Adresatas: Sri Padampat Singhania

1957 gegužės 7 d.

Mano brangusis Śrī Padampat Ji,

Tęsiant vakarykštį laišką, kurį aš tikiuosi tuo metu tu jau būsi gavęs, ir prisimindamas tavo prašymą duoti galingą Mantrą, kurią galima būtų paskleisti po visą pasaulį, aš noriu dar pridėti, kad paprastai prie kiekvienos Mantros pridedamas priešdėlis Namah. Kaip pavyzdžiui kurią dieną tu sakei Namah Śivaya. Praktiškai, ši Mantra nurodo į šventą Viešpaties Śivos vardą. Na reiškia neigimą, o Ma reiškia klaidingą ego arba Ahamkarą. Todėl Namah reiškia atsiduoti Śivos vardui. Kitaip tariant, pripažinti Viešpaties Śivos viršenybę reiškia Namah Śivaya. Todėl išvada tokia, kad Mantroje neišvengiamai įkomponuotas Dievybės vardas. Be to Mantra turi dvasinę galią, kurią į ją įdėjo Rišiai, tokie kaip Narada ir kiti. Lygiai taip pat magnetinė jėga įelektrina varį. Etimologinė abėcėlė yra labai stipriai pripildyta dvasinės galios, todėl visos Mantros, mininčios transcendentinį Dievo vardą turi būti suvokiamos tokia dvasia. Kai mes kartojame Mantrą, kurią mums davė autoritetai, šis procesas padeda bendrauti su Dievo Asmeniu garso bangomis, kurias materialiame pasaulyje mes suvokiame kaip fizikinį bangų virpėjimą. Galingos Mantros turi tokią galią, jei jos skamba teisinga linkme. Tiktai kartodamas Mantras žmogus gali sudvasinti visą savo egzistenciją, lygiai taip pat kaip karštis gali sklisti sferiniuose objektuose. Mantra Siddhi reiškia visišką išsivadavimą. Todėl nėra skirtumo tarp švento vardo ir Mantros. Man reiškia protas, o tra – išvadavimas. Tai kas išvaduoja iš proto spekuliacijų yra vadinama „Mantra“. „Mantra Siddhi“ reiškia peržengti grubų ir subtilų mentalinį lygmenį.

Šiame amžiuje visos Mantros, kurios gali mums padėti pasiekti tobulumą iki pat Dievo karalystės – jos visos buvo sutelktos į Hari-namą. Todėl Brhannaradiya Puranoje (38/126) ypatingai pabrėžiama Harinama:

harinama harinama harinama eva kevalam
kalau nastyeva nastyeva nastyeva gatir anyatha

Kviečiame pasiklausyti Šrilos Prabhupados paskaitos. Bhagavad-gita, 1 skyrius, 37-39 posmai. Paskaita skaityta Londone, 1973 liepos 27 dieną. Paskaitos tema: Vienintelis būdas išgelbėti žmonių visuomenę.

Bhaktas turi visas gerasias savybes. 1973-07-26, Londonas

{youtube}h-MtT5aYQug{/youtube}

Iš "Bhakti Rasāmṛta Sindhu", 2.4.270

yathā dāna-keli-kaumudyām (4) –
gabhīro ’py aśrāntaṁ duradhigama-pāro ’pi nitarām
ahāryāṁ maryādāṁ dadhad api harer āspadam api 
satāṁ stomaḥ premaṇy udayati samagre sthagayituṁ
vikāraṁ na sphāraṁ jala-nidhir ivendau prabhavati ||270||

Vertimas: Bhaktas yra tarsi vandenynas. Kaip Viṣṇu gyvena pieno vandenyne, taip Viešpats gyvena bhakto širdyje. Kaip vandenynas yra gilus ir neaprėpiamas, taip bhakto širdis yra mįslinga, neatskleidžianti savo savybių. Kaip vandenynas niekada nenuilsta, taip ir bhaktas nuolatos tarnauja. Sunku persikelti per vandenyną, bet vis tik jis turi pastovų krantą. Bhakto savybes taip pat sunku išvardinti, bet atrodo, kad jis šias savybes riboja. Bet kai bhaktas išsiugdo visišką premą, jis nebegali sustabdyti iš šios premos kylančių pokyčių širdyje, taip pat kaip vandenynas negali sustabdyti potvynio, kai virš vandenyno pakyla mėnulis.

Jīva Gosvāmio komentaras: Šis posmas yra abibendrinimas. Daugybė bhaktų (satāṁ stomam) turi natūralų mįslingumą (gabhīratva), kuris tampa priežastimi, kodėl jie slepia savo premą. „Turi ribas“ (maryādām) reiškia, kad bhaktas rodo savo gerų savybių ribas, kad išvengtų pasipūtimo. „Sunku iki galo suprasti“ (duradhigama-pāraḥ) reiškia, kad bhaktas iš tikrųjų turi nesuskaičiuojamas gerąsias savybes. Jos yra ir priežastis, kodėl atrodo, kad jos turi ribas. Kai kas nors mato gerą savybę pas bhaktą, bhaktas laiko ją reta išimtimi, o ne savo prigimtimi, nes nori ją paslėpti nuo viešumo. Nors bhaktas yra Viešpaties buveinė, bhaktas stengiasi šį faktą paslėpti. Bhaktas nebando išoriniais požymiais parodyti, kad pasiekė savo prigimtį ir kad mato Viešpatį tiesiogiai. Kalbant apie vandenyną, nors jis visuomet yra Viešpaties buveinė, pamatęs mėnulį jis patiria pokyčius (potvynius), nes mėnulio spinduliai (mėnulio palikuonys) užlieję vandenyną padaro jį tinkama vieta Viešpaties miego žaidimams.

Durlabha Mānava-Janma

iš Bhaktivinodos Thakuros "Kalyāṇa-Kalpataru"

durlabha mānava-janma labhiyā saṁsāre
kṛṣṇa nā bhajinu—duḥkha kahibo kāhāre?

’saṁsār’ ‘saṁsār’, ko’re miche gelo kāl
lābha nā koilo kichu, ghaṭilo jañjāl

kiser saṁsār ei chāyābāji pray
ihāte mamatā kori’ bṛthā dina jāy

e deho patana ho’le ki ro’be āmār?
keho sukha nāhi dibe putra-parivār

gardabher mata āmi kori pariśram
kā’r lāgi’ eto kori, nā ghucilo bhram

dina jāy micha kāje, niśā nidrā-baśe
nāhi bhāvi—maraṇa nikaṭe āche bo’se

bhālo manda khāi, heri, pari, cintā-hīna
nāhi bhāvi, e deho chāḍibo kon dina

deho-geho-kalatrādi-cintā avirata
jāgiche hṛdoye mor buddhi kori’ hata

hāy, hāy! nāhi bhāvi—anitya e saba
jīvana vigate kothā rohibe vaibhava?

śmaśāne śarīr mama poḍiyā rohibe
bihaṅga-pataṅga tāy bihār koribe

kukkur sṛgāl sab ānandita ho’ye
mahotsava koribe āmār deho lo’ye

je deher ei gati, tā’r anugata
saṁsār-vaibhava ār bandhu-jana jata

ataeva māyā-moha chāḍi’ buddhimān
nitya-tattva kṛṣṇa-bhakti koruna sandhān

Nors žmogiška gyvybės forma yra pati rečiausia galimybė pasiekti dvasinį tobulumą, dabar aš karčiai sielvartauju. Taip yra todėl, kad kažkokiu būdu gimdamas gavau šią galimybę, bet nepasinaudojau ja, tuščiai leisdamas laiką ir negarbindamas Viešpaties Kṛṣṇos. Ach, kam aš papasakosiu savo nelaimės istoriją?

Apsivedęs ir įsipainiojęs į materialistišką šeimyninį gyvenimą, aš tuščiai eikvojau savo laiką. Niekada negavau apčiuopiamo rezultato ar nepaeinančios naudos.

Kas tai per pasaulis? Jis panašus į magiškų šviesų spektaklį, kuriame tiek daug šešėlių ir optinių apgaulių magiškai šoka priešais mano akis. Aš jaučiu tokį stiprų prisirišimą ir susitapatinimą su šiuo pasauliu. Taip diena veja dieną ir nėra jokios prasmės.

Kai šis kūnas negyvas nukris ant žemės, kas tuomet liks mano? Visi mano sūnūs ir mylimieji jau nebegalės suteikti man laimės.

Kiekvieną dieną dirbu sunkiai, kaip asilas, o dabar stebiuosi: Dėl ko aš taip sunkiai dirbu? Mane vis dar tebesupa daugybė iliuzijų.

Savo dienas praleidžiu be naudos, darydamas nereikšmingus darbus, o naktis prarandu užvaldytas miego. Per visas šias dvidešimt keturias valandas aš niekada nepagalvoju, kad žiauri mirtis visada stovi tiesiai priešais mane.

Sau įsivaizduoju, kad gyvenu visiškai be rūpesčių, kartais valgau daug, o kartais mažai, kaip man patinka. Kartais vaikštinėju po miestą dairydamasis į gražius dalykus, o kartais niekur neinu. Kartais dėviu prabangius drabužius, o jei būnu ne nuotaikoje, dėviu kažką paprasto. Aš gyvenu taip nerūpestingai, jog niekada nepagalvoju, kad vieną dieną turėsiu palikti šį kūną.

Iš tikrųjų mano varganą širdį persekioja nuolatinės baimės, kaip aš išlaikysiu savo kūną, savo namus, savo žmoną ir šeimos narius, kaip aš vykdysiu savo socialinius įsipareigojimus? Visos šitos baimės mane skausmingai žnaibo ir iš tikrųjų griauna mano intelektą.

Vaje, vaje! Kokia apgailėtina situacija! Aš pasinėręs į visus šiuos rūpesčius, bet niekada nepagalvojau, kad visi šie dalykai yra laikini ir labai greitai praeis. Kai aš mirsiu ir manęs nebebus, kas liks iš mano materialių turtų?

Kai mano kūną numes į kremavimo vietą, jis gulės ten be jokio judesio. Tada ten susirinks pramogauti daugybė varnų, peslių, skruzdėlių ir kirminų.

Visi gatvės šunys ir šakalai labai džiūgaus. Su didžiule ekstaze jie padarys mano kūną savo festivalio vieta ir švęs didelę puotą.

Tik pažiūrėkit, koks šito materialaus kūno galutinis tikslas. Pats nuostabiausias dalykas yra tai, kad visų materialių turtų - mano namų, šeimos ir draugų - laukia lygiai toks pat galas.

Todėl tiems, kas turi aštrų intelektą, aš patariu: „Prašau, palikite šias laikinas iliuzijas, kurias jums pakišo Māyā, ir ieškokite būdo, kaip gauti tyrą pasiaukojimą Viešpačiui Kṛṣṇai, nes tai yra vienintelė amžina tiesa.“

Mūsų šventas ir saldusis meilės principas nors ir aiškiai suvokdamas, kad Viešpats yra visiškai nesąlygotas, vis dėlto turi kitokį požiūrį, nei racionalistas. Protas sako vieną dalyką, tačiau meilė nurodo priešingai. Protas sako man, kad Dievas neturi rūpesčių, bet meilė mato Dievo ašaras dėl jo vaikų, kurie pasidavė blogiui. Protas sako man, kad griežti Dievo įstatymai atlygina ir baudžia mane visiškai abejingai, bet meilė atskleidžia, kad Dievas atgailaujančiai sielai suminkština savo įstatymus. Protas man sako, kad nepaisant visos pažangos žmogus niekada nepalies Dievo, tačiau meilė pamokslauja, kad sielai atsivertus į dvasinę moterystę, Dievas, būdamas nesąlygotas, užmezga amžinos santuokos ryšius su išlaisvinta siela. Protas man sako, kad Dievas yra begalinė erdvė ir laikas, bet meilė nurodo, kad visų gražiausiasis Viešpats sėdi priešais mus kaip garbingas giminaitis ir mėgaujasi visais visuomenės džiaugsmais. Kaip su savo mažais vaikais besismaginantis tėvas, Dievas visoje žemėje barsto skanų ir įvairų maistą, tikėdamasis, kad jo vaikai naudos šį maistą savo labui. Bet vedami savo šventos ir tyros meilės Jį mylintys vaikai surenka visus išbarstytus palaiminimus ir, nepaisydami proto vien tik iš meilės jausmo, visus šiuos palaiminimus pasiūlo tėvui, kurį jie myli labiau nei savo gyvenimą.

Tėvas, atsakydamas į jų švelnius jausmus, vėl atiduoda vaikams tai, ką jie siūlo, sakydamas jiems švelniai: "O mano vaikai! Šie palaiminimai skirti jums!

Dėl savo natūralios meilės, jūs atnešėte juos mano malonumui, bet iš prigimties aš neturiu norų, kuriuos jūs turėtumėt pildyti. Tačiau aš priėmiau tą jūsų siūlomą dalį, kuri skirta man - jūsų tyrą meilę ir nešališką prieraišumą, kurio aš ypatingai trokštu. Paimkite šiuos saldžius dalykus ir džiaukitės jais.”

Šis nešališkos meilės procesas, kurio sausas protas niekada nesupras, sudvasina maistą, kurį mes valgome ir suteikia mums kasdieninį gyvenimo malonumą nepadarydamas žalos! Tokia yra nuoširdaus garbinimo sistema, kurią įgyvendinti gali vien tik aukštesnės klasės teistai. Mes negalime išreikšti to džiaugsmo, kurį dažnai patiriame, kai šventykloje ragaujame mahāprasādą! Šventumas, kurį mes su juo siejame, yra jo saldumas, todėl mes dažnai meldžiamės, kad juo džiaugtis galėtų visi žmonės.

("Šventykla Jagannatha Puryje") — Srī Bhaktivinoda Vānī Vaibhava. Sudarė ir klausimus užrašė SSri Sundarananda Vidyavinode. Išvertė Sri Bhumipati Das, išleido Sri Iswara Das ir Touchstone Media. Vrindavan. 2002.

uttiṣṭharāt tarau me taruṇī mama taroḥ śaktir ārohane kā 
sākṣād ākhyāmi mugdhe taraṇim iha raver ākhyayā kā ratir me
vāteyaṁ nau-prasaṅge katham api bhavitā nāvayoḥ saṅgamārthā 
vārtāpītī smitāsyaṁ jita-giram ajitaṁ rādhayārādhayāmi

Kṛṣṇa: Mano brangi jaunoji panele, prašau, lipk į mano tarī (valtį, kuri vietininko linksnyje tampa tarau).
Rādhā: Argi aš turiu jėgų laipioti po medžius? (čia Rādhā žodį tarau laiko taru, medžio, vietininko linksniu.)
Kṛṣṇa: Mano brangioji, žavingoji, paklydusi panele, aš turiu omeny ne medį, o taraṇi (valtį).
Rādhā: Kodėl aš turėčiau norėti keliauti į saulę? (Čia ji interpretuoja žodį taraṇi kaip saulę).
Kṛṣṇa:  Tie žodžiai, kuriuos aš naudojau reiškia nau (valtį).
Rādhā: Visi tie tavo žodžiai skirti tam, kad mes būtume kartu? (Kaip įmanoma (neįmanoma), kad tarp mūsų būtų intymus ryšys?). (Čia ji interpretuoja žodį nau kaip mes).
Aš garbinu nenugalimą Viešpatį Kṛṣṇą, kuris laimingas šypsojosi, kai Śrī Rādha nugalėjo jį šiame žaismingame žodžių mūšyje.

Śrī Rūpa Gosvāmī , Padyavali, 270

Padma Puranoje, Patala Khandoje yra pasakojama kaip Devarsi Narada pamatė Radhą, kai ši buvo dar maža mergaitė: „Kai Śrī Radha, kupina meilės Śrī Krišnai, nužengė į šį pasaulį, ji nusprendė nematyti šio pasaulio prieš tai nepamačiusi Śrī Krišnos, todėl ji nei karto neatmerkė akių. Vieną dieną Devarsi Narada pats atkeliavo pamatyti jos, ir kai jis pasakė Maharajui Vrišabhanu, kad nori išgydyti mažą mergaitę, Vrišabhanu jam pasakė:

ekāsti putrikā deva devapatnyupamā mama
kanīyasī śiśor asya jaḍāndha badhirākṛtiḥ
utsāhād buddhaye yāce tvāṁ varaṁ bhagavattama
prasanna dṛṣṭi-mātrena susthirāṁ kuru bālikām

(Padma Purana)

O Viešpatie! Aš turiu dukterį, kuri prilygsta deivėms, ir ji jaunesnė už šį vaiką (Śrīdamą), bet ji nebyli, akla ir kurčia. O didžiausias iš šventųjų! Aš labai noriu ją myluoti ir rūpintis ja, todėl maldauju tavęs šio palaiminimo: Prašau išgydyk šį vaiką savo patenkintu žvilgsniu!"

Kai Narada įžengė į namus ir pamatė Śrī Rādhą, jį užvaldė didžiulės emocijos ir jis pradėjo šlovinti ją saldžiai ir tuo pat metu pagarbiai.

āhūya bhānuṁ provāca nāradaḥ sarva śobhanam
evaṁ svabhāvā bāleyaṁ na sādhyā daivatair api
kintu yad gṛham etasyāḥ pada cihna vibhūṣitam
tatra nārāyano devaḥ sarva-devagaṇaiḥ saha
lakṣmīś ca vasate nityaṁ sarvābhiś caiva siddhibhiḥ
adyaḥ enāṁ varārohaṁ sarva bhūṣaṇa bhūṣaṇām
devīm iva parāṁ gehe rakṣa yatnena sattama

(Padma Purana)

Śrī Narada pašaukė Vrišabhanu ir pasakė jam apie pačią gražiausią mažąją mergaitę: "O karaliau! Tokia šios mažos mergaitės prigimtis! Net ir dievai negalėtų jos pagydyti! Tačiau tuose namuose, kur ji pastatys savo pėdą, apsigyvens Viešpats Narayana, sėkmės deivė Lakšmi ir visi mistiniai tobulumai! O didysis šventasis! Dabar tu turi kaip pačia aukščiausia deive labai dėmesingai rūpintis šia mergaite, turinčia gražius klubus, ir kuri yra papuošalų papuošalas!“

Nors Śrī Narada sakė tokius pagarbius žodžius apie deivę Śrī Rādhą, jie visiškai negalėjo sujaudinti Maharadžo Vrisabhanu tėviškos meilės vandenyno. Vrišabhanu tiesiog meiliai glostė ir sūpavo ją kaip mažą mergaitę.

varaja-vipine yamunā-kule, mañca manohara śobhita phule (1)

vanaspati-latā tuṣaye ākhi, tad upari kata ḍākaye pākhī (2)

malaya anilo  bahaye dhīre,  ali-kula madhu-lobheye phire  (3)

vāsantīra rākā urupa tadā, kaumudī bitore ādare sadā  (4)

emata samaye rasika-bara, ārambhilo rāsa mūralīdhara (5)

śata-koṭī gopī mājhete hari, rādhā-saha nāce ānanda kori (6)

mādhava-mohinī gāiyā gīta‚ harilo sakala jagata-cita (7)

sthābara-jaṅgama mohilā satī, hārāolo candrā-balīra mati (8)

mathiyā baraja-kiśora-mana, antarita hoya rādhā takhon (9)

bhakativinoda paramāda gaṇe, rāsa bhāṅgalo (āji) rādhā vihane (10)

Vradžos giraitėse, prie Yamunos kranto stovi brangakmeniais inkrustuoti sostai, papuošti šalia augančiomis įvairių metų laikų gėlėmis, kurios pražydo vienu metu.

Šiose giraitėse daugybė įvairių vijoklių ir vaisinių medžių pamalonina akį. Ant šių medžių šakų turi daugybė paukščių, kurie saldžiai gieda.

Iš Malajos kalnų švelniai pučia kvapnus vėjelis, aplinkui skraido spiečiai kamanių, godžiai ieškančių nektaro.

Pavasarinio mėnulio pilnatis pagarbiai skleidžia neišsenkančią gaivinančių spindulių srovę.

Tokiu tinkamu metu aukščiausias besimėgaujantis Mūralīdhara Śrī Kṛṣṇa, laikydamas rankose fleitą pradeda rāsos šokį.

Džiūgaudamas tarp milijonų meilių piemenaičių, jų viduryje Śrī Kṛṣṇa su dideliu malonumu šoka kartu su Rādhārāṇī.

Rādhā savo nuostabiu dainavimu sužavi Mādhavą ir pavagia visų gyvų būtybių protus.

Išvydusios gražiąją rāsa-līlā, visos judančios ir nejudančios būtybės pakeičia savo prigimtį, skaisčios moterys palieka savo dharmą, o Candrāvalī širdis nevaldomai tirpsta.

Sujaudinusi Vraja-Kiśoro širdį gausiomis meilės ir prielankumo išraiškomis Rādhārāṇī pradingo iš (vasanti) rāsos.

Bhaktivinoda dabar nujaučia kažkokią negandą, nes be Rādhos rāsos šokis sustojo.

Śata-Koṭi Gopī

śata-koṭi gopī  mādhava-mana, rākhite nārilo kori jatana (1)

veṇu-gīte dāke rādhikā-nāma, eso  eso  rādhe! ḍakoye śyāma (2)

bhāṅgiyā śrī-rāsa-maṇḍala tabe,  rādhā-anveṣaṇe calaye jabe  (3)

dekhā diyā rādhe! rākhoha prāṇa! boliya kāṅdaye kānane kāna (4)

nirjana kānane, rādhāre dhori, miliyā parāṇa juḍāya hari (5)

bole, tūhu vinā kāhāra rāsa? tūhu lāgi mora varaja-vāsa (6)

e heno rādhikā-caraṇa-tale, bhakativinoda kāṅdiyā bole (7)

“tuwā gaṇa-mājhe āmāre gaṇi, kinkorī koriyā rakho apani” (8)

Milijonai meilių piemenaičių negali išlaikyti Mādhavos dėmesio, nors jos taip sunkiai stengiasi.

Fleitos giesmė šaukia Rādhikos vardą, o Śrī Śyāmasundara prašo jos: „Ateik čia, ateik čia, Rādhā!“

Kai jis išeina ieškoti Śrīmatī Rādhikos, rāsos šokis sustoja.

Visur miške jos ieškodamas, Kāna verkia ir šaukia: „O mylimoji Rādhā, prašau, pasirodyk man. Suteik man savo darśaną ir išgelbėk mano gyvybę!“

Nuošalioje vietoje girios glūdumoje susitikęs Rādhiką, jis ją apkabina ir taip atgauna gyvybę.

Kṛṣṇa sako Śrīmatī Rādhikai: „Argi galima kalbėti apie rāsos šokį be tavęs? Tik dėl tavęs aš gyvenu Vrajoje.“

Verkdamas prie Rādhikos lotosinių pėdų Bhaktivinoda sako: „O Śrīmatī Rādhārāṇī, įtrauk ir mane į savo asmeninių palydovių sąrašą, padaryk mane savo tarnaite ir asmeniškai pasirūpink manim.“

Ramaṇī-Śiromaṇi

ramaṇī-śiromaṇi, vṛṣabhānu-nandinī, nīla-vasana-paridhānā 
chinna-puraṭa jini, varna-vikāśini, baddha-kavarī hari-prāṇā  (1)

ābharaṇa-maṇḍitā, hari-rasa-paṇḍitā, tilaka-suśobhita-bhālā 
kañculikāchāditā, stana-maṇi-maṇḍitā, kajjala-nayanī rasālā  (2)

sakala tyajiyā se rādhā-caraṇe, dāsī ho’ye bhaja parama-jatane (3) 
saundarya-kiraṇa dekhiyā jāhāra, rati-gaurī-līlā garva-parihāra (4)

śacī-lakṣmī-satyā saubhāgya bolane, parājita hoya yāhāra caraṇe (5) 
kṛṣṇa-vaśīkāre candrāvalī-ādi, parājaya māne  hoiyā vivādī (6)

hari-dayitā rādhā caraṇa preyāsī, bhakativinoda śrī-godruma-vāsī (7)

Śrīmatī Rādhārāṇī yra visų gražių jaunųjų merginų karūnos brangakmenis.  Ji yra mylimoji karaliaus Vrišabhanu dukra ir labai mėgsta dėvėti mėlynus drabužius. Visad žydintis jos gymio patrauklumas nugali lydyto aukso spindesį, o savo plaukų kasose ji įpinusi Śrī Kṛṣṇos gyvybę.

Śrīmatī Rādhārāṇī pasipuošusi dvylikos rūšių auksiniais papuošalais, kurie švyti kaip saulių vėrinys. Ji yra nenuginčijamas mokslo, kaip patenkinti Kṛṣṇą, autoritetas. Ant jos gražios kaktos spindi jos didžios sėkmės tilaka. Į brangakmenius panašias Jos krūtis dengia išskirtinės kokybės palaidinė, kuri yra jos prielankumo ir saldaus pykčio Kṛṣṇai išraiška. Jos akys meniškai apvestos juodu kajjalu, kuris yra jos suktas elgesys su savo mylimuoju.

Palik viską ir tapk neapmokama tarnaite prie Rādhārāṇės lotosinių pėdų. Tiesiog garbink ją ir tarnauk jai su dideliu rūpesčiu ir dėmesiu.

Pamačiusios tik vieną skaistų jos grožio spindulėlį, Rati (Kāmadevos žmona), Gaurī ir Līlā (Nārāyaṇos śakti) palieka visą savo išdidumą.

Jos geroji sėkmė tokia didelė, kad Śacī (Indros žmona), Lakṣmī ir Satyābhāma lieka nugalėtos prie jos lotosinių pėdų.

Candrāvalī ir kitos gopės varžosi su Rādhārāṇī dėl Kṛṣṇos prielankumo. Vis dėlto visos pripažįsta pralaimėjusios jai, nes tik ji viena kontroliuoja Kṛṣṇą.

Ṭhākura Bhaktivinoda yra labai brangus Śrī Hari, jis gyvena Godrumoje visiškai atsidavęs Śrī Gaurasundaros lotosinėms pėdoms. Vis dėlto jis yra patenkintas tik priėmęs Śrīmatī Rādhārāṇės lotosinių pėdų prieglobstį.

404. Kamoda-raga:

aju ki mangala abhireka sobhamaya
radhika ratana-simhasane bilasaya

jini' kancasona-rupa jhalamala kare
mukha-cande kata na candera mada hare

nirupama nayana-cahani-caru-sobha
prati anga-balani bhubana-mana-lobha

keba na a-ise e na sobha nirakhite
phira-ite nare ankhi bareka cahite

jaya jaya dhwani sabe kare cari pase
biyapre badyera dhwani e bhumi akase

nace kata sadhe loka lekha na-i tara
dadhi dudha haladi chadaya bhare tara

upajaye parama kautuka tile tile
e hena anande kari hiya na uthale

a-ila yacaka yata toraye labhaya
bhubana bharila yase narahari gaya

Kokia palanki ir šlovinga šiandien abhišeka. Sėdėdama ant savo brangakmeniais puoštos siṁhāsanos Śrī Rādhika atrodo nuostabi ir šlovinga.

Jos spindintis pavidalas nugali ką tik išlietą auksą.  Jos veido mėnulis atima išdidumą iš daugelio mėnulių!

Jos maloningo žvilgsnio žavesys yra neprilygstamas. Kiekviena jos kūno dalis sužavi viso pasaulio širdis.

Kas gali nežiūrėti į jos nuostabų grožį? Kartą į ją pažvelgus, neįmanoma nusukti akių šalin.

Visomis keturiomis kryptimis visi šaukia: „Jaya! Jaya!" Instrumentų muzika pripildė ir žemę ir dangų.

Kiek daug žmonių šoka? Aš negaliu suskaičiuoti. Žmonės mėto jogurtą, pieną ir ciberžolę.

Kiekvieną akimirką gimsta vis didesnė ir didesnė palaima. Palaima jau užlieja kiekvieno žmogaus širdį.

Visi, kurie prašo palaiminimų, yra patenkinami. Pasauliai prisipildė Śrī Rādhikos šlovės. Taip dainuoja Narahari dasa.

412. Kamoda-raga:

aju ki mangala-abhireka subha-krane
bilasaye radhika ratana-simhasane

dekha dekha o na rupa nayana bhariya
kun bidhi niramila ki madhuri diya

kanaka-kamini-dama rupa ki upama
candera garaba hare o-mukha-candrama

ki madhura madhura madhura madu hasi
bariraye sada-i amiya rasi rasi

bhubana-mohana-mana-mohana cahani
nayana nichani mina khanjana harini

jagat andhara kare kala-kesa-chata
bijuri-sikhare yena jaladera ghata

adhara-parase nasa besara su-bhanti
bhuru bhujangini ki e bhramera panti

madana muruche heri' cikurera abha
kanaka-manala jini' bhuja-yuga-sobha

jhalake anguri-guli campara kalika
ranga kara-tala nakhe phutila mallika

ki madhura gribara bhangima bakra pina
magapati nindi maja-khani ati krina

nirupama lalita nitamba parisara
ulata kadali uru parama sundara

carana-kamala-tale aruna-udaya
narahari-hiyara majhare bilasaya

Dabar, atėjus tinkamai akimirkai, prasidėjo palankioji abhišekos ceremonija. Sėdėdama ant savo simhasanos Śrī Rādhika atrodo nuostabi, šlovinga.

Pažvelk! Pažvelk! Pripildyki akis šlovingos formos žavesiu! Koks gi saldumas glūdi šitame pavidale!

O kokios gražios jos auksaspalvės draugės? Jos veido mėnuo atima mėnulio, švytinčio danguj, puikybę.

O koks saldžių saldžiausiasis saldumas švelnioj jos šypsenoj, kuri visad užlieja vis naujomis nektaro srovėmis.

Žavingas josios žvilgsnis sužavi visų pasaulių širdis. Net stirnos, žuvys ir khandžanos paukščiai garbina išdykusias ir neramias akis.

Juodi plaukai jos - kaip aklina tamsa, užpildanti pasaulius. Jos veidas ir plaukai juodi kaip debesys akinantis kaip žaibo blyksnis.

Jos nosies blizgantis papuošalas veik liečia lūpas. Jos antakiai - gyvatės juodos arba juodųjų bičių eilės.

Išvydęs Rādhikos plaukų puikumą Kāmadeva susijaudinęs be žado krito. Śrī Rādhikos rankų žavumas nugali auksinių lotosų stiebus.

Jos pirštai – spindintys čampakos pumpurai. Rausvi pirštų nagai lyg išsiskleidę mallikos žiedai.

Koksai žavus grakštus jos kaklas ir jos pilnos krūtys! Liemuo grakštesnis ir už liūto juosmenį.

Jos grakštūs klubai nepranokstami, o jos subtilios meilios šlaunys – lyg apversti bananų medžiai.

Rausvas saulėtekis ant jos lotosinių pėdų, spindi Narahari daso širdyje.

ahe śrīnivāsa dekho e ‘rāvala’ grāma; 
etha vṛṣabhānura vasati anupāma

śrī rādhikā prakaṭa hoilā eikhāne; 
yāhāra prakaṭe sukha vyāpilo bhuvane

āji ki ānanda vṛṣabhānura mandire; 
janmilā rādhikā devī kṛttikā udare

diśā daśa ālo kore rūpera chaṭāya; 
ye dekhe bāreka tāra tāpa dūre yāya

sukomala tanu jini kanaka labanī, 
āhā mari! kibā prati aṅgera balanī

jananī janaka dhṛti dharite nā pāre; 
koto sādhe cāṅda mukha dekhe bāre bāre

jaya jaya kalarave bharilo bhuvana; 
gāoye maṅgala gīta gopanarī-gaṇa

bājaye vividha vādya parama rasāla; 
nācaye sakala loka, bole bhālo bhālo

dadhi dudha haldi aṅgane chaḍāiyā; 
hāsaye hāsāya koto bhaṅgī prakāśiyā

vipra vandī-gaṇe dāna kore nānā bhāti;
dekhi ghanaśyāma onā rāṅga sukhe māti

„Tik pažvelk, Šrīnivasa, į kaimą vardu Ravala! Čia yra neprilygstama Maharajo Vrisabhanu buveinė.

Būtent čia apsireiškė Śrī Rādhika ir palaima pripildė visą pasaulį.

Kokia palaima čia, Vrišabhanu namuose – šiandien Rādhika devi apsireiškė iš Kirtidos įsčių! Jos kūno spindesys apšviečia visas dešimt pasaulio krypčių, atima sielvartą iš visų, kurie bent kartą jį pamato.

Jos švelnus kūnas spindi skaisčiau nei auksas. O Dieve! Tik pažvelkit į kiekvienos jos kūno dalies grakštumą!

Jos motina ir tėvas negalėjo nusiraminti, jie vėl ir vėl su nekantrumu žvelgė į jos mėnuliu spindintį veidą.

Šūksniai 'jaya! jaya!' pripildė visą pasaulį, o piemenų moterys dainavo palankias dainas.

Labai skoningai grojo įvairūs muzikiniai instrumentai ir visi žmonės šokdami kalbėjo: ‚Labai gerai! Bravo!‘

Svaidydamiesi kieme vienas į kitą jogurtu, pienu ir haldi jie kvatojo, juokavo ir rodė gausybę gestų.

Didžiulė labdara buvo išdalinta brāhmanams ir poetams, o Ghanašyama, tai regėdamas, išprotėjo nuo palaimos.“

anande vibhora, suramuni nara, 
praśaṁsita kīrtidāra 
garbha rūpa khani, mājhāre ye maṇi 
rādhā nāme camatkāra

yethā āvirbhūta, ho’ye sukhāpluta, 
korechena carācara 
rāvala nāmaka, gopa gopī dhenu, 
suveṣṭita manohara

vṛṣabhānu pura, prati sumadhura, 
piriti pravāha rāśi 
e hṛdaya mājhe, sadā yeno rāje, 
rahibo se rase bhāsi

Kupini palaimos pusdieviai, išminčiai ir kiti žmonės šlovina Kirtidą. Jos įsčios yra brangakmenių kasykla, iš kurių pasirodė šis stulbinantis brangakmenis vardu Rādhā.

Jos apsireiškimas panardino džiaugsme visas judančias ir nejudančias būtybes. Ši žavinga vieta vadinasi Rāvala. Joje gyvena daug piemenų, piemenaičių ir karvių.

Šis Vrišabhanu miestas sukelia labai stiprią saldžios meilės srovę. Lai ji užvaldo mano širdį, kad visuomet galėčiau joje plaukti.

trasto ’smy ahaṁ kṛpaṇa-vatsala duḥsahogra- 
saṁsāra-cakra-kadanād grasatāṁ praṇītaḥ
baddhaḥ sva-karmabhir uśattama te ’ṅghri-mūlaṁ 
prīto ’pavarga-śaraṇaṁ hvayase kadā nu

O visų trokštamiausias, kuris esi maloningas puolusioms sieloms. Man tenka bendrauti su demonais dėl mano praeities darbų, todėl aš labai pergyvenu dėl savo gyvenimo sąlygų šiame materialiame pasaulyje. Kada ateis ta akimirka, kai tu pakviesi mane į tavo lotosinių pėdų prieglobstį? Jos yra galutinis išsivadavimo iš sąlygoto gyvenimo tikslas.  (SB 7. 9. 16)

śaṅke nītāḥ sapadi daśama-skandha-padyāvalīnāṁ
varṇāḥ karṇādhvani pathikatām ānupurvyād bhavadbhiḥ
haṁho dimbhāḥ parama-śubhadān hanta dharmārtha-kāmān
yad garhantaḥ sukhamayam amī mokṣam apy ākṣipanti

O kvailiai, kaip jums nepasisekė!  Aš manau, kad į jūsų ausis vienas po kito pateko visi Bhāgavatam dešimtos giesmės posmų skiemenys, nes dabar jūsų ausys nebenori girdėti apie pačius palankiausius gyvenimo tikslus: religingumą (dharmą), naudą (arthą) ir malonumus (kāmą), ir smerkia netgi ketvirtą tikslą, išsivadavimą, kuris yra visų palaimingiausias.

Rupa Gosvami, Bhakti-rasamrta-sindhu, 1. 2. 240

SB 1.18.13

tulayāma lavenāpi
na svargaṁ nāpunar-bhavam
bhagavat-saṅgi-saṅgasya
martyānāṁ kim utāśiṣaḥ

"Akimirksnio, praleisto su Viešpaties bhaktu, negali lyginti nei su rojaus planetomis, nei su išsivadavimu iš materijos, o ką jau kalbėti apie žemiškąsias malones – gėrybes, kurios skirtos mirtingiesiems."

Viśvanātha Cakravartī Ṭhākuro komentaras:

Šis posmas paaiškina, kiek daug turime kalbėti apie bendravimo su didžiais bhaktais, kurie tapo regimi mūsų akims, didžio vandenyno šlovę. Negalime lyginti bendravimo akimirkos su prie Viešpaties prisirišusiais bhaktais su karmos rezultatu - Svarga, ar su jñanos rezultatu - išsivadavimu. Visiškai negalime lyginti šio bendravimo su materialiomis malonėmis žmonėms šiame pasaulyje, tokiomis kaip karalystė. Taip yra todėl, kad bendraujant su bhaktais atsiranda ypatingai retos bhakti daigas. Net visų karmos ir jñanos rezultatų negalime lyginti su bendravimo su bhaktu akimirka, arba su mažyte sādhana-bhakti kruopelyte. Tad ką kalbėti apie ilgai trunkantį bendravimą su bhaktu, arba dar daugiau, ką kalbėti apie bhakti, kuri kyla iš tokio bendravimo! Ir dar daugiau, ką galėtume pasakyti apie premą, kuri yra šios bhakti rezultatas? Tokius palyginimus mini šis posmas. Prielaidai naudojama liepiamoji veiksmažodžio nuosaka. Kadangi ji naudojama kaip neiginys, prasmė yra ta, kad negalima net įsivaizduoti palyginimo tarp bendravimo su bhaktu ir kitų dalykų, taip pat kaip negalima lyginti Meru kalno su garstyčios grūdu. Veiksmažodis yra naudojamas daugiskaitoje, siekiant parodyti, kad šio teiginio niekas negali paneigti, nes tai yra daugelio nuomonė. Bendravimo su bhaktais, kurie prisirišę prie Viešpaties, svarbą galima paaiškinti remiantis šiuo posmu:

na tathāsya bhaven moho 
bandhaś cānya-prasaṅgataḥ 
yoṣit-saṅgād yathā puṁso 
yathā tat-saṅgi-saṅgataḥ

"Prisirišimas prie bet kokio objekto negali sukelti tokios stiprios aistros ir pančių, kokie kyla prisirišus prie moters, o dar labiau prisirišus prie žmogaus, kuris galvoja vien apie moteris." (SB 3.31.35)

Tuos, kurie bendrauja su vyrais, prisirišusiais prie moterų, kritikuoja labiau nei tuos, kurie bendrauja su moterimis. Taip pat bendravimas su bhaktu, prisirišusiu prie Viešpaties, šlovinamas ir trokštamas labiau nei bendravimas su Pačiu Viešpačiu.

smerāṁ bhaṅgī-traya-paricitāṁ sāci-vistīrṇa-dṛṣṭiṁ
vaṁśī-nyastādhara-kiśalayām ujjvalāṁ candrakeṇa
govindākhyāṁ hari-tanum itaḥ keśi-tīrthopakaṇṭhe
mā prekṣiṣṭhās tava yadi sakhe bandhu-sange ’sti raṅgaḥ

O mano drauge, jei dar nori pasidžiaugti savo draugais ir artimaisiais, nežiūrėk į Viešpaties Govindos pavidalą, kai Jis vaikštinėja šalia Keśī-tīrthos prie Yamunos upės kranto. Jo lūpose lengva šypsena, o kūnas išlinkęs trijose vietose. Jo akys viliūkiškai dairosi aplinkui; Jo raudoną ir švelnią kaip pumpuras apatinę lūpą liečia fleita. Jis visas spindi, pasipuošęs povo plunksna.

Rupa Gosvami, Bhakti-rasamrta-sindhu 1. 2. 239

Sacinandana Svami

Mano gyvenimas mūsų mažyčiame ašrame prie ežero yra ramesnis, nei jūs galite įsivaizduoti.Galvoti, rašyti, kartoti, skaityti, melstis, garbinti ir priimti daugybę svečių, kurie užsuka pas mus, įskaitant gulbes. Bet laikas nuo laiko mano ramybė sutrinka, kai tenka galvoti apie atsakymus į sunkius klausimus. Prieš kelias dienas toks klausimas atsidūrė mano pašto dėžutėje. Štai jis jums:

„Mano klausimas: kaip aš galiu sumažinti spragą tarp gilaus tikėjimo, kurį jaučiu Krišnai, kuris metams bėgant taip maloningai man suteikia galimybę „perskaičiuoti įmokas“, ir kasdienybės, kuri tikėjimą dažnai padaro nepasiekiamu.“

Štai kaip aš atsakiau:

Leisk iš giliausių savo širdies kampelių padėkoti tau už nuostabų klausimą, apie kurį aš galvojau pastarąsias kelias dienas. Mąstydamas apie jį aš atradau gilų įkvėpimą, tačiau man prireikė daugiau laiko suformuluoti atsakymą.

Turbūt taip pagrindinis klausimas visiems praktikuojantiems. Jis susijęs su tuo, kad tikėjimą reikia įgyvendinti.

Aš įsitikinęs kad tavo visaapimantį tikėjimą tau suteikė Krišna. Tai dieviška investicija iš aukščiau. O dabar tu turi išmokti – žingsnis po žingsnio – kaip įgyvendinti tai, kuo tu tiki. Kitaip tariant, kai Krišna įsikėlė į tavo gyvenimą, Jis nori, kad tu taip pat keliesi į Jo gyvenimą. Tau dabar teks užpildyti spragą tarp to, kuo tu tiki ir tavo tikrosios patirties. Patirtis yra geriausias įrodymas, kad kažkas yra tikra.

Aš mąstau apie tris žingsnius, kuriuos tau reikia žengti tikėjimo kelyje: Pagerinti savo praktiką, melstis dieviško įgalinimo ir nebijoti rizikos.

PAGERINK SAVO PRAKTIKĄ

Aš tikrai noriu tau padėti suprasti šį esminį momentą pasitelkęs trumpą istoriją, kuri tave įkvėps ir privers susimąstyti:

Kartą gyveno gerai žinomas šventasis. Jis gyveno kalno papėdėje, nedideliame šiaudiniame namelyje. Jis buvo senas, todėl nebegalėjo keliauti ir praktiškai gyveno vienas pats, mintimis paniręs į Viešpatį. Kai kurie jį laikė guru, kuris atsako į jų klausimus, todėl jį retkarčiais lankydavo žmonės. Tačiau dažniausiai jis buvo vienas pats.

Kartą iš savo olos kalnuose nusileido atsiskyrėlis. Jis girdėjo apie šventąjį ir tikėjosi iš jo gauti atsakymą į vidinę dilemą, su kuria susidūrė. Kai jis prisėdo, šventasis linktelėjo galva, parodydamas, kad jis gali kalbėti. „Aš labai gerai žinau, kas yra gyvenimo tikslas, aš tikiu šventraščiais ir praktika“, tarė atsiskyrėlis. „Ir vis dėlto aš dažnai nepajėgiu gyventi taip, kaip žinau, ir mane užvaldo bukumo bei skausmingos tuštumos širdyje debesys. Ką man daryti?“

Senas šventasis atsiduso ir ilgą laiką tylėjo. Tuomet ji tarė: "Prašau, ateik rytoj. Man pačiam įdomus atsakymas. Aš liksiu čia ir melsiuos.“

Kai atsiskyrėlis grįžo kitą rytą, šventas žmogus jau turėjo atsakymą: „Yra didelis vandenynas, su daugybe srovių bei bangų. Jis praktiškai neperplaukiamas. Kitame krante yra krištolo baltumo krantas. Truputį toliau pamatysi miestą auksuotais stogais, turgavietę, kur viską gali gauti nemokamai, šventyklas, kur Viešpats pats kalbasi su savo pasišventusiais tarnais.“

Tada senas šventasis vėl nutilo. Po kurio laiko jis intensyviai pažiūrėjo į lankytojo akis ir ryžtingai tarė: „Brolau, nustokime kurį laiką kalbėti apie tą vietą. Pradžiai tau reikia surasti valtį, valtininką, irklus ir kompasą.  Tada jis vėl nutilo.

Lankytojas suprato. Vietoje to, kad medituotų į savo dvasinį idealą (aukso miestą) jam reikėjo savo dėmesį nukreipti į procesą, kaip ten nusigauti.

Lygiai taip pat, aš manau, tau reikia susitelkti į savo praktiką - tarkime, valtį. Viską ką turi, sudėk į ją, pasitark su patyrusiais jūreiviais ir pasinaudok irklais. Yra labai sena daina, kuri apie tai kalba:

Kas keliaus, o kas keliaus, broliai?

hari-nama naukakhani om guru-khandari
sankirtana koroyala dubahu pasari

Šri Guru yra kapitonas, o kirtano dainininkai, mojuojantys pakeltomis rankomis, yra irklai. (Locana Dasa Thakura)

Šventas Hari vardas yra laivas, Šios dainos autorius įkvėpinėja toliau; Šri Čaitanjos Mahaprabhu malone, pučiant palankiems premos vėjams visos sielos gali perplaukti gimimų ir mirčių vandenyną.

Bet jūs paklausite: o kas yra kompasas? Mano nuolankiu supratimu, kompasas yra šventraštis, Šrimad Bhagavatam. Reguliariai klausantis šio tyriausio šventraščio, galima gauti visą šviesą, reikalingą eiti keliu net ir Kali-yugos tamsoje.

MELSK BHAKTI SU SKONIU

Greičiausiai tu tai jau praktikuoji, bet ar tavyje tai gyva? Ar tu patiri gilų skonį? Ačarjos kalba apie bhakti su nektaru ir bhakti be nektaro. Melsk tos bhakti su skoniu, kaip skęstantis žmogus meldžia laivo, kaip mirštantis iš troškulio meldžia vandens, kaip mylimasis meldžia senai prapuolusios mylimosios. Tik bhakti su skoniu paims tave anapus to, kur dabar esi.

Bet prašau, suprask, kad tu negali jėga skinti savo kelią į Dievo karalystę. Ne dėl tavo jėgos atsidaro tos durys, kurios veda toliau. Tos durys atsidaro tik iš vidaus, tik Viešpaties ranka. Tačiau mūsų pastangos gali parodyti Viešpačiui, kad mes nesame abejingi Jo dovanoms.Stropi praktika mus pastatys ten, kur mes galėsime priimti. Todėl pastangos yra svarbios, bet visada tik Jis nusprendžia kaip Jis atsilieps.Gal Jis tai jau padarė, bet kadangi tu tikėjaisi kažko kito ir žiūrėjai pro galinį langą, galėjai neatpažinti tų dovanų, kurios jau padėtos prie tavo durų.

PRADĖK DABAR IR RIZIKUOK

Aš visada sakiau, kad visas kelias pasimato tik tada, kai pradedi juo eiti. Ar kada nors stovėjai prie kelio, vedančio į mišką, ir nežinojai, kur jis nuves? Argi mes nesame susidūrę su klausimu: Ar man likti čia, ar eiti? O tada, kai surizikavę žengdavome į nežinomybę, dažniausiai būdavome maloniai nustebinti to, ką atrasdavome.

Štai paslaptis: Kai dvasiniame gyvenime eini pirmyn, niekuomet nesi vienas.Kiek stipriai nori žinoti, tiek Viešpats tau atsiskleis. Kiek dvasinę pažangą padarome gyvenimo prioritetu, tiek iš tikrųjų suprasime ir judėsime pirmyn - tai veikia iš karto. Jei tai bus svarbiausias dalykas gyvenime, mūsų pažanga bus labai sparti. Tikėjimas atgyja kaip maitinamas patirtimi. Tačiau jei jį padarysime antru ar trečiu prioritetu, idealo siekimas taps progresyviai lėtesnis, o spraga tarp to, kuo tikime ir ką patiriame, liks didelė.

Todėl prašau, pradėk su entuziazmu ir žinok, kad nesi vienas: Šiandien yra pirmoji tavo likusio gyvenimo diena.

Originalus straipsnis čia: http://www.sacinandanaswami.com/s1a741/inspiring-articles/live-your-faith.html

tṛṇād api su-nīcena
taror iva sahiṣṇunā
amāninā māna-dena
kīrtanīyaḥ sadā hariḥ

Pažodinis vertimas:

tṛṇāt api – už užguitą žolę; su-nīcena – menkesnis; taroḥ - medis; Iva – tarsi; sahiṣṇunā – su pakantumu amāninā – be išdidumo ar puikybės; māna-dena – rodydamas pagarbą visiems; kīrtanīyaḥ - giedoti; sadā – visada; hariḥ - šventą Viešpaties vardą.

„Tas kuris save laiko menkesniu už žolę, kuris yra pakantesnis už medį, kuris neieško pagarbos sau, bet visuomet pasiruošęs parodyti pagarbą kitiems, gali labai lengvai kartoti šventąjį Viešpaties vardą nuolatos.“

(Iš Caitanya Caritāmṛtos, Antya 20.21)

Pirmutinė tyros meilės Śrī Kṛṣṇai priežastis yra visiška Kṛṣṇos malonė, kuri vieniems gali kilti spontaniškai, o kitiems palaipsniui praktikuojant pasiaukojimo tarnystę.

Iš dosnaus donoro galima gauti arba jau pagaminto maisto, arba priemones ir produktus maistą pasigaminti pačiam. Lygiai taip pat šventraščių nuomone Kṛṣṇos malonę galima gauti atliekant pasiaukojimo tarnystės praktiką ar reguliuojamą taisyklėmis ar spontanišką.

Kelyje įveikus visas kliūtis, kurias sukelia baimė ir kitos silpnybės, galima pasiekti tyrą meilę, kai žmogus apie Viešpatį galvoja kaip apie artimą draugą šiame pasaulyje. Kad taip atsitiktų, reikia turėti stiprų troškimą tarnauti Viešpačiui tokiu pat būdu kaip Jo gopai ir gopės.

Tokia meilė auga praktikuojant pasiaukojimo tarnystę, kurios pagrindiniai metodai yra medituoti (dhyāna) į gausius Viešpaties žaidimus Vradžoje ir dainuoti apie juos. Šią tarnystę papuošia Viešpaties pačių brangiausių šventų vardų saṅkīrtana.

Būnant su žmonėmis, kuriems skani tik su tyra meile atliekama pasiaukojimo tarnystė, tokia meilė atsiranda savo ruožtu. Bet vis dėlto reikia stengtis ją paslėpti.

Tokia meilės pasiaukojimo tarnystė labai skiriasi nuo kitų disciplinų: karmos, jñānos ar jogos. Kiekvienoje pakopoje ją puošia abejingumas šiems dalykams, o jos šaknis yra dainya - visiškas nuolankumas.

Išminčiai dainyą apibrėžia kaip būseną, kurioje žmogus apie save visą laiką galvoja kaip apie ypatingai bejėgį ir menką, netgi jei turi visas puikiąsias savybes.

Dainya visu savo spindesiu pasireiškia tada, kai prema, tyra meilė Dievui, pasiekia visišką brandą. Pavyzdys - Gokulos moterys, kurias paliko Kṛṣṇa.

Kai dainya visiškai subręsta, prema skleidžiasi be jokių ribų. Todėl matome, kad dainya ir prema veikia viena kitą. Abi jos yra ir priežastis ir pasekmė.

(Sanatana Gosvami, „Bṛhad Bhagavatāmṛta“, 3.5.215-225)

Iš Bhakti rasāmṛta sindhu, 1.1.17

kleśa-ghnī śubhadā mokṣa-laghutā-kṛt sudurlabhā |
sāndrānanda-viśeṣātmā śrī-kṛṣṇākarṣiṇī ca sā ||17||

kleśa-ghnī – sunaikina kančias; śubhadā – suteikia palankumą; mokṣa – išsivadavimą; laghutā-kṛt – padaro juokingu, menkaverčiu; sudurlabhā – sunkiai pasiekiama; sāndrānanda – tirštą palaimą; viśeṣātmā – apreiškia sieloje, širdyje; śrī-kṛṣṇa – Śrī Kṛṣṇą; akarṣiṇī – patraukia; ca – taip pat; sā – ji;

Išskirtinės bhakti savybės yra:

1. ji geba sunaikinti kančias;
2. ji suteikia palankumą;
3. ji sumenkina išsivadavimo vertę;
4. ji retai pasiekiama;
5. ji apreiškia tirštą (koncentruotą) palaimą;
6. ir ji geba patraukti Kṛṣṇą.

1.1.18. Pirmas aspektas, bhakti galimybė sunaikinti kančias:

Kančios prigimtis yra triguba: nuodėmės pasekmė, nuodėmės sėkla ir neišmanymas.

1.1.19. Pirmiausia aptariamos nuodėmių pasekmės:

Yra dviejų rūšių nuodėmių pasekmės (nuodėmingų veiksmų poveikis): pasekmės, kurios bus patiriamos kituose gyvenimuose (aprārabdham) ir pasekmės, kurios patiriamos šiame gyvenime (prārabdham).

1.1.20. Čia yra pavyzdys iš Bhāgavatam vienuoliktos giesmės apie tai, kaip sunaikinamos visos aprārabdha pasekmės:

„Mano brangus Uddhava, pasiaukojimo tarnystė susijusi su Manimi yra kaip kaitri ugnis, paverčianti pelenais visą nuodėmingos veiklos kurą, kuris į ją dedamas.“ SB 11.14.19

1.1.21. Čia yra įrodymas iš trečios Bhāgavatam giesmės, kad bhakti sunaikina prārabdha pasekmes:

„Ką jau kalbėti apie dvasinį tobulėjimą tų, kurie mato Aukščiausią Asmenybę akis į akį; netgi tie, kurie gimė šunėdžių šeimose, bent kartą ištarę šventą Aukščiausiojo Dievo Asmens vardą arba kalbėdami apie Jį, klausydamiesi apie Jo žaidimus, nusilenkdami Jam ar netgi atsimindami Jį, iš karto tampa tinkamai pasirengę atlikti vedinius aukų atnašavimus.“ SB 3.33.6

1.1.22. Yra laikoma, kad gimti šunėdžių šeimoje yra žema kilmė ir dėl šios priežasties toks žmogus negali atlikti aukų atnašavimų. Nuodėmių pasekmės, dėl kurių šiame gyvenime žmogus gimsta tokios žemos kilmės šeimoje, yra vadinamos prārabdha nuodėme.

1.1.23. Padma Purāṇoje taip pat pasakyta:

„Kas užsiima bhakti Viešpačiui Viṣṇu, žingsnis po žingsnio sunaikinamos aprārabdha, kūṭa, bīja ir prārabdha-karmos.“

1.1.24. Iliustracija kaip bhakti sunaikina nuodėmės sėklas, materialius troškimus, yra pateikiama Bhāgavatam šeštoje giesmėje:

„Nors atlikdamas askezes, teikdamas labdarą, sekdamas įžadais ir praktikuodamas kitus panašius metodus žmogus gali neutralizuoti nuodėmingo gyvenimo pasekmes, ši dorybinga veikla negali išrauti širdyje glūdinčių materialių troškimų.  Tačiau, jei žmogus tarnauja lotosinėms Dievo Asmens pėdoms, jis tuoj pat išsilaisvina iš viso šio užsiteršimo.“ SB 6.2.17

1.1.25. Toliau iliustruojama kaip bhakti gali sunaikinti avidyā (neišmanymą):

„Tarnaudami Viešpaties lotosinių pėdų piršteliams, bhaktai labai lengvai gali nukirsti neišmanymo mazgą, kuriame tvirtai susipynė nesuskaičiuojamos karmos (veiksmų) pasekmės. Tačiau tai labai sunku padaryti tuščiagalviams (bandantiems ištuštinti savo protą) jñāniams ir jogams. Kad ir kaip besistengtų sustabdyti juslių veiklą, jie negali to padaryti. Todėl geriau užsiimkite pasiaukojimo tarnyste Kṛṣṇai, Vasudevos sūnui.“ SB 4.22.39

1.1.26. Padma Purāṇoje taip pasakyta:

„Kaip miško gaisras sudegina demonę gyvatę, aukščiausias pasiaukojimas Viešpačiui greitai ir visiškai sudegina avidyā (neišmanymą) žinojimu (vidyā), kuris lydi bhakti.“

1.1.27. Antra išskirtinė uttama-bhakti savybė yra tai, kad ji suteikia palankumą. Apie tai:

Išminčiai paaiškino, kad palankumas (śubha) yra keturių tipų: mylėti visas gyvas esybes, būti patraukliu visoms gyvoms esybėms, turėti geras savybes ir laimė, o taip pat kiti dalykai.

1.1.28. Pirmuosius du śubha tipus iliustruoja Padma Purāṇa:

„Visos gyvos esybės yra patenkintos tuo, kas garbina Viešpatį; jis taip pat patenkintas visais pasaulio gyventojais, judančiais ir nejudančiais.“

1.1.29. Bhakti suteikia gerąsias savybes ir kitus dalykus (sad-guṇādi):

„Kas be svyravimų pasišventė Dievo Asmeniui, valdo Viešpatį ir Jo pasekėjus, o taip pat visas jų gerąsias savybes. Bet kas nepasišventė Viešpačiui, visos jo savybės yra materialios ir menkavertės. Vedamas troškimų jis tiesiog siekia laikinų materialių objektų.“ SB 5.18.12

1.1.30. Bhakti suteikia laimę:

Yra trijų rūšių laimė: kylanti iš materialių dalykų, iš brahmano suvokimo ir iš Viešpaties.

1.1.31. Tantroje yra pasakyta:

„Stulbinančios mistinės galios, materialūs malonumai, amžina laimė suvokus brahmaną ir amžina palaima tarnaujant Viešpačiui atsiranda iš pasiaukojimo (bhakti) Govindai.“

1.1.32 Hari-bhakti-sudhodayoje taip pat pasakyta:

„O dievų Viešpatie! Aš vėl prašau Tavęs, kad gaučiau tvirtą pasišventimą Tau. Bhakti yra vijoklis, suteikiantis arthą, dharmą, kāmą ir mokṣą, o taip pat laimę, patyrus Viešpatį.“

1.1.33. Bhakti sukelia nepagarbą išsivadavimui:

Kai širdyje atsiranda bent nedidelis potraukis Viešpačiui, keturi žmonijos siekiai – artha, dharma, kāma ir mokṣa – pasidaro tarsi šiaudai, jiems gėda pasirodyti bhakti akivaizdoje.

1.1.34. Nārada-pañcarātra apie tai sako:

„Visos siddhi (tobulybės), kurioms vadovauja išsivadavimas, ir visi stulbinantys materialūs malonumai tarsi dievobaimingos tarnaitės eina paskui didžiąją deivę, kurios vardas Hari-bhakti.“

1.1.35. Bhakti labai sunku įgyti:

Bhakti sunku įgyti dėl dviejų priežasčių: net jei atliekama labai intensyviai, bet be potraukio, bhakti negalima pasiekti net ir po ilgo laiko tarpo; net jei atliekama su potraukiu, Kṛṣṇa praktikuojančiam nesuteikia bhakti iš karto.

1.1.36. Vienoje iš tantrų iliustruojama pirma bhakti retumo priežastis (praktikuojant be prisirišimo):

„Jñānos pagalba lengva pasiekti išsivadavimą, o materialius malonumus lengva pasiekti atliekant dorus darbus (puṇya), tokius kaip aukų atnašavimai. Bandydamas tūkstančius kartų žmogus gali pasišvęsti šiems tikslams. Tačiau negalima pasiekti bhāva-bhakti Viešpačiui net ir atliekant tūkstančius skirtingų sādhanų (nes āsakti taip ir neatsiras).“

1.1.37. Bhāgavatam aprašo antrą retumo priežastį:

„Mano brangus karaliau, iš tiesų visus Pāṇḍavų ir Yadu dinastijos narius išlaiko Aukščiausiasis Asmuo, Mukunda. Jis yra jūsų dvasinis mokytojas, garbinama Dievybė, draugas ir visos jūsų veiklos vadovas. Ką jau apie tai kalbėti, Jis netgi kartais tarnauja jūsų šeimai kaip pasiuntinys arba tiesiog tarnas. Tai reiškia, kad Jis dirba kaip paprastas tarnas. Siekiantys Viešpaties palankumo labai lengvai gauna iš Viešpaties išsivadavimą, bet jis ne visada suteikia jiems bhāva-bhakti.“ SB 5.6.18

1.1.38. Bhakti sudaryta iš ypatingos koncentruotos palaimos:

Palaima, kylanti iš brahmano patirties, sukauptos transe (samādhi) trukusiame pusę Brahmos gyvenimo, negali prilygti net vienam lašui iš bhakti laimės vandenyno.

1.1.39. Hari-bhakti-sudhodaya sako:

„O visatos guru, tiesiogiai regėdamas Tave aš plaukioju tyrame palaimos vandenyne. Visa impersonalaus brahmano teikiama laimė yra tokia pat nereikšminga, kaip balutė karvės kanopos padarytoje duobutėje.“

1.1.40. Taip pat Bhāvārtha-dīpikoje pasakyta (10.88.11):

„Kai kurios sėkmingos sielos žaidžia saldžiame pokalbių apie Tave vandenyne ir taip patiria didžiausią palaimą. Jie mano kad laimė, kurią suteikia artha, dharma, kāma ir mokṣa, yra tokia pat nereikšminga, kaip šiaudai.“

1.1.41 Bhakti traukia Kṛṣṇą ir Jo palydovus:

Bhakti yra vadinama śrī-kṛṣṇākarṣiṇī, nes Ji pririša Viešpatį prie premos ir užvaldo Jį Patį ir Jo palydovus.

1.1.42. Todėl Bhāgavatam vienuoliktoje giesmėje sako:

„Mano brangus Uddhava, nepriekaištinga pasiaukojimo tarnystė (prema-bhakti), kurią Man atlieka Mano bhaktai, Mane padaro pavaldžiu jiems. Kas užsiima mistine joga, Sāṅkhyos filosofija, dorybingais darbais, Vedų studijomis, askezėmis ar atsižadėjimu, negali Manęs taip valdyti.“ SB 11.14.20

1.1.43. Panašiai sako Nārada Bhāgavatam septintoje giesmėje:

„Mano brangus Mahārāja Yudhiṣṭhira, visi jūs, Pāṇḍavai, esate ypač sėkmingi, nes Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Kṛṣṇa, gyvena jūsų rūmuose kaip paprastas žmogus. Didžios šventosios asmenybės tai labai gerai žino, todėl nuolat lankosi jūsų namuose.“ SB 7.10.48