Reklama
prabhupada.jpg
Reklaminis skydelis
Komentarai
  • Ar galima valgyti saulegrazas per ekadsi?
  • nu geras 8)
  • Čia nepaminėtas atvejis, kai šventų vardų kartojim...
  • Sveiki, Klaipėdoje yra radijo stotis "Radijogama",...
  • Labas vakaras, ar beturite šitą knygą?
Pradžia Nektaro lašai

Trumpos istorijos iš Bhakti Ratnakaros, 5 sk.

Rādhā paklausė saldžiu balsu: „Kaip tu žaidi su savo draugais šioje vietoje?" Kṛsṇa atsakė: „Aš apsirengiu imtynininko drabužiais ir galynėjuosi su savo draugais. Niekas taip neišmano imtynių, kaip aš, todėl aš lengvai nugaliu.“ Lalitā nusišypsojo ir paprašė Kṛsṇos parodyti, kaip jis grumiasi imtynininko drabužiais. Jie visi persirengė imtynininkų drabužiais, bet Kṛsṇa savo apranga labai didžiavosi. Rādhā labai švelniai nusišypsojo, pamačiusi Kṛsṇos imtynininko aprangą ir jie abu įžengė į imtynių areną. Nebuvo net klausimo, kas laimės o kas pralaimės šiose varžybose. Kandarpa, meilės dievas, stebėdamas šį žaidimą buvo labai patenkintas.

 

Šis žaidimas aprašytas Vraja-vilāsa-stavoje: „Aš dainuoju apie Bhāṇḍīros miško šlovę, kuriame žavingoji Śrī Rādhā norėdama susigrumti su Kṛsṇa kartu su savo draugėmis apsirengė imtynininkų apranga. Madanos (Kupidono) malonumui ši linksmai rungėsi su Bakāriu, Bakāsuros priešu, kuris taip pat buvo apsirengęs kaip imtynininkas.“

==========

Kartą Rādhā su savo draugėmis nešinos pieno puodynėmis atėjo čia, kad persikeltų per Yamuną. Jų grožis sužavėjo Kṛsṇą, kuris jų laukė sulūžusioje valtyje, norėdamas padėti joms persikelti per upę. Kai Rādhā pamatė Kṛsṇą, kuris apsimetė bemiegąs, ji šaukė jam vėl ir vėl, kad šis perkeltų jas į kitą upės pusę. Po kurio laiko Kṛsṇa paėmė jas į valtį, ir jausdamas širdyje didelę ekstazę nuplaukė nedidelį atstumą. Tuomet prasidėjo linksmybės, kurių net neįmanoma aprašyti, bet jas poetai labai gražiai aprašo savo raštuose. Toliau pateikiamas aprašymas iš Padyāvalī: „Rādhā sunerimusi tarė Kṛsṇai: 'Ši valtis yra sulūžusi, o upė čia labai gili. Mes esame jaunos merginos, o ši situacija mums visiškai nepalanki. Vienintelė mūsų išsigelbėjimo viltis esi tu, mūsų valtininkas. O Yadu-nandana, tavo pasiūlymu aš jau išmečiau iš valties visus savo puodus su pienu, savo vėrinius ir net savo šaliką, o kito kranto vis dar nematyti. Vanduo skverbiasi į valtį. Bet kurią akimirką, kai tik mus įtrauks audros sūkurys, mes paskęsime. Vaje, kokia nenumatyta nelaimė! O tu, Kṛsṇa, nepaisant viso šito, iš džiaugsmo ploji delnais. Mano rankos nesustodamos iš valties semia vandenį, o tu negali nustoti šaipytis. O Kṛsṇa, jei šį kartą aš išsigelbėsiu, aš daugiau niekada nekelsiu kojos į tavo valtį.‘

Narahari Cakravarti, "Bhakti ratnakara", 5 skyrius

 

Mėnulis ir naktis

Vieną vakarą Šrimati Radharani apžiūrinėjo save veidrodyje, vertindama, ar gražiai atrodo, kaip tai įpratusios daryti jaunos merginos. Dangų buvo nušvietusi auksinė pilnatis ir mėnuo atsispindėjo veidrodyje. Tai pamačiusi Radharani pasisuko į Krišną ir tarė, „Krišna! Iš tikrųjų aš tokia pat graži kaip ir mėnulis, gražesnė už tave, tu tamsus tarsi naktis!“ Krišna nepasimetė, „Tu teisi, Radharani! Bet ar pastebėtum auksinio mėnulio grožį jei nebūtų nakties tamsos?“

Iš "Sadhu sangos" laikraštuko, www.gauranga.lt

 

Laiškas senam mokyklos draugui

Vartotojo vertinimas: / 1
BlogiausiasGeriausias 

 

Brangusis L.,
Jau vakaras ir oras šiltas
sumišęs su egzotiškais kvapais,
šventykloj skambina varpais.
O medžiuose – povai, beždžionės
prieš naktį miegui kuistosi.
Tu klausei, iš kur rašau tau.
Aš - nuostabiausioje kelionėje,
kurią tik sau gali įsivaizduot, didžiausiam nuotyky,
jis paglemžė mane ir nori dar daugiau.
Žemėlapiai man – tūkstantmetės knygos,
o viltis mana
sena kaip siela.

Aš ieškau Jo, su tūkstančiais vardų.
Praeiviai sako: mano siekiai neprotingi.
Jie naivūs, net išdidūs. Aš turiu sutikti.
Kartais aš manau, jie teisūs.
Tada verkiu iš nevilties parkritęs
lovoj.
Ar kada pasieksiu savo tikslą?

Jei sąžiningai, neturiu įrodymų - tikrai,
jokių garantijų – bet keista,
entuziazmas ir tikėjimas - draugai,
nors niekuomet neišgirdau Jo balso -
bent jau ne taip, kad užrašyt galėčiau.
Vis gi, kai šaukiu Jo vardą, man rodos Jis šalia.
Kai siūlau Jam ką nors, Jis atsiliepia,
giliai įkvėpdamas vidinį džiaugsmą.
Ir atsiminus Jį, iškart nelieka
nerimo širdy.

Nors iš tiesų nesu Jo matęs, bet atrodo
Atstumas iki jo – tiktai malda.
Retom akimirkom, kai reikia slėpti veidą,
jausmai užplūsta, nebūti lyg tol,
ir ašaros akis užlieja.
Jau išprotėjau?
(o tai būt gerai!)

Kodėl rašau tau visa tai?
Nes noriu, kad linkėtum man sėkmės.
Atleisk, jei įžeidžiau kada.
Ir jei gali, nubrauk skolas.
Galvok apie mane kaip apie tą, kitam krante
gyvenimo, nes pasiekiau jau tašką
kai nebegrįžtama.  Kelionė pagrobė mane.

 

Atnaujinta (Penktadienis, 19 Spalis 2012 08:06)

 

Iš "Ananda Vrndavana Campu"

 

Šrimati Rādhika yra pati geriausia karalaitė tarp Krišnos mylimųjų. Ši nuostabi jauna mergaitė spindi visomis geromis savybėmis, tokiomis kaip gailestingumas, saldumas ir gyvybingumas. Tarp Krišnos mylimųjų ji lyg karūnos brangakmenis, jos visi bruožai gražūs, o emocijos pačios įvairiausios. Rādhika yra geltonas ketaki žiedas premos sode, žaibo žybsnis saldumo debesyje, arba aukso linija ant grožio testavimo akmens. Rādhika yra palaimos mėnulio šviesa. Jos lieknos rankos nugali Kupidono puikybę. Rādhārānī yra prabangi meilumo vandenyno esencija ir kerinti šypsena apsvaigusiems nuo meilės. Ji yra 64 menų lobynas, ir visas gerąsias savybes vainikuojantis vertingas brangakmenis. Rādhikos spalva labiau auksinė už tūkstančius Parvati.

 

Nektaro upės

 

Narada munis karaliui Pracinabarhi (SB 4.29.39-40)

yatra bhāgavatā rājan
sādhavo viśadāśayāḥ
bhagavad-guṇānukathana-
śravaṇa-vyagra-cetasaḥ

tasmin mahan-mukharitā madhubhic-caritra-
pīyūṣa-śeṣa-saritaḥ paritaḥ sravanti
tā ye pibanty avitṛṣo nṛpa gāḍha-karṇais
tān na spṛśanty aśana-tṛḍ-bhaya-śoka-mohāḥ

"O Karaliau, kur didieji bhaktai, tyros širdies šventos asmenybės, nuolat kalbasi ir su didžiuliu dėmesiu klausosi apie Aukščiausio Dievo Asmens savybes, ten iš didžių ir šventų asmenybių lūpų sklinda demoną Madhu nužudžiusio Viešpaties nuotykių nektaro bangos, išsiliejusios visur aplinkui kaip upės. Karaliau, visi, kas geria šį nektarą, negali pasisotinti! Jie dėmesingai geria ausimis, už tai jų niekada nepaliečia alkis, troškulys, baimė, sielvartas ar iliuzija."

 

Atnaujinta (Trečiadienis, 17 Spalis 2012 10:09)

 

Bhakto vienintelė viltis

Vartotojo vertinimas: / 1
BlogiausiasGeriausias 

hā nātha gokula-sudhākara suprasanna-
vaktrāravinda madhura-smita he kṛpārdra
yatra tvayā viharate praṇayaiḥ priyārāt
tatraiva mām api naya priya-sevanāya

„O Viešpatie, Tu išpildai savo bhaktų labiausiai puoselėjamus troškimus. O Gokula-sudhakara – Tu esi Gokulos mėnulis, kuris dalina visiems Vradžos gyventojams gaivinantį nektarą. Tavo veidas – tarsi išsiskleidęs lotoso žiedas – visuomet džiugus, kai išpildai savo bhaktų giliausius troškimus. O Madhura-smita – Tavo šypsena tokia saldi, tokia švelni! O Kṛpārdra – tavo širdis tirpsta iš užuojautos! Prašau, paimk mane ten, kur Tu kartu su savo mylimąja Śrīmati Rādhika, mėgaujiesi svaiginančios meilės žaidimais. Leisk man ten artimai tarnauti Jums abiems.“

Śrīla Raghunātha Dāsa Goswāmi, „Śrī Vilapa-kusumanjali“, 100

Ši viltis, bhakto vienintelė puoselėjama viltis, yra gyvenimą suteikiančio nektaro vandenynas. Kada ši viltis sunokins vaisių? Aš jaučiu, kaip svarbu man gyventi toliau, nes turiu vilties, jog vieną dieną aš priklausysiu Jos palydai. Bet, o varge, mūsų užsidegimas neauga, todėl mes negalime įgyvendinti savo vilčių iki galo; mes negauname to, ko taip karštai vylėmės. Jei mūsų viltis neišsipildys tą pačią dieną, jei Śrī Govindos mylimoji, kuri Jam yra viskas, nenužengs į mūsų širdį ir neapsireikš ten tą pačią dieną, tuomet, mes taip ir liksime apgauti, o visoje istorijos eigoje nerasime nei vieno didesnio nevykėlio nei mes patys.  Jei mus apgavo ir nesuteikė mums galimybės tarnauti tai asmenybei, kurios malonė suteiktų mums visa tai, ko kada nors galėtume siekti – taip pat ir vietą Bhagavano šventojoje buveinėje ir ryšį su visais dalykais, susijusiais su Juo – ir jei mes nesugebame suvokti Jos tikrosios tapatybės ar surasti Jos tarp 18000 Śrīmad-Bhāgavatam posmų, tuomet mūsų Bhāgavatos studijos buvo tik tuščias laiko gaišimas.

Śrīla Bhaktisiddhanta Sarasvati Ṭhākura

 

PĖDOS SMĖLYJE (MARY STEVENSON)

Vartotojo vertinimas: / 2
BlogiausiasGeriausias 


O naktį sapnavau, 
kad einame su Viešpačiu pajūrio smėliu.
Daugybė prabėgusio gyvenimo istorijų 
vis blyksteli danguj.
Kas kartą pastebėdavau pėdas ant smėlio.
Jų kartais buvo poros dvi,
O kartais tik viena.

Tai jaudino mane, nes pastebėjau:
kai būdavau gyvenimo dauboj,
kai aš kentėjau
iš skausmo, liūdesio ar pralaimėjimo,
Mačiau tik vieną porą pėdų.

Tad pasakiau aš Viešpačiui:
„Tu pažadėjai,
jei seksiu Tavimi
visad greta manęs žingsniuosi.
Bet pastebėjau aš, gyvenimo
išbandymais didžiausiais
tebuvo tik viena
pėdų pora ant smėlio.
Kai man reikėjo to labiausiai
kodėl tu nebuvai šalia?

Atsakė Viešpats man:
„Kai tu matei
tik vieną porą pėdų,
Tai Aš nešiau tave.“

Atnaujinta (Trečiadienis, 10 Spalis 2012 16:21)

 

Upė Jamuna

 

Garsioji upė Jamuna teka per Vrindavaną it mėlynų lotosų girlianda, kujalos griovys, tamsiai mėlynas saris ar mėlynų safyrų vėrinys aplink dominuojančios Vrindavano dievybės Vrinda-devi kaklą.  Nors jos bangos nerimsta, Jamuna, savo tyruose vandenyse saugo nesuskaičiuojamą daugybę lotosų ir visados bhaktams suteikia premanandą. Garniai nuolat žaidžia jos vandenyse, o patenkintos žuvys plaukioja dideliais būriais. Jamuna dovanoja laimę bet kam, kas jai atsiduoda arba maudosi jos vandenyse.

Jamuna žėri dėl nuostabaus korsažo nuausto iš daugybės mažų vijoklių saivala, plaukiojančių ant jos vandens paviršiaus. Moteriškos ir vyriškos lyties paukščiai čakravaka suformuoja jos krūtis. Jos spalvinga suknelė yra nuausta iš baltųjų lotosų žiedadulkių. Padrikas būrys kamanių pasitarnauja jai kaip plaukų juosta. Ji turi mėlynas lotosines akis, raudonas lotosines lūpas ir žydinčių lotosų veidą.  Jos klubai yra platūs krantai papuošti baltų garnių diržu. Skardžios antys dainuoja it jos kojų varpeliai. Jamuna-devi, palaimos įsikūnijimas, garbina Krišną, nuolat aukodama Jam lotosus savo judančiomis, į bangas panašiomis rankomis.

Gėlių kupini medžiai ant Jamunos krantų atsispindi Jos vandenyse ir  atrodo it antras žydintis miškas. Matydamos paukščių atspindžius vandenyje, kvailos žuvys atplaukia ir juos kramsnoja. Naktimis, pamačiusios žvaigždžių atspindžius ant vandens, mažos žuvytės, pagalvojusios, jog tai maistas, suplaukia prie vandens paviršiaus ir bando jas suvalgyti. Balti, tviskantys Jamunos  krantai primena kamparo upes, gražų tamsoje žybsintį žaibą, sandalmedžio pastą, užteptą ant Vrinda-devi galūnių ar malati gėlių girliandas moters kasose.

Ant krantų, tarp smaragdinio žalsvumo žolės, auga gėlių lysvės.  Gražios kundžos ir daugybė mažų miškelių su čintamani vasarnamiais nusėja Jamunos krantus. Papūgos, gegutės, čakoros ir vandens paukščiai tokie kaip antys, garniai, sarari, kurari ir čakravaka, laksto po vasarnamių kiemus palaimingai dainuodami. Jie atrodo it rasika bhaktai, diskutuojantys apie širdžiai malonius Krišnos žaidimus. Jamunos krantai nusėti maudymosi ghatų, padarytų iš rubinų, koralų, smaragdų ir brangakmenių vaidurja. Šios ghatos atrodo lyg dorybės įsikūnijimas.

Keturi aukšti medžiai, kurie sukuria slaptavietes miško vasarnamiams, turi daugybę lapuotų šakų, kurios linksta link žemės ir suformuoja stogą. Du vijokliai apsivynioja kiekvieną šių medžių ir atrodo it pora apsikabinusių mylimųjų. Vijokliai persipina vienas kito gėlių žiedais, lapais ir vaisiais taip suteikdami malonų vaizdą žiūrintiems. Žydintys vijokliai padengia vasarnamių, kuriuose vyksta žaidimai, sienas. Persipynusios įvairių vijoklių šakos suformuoja vasarnamių duris, kurias supa kiti kvapnūs vijokliai. Įvairiausios spalvotos gėlės linksta žemyn, kad uždengtų vasarnamius kupolais. Kabančios gėlės juda it tikros vėduoklės čamara.

Ananda Vrindavana Campu

 

Atnaujinta (Pirmadienis, 08 Spalis 2012 17:35)

 

Rādhos meilė

rādhā-premā vibhu—yāra bāḍīte nāhi ṭhāñi
tathāpi se kṣaṇe kṣaṇe bāḍaye sadai

Śrī Rādhos meilė skleidžiasi visur, nepalikdama vietos plėstis toliau. Ir vis dėlto ji didėja kiekvieną akimirką.

Śrī Caitanya-caritāmṛta, Ādi-līlā (4.128)

 

Viltis palaiko ir maitina mano egzistavimą.

Viltis palaiko ir maitina mano egzistavimą. Su šita viltimi man kažkaip pavyksta išgyventi diena po dienos, velkant savo gyvenimą per išsitempusį laiką. Šis nektariškas vilties vandenynas vilioja mane ir palaiko gyvybę. Bet mano kantrybė jau išseko; Aš nebegaliu kentėti ilgiau. Nebegaliu laukti nei vienos akimirkos. Jei tu (Radharani) neparodysi man savo malonės tuoj pat, man galas. Aš visiems laikams prarasiu bet kokią viltį. Aš nebenorėsiu gyventi ilgiau, nes tai būtų visiškai tuščia. Be tavo malonės aš negaliu iškęsti nei vienos akimirkos. Vrindavanas taip pat – man jis brangesnis už gyvybę – bet dabar aš juo bjauriuosi. Jis man sukelia skausmą ir visą laiką slegia. Ką jau kalbėti apie kitus, dabar man net ir Krišna bjaurus. Nors ir gėda sakyti tokius žodžius, bet aš net Krišnos negaliu mylėti, jei tu nepriimsi manęs į savo artimų tarnaičių ratą. O Radha, jei nesulauksiu tavo prielankumo, viso kito aš nenoriu.  Aš noriu tavęs ir tik tavęs. Aš negalėčiau turėti jokių santykių su niekuo, jei jie nebūtų susiję su tavim. Tu turi būti pirma, o tada kiti. Aš net negaliu galvoti apie tiesioginius santykius su Krišna be tavęs.

Raghunatha Dasa Gosvamis.

Atnaujinta (Sekmadienis, 23 Rugsėjis 2012 10:29)

 
More Articles...
Kalendorius