariais svetimoje šalyje. Jie negali palikti Vrindavano žemes, o nematydami Tavęs jie miršta. Kokia jų lemtis? Mano brangus Krišna, Tu esi Vrindavana Dhamos gyvybė ir siela. Ypač Tu esi Nanda Maharadžo gyvenimas. Tu esi vienintelis Vrindavano turtas, ir be to Tu esi gailestingas. Ateik, ir leisk Vrindavano gyventojams gyventi. Prašau, tegu Tavo lotosinės pėdos būna Vrindavane.
(Cc 2.13.137-47)
|
Śrī Śivāṣṭakaṁ
Śrī Caitanyos Mahāprabhu žodžiai Bhuvaneśvare
namo namas te tri-daśeśvarāya bhutādi nāthāya mṛḍāya nityam gaṅgā-taraṅgotthita-bāla-candra- cūḍāya gaurī-nayanotsavāya
sutapta cāmīkara-candra-nīla- padma-pravālāmbuda-kānti-vastraiḥ sanṛtya-raṅgeṣṭa-vara-pradāya kaivalya-nāthāya vṛṣa-dhvajāya
sudhaṁśu-suryāgni-vilocanena tamo-bhide te jagataḥ śivāya sahasra-śubhrāṁśu-sahasra-raśmi- sahasra-sañjit-tvara-tejase ’stu
nāgeśa-ratnojjvala-vigrahāya śārdūla-carmāṁśuka-divya-tejase sahasra-patropari saṁsthitāya varāṅgadā-mukta-bhuja-dvayāya
su-nūpurā-rāñjita-pāda-padma kṣarat-sudhā-bhṛtya-sukha-pradāya vicitra-ratnaugha-vibhuṣitāya premāṇam evādya harau vidhehi
śrī rāma govinda mukunda śaure śrī kṛṣṇa nārāyaṇa vāsudeva ity-ādi nāmāmṛta-pāna-matta- bhṛṅgādhi-pāyākhila-duḥkha-hantre
śrī nāradādyaiḥ satatam sugopya- jijñāsitā-yāśu vara-pradāya tebhyo harer bhakti-sukha-pradāya śivāya sarva-gurave namo namaḥ
śrī gaurī-netrosava-maṅgalāya tat-prāṇa-nāthāya rasa-pradāya sadā samutkaṇṭha-govinda-līlā- gāna-pravīṇāya namo ’stu tubhyam
etat śivasyāṣṭakam adbhutaṁ mahat śṛṇvan hari-prema labheta śīghram jñānañ ca vijñānam apurva-vaibhavam yo bhāva-purṇaḥ paramaṁ samādaram
Aš vėl ir vėl lenkiuosi tau, kuris kontroliuoji trisdešimt pirminių pusdievių; tau, pirminiam visų sukurtų būtybių tėvui; kurio charakteris yra labai maloningas; kurio galva papuošta mėnulio pjautuvu, pakilusiu iš Gangos vandenų; ir kuris esi skaisčiosios deivės Gauri akių festivalis.
Aš lenkiuosi tau, kuris rengiasi drabužiais, primenančiais lydytą auksą, mėnulį, žydruosius lotosus, koralus ir tamsius lietaus debesis; tau, kuris savo žavingu šokiu suteikia labiausiai trokštamus palaiminimus savo bhaktams; kuris esi impersonalistų šeimininkas; ir kurio vėliavoje yra buliaus atvaizdas.
Aš lenkiuosi tau, kuris savo trimis akimis – mėnuliu, saule ir ugnimi – išsklaidai tamsą; tau, kuris sukuri palankumą visoms gyvosioms esybėms visatoje; ir kurio galia lengvai pranoksta tūkstančius mėnulių ir saulių.
Aš lenkiuosi tau, kurio pavidalą skaisčiai apšviečia gyvačių karaliaus Anantos brangakmeniai; tau, kuris apsigaubęs tigro kailiu, skleidi dievišką spindesį; kuris sėdi ant tūkstantlapio lotoso; ir kurio dvi rankos papuoštos žvilgančiomis apyrankėmis.
Aš lenkiuosi tau, kuris suteiki laimę savo tarnams, liedamas ant jų dviejų savo rausvų lotosinių pėdų skystą nektarą, sumaišytą su žavingu tavo kojų varpelių skambesiu. Lenkiuosi tau, kuris pasipuošęs gausiais brangakmeniais. Prašau, suteik man tyrą meilę Viešpačiui Hari.
“O Šri Rama!”, “O Govinda!”, “O Mukunda!”, “O Šauri!”, “O Šri Krišna!”, “O Narajana!”, “O Vasudeva!” Tu esi visų, apsvaigusių tarsi bitės, bhaktų, geriančių šių ir kitų šventų vardų nektarą, karalius; tu sunaikini visą sielvartą.
Aš pagarbiai lenkiuosi tau vėl ir vėl. Šri Narada ir kiti išminčiai amžinai tavęs klausinėja apie slaptingus dalykus; tu greitai jiems suteiki savo palankumą; tu suteiki laimę, patiriamą atliekant hari-bhakti; tu sukuri palankumą ir esi kiekvieno guru.
Aš lenkiuosi tau, kuris esi palankumo šventė deivės Gauri akims; tau, kuris esi jos gyvybės oro valdovas; kuris gali suteikti transcendentinę rasą; ir kuris su didele patirtimi ir didžiuliu ilgesiu per amžius gieda giesmes apie Viešpaties Govindos pramogas.
Kas kupinas meilės jausmų ir su dideliu dėmesiu klausosi šių nuostabių aštuonių maldų Viešpačiui Šivai, tas greitai gali pasiekti šri hari premą, taip pat transcendentines žinias, gilų šių žinių supratimą ir negirdėtas galias.
Bibliografija: - Murari Gupta. Śrī Śrī Kṛṣṇa Caitanya Caritāmṛtam. Sanskritas su Hindi vertimu. Išleido Haridas Šastri. Vrindavan. 1984 - Murari Gupta. Śrī Caitanya Carita. Sanskritas ir angliškas vertimas Bhaktivedanta Bhagavata Svami. Gaura Vani Press. Platina: Nectar Books, Union City, Georgia. 1998. Atnaujinta (Pirmadienis, 20 Vasaris 2012 20:48)
Raghunatha Dasa Gosvami savo "Śrī Vilāpa Kusumañjali", 102 sako:
āśā-bharair amṛta-sindhu-mayaiḥ kathañcit kālo mayātigamitaḥ kila sāmprataṁ hi tvaṁ cet kṛpāṁ mayi vidhāsyasi naiva kiṁ me prāṇair vrajena ca varoru bakāriṇāpi
"Viltis palaiko ir maitina mano egzistavimą. Su šiuo lūkesčiu man kažkaip pavyksta gyventi diena iš dienos, tempiant savo gyvenimą per užsitęsusį laiką. Šis nektariškas vilties vandenynas vilioja mane ir palaiko gyvybę. Bet mano kantrybė jau išseko; Aš nebegaliu ilgiau kentėti. Nebegaliu laukti nei vienos akimirkos. Jei tu (Radharani) tuoj pat neparodysi man savo malonės, man galas. Aš amžiams prarasiu bet kokią viltį. Aš nebenorėsiu gyventi toliau, nes tai būtų visiškai tuščia. Be tavo malonės aš negaliu pakęsti nei vienos akimirkos. Ir Vrindavanas – jis man brangesnis už mano gyvybę – bet aš juo bjauriuosi. Man tai skausminga, mane tai slegia. Ką jau kalbėti apie kitus, aš bjauriuosi net ir Krišna. Nors ir gėda sakyti tokius žodžius, bet aš negaliu mylėti net Krišnos, kol tu nepriimsi manęs į savo artimų tarnaičių ratą. O Radha, jei negausiu tavo prielankumo, aš nenoriu viso kito. Aš noriu tavęs ir tik tavęs. Aš negalėčiau pakęsti santykių su bet kuo kitu, jei jie būtų nesusiję su tavim. Tu turi būti pirma, o tada kiti. Be tavęs aš negaliu galvoti net apie savo atsirus santykius su Krišna."
Pacitavęs šį posmą savo mokiniams Bhaktisiddhanta Sarasvati Thākura paniro į transą ir visas išblyško. Jis taip pat pasakė, kad jo vardas, Šri Varšabhanavi-devi-dayita dasa susijęs su paskutinėmis šio posmo eilutėmis: "O Radha, jei nebūsi man gailestinga, tai kam reikalingas Krišna, Vradža ir netgi pats gyvenimas?"
Atnaujinta (Šeštadienis, 18 Vasaris 2012 11:30)
Kai tėviškus jausmus Krišnai puoselėjantys bhaktai kaimynai skųsdavosi motinai Jašodai dėl Krišnos elgesio, ji atsakydavo jiems taip, kad Krišnos trūkumai pavirsdavo jo pašlovinimu.
"Tavo sūnus paleidžia mūsų karves!"
"Argi jis nepadeda jums atlikti jūsų pareigas?"
"Bet ponia, jis tai daro be jokios priežasties."
"Tai kodėl jūs jo neišbarat?"
"Jei mes jį baram, bet jis tiesiog juokiasi."
"Tai duokit jam pieno?"
"Jis valgo tik vogtus dalykus."
"Tai kvaila! Padėkit pieną taip, kad jis jo nepasiektų."
"O jis iš tolo puode padaro skylę."
"Iš kur jis žino, kad puode pienas?
"Jis labai gerai išmano, kas yra visa ko viduje."
"Tai padėkit puodą namuose į tamsųjį kampą."
"Jo spindintis kūnas viską apšviečia."
"Tai ką jūs sakote, yra nesuvokiama."
Mano kelionė į Indiją 2011 – Visada Vrindavane, Vartai į Vradžą, Vadovas Protui apsistoti: Śrutekṣita kelias - Matyti ausimis, Gruodžio 21
Kai mes kalbame apie šventą dhamą, turime nepamiršti, kad iš tiesų yra dvi dhamos, ne viena. Abi dhamos, tik viena iš jų yra matoma, kita – nematoma. Iš šių dviejų antroji daug stipriau sukelia transcendentinius jausmus.
Lygiai taip pat kaip materialiomis akimis neįmanoma pamatyti sielos ir Dievo, lygiai taip sunku materialiomis juslėmis atpažinti dhamą. Vis dėlto sąlygotoms sieloms yra įmanoma išvysti dhamą. Tai įvyksta tokiu pat metodu kuriuo mes galime ‘matyti’ tolimus objektus mintyse pasitelkdami į pagalbą aprašymus arba per kitų akis, kurie tai patiria tiesiogiai. Tokiu pat būdu, mes galime matyti dhamą per šventraščių akis ir didžius atsidavusius.
Regėti girdint iš atsidavusiųjų ar klausant šventraščių yra geriausias būdas pamatyti tai, kas negali būti matoma sąlygotomis materialiomis akimis. Tai yra gražiai paaiškinta Šrimad Bhagavatam (3.9.11) :
"O mano Viešpatie, Tavo bhaktai gali matyti Tave ausimis, bona fide klausymosi proceso metu. Taip jų širdis apsivalo, ir tada Tu joje gali įsikurti. Tu toks gailestingas savo bhaktams, kad apsireiški jiems tuo savo amžinu transcendencijos pavidalu, apie kurį jie visada galvoja."
Kartą Šrila Bhaktisiddhanta Sarasvati Thakura pademonstravo kaip dhamos neįmanoma išvysti materialiomis akimis. Kartu su keliais mokiniais jis buvo išėjęs ryte pasivaikščioti keliuku priešais jo ašramą Majapure. Kaip Indijoje yra įprasta, keli kaimo gyventojai buvo pritūpę abejose kelio pusėse, kad atliktų rytinius tualeto reikalus, kas vėliau aitria smarve persmelkdavo orą. Šrilos Bhaktisiddhantos mokiniai buvo pasibjaurėję ir sureplikavo: “O Gurudeva, atleiski, čia taip nepakečiamai dvokia. Leiski mums eiti kitu maršrutu.” Tačiau Šrilos Bhaktisiddhantos Šventos Dhamos suvokimas buvo kitoks – jis nemate to, ką matė materialios akys, nei jis užuodė tai, ką užuodė materialios nosys. Su džiaugsmu jis atsake: “Kodėl jūs neužuodžiate svaiginančio čampakos gėlių aramoto? Šventa Dhama negalima žavėtis materialiomis juslėmis”
Lygiai taip pat kaip tie mokiniai prieš 70 metų, dauguma iš mūsų šiandien dar nėra užtektinai pažengę tinkamai suvokti dhamą. Tol kol mūsų transcendentinės juslės nebus pilnai atgaivintos, mes turime suvokti dvasinę realybę per sadhu, guru ir šastrų akis – taip pat kaip aklas žmogus gali pamatyti pasaulį girdėdamas iš tų, kurių akys yra sveikos.
Pasiklausykime transcendentinio Vrindavano miško aprašymo iš Šukadevos Gosvamio. Išgirskime kaip jis ekstatiškai nupasakoja ir mato savo transcendentinėmis akimis. Akimirkai mes galime mintimis atsisėsti jo nupasakotame transcendentiniame miške ir panirti į jo pasakojimą. Būk labai atidus šio pratimo metu, galbūt Šri Krišna apsireikš tavo mintyse.
Švelnūs vėjeliai, sklindantys nuo skaidrių ežerų, vėsino Vrindavano mišką. Lotosai, augantys tuose ežeruose savo aromatu prisodrino orą. Kur tik benueitum, visur skambėjo saldžios apsvaigusių, pulkais tarp medžių skraidančių, paukščių giesmės. Šri Krišna, lyg ant scenos besiruošiantis užlipti šokėjas, įžengė į mišką su povo plunksna plaukuose. Už kairiosios ausies Jis laikė užsikišęs trimito formos gėlytę – karnikarą. Kartas nuo karto Jis ją perkeldavo už dešinės ausies, o po kiek laiko vėl užkišdavo už kairės, taip visiems parodydamas, jog Jis džiugios ir žaismingos nuotaikos. Geltonas dhotis, geltonumo sulig žaibas audros debesyje, dengė Jo transcendentinę formą. Jis nešiojo penkių spalvų pergalės girliandą, siekiančią Jo kelius. Žemė nekantriai laukė Jo prisilietimo, tad Jis dulkėse paliko savo lotosinių pėdų įspaudus, tokius kaip čakra ir linija. Jis grojo savo garsiąja fleita ir šoko pagal kerinčią melodiją, kuri liejosi iš Jo mylinčios širdies. Daugybė piemenukų šokinėjo aplinkui Jį, nesugebėdami sulaikyti džiaugsmo, garsiai apdainuodami Jo šlovę.
Matyti per šventraščių ir sadhu akis yra galingas metodas, suteikiantis galimybę įžengti į Vrindavaną. Tuo metu, kai girdėsim atsidavusius pasakojant apie amžiną ir transcendentinį Vrindavaną mes negalvosim apie dulkėtus Vrindavano keliukus, o įžengsime į transcendentinę dimensiją, kuri amžinai laukia tų, kas apsirūpinęs troškimu ir tyrumu.
JM Sacinandana svamis Vertė bh Eglė
Atnaujinta (Ketvirtadienis, 26 Sausis 2012 11:35)
premā dvayo rasikayor api dīpa eva hṛd-veśma bhāsayti niścalam eva bhāti dvarād ayaṁ vadanatas tu bahiṣkṛtaś cen nirvāti śīghram athavā laghutām upaiti
Tyra meilė yra tarsi žvakės liepsna, ramiai deganti dviejų mylimųjų, žinančių kaip mėgautis intymiomis nuotaikomis, namuose. Jei šią žvakę išnešti pro burnos duris - arba, jei mylimieji apie ją kalba – žvakės ugnis iš karto priblėsta ir netgi gali užgesti.
Viśvanātha Cakravarti Ṭhākura, „Prema Samputa“ Atnaujinta (Šeštadienis, 14 Sausis 2012 11:25)
Iš JM Sacinandana svamio knygos "Transformacijos menas"
Kai jūs ieškote transformacijos dvasiniame gyvenime, tai nėra plaukų stiliaus, drabužių ar kalbos transformacija. Dvasiniame gyvenime transformacija vyksta širdyje. Pagal seną Patandžalio širdies aprašymą, širdis yra vieta, kur pasirodo troškimai, kur taip pat šie troškimai susilieja, nustoja egzistuoti, ir tampa nebesvarbūs jums. Pavyzdžiui, būdami vaikais jūs turėjote norus žaisti lėlėmis. Jie pasirodė jūsų širdyje, ir jūs labai norėjote lėlių, bet kai jūs paaugote labiau, troškimas žaisti lėlėmis pasikeitė į norą turėti vyrą, vairuoti automobilį ar panašiai. Taigi, širdis yra vieta, kur vyksta patys egzistenciškiausi dalykai – troškimai. Kiekvienas iš mūsų čia ir kiekviena sąlygota siela šiame pasaulyje, ir netgi kiekviena išsilaisvinusi siela yra savo troškimų produktas. Jūs esate čia, šioje palapinėje, nes jūs išsiugdėte troškimą dalyvauti mūsų vasaros stovykloje ir aplankyti šį seminarą. Tačiau, kai kurie bhaktai šią akimirką plaukioja vandenyne, nes jų širdyje yra toks noras. Jie nori patirti nuostabios ir kvapą gniaužiančios Krišnos gamtos gražias dovanas. Kiti valgo picą, nes jie turi tokį troškimą. Kai kurie iš mūsų yra brahmačiariai, nes mes turime stiprų norą išlikti šiame ašrame.
Kartą, rytinio pasivaikščiojimo metu Prabhupada paklausė savo mokinių: „Kodėl jūs esate Krišnos sąmonėje?“ Kažkas pacitavo Šrila Rūpą Gosvamį iš "Bhakti rasamrita-sindhu", bet Prabhupada pasakė: „Ne.“ Kitas bandė: „Aš esu Krišnos sąmonėje, kadangi materialus pasaulis yra kupinas kančios.“ Prabhupada tarė: „Ne. Ne dėl to tu esi čia.“ Daugelis pateikė savo atsakymus, bet galiausiai Prabhupada pasakė savo atsakymą: „Jūs esate Krišnos sąmonėje, nes jums patinka būti Krišnos sąmonėje. Tai yra troškimas, kuris kyla jūsų širdyje.“ Labai paprasta, bet labai svarbu.
Ar jūs žinote, kiek minčių jus aplanko kasdien? Trisdešimt du tūkstančiai minčių. Visa armija minčių. Dauguma šių minčių teka mūsų pasąmonėje ir mes jų nelabai suvokiame, bet jos apsprendžia mūsų kelią gyvenimo bėgyje. Dauguma iš šių minčių yra norai, kurie nuolat kuriami širdyje. Šie troškimai, mano brangūs bhaktai, aprašo visą jūsų gyvenimą. Jei jūs norite pakeisti savo gyvenimą, jūs turite pakeisti savo norus. Haribol!
Tačiau pakeisti norus nėra taip lengva. Ar jūs kada nors bandėte pakeisti savo norą? Aš daug kartų bandžiau. Aš norėjau trokšti tik tyros meilės Dievui. Kai mes su Lokanatha Maharadžu nukeliavome į Vrindavaną, jis pamokė mus: „Čia yra kalpa-vrikša medžiai. Jūs galite prašyti jų, bet geriausia yra norėti tyros meilės Dievui.“ Visiškai tikėdamas kiekvienu žodžiu, išėjusiu iš Lokanatha Svamio lūpų, aš nuėjau prie kalpa-vrikšos medžių ir pasakiau: „Prašau, suteikit man tyrą meilę Dievui.“ Bet visą savo gyvenimą aš mačiau, kad manyje yra tiek daug kitų troškimų. Aš norėjau patekti į Tibetą, aš norėjau padaryti tą ir norėjau padaryti šitą! Aš mačiau daugybę savo Dievo brolių, kurie norėjo būti sanjasiais, bet troškimas būti grihasthomis buvo stipresnis. Buvo kiti troškimai, kurie kilo jų širdyse, ir galiausiai jie nusekė paskui šiuos troškimus. Aš mačiau tiek daug brahmačiarinių, kurios norėjo visą gyvenimą būti sankīrtanos „herojėmis“. Aš mačiau tiek daug brahmačiarių, kurie norėjo būti bhaktais, bet kai mes juos aplankome dabar, jie gyvena kaip direktoriai ir sako: „buvo taip nesudėtinga gyventi brahmačiarių ašrame, bet mano troškimai nutempė mane čia, ir dabar aš turiu labai mažai laiko galvoti apie dvasinį tobulėjimą!“ Mūsų gyvenime troškimai galiausiai nusprendžia „už“ ir „prieš“. Savo intelektu jūs galite pajėgti suprasti dvasines žinias, bet jūsų intelekto nepakaks kontroliuoti arba nukreipti jūsų troškimus. Vieta, kur jūs turite dirbti, kad pakeisti troškimus nėra intelektas, tai yra širdis. Šrī Čaitanja Mahāprabhu sakė: ceto darpana mārjanam, širdis yra tarsi veidrodis, ant kurio pilna dulkių ir šios dulkės reiškia troškimus, kurie nėra dvasiniai. Jei jūs norite tapti bhaktais, jūs turite nuvalyti savo širdies veidrodį, kad pasimatytų tyri Krišnos sąmonės troškimai. Prabhupāda parašė:
„Kai tik Viešpats pasodinamas į atsidavusiojo širdį, atsidavęs nebegali užsiteršti materialios gamtos gunomis. Tol, kol žmogų kontroliuoja gamtos gunos, jis trokšta daugybės dalykų ir kuria daugybę planų, kaip materialiai tenkinti jutimus, bet kai tik jis suvokia širdyje Viešpatį, visi materialūs troškimai sunyksta. Kai protas visiškai išsilaisvina nuo materialių troškimų, atsidavęs gali nuolat galvoti apie Viešpatį. Tokiu būdu jis tampa visiškai priklausomu nuo Viešpaties lotosinių pėdų.“[1]
Tai nėra lengva. Tai nėra skirta paviršutiniškiems materialistams. Tai skirta žmonėms, kuriuos Krišna vadina mahātmomis, retomis sielomis. Tai yra kažkas, kam reikia visiškos jūsų koncentracijos, giliausio jūsų dėmesio, pačios tikriausios jūsų asmenybės dalies. Tai yra kažkas labai gilaus ir labai nuostabaus.
Atnaujinta (Sekmadienis, 08 Sausis 2012 11:31)
Motina Jašoda tarė: „Vaike, kai nuginsi karves toli į mišką ar prie Govardhano kalno urvų ir pamatysi ten pavojingus laukinius žvėris, tuomet tau reikia medituoti į seniausią Aukščiausią Asmenybę, Viešpatį Narajaną. Jis tave apgins.“
Kai Viešpats Krišna išgirdo šiuos žodžius labai sunkiai jam pavyko suturėti šypseną, pasirodančią jo į bimbos vaisius panašiose lūpose. Lai ši paslėpta šypsena apsaugos visus pasaulius. Atnaujinta (Šeštadienis, 31 Gruodis 2011 11:53)
Siūlome jūsų malonumui posmų rinkinį iš šventraščių, kurie kalba apie atsidavimo (śaranāgati) poreikį.
1. Atsidavimas labai gerai pagrįstas śāstrose
śruti-smṛty-adi-śāstreṣu, prapatir yan nirūpyate tad uktaṁ dvitiyādhyāye, śrī śāstra-vacanāmṛte (1)
2. Priežastis, kodėl reikia atsiduoti paaiškinta smṛti literatūroje
yo brahmāṇaṁ vidadhāti-purvaṁ yo brahma-vidyāṁ tasmai gāḥ pālayati sma kṛṣṇaḥ taṁ hi devam ātma-vṛtti-prakāśaṁ mumukṣur vai śaraṇam amuṁ vrajet (2)
Tāpanyām (Brahma-saṁhitā, tikā)
Tas, kuris kūrinijos pradžioje sukūrė visatos kūrėją Brahmą ir tada perteikė Brahmai žinias apie Brahmaną, Absoliutą, Jis yra tas pats Viešpats Krišna, kuris gano karves (arba maitina Vedas [gaḥ reiškia ir karvės ir Vedos]). Trokštantys išsivadavimo turėtų atsiduoti šiam Viešpačiui, kuris atskleidžia įgimtą sielos funkciją.
3. Žodžio namaḥ - lenktis - reikšmė
ahaṅkṛtir ma-kāraḥ, syān, na-kāras tan niṣedhakah tasmāt tu namasā kṣetri, svātantryaṁ pratiṣidhyate (3)
bhagavat-paratantro ‘sau, tad āyatātma-jīvanaḥ tasmāt sva-sāmarthya-vidhiṁ, tyajet sarvam aśeṣataḥ (4)
Padma-uttara-khaṇda
Skiemuo ma reiškia "save įtvirtinantis ego" (klaidinga idėja laikyti save "veikiančiuoju"), o skiemuo na rodo jo užkirtimą. Taigi, siūlant nusilenkimus (namah) šis veiksmas anuliuoja besilenkiančio nepriklausomybę. Siela yra natūraliai pavaldi Visagaliam Viešpačiui, o jos vidinė prigimtis ir įgimta funkcija yra tarnauti Aukščiausiam Viešpačiui.Todėl visų veiksmų, atliekamų su mintimi: "Aš esu veikiantysis" derėtų visiškai atsisakyti.
Mano kelionė į Indiją 2011 – Vrindavano Guru – Juodasis Šuo, lapkritis 2011.
Nenustygstu vietoje, kaip noriu papasakoti jums apie vieną iš mano išaukštintų šikša guru iš Vradžos: juodąjį šunį. Viena rytą, kai Lalita kundos kairėje ramiai kartojau japą, išgirdau jį pirmą kartą. Jo intensyvi dejonė draskė širdį. Verksmas sklido už metalinių vartų kažkur mūsų ašramo gale. Jo dejonėje buvo justi kažkas stipraus, beveik žmogiško, kas iš karto privertė mane išeiti iš kambario pasižiūrėti ar galėčiau kuo nors padėti. Bet tuo metu, kai pravėriau vartus ieškodamas šuns, jis jau buvo dingęs. Sekantį rytą jis grįžo, dejuodamas dar garsiau. Šį kartą jį užtikau. Šuo buvo vidutinio dydžio, o jo galva buvo nukreipta virš Radha-kundos į Lalita-kundhos pusę. Ak, jis raudojo, inkštė ir aimanavo. Jis buvo vienui vienas su savo širdgėla. Jis sugebėjo ištirpdyti dviejų beždžionių širdis, kurios dažniausiai būna gana egocentriškos. Jos priėjo prie šuns ir viena iš kairės, kita iš dešinės kuždėjo kaip mokėdamos padrąsinimus jam į ausis, glostydamos jo kaklą bei galvą, visaip bandė jį nuraminti. Scena buvo virpinanti širdį! Aš prisiminiau ištrauką iš Rumi eilėraščio :
Pasiklausyk, kaip šuo aimanuodamas šaukiasi šeimininko. Šis verksmas yra juos jungiantis saitas.
yra meilės šunys kurių vardų nežino niekas
paskirk savo gyvenimą, kad būtum vienu iš jų.
Angl. klb.
“Listen to the moan of a dog for its master. That whining is the connection.
There are love dogs no one knows the names of.
Give your life to be one of them.”
Žadinantis užuojautą šio šuns verksmas buvo nei kiek nepagrąžinta emocija, išreiškianti neribotą troškimą, kuris negali leisti būti ilgiau atidėliojamas. Vos tik šuo suprato, jog aš jį stebiu pro vartus, jis greitai nusiramino, aiškiai sutrikdytas mano atėjimo be pakvietimo ir išėjo. Neklystu, mačiau ašaras jo akyse. Praėjo kelios dienos – šuo nesirodė. Ir tada aš jį vėl sutikau. Šį kartą Radha Gopinathos šventykloje ant tako, vedančio aplink Radha Kundą pabaigoje. Jis tyliai sėdėjo priešais dievybes, ir tik tos nuostabios ašaros spindėjo jo akyse. Šį kartą aš nenorėjau jo sutrukdyti ir sugadinti jo ekstazės. Stovėdamas priešais šventyklą supratau, jog kai išvydau jį pirmą kartą drauge su beždžionėmis, jis žiūrėjo virš dviejų ežerų tiesiai į šventyklą. Nebuvo jokių abejonių, kam buvo skirtas jo verksmas. Šis šuo yra vienas iš mano guru, kuris patvirtino Šrilos Prabhupados mokymą: vienintelė kaina už Krišnos sąmonę yra tavo nuoširdžios ašaros. Ašaros, kuriomis apsilieji ilgėdamasis Vrindavano miško karaliaus ir karalienės, Šri Šri Radha ir Krišnos. Atnaujinta (Šeštadienis, 03 Gruodis 2011 11:22)
|
|