Iš Śrīlos Prabodhananda Sarasvačio poemos "Śrī Rādhā-rasa-sudhā-nidhi"
dharmādy-artha-catuṣṭayaṁ vijayatāṁ kiṁ tad-vṛthā-vārtayā saikānteśvara-bhakti-yoga-padavī tṭ āropitā mūrdhani yo vṛndāvana-sīmnī kācana ghanāścaryaḥ kiśorī-maṇis tat-kaiṅkarya-rasāmṛtād iha paraṁ citte na me rocate
Keturi gyvenimo tikslai, pradedant materialia dorybe, kai kuriems žmonėms gali atrodyti šlovingi, bet aš manau, kad jie yra beverčiai. Kodėl turėčiau gaišti savo laiką kalbėdamas apie juos? Kiti žmonės ant galvos gali užsidėti atsidavimo tarnystės Aukščiausiam Dievo Asmeniui kelią. Manęs ir tai nedomina. Vienintelis dalykas, džiuginantis mano širdį, vienintelis nektaras – tai tarnystė nuostabiai, į brangakmenį panašiai merginai, kuri gyvena Vrindavano miško gilumoje. Niekas kitas nedžiugina mano širdies. (78 tekstas)
karmāṇi śruti-bodhitāni nitarāṁ kurvantu kurvantu mā gudhāścarya-rasāḥ srāg-ādī-viṣayān gṛhṇantu mucantu vā kair vā bhāva-rahasya-pāraga-matiḥ śrī-rādhikā-preyasaḥ kicit-jair anuyujyatāṁ bahir aho bhrāmyadbhir anyair api
Bhaktai gali atlikti vediškus ritualus, gali jų neatlikti. Bhaktai, ragaujantys nuostabų ir paslaptingą atsidavimo tarnystės nektarą, gali priimti gėlių girliandas bei kitus dalykus, suteikiančius malonumo juslėms, arba gali jų atsisakyti. Ar kvaili ir nepasišventę žmonės, kurie be tikslo klaidžioja šiame pasaulyje, turi teisę abejoti Šri Radhos brangių bhaktų veiksmais, kurių širdys jau pasiekėį tolimąjį tyros meilės krantą? (83 tekstas)
dūre spṛṣṭy-ādi-vārtā na kalayati manāṅ-nāradādīn sva-bhaktān śrīdāmādyaiḥ suhṛdbhir na milati ca haret sneha- vṛddhiṁ sva-pitroḥ kintu premaika-sīmāṁ madhura-rasa-sudhā-sindhu- sārair agādhāṁ śrī-rādhām eva jānan madhupatir aniśaṁ kuñja- vīthīm upāste
Vengdamas pokalbių apie materialių pasaulių kūrimą, palaikymą ar sunaikinimą, nesiklausydamas Narados ir kitų bhaktų, bėgdamas nuo susitikimo su Šrīdama ir kitais draugais, ignoruodamas savo tėvų meilę, ir dieną naktį galvodamas tik apie Śrī Rādha, kuri yra meilės viršūnė ir neišmatuojamas saldaus nektaro vandenynas, Krišna garbina kelią, vedantį į mišką. (236 tekstas)
kvāsau rādhā nigama-padavī-dūragā kutra cāsau kṛṣṇas tasyāḥ kuca-kamalyor antaraikānta-vāsaḥ kvāhaṁ tucchaḥ paramam adhamaḥ praṇy aho gārhya-karma yat tan nāma sphuratī mahimā hy eṣa vṛndāvanasya
Kas yra Rādhā? Ji yra deivė, kurios net Vedos negali pasiekti. Kas yra Krišna? Jis yra mylimasis, kurio namai Rādhos krūtinės lotoso žiedai. Kas aš esu? Aš esu nereikšminga gyvoji būtybė, susipainiojusi namų ūkio pareigose. Vien todėl, kad Vrindavanas yra tokia šlovinga vieta, net tokiam asmeniui kaip aš davė šventą vardą. (261 tekstas)
Kartais bhaktai mano, kad tas, kuris turi daug emocijų, turi daugiau meilės. Bet ar visada tai teisingas požymis? Raghunatha Bhatta Gosvamis buvo žymus tuo, kad savo dainavimu labai tiksliai išreiškšdavo kiekvieno "Śrīmad Bhagavatam" posmo nuotaiką. Jis dažnai pasakodavo hari-katha Seva-kundžoje. Visi kiti aplinkiniai Gosvamiai ir Vaišnavai susirinkdavo pasiklausyti jo dainavimo. Klausydamiesi Raghunatha Bhatta Gosvamio, jie rodydavo visus ekstazės požymius. Visi, išskyrus Rūpą Gosvamį. Skirtingai nuo kitų, jis iš viso nerodė gyvybės ženklų. Kartą, norėdami patikrinti, ar jis gyvas, prie jo šnervių pridėjo medvilnės kuokštelį, kuris iš karto užsidegė.
Kartais nutinka, kad asmuo, patiriantis gilius jausmus, išoriškai jų niekaip neparodo. Tokio žmogaus širdis gili kaip vandenynas. Pavyzdžiui, net maža žuvis, padėta į dubenį su vandeniu, gali ištaškyti visą vandenį, bet net didžiulis banginis, kuris gali praryti didelį kiekį žuvų, kiek besistengtų, nesugebės ištaškyti vandenyno. Iš šios analogijos galima suprasti, kad net nereikšmingos emocijos sukuria didelį neramumą "mažoje" širdyje. Ir atvirkščiai, net labai stiprios emocijos gali išoriškai nepasireikšti pas tą, kurio širdis yra labai "gili".
iš knygos "Pranaya gita" Atnaujinta (Sekmadienis, 17 Liepa 2011 14:57)
Savo draugei
Mano protas ne apie namų ruošą galvoja. Dabar aš verkiu, dabar juokiuosi iš tų, kurie mane smerkia. Jis verčia mane tapt atstumtąja, atsiskyrėle miškuose! Jis atėmė mano tėvus, brolius ir seseris, mano gerą vardą. Jo fleita paėmė mano širdį — jo fleita, plono bambuko spąstai, sučiupę mane — pigi bambukinė fleita buvo Rādhos žūtis. Ta tuščiavidurė, naivi lazda — maitinta jo lūpų nektaru, bet leidžianti nuodus... Jei tu kur surasi nariuotų bambukų brūzgyną, nuplėšk jų šakas! draskyk juos ligi šaknų! Išmesk juos į jūrą.
Dvidža Čhandidāsa sako: Kodėl bambukas? Ne jis, o Krišna suviliojo tave: jo negali tu išrauti. Atnaujinta (Sekmadienis, 01 Gegužė 2011 09:38)
Ji kalba: Lai mano kūno žemė susilies su žeme ant kurios mylimasis vaikšto. Lai mano kūno ugnis taps šviesa veidrodyje, kuris atspindi jo veidą. Lai mano kūno vanduo nutekės prie vandens iš lotosų tvenkinio, kur jisai maudos. Lai mano kūno kvėpavimas taps oru, gaivinančiu jo nuvargintas galūnes. Lai aš būsiu dangum, ir judės per mane šis tamsus debesis Šyāma, mano mielasis.
Govinda-dāsa sako, O auksaspalve, Nejau jis, su smaragdiniu kūnu, leis tau išeiti?
Atnaujinta (Sekmadienis, 01 Gegužė 2011 09:35)
bhrātar vāyasa-maṇḍalī-mukuṭa he niṣkramya goṣṭhād itaḥ sandeśaṁ vada vandanottaram amuṁ vṛndāṭavīndrāya me dagdhuṁ prāṇa-paśuṁ śikhī viraha-bhūr indhe mad-aṅgālaye sāndraṁ nāgara-candra bhindhi rabhasād āśārgalā-bandhanam
(Lalita Madhava, 3.9)
Radharani pažvelgė į dangų. Varna virš galvos skrido link Mathuros. Netikėtai, rodydama į šią varną, Radharani tarė: „Ei, varna. Tu! Taip, tu! Ar skrendi į Mathurą? Prašau paklausyk Manęs. Neskrisk niekur kitur! Skrisk tiesiai į Mathurą. Ten tu pamatysi karalių, kurio vardas Mathuranatha. Kai su juo susitiksi, nusilenk Jam ir perduok Jam žinutę. Žinutę, kurią Aš tau duosiu, pristatyk Jam. Ar supranti? Jei namas dega, kokia pirmoji namų šeimininko pareiga? Jo pirmoji pareiga paleisti naminius gyvulius, jeigu jų yra. Gali pats sudegti, pavirsti pelenais, bet jie lai bus išgelbėti. Mano kūnas yra tarsi namas, kuris dabar dega. Ir kas padegė šį namą? Tai tas pats Krišna, tai Jis sukėlė šį gaisrą namuose. Pasakyk Jam, o varna, pasakyk Jam! Mano gyvybė yra tarsi naminis gyvulys, prāṇa-paśu, bet ji negali ištrūkti. O kodėl negali? Šis gyvulys negali ištrūkti, nes durys labai stipriai užšautos skląsčiu. Tad, tegul Krišna ateina ir atšauna jas.“
Tada Radharani tarė varnai: „Jei tu nori sužinoti, kas yra šitas skląstis, aš tau pasakysiu. Kai Krišna paliko Vrajabhūmį, Jis mums pasakė: ‘Aš sugrįšiu. Aš greitai grįšiu.‘ Šis pažadas yra labai stiprus skląstis. Tik šia viltimi mes gyvename toliau. Bet Krišna negrįžta. Tad, tegul Jis ateina ir atšauna duris.“
Tai Radharani nuotaika. Ji jaučia aštrų išsiskyrimo su Krišna skausmą, Ji miršta. Visas namas, Jos kūnas, apimtas ugnies. O prāṇa-paśu, Jos gyvybė, kuri yra tarsi naminis gyvulys, dabar dega. Ji negali ištrūkti laukan. Radharani pasakė varnai: „Labai stiprus skląstis ant durų, todėl lai Jis pats ateina ir atšauna duris. Tai reiškia, tegul Jis atsiima savo žodžius.“
Radharani kurį laiką tylėjo. Tada, žvelgdama į savo aṣṭa-sakhes, Ji tarė: „O Mano brangios draugės, tuoj pat nuneškite Mane prie Jamunos kranto. Paguldykite Mane ten, po kadambos medžiu, ant Jamunos kranto, nes Jamuna ir kadambos medis yra Mano geriausi draugai nukamuoto gyvenimo pabaigoje. Paimkite Jamunos dumblo ir ištepkite juo visą Mano kūną. Po to ant Mano viso kūno užrašykite: ‘Šjama, Šjama, Šjama, Šjama. Tada paimkite truputį tulasī-mañjarių ir uždėkite juos ant Jo vardų, nes vardas Šjama ir pats Šjama nesiskiria vienas nuo kito, nāma-nāmi abhinna. Tada visos jūs turite susėsti ratu aplink mane, ir kai Mano gyvybės kvapas paliks Mane, jūs visos turite šaukti: ‘Hari! Hari!'
(Iš Gour Govinda Swamio, "Embankment of separation")
Atnaujinta (Sekmadienis, 01 Gegužė 2011 09:36)
Normal 0 19 false false false LT X-NONE X-NONE
Klausimas, kodėl Krišna neatsiliepia į savo bhaktų garbinimą, jaudina ne vieną, praktikuojantį Krišnos sąmonės procesą. Šiuose tekstuose Krišna pats paaiškina tai gopėms, kurios pyko ant Krišnos už tai, kad šis paliko jas visas prieš pat prasidedant raso Save s šokiui. Iš pradžių jis suteikė joms didelę viltį, jog visi jų dvasiniai troškimai bus išpildyti, tačiau vėliau, netaręs nei žodžio jis jas paliko, ir atrodė, jog visam laikui. Kai gopių meilės ir išsiskyrimo jausmai pasiekė tokias aukštumas, jog Krišna tiesiog nebegalėjo nuo jų pasislėpti, Jis vėl joms pasirodė. Nors gopės labai džiaugėsi, jog Krišna jų nepaliko visam, jos pyko ant Jo, nes mylintis ir mylimas žmogus negali elgtis visiškai savavališkai, neatsižvelgdamas į tai, kokį skausmą suteiks tiems, kurie jį myli. Tad gopės apkaltino Krišną, o Krišna joms teisinosi. Paskaitykite šiuos nuostabius posmus iš "Śrīmad Bhāgavatam" 10-tos giesmės 32 skyriaus su tiek pat nuostabiais Višvanatha Čakravarti Thakuros komentarais.
15 tekstas
sabhājayitvā tam anaṅga-dīpanaṁ sahāsa-līlekṣaṇa-vibhrama-bhruvā saṁsparśanenāṅka-kṛtāṅghri-hastayoḥ saṁstutya īṣat kupitā babhāṣire
Śrī Kṛṣṇa pažadino romantiškus gopių troškimus, ir jos pagerbė Jį žvilgčiodamos į Jį žaismingomis šypsenomis, meiliai gestikuliuodamos antakiais, ir pasidėjusios ant savo kelių, masažuodamos Jo rankas bei pėdas. Vis dėlto net Jį garbindamos, jos truputį pyko ant Jo ir todėl kreipėsi į Jį šiais žodžiais.
Visvanatha Cakravarti Thakura: Šis posmas aprašo nenorėjusių pasiduoti Kṛṣṇos santuokinės meilės siekiams gopių veiksmus. Išraiškingais antakių judesiais, išreiškiančiais jų asmeninius jausmus, žvilgčiodamos gopės pagerbė Kṛṣṇą, kuris joms sukurstė geismą (anañga-dīpanam). Sabhājayitvā reiškia, kad gopės pagerbė Kṛṣṇą atitinkančiomis emocijomis, bandydamos nuslėpti savo meilės pyktį, galvodamos: „Prieš tai Kṛṣṇa mus atstūmė, o dabar Jis grįžo ieškodamas malonumo sau.“ Bandydamos nuslėpti savo pyktį, jos pradėjo girti Kṛṣṇą, ant savo kelių laikydamos Jo pėdas bei rankas. Āñka-kṛtā taip pat gali reikšti, kad gopės uždėjo savo rankas ir pėdas ant Kṛṣṇos kelių.
Patenkintos Kṛṣṇos rankų ir pėdų prisilietimu gopės šlovino Jį: "Ach! Tavo pėdos ir rankos ypatingai vėsios. Išlaisvinęs mus nuo skausmingos išsiskyrimo ugnies, Tu tikrai pasirodei esąs gaivinantis mėnulis, nežinantis nei liūdesio, nei kančios." Pagyrusios Kṛṣṇą tokiais sarkastiškais žodžiais, gopės truputį supyko. Nors jų pyktis šiek tiek sušvelnėjo nuo ekstazės, kai jos pamatė Kṛṣṇą, vis dėlto pykčio pėdsakas liko prote. Tokioje proto būsenoje jos pradėjo kalbėti.
Atnaujinta (Pirmadienis, 25 Balandis 2011 10:04)
amarṣāt premersyāṁ sapadi dadhatī kaṁsa-mathane pravṛttā haṁsāya svam abhilaṣitaṁ śaṁsitum asau na tasyā doṣo 'yam yad iha vihagaṁ prārthitavatī na kasmin viśrambhaṁ diśati hari-bhakti-praṇayitā
Galvodama apie Kṛṣṇos žiaurią kelionę į Mathurą ir apie tai, kaip Jis paliko Rādhą ir kitas piemenaites, Lalita negalėjo to pakęsti. Šioje meilės pavydo nuotaikoje ji pradėjo aiškinti savo širdingą norą gulbei. Nederėtų manyti, kad ji darė klaidą kreipdamasi į nebylų gyvūną kaip šis, nes Kṛṣṇa premos prigimtis yra tokia, kad ji padaro žmogų nekaltu (naiviu), ir, matydamas Kṛṣṇą visur, bhaktas pasitiki bet kuo visoje visatoje.
Rūpos Gosvamio "Hamsaduta", 8
Malda sakhėms Śrīla Narottama dāsa Ṭhākura
rādhā-kṛṣṇa prāṇa mora jugala-kiśora jīvane maraṇe gati āro nāhi mora
kālindīra kūle keli-kadambera vana ratana-bedīra upara bosābo du'jana
śyāma-gaurī-ańge dibo (cūwā) candanera gandha cāmara ḍhulābo kabe heri mukha-candra
gāthiyā mālatīr mālā dibo dohāra gale adhare tuliyā dibo karpūra-tāmbūle
lalitā viśākhā-ādi jata sakhī-bṛnda ājñāya koribo sebā caraṇāravinda
śrī-kṛṣṇa-caitanya-prabhur dāser anudāsa sevā abhilāṣa kore narottama-dāsa
1) Dieviškoji pora, Śrī Śrī Rādhā ir Kṛṣṇa yra mano gyvenimas ir siela. Gyvendamas ar mirdamas aš neturiu kito prieglobsčio, tik Juos.
2) Mažų kadambos medžių giraitėje prie Yamunos kranto, aš pasodinsiu dieviškąją porą į sostą, padarytą iš spindinčių brangakmenių.
3) Aš patepsiu Jų tamsų ir auksinį pavidalus santalmedžio pasta, pakvepintą cūyā, ir vėduosiu juos cāmaros vėduokle. Kada gi aš pamatysiu Jų į mėnulį panašius veidus?
4) Nuvėręs mālatī gėlių girliandas, aš uždėsiu jas Jiems ant kaklo, ir pasiūlysiu į Jų lotosines burnas įdėti tāmbūlos, pakvepintos kamparu.
5) Leidus visoms sakhėms, kurių priešaky Lalitā ir Viśākhā, aš tarnausiu lotosinėms Rādhos ir Kṛṣṇos pėdoms.
6) Narottama dāsa, Śrī Kṛṣṇa Caitanyos Prabhu tarno tarnas, trokšta šios tarnystės Dieviškai porai. Atnaujinta (Šeštadienis, 23 Balandis 2011 08:41)
IŠTRAUKOS IŠ ŠRI ŠRIMAD A. C. BHAKTIVEDANTA SVAMI PRABHUPADOS RAŠTŲ:
Atgaivinkim įgimtą sielos skaistumą
Žiežirbos gražios, kol jos žaižaruoja ugnyje. Taip ir mūsų sielos skleidžia šviesą ir yra skaisčios tol, kol mes nenusigręžiame nuo Aukščiausiojo Dievo Asmens ir be atvangos Jam tarnaujame. Pa liovusiojo su atsidavimu Jam tarnauti sielos šviesa ir skaistumas tuojau išblėsta. Mes, gyvosios esy bės, tarsi žiežirbos, išskridusios iš Aukščiausiojo Dievo Asmens — pirmapradžio aukuro, todėl pa kliuvę į materijos primestas aplinkybes, turime priimti Aukščiausiojo Dievo Asmens dovanotą mantrą. Tai mums siūlė Čaitanja Mahaprabhu. Kartodami Harė Krišna mantrą, išsivaduosime iš visų šio materialaus pasaulio vargų.
„Šrymad-Bhagavatam" (8.6.15)
Atnaujinta (Šeštadienis, 23 Balandis 2011 08:41)
|
|