Kai dėl savo klaidingo ego aš galvojau: „Aš esu didelis matematikos ir filosofijos mokslininkas – lai bet kuris didelis panditas ateina pas mane bet kuriuo metu, dieną ar naktį, aš sukaposiu į daleles visus jo teiginius“, tuomet aš gavau Śrī Gurudevo lotosinių pėdų daršaną.
Jis ignoravo viską, kas anksčiau manyje buvo vertinama – mano teisingumas, moralinis ir doringas gyvenimas, mano intelektualizmas – žinodamas, jog visa tai turi menką vertę. Kai pamačiau, kad jis ignoravo viską, kas manyje buvo gero, aš suvokiau, koks jis pats turėtų būti geras, kad galėtų ignoruoti tiek daug „gerų savybių“ manyje. Kokį nesuvokiamą turtą jis turėjo!
Jo atstumtas aš suvokiau, kad nėra labiau puolusio ir niekingo žmogaus už mane. Tokia buvo mano tikroji tapatybė. Tuos pačius dalykus, kuriuos aš laikiau trokštamais, tokius kaip išsimokslinimas, tvirtas charakteris, ši iškilni siela laikė nevertingais. Aš supratau, kad savyje ši kilni asmenybė slėpė neįvertinamą lobį. Tuomet aš svarsčiau, ar jis yra ypatingai pasipūtęs, ar nepaprastai maloningas.
Tada aš išdidžiai pasakiau savo gurudevai: „Tu garbini šį apgaviką ir palaidūną Krišną, tad kodėl turėtum jausti gailestį tokiam kaip aš, pasišventusiam paprastai moralei?“
Nuolankiai ir nuoširdžiai aš meldžiau Aukščiausią Viešpatį Jo malonės. Vėliau, Jo malone supratau, kad negavus šio neprilygstamo šventojo palaiminimų, netarnaujant jam, nieko gero man nutikti negali. Kai tai supratau ir atitinkamai elgiausi, ir tada gavau bepriežastinę ir beribę savo Śrī Gurudevo malonę ir prieglobstį prie jo lotosinių pėdų, tuomet aš pajutau gyvenimo pilnatvę.
Aš maniau, kad mano gurudevui niekas neprilygsta atsižadėjimu, tačiau jam šiek tiek trūksta išsilavinimo. Tačiau visą mano įžūlumą, gimusį iš knygų skaitymo, jis sumalė į miltus. Savo malonės plaktuku jis atskleidė man, kad viskas, ką laikiau aukščiausiu idealu, faktiškai buvo žemiausia ir niekinga. Kai jo malone šitie pamokymai pirmą kartą pateko į mano ausis, mano mažytės smegenys nesugebėjo suvirškinti šitų transcendentinių žinių. Bet visiems kvailiams, panašiems į mane jis davė galimybę klausytis tokių iškilnių dalykų.
Aš supratau, kad jei žmonės šiame pasaulyje negaus tokio pat sukrėtimo, kokį aš gavau iš savo gurudevo, jų sąmonė nepabus. Todėl aš ir sakau visiems: „Aš esu kvailesnis už bet kurį šioje žemėje. Prašau visų jūsų, nebūkite kvailiai kaip aš. Negyvenkite ribojami savo į išskaičiavimus linkusios sąmonės. Diskutuokite apie Vaikuntha-kathą ir tapsite didžiomis asmenybėmis. Aš sakau jums tai, ką pats supratau ir kas turi didžiausią naudą.
--------
Gavęs Śrī Gurudevo lotosinių pėdų spyrį, visiems metams aš visiškai praradau šio išorinio kosmoso pojūtį. Aš nežinau, ar šiame pasaulyje dar kada nors buvo pasirodęs jam lygus transcendencijos atstovas. Kaip tie, kurie panirę į materialų geismą, pyktį ir t.t. gali jį bent kiek pažinti?
Aš buvau paniręs į šį laikiną pasaulį, bandydamas juslinius malonumus padaryti ranka pasiekiamus. Aš dažnai galvodavau, kad gavus juslių malonumus sukeliančius objektus, mano visi trūkumai bus užpildyti. Tikrai, aš pasiekiau įvairius, retai pasiekiamus tikslus, bet mano asmeniniai trūkumai nepradingo. Šiame materialiame pasaulyje aš galėjau bendrauti su aukštos klasės kilmingais žmonėmis, bet pastebėjęs daugybę neatitikimų, negalėjau jų pagirti.
Matydamas mane tokioje apverktinoje padėtyje, visų gailestingiausias Viešpats Gaurasundara leido man sutikti du jo brangiausius bhaktus [Šrilą Bhaktivinodą Thakurą ir Šrilą Gaura Kisorą dasa Babaji] ir gauti jų palaiminimus. Nuolatos apkvaitęs nuo materialaus klaidingo ego, norėdamas būti vėl ir vėl dėmesio centre, aš pats iš savęs atėmiau tikrąją naudą. Bet dėl dorybingos veiklos, kurią atlikau ankstesniuose gyvenimuose, aš sutikau Šrilą Bhaktivinodą Thakurą, mano dvasinį geradarį. Mano prabhu, Śrīla Gaura Kišora dasa Babadži, dažnai lankydavosi pas Śrīlą Bhaktivinodą Thakurą ir apsistodavo pas jį. Jausdamas kitiems gailestį, Śrīla Bhaktivinoda Thakura parodė man mano prabhu, Śrīlą Gaura Kisorą dasa Babadži, kurį pamačius mano materialaus klaidingo ego mastas sumažėjo. Aš žinojau, kad visos gyvosios esybės, kurios gavo žmogišką gyvybės formą, yra tokios pat puolusios ir žemos kaip aš pats. Tačiau po truputį, stebėdamas savo mokytojo dvasinį charakterį, aš supratau, kad tik vaišnavas gali gyventi mirtingųjų pasaulyje ir likti pavyzdžiu kitiems.
Vėliau, kai sutikau savo mokytoją, jo darbai, jo veiksmai suteikė man visišką pasitenkinimą, o taip pat galėjau įsisavinti dalykus, kurių taip iešojau. Nuo pat pirmos dienos, kai jį sutikau, bendraudamas su šiuo didžiu religinio pasaulio šeimininku ir mokytoju, aš tapau praktišku žmogumi. Lemties leidimu aš galėjau visiškai suprasti pasiaukojimo kalbą ir praktinę pusę po to, kai aš sutikau praktikuojantį mokytoją ir visiškai jam atsidaviau. Joks išsilavinimas nebūtų galėjęs manęs paruošti tai sėkmei, kad suprasčiau savo mokytojo nuotaiką.
Jis yra laisvas ir nusimano apie bet kokį judesį, susijusį su Šrī Caitanyos ir Śrīmad Bhāgavatam mokymu. Prieš sutinkant jį, mano įspūdis buvo toks, kad šiame pasaulyje pasiaukojimo mokyklos rašinių neįmanoma iki galo suvokti gyvenant praktiškai. Studijuodamas mokytoją ir tada knygas, kartu su Thakuros Bhaktivinodos paaiškinimais, turėjau puikią galimybę tobulėti tikrame dvasiniame gyvenime. Prieš sutikdamas savo mokytoją, aš nieko nerašiau apie tikrąją religiją. Iki tol mano idėjos apie religiją buvo apribotos knygomis ir griežtu etiniu gyvenimu, tačiau šis gyvenimas buvo akivaizdžiai netobulas, kol aš nesusiliečiau su praktine puse.
nama oṁ viṣṇu-pādāya kṛṣṇa-preṣṭhāya bhū-tale
śrīmate bhaktisiddhānta-sarasvatīti nāmine
śrī-vārṣabhānavī-devī-dayitāya kṛpābdhaye
kṛṣṇa-sambandha-vijñāna-dāyine prabhave namaḥ
mādhuryojjvala-premāḍhya-śrī-rūpānuga-bhaktida
śrī-gaura-karuṇā-śakti-vigrahāya namo 'stu te
namas te gaura-vāṇī-śrī-mūrtaye dīna-tāriṇe
rūpānuga-viruddhāpasiddhānta-dhvānta-hāriṇe
Pagarbiai lenkiuosi Jo Dieviškajai Malonybei, Bhaktisiddhānta Sarasvačiui, kuris yra labai brangus Viešpačiui Kṛṣṇai ir rado prieglobstį prie Jo lotosinių pėdų.
Pagarbiai lenkiuosi Śrī Vārṣabhānavī-devī-dayita dāsai (kitas Śrīla Bhaktisiddhānta Sarasvačio vardas), kuris brangus Śrīmatī Rādhārāṇei, ir kuris yra transcendentinės malonės vandenynas, skleidžiantis mokslą apie santykius su Kṛṣṇa.
Pagarbiai lenkiuosi tau, Śrī Caitanyos malonės energijos pavidalui, dalinančiam pasiaukojimo tarnystę, atskleistą per Śrīla Rūpa Gosvamio pasekėjus ir turtingą Rādhos ir Kṛṣṇos romantiškos meilės nuotaikomis.
Pagarbiai lenkiuosi tau, įkūnijančiam Viešpaties Caitanyos mokymą. Tu išvaduoji visas puolusias sielas. Tu sunaikini bet kokius teiginius, kurie užtemdo ar yra nukreipti prieš pasiaukojimo tarnystę, kurią atskleidė Śrīla Rūpa Gosvāmio pasekėjai.
Kalba yra dialogo forma. Dialogas yra santykio forma. Santykis yra vienintelis būdas pažinti personą, pažinti kitą. Kalboje egzistuoja tiek daug atrodytų perteklinių žodžių ir kalbos formų. Tačiau kalba yra būdas, kuriuo Dievas bando bendrauti su mumis ir pristatyti save.
Čhandogya Upanišada 7.1 pateikia tokią hierarchinę seką, kas yra Dievas mums ir kaip jis vis labiau mums atsiskleidžia:
- Vardas – nāma. Rg Veda, Sama Veda, etc. Puranos ir Itihasos, etc. yra tik vardai. Bet kas pažįsta vardus, pažįsta Dievą tiek kiek leidžia vardai.
- Kalba – vāg. Kalba padeda suprasti vardus. Be kalbos niekas nežinotų, kas yra gėris, kas blogis.
- Protas – manas. Jis laiko savyje vardus ir kalbą, kaip suspaustas delnas laiko du amalaki vaisius. Kai žmogus galvoja apie žodžius, jis mokosi juos ir taria juos. Kai žmogus galvoja apie darbą, jis atlieka tą darbą. Kai žmogus galvoja apie vaikus, jis užsinori jų. Protas yra savasis aš (savasis aš suvokia save kaip veikėją ir besimėgaujantį tik dėka proto).
- Valia – saṅkalpa. Kaip valia pakrypsta, taip žmogus galvoja, tuomet jis kalba ir kalba vardais. Viskas atsirado valios dėka: dangus ir žemė, lietus, maistas ir gyvos būtybės, mantra, karma ir pasauliai.
- Mintis – cittaṁ. Mintis aplenkia valią. Mintis sujungia himnus su vardais ir veiklą su himnais. Kas daug žino, bet nemąsto apie tai, jis yra niekas. Kas žino nedaug bet mąsto apie tai, jo visi klausys. Mintis yra centre ir mintis palaiko tokį žmogų.
- Meditacija – dhyānaṁ. Kontempliuoja žemė ir dangus, vanduo ir kalnai, dievai ir žmonės. Didis čia yra tas, kuris medituoja, nes jis pasiima savo dalį. Kiti pykstasi, kovoja ir įžeidinėja vieni kitus.
- Supratimas - vijñānaṁ. Supratimas atveria prasmę visų šventraščių, viso kas gyva ir negyva, tiesos ir netiesos, gėrio ir blogio.
- Jėga – balaṁ. Tas, kuris įgyja jėgą, verčia drebėti šimtus suprantančių. Jis pakyla virš kitų. Kai jis pakyla – jis tarnauja išminčiams. Kai jis tarnauja tampa mokiniu. Taip jis tampa reginčiu, girdinčiu, mąstančiu, suvokiančiu, veikiančiu, suprantančiu. Pasaulis grindžiamas jėga.
- Maistas – annaṁ. Be maisto žmogus neturi jėgos. Jis negali matyti, girdėti ir suprasti.
- Vanduo – āpa. Be vandens nėra maisto, be kurio niekas negali gyventi. Todėl visos formos pasaulyje (dangus ir kalnai, žmonės ir kirminai) yra vandens formos.
- Karštis – tejaḥ. Karštis sulaiko vėją ir sušildo erdvę. Karštis sukuria vandenį ir lietų.
- Erdvė – ākāśa. Joje egzistuoja saulė ir mėnulis, žvaigždės ir ugnis. Erdvėje vyksta visa mūsų veikla. Erdvėje žmogus kviečia ir klauso ir atsiliepia.
- Atmintis – smara. Atmintis yra vidinė erdvė. Jei susirenka daug žmonių, bet jie neturi atminties, jie negalės girdėti, jie negalės mąstyti ir suprasti. Atmintis leidžia atskirti savo vaikus ir daiktus.
- Viltis – āśā. Vilties įkvėpta atmintis mokosi Vedų himnų, atlieka aukas ir trokšta vaikų. Viltis verčia žmogų trokšti šio pasaulio ir kito. Jei žmogus medituoja į viltį kaip į Brahmaną, per viltį jo troškimai išsipildo ir maldos nenueina veltui.
- Gyvybė – prāṇa. Kaip rato stipinai tvirtinami prie ašies, taip prie gyvybės viskas pritvirtinta. Gyvybė yra tėvas ir motina, brolis ir sesuo, mokytojas ir Brāhmanas. Gyvybė yra viskas. Tas, kuris tai supranta, tampa puikus kalbėtojas.
- Tiesa – satyam. Tas yra išties puikus kalbėtojas, kuris kalba apie tiesą. Bet apie tiesą negali kalbėti tas, kas nenori jos suprasti.
Šrila Ločana Das Thakura
ke jābi ke jābi bhāi bhava sindhu-pāra
dhanya kali-yugera caitanya-avatāra
āmāra gauraṅgera ghaṭe adāna-kheya vaya
jaḍa andha, ātura avadhi pāra haya
hari-nāma naukākhāni śrī guru-khāndāri
saṅkīrtana koroyāla dubāhu pasāri
saba jīva haila pāra premera vātāse
paḍiyā rohila locana āpanāra done
O broliai, kas eis? Kas eis? Kas įveiks šį gimimų ir mirčių vandenyną? Ši Kali-yuga yra ypatinga, nes nužengė Šrī Chaitanya Mahaprabhu.
Vietoje, kur maudosi mano Gauranga, laukia nemokamas keltas. Nėra ten jokių apribojimų – visi ateina, luošiai, akli, nelaimingi. Visi lipa į keltą, kad persikeltų į kitą pusę?
Šventas Hari vardas yra laivas, Šri Guru yra kapitonas, o saṅkīrtanos grupė, judanti pakeltomis rankomis, yra irklai.
Visos sielos gali persikelti į kitą pusę, pučiant palankiems premos vėjams. Tik Ločana Das yra toks nesėkmingas - dėl savo paties kaltės jis nepateko į šį laivą.
Žmogus gyvena tarp dviejų polių: materijos ir būties
Žmogus nuolatos gyvena labai sudėtingoje situacijoje. Jis nieko nežino apie jį supantį pasaulį, bet yra verčiamas nuolatos rinktis, kaip suvokti jį supantį pasaulį ir save patį jame. Iš vienos pusės, jis aiškiai supranta, kad jį supa negyva materija, ir gyvybės šią materiją išjudina. Iš kitos pusės jis gyvena savo svajonių, idėjų pasaulyje, kur viskas animuota ir nėra nieko negyvo. Per vidurį, yra būtis, žmogus, kuris įprasmina tiek materijos, tiek įdėjų pasaulį.
Būti, suvokti, patirti
Kas yra nebūtinai suvokia, kad yra (tai materija).
Kas suvokia kad yra, neišvengiamai yra (tai gyvybė), bet nebūtinai patiria savo buvimo pasekmes (jausmus).
Bet, kas patiria jausmus, neišvengiamai yra ir suvokia savo buvimą.
Personalizmas ir impersonalizmas
Dvi kategorijos žmonių gyvena šiame pasaulyje: impersonalistai ir personalistai.
Impersonalistai mano, kad idėjos ir svajonės yra iliuzija, o daiktų esmė neturi jokios sąsajos su forma. Vieni impersonalistai sako, kad žmogus yra materijos padarinys, kiti sako, kad žmogus yra būties dalis.
Personalistai sako, kad forma tik atkartoja esmę, o esmė įkūnija bet kokią formą.
Turbūt jokia kita mokykla taip nekovojo už personalizmą, kaip Gaudija vaišnavai.
Personalizmas ir impersonalizmas pažįstami ir apibrėžiami tik kaip priešprieša vienas kitam. Tačiau impersonalistai nekovoja su personalistais, nes jų manymu ši kova taip pat iliuzinė. Personalistai kovoja su impersonalizmu visomis išgalėmis. Plg. Rūpa Gosvamis BRS apie išsivadavimo menkumą cituoja beveik 50 posmų, nors iliustruodamas kitus dalykus pacituoja tik vieną ar kelis posmus.
Keturi impersonalizmo požymiai Indijos filosofijoje (Bhaktisiddhanta Sarasvati, „Bange Samajikata“[1])
1. Juslių patirtis yra iliuzija.
2. Materialus pasaulis yra vienintelis egzistuojantis. Čarvaka.
3. Sąmonė yra laikinas materijos reiškinys. Budizmas
4. Egzistuoja tik neduali būties sąmonė. Advaita Vedanta
Brahmai nerūpi žmonių kančios ir jų maldos (S. Radhakrišnan, „Indijos filosofija“)
Filosofija atsiranda iš praktiškų žmogaus poreikių. Jei mąstymo sistema nepaaiškina pagrindinių žmogiškų paskatų ir nesiderina su gilesne religijos prasme, ji negali susilaukti visuotinio pripažinimo. Filosofų spekuliacijos, kurios nesuteikia paguodos sielvarte ar kančioje, yra tik intelektuali pramoga, o ne rimtas apmąstymas. Šankaros absoliutas, dirbtinis, nejudrus, visiškai neturintis iniciatyvos ir įtakos, negali susilaukti garbinimo. Panašus į Tadž Mahalą, kuris nesuvokia jo keliamo susižavėjimo, absoliutas lieka visiškai abejingas savo garbintojų baimei ir meilei, o visiems tiems, kurie religijos tikslą suvokia kaip filosofijos tikslą – pažinti Dievą, reiškia pažinti Tiesą – Šankaros mokymas atrodo idealus mokslinio paklydimo pavyzdys. Jie jaučia, kad ši teorija nepatenkinama tiek natūralių instinktų, tiek išvystyto intelekto požiūriu.
Vienas bet ne Vienis, Būtybė, bet ne Būtis
Ar gilioje meditacijoje žmogus iš ties atranda vienybę su dievu, ar greičiau su savim?
"Kartais girdžiu sakant, esą bet kokie Aš ir Tu yra tik paviršius, tuo tarpu giliai po jais nebėra nei žodžio, nei atsako, tik pirmapradė būtis be jokio Priešais, todėl būtina nugrimzti nebylioje Vienybėje, o gyvenimui, kurį tenka gyventi, palikti jo reliatyvumą, užuot užkrovus jam šį suabsoliutintą Aš ir šį suabsoliutintą Tu su jų dialogu. Taip, iš savo paties niekada neužmirštinos patirties aš puikiai žinau, kad esama būsenų, kai atrodo, jog nukrito mus varžę asmeniškumo pančiai ir išgyvename tam tikrą nedalomą vienybę. Tačiau aš nežinau - o siela šitai mielai vaizduojasi ir, žinoma, turi vaizduotis (ir manoji kadaise taip darė), - ar toje patirtyje aš susivieniju su pirmaprade būtimi ar dievybe. Tai perviršis, kurio nebegali sau leisti atsakingas pažinimas. „Atsakingas“ reiškia tai, kad kaip žmogus, kuris įsikibęs laikosi tikrovės, apie anuos išgyvenimus galiu pasakyti tik tai, jog juose patiriu savęs paties nedalią vienybę, kuri neturi nei pavidalo, nei turinio. Galiu šią vienybę vadinti pirmaprade, ikibiografine, ir galiu manyti, jog ji nekisdama glūdi giliau negu visi biografiniai pokyčiai, giliau negu bet koks sielos vystymasis ar regresas; bet dalykiška, visiškai blaivi atsakingo pažinimo ataskaita rodo, kad ji yra tiesiog vienybė štai šios mano sielos, kurios „pagrindą“ atradau, „pagrindą“, kurio gelmė taip pranoksta visus pavidalus ar turinius, kad manoji dvasia jo negali nelaikyti pirmapradžiu pagrindu (Urgrund).
Be abejonės, mano sielos pamatinei vienybei svetima bet kokia šiame gyvenime patiriama įvairovė, tačiau jai tikrai nesvetima individuacija, nesvetima visų pasaulio sielų įvairovė, sielų, kurioms ji pati priklauso: ši vienkartinė, vienintelė, nepakartojama, neredukuojama, - ši sukurtoji siela. Viena iš žmonių sielų, o ne „visasielė“. Tokiabūtė (Sosein), o ne būtis apskritai.
Žmogaus jausmas nepajėgia atskirti nuosavo Aš vienybės nuo vienybės apskritai; mat tas, kas grimzdimo aktu ar vyksmu nusileido žemiau viso sieloje viešpataujančio daugio srities, tas negali patirti šio Daugio nebebuvimo kitaip, tik kaip nuosavą vienybę, kitaip tariant, savąjį nebebuvimą-įvairove kaip būties nebebuvimą-sudvejinta, kaip atskleistą arba pripildytą nedvejybę (Zweitlosigkeit). Buvimas vienu nebegali savęs suvokti šiapus individuacijos, tačiau taip pat negali suvokti ir šiapus Aš ir Tu dvejybės, mat atrodo, kad sielos paribio patirčiai „viena“ būtinai sutampa su Vieniu.
Tačiau išgyventą vienybę pažįsta ir tas, kas gyvena dialogiškai. Tai yra būtent gyvenimo vienybė, vienybė, kurios, vieną kartą tikrai pasiektos, nebesunaikina jokios metamorfozės, vienybė, kuri nebegali būti padalinta į pilką kasdienybę ir „sudievintas“ aukštąsias valandas; tai vienybė nenutrūkstamo, neatitraukiamo buvojimo (Verharren) konkretybėje, kurioje girdime žodį ir galime bandyti išskiemenuoti atsaką." (Martin Buber, „Dialogo principas II“
Śrīmad Bhāgavatam (7.15.62-66) apie tikrą vienybę tarp Dievo ir gyvos esybės (bhakto) kalba kaip apie interesų vienybę (bhāvādvaita), darbų vienybę (kriyādvaita), aplinkos vienovę (dravyādvaita).
Personalizmas reiškiasi kas kartą ir ten, kur atrandame santykį
Vienyje negali būti santykio. Santykis gali egzistuoti tik tarp daugio.
Jei viskas yra tik sąmonė, ši sąmonė būtų nesąmoninga, nes tik suvoktų, bet nesuvoktų nieko, nes bet ko suvokimas jau būtų santykis tarp sąmonės ir suvokiamo objekto. Apie tai ir kalba Šankara ir budizmas.
Santykis egzistuoja fizikiniame pasaulyje.
Santykis egzistuoja kalboje, tarp skirtingų kalbos dalių, tarp skirtingų to paties žodžio formų.
Santykis egzistuoja kaip pamatinė idėjos idėja.
[1] Bañge Sāmājikatā reviews four types of nonpersonal thought in Indic philosophy. The first regards sensory experience as an illusion; thus it devalues the importance of the world while refraining from making final statements about the nature of absolute reality. According to Bañge Sāmājikatā, this perspective falls short because it cannot account for the enormous variety of objects found in the world. The second type is similar to the first in the sense that it refrains from drawing any conclusion about the nature of ultimate reality, but differs in the sense that it ascribes exclusive value to matter. As an example of this mode of thinking Bañge Sāmājikatā offers Carvaka’s radical materialism, which rejects any claim of an existence beyond the material world. The third type of nonpersonalism denies the eternal reality of consciousness and strives for a state of senselessness beyond personal awareness. It conceives of consciousness as a transitory and external attribute that ceases to exist when the state of ultimate liberation is achieved. Bañge Sāmājikatā explains, in this regard, that unless one accepts the reality of conscious experience, neither the world nor knowledge itself can be proven to be real. The fourth type, represented by the philosophy of advaita, posits that ultimate reality consists of infinite nondual consciousness. In the liberated state, the seer is said to become one with this infinite consciousness after fully comprehending the falsity of projecting material attributes onto ultimate reality. The advaita perspective is viewed by Bhaktisiddhānta as a negating philosophy that resists any attempt to explain brahman in terms of features that even vaguely resemble those of this world (nirviśesa, or “without” viśesa, i.e., the differentiating element).
Yadavadas: O garbusis mokytojau, bhaktai turintys šeimas gyvena varṇāśrama sistemos prieglobstyje. Jei toks gṛhastha paliks varṇāśramą, ar jis gali būti vaiṣṇavu?
Anantadas: Ach! Vaiṣṇava-dharma yra labai plati ir atlaidi. Ji taip pat vadinama jaiva-dharma – visų gyvų esybių religija. Kiekvienas žmogus yra kvalifikuotas sekti vaiṣṇava-dharma. Net tie, kurie yra anapus kastų gali praktikuoti vaiṣṇava-dharmą ir gyventi kaip šeimos žmonės. Jiems varṇāśrama neegzistuoja. Kas laužo varṇāśramos nustatytas taisykles sannyāsai, bendraudami su bhaktais gali įgyti tyrą bhakti. Tada jie gali tapti šeimyniniais bhaktais. Jiems varṇāśramos taisyklės negalioja. Kas dėl savo blogų poelgių paliko varṇāśramos sistemą, vis tik kartu su savo vaikais gali priimti tyros bhakti prieglobstį ir bendrauti su bhaktais. Tuomet jie yra šeimyniniai bhaktai, bet jie nėra varṇāśramos sistemos dalis. Šeimyniniai bhaktai yra dviejų tipų: Tie, kurie priklauso varṇāśramos sistemai, ir tie, kurie nesilaiko varṇāśramos sistemos.
Yadavadas: Kuris iš šių dviejų yra geriausias?
Anantadas: Kas turi daugiau pasiaukojimo, jis yra geriausias. Jei nei vienas neturi pasiaukojimo, tuomet materialiu požiūriu varṇāśramos pasekėjas yra geresnis, nes jis yra doringas, o kitas anapus kastų. Tačiau dvasiniu požiūriu abu jie degradavę, nes nei vienas neturi pasiaukojimo.
(Šrila Bhaktivinode Thakur, „Jaiva Dharma“, 7 skyrius)
Adresatas: Sri Padampat Singhania
1957 gegužės 7 d.
Mano brangusis Śrī Padampat Ji,
Tęsiant vakarykštį laišką, kurį aš tikiuosi tuo metu tu jau būsi gavęs, ir prisimindamas tavo prašymą duoti galingą Mantrą, kurią galima būtų paskleisti po visą pasaulį, aš noriu dar pridėti, kad paprastai prie kiekvienos Mantros pridedamas priešdėlis Namah. Kaip pavyzdžiui kurią dieną tu sakei Namah Śivaya. Praktiškai, ši Mantra nurodo į šventą Viešpaties Śivos vardą. Na reiškia neigimą, o Ma reiškia klaidingą ego arba Ahamkarą. Todėl Namah reiškia atsiduoti Śivos vardui. Kitaip tariant, pripažinti Viešpaties Śivos viršenybę reiškia Namah Śivaya. Todėl išvada tokia, kad Mantroje neišvengiamai įkomponuotas Dievybės vardas. Be to Mantra turi dvasinę galią, kurią į ją įdėjo Rišiai, tokie kaip Narada ir kiti. Lygiai taip pat magnetinė jėga įelektrina varį. Etimologinė abėcėlė yra labai stipriai pripildyta dvasinės galios, todėl visos Mantros, mininčios transcendentinį Dievo vardą turi būti suvokiamos tokia dvasia. Kai mes kartojame Mantrą, kurią mums davė autoritetai, šis procesas padeda bendrauti su Dievo Asmeniu garso bangomis, kurias materialiame pasaulyje mes suvokiame kaip fizikinį bangų virpėjimą. Galingos Mantros turi tokią galią, jei jos skamba teisinga linkme. Tiktai kartodamas Mantras žmogus gali sudvasinti visą savo egzistenciją, lygiai taip pat kaip karštis gali sklisti sferiniuose objektuose. Mantra Siddhi reiškia visišką išsivadavimą. Todėl nėra skirtumo tarp švento vardo ir Mantros. Man reiškia protas, o tra – išvadavimas. Tai kas išvaduoja iš proto spekuliacijų yra vadinama „Mantra“. „Mantra Siddhi“ reiškia peržengti grubų ir subtilų mentalinį lygmenį.
Šiame amžiuje visos Mantros, kurios gali mums padėti pasiekti tobulumą iki pat Dievo karalystės – jos visos buvo sutelktos į Hari-namą. Todėl Brhannaradiya Puranoje (38/126) ypatingai pabrėžiama Harinama:
harinama harinama harinama eva kevalam
kalau nastyeva nastyeva nastyeva gatir anyatha
Kviečiame pasiklausyti Šrilos Prabhupados paskaitos. Bhagavad-gita, 1 skyrius, 37-39 posmai. Paskaita skaityta Londone, 1973 liepos 27 dieną. Paskaitos tema: Vienintelis būdas išgelbėti žmonių visuomenę.
Download
(Right-click & select "save link as" or "save target as"...)
Bhaktas turi visas gerasias savybes. 1973-07-26, Londonas
Download
(Right-click & select "save link as" or "save target as"...)
{youtube}h-MtT5aYQug{/youtube}
Iš "Bhakti Rasāmṛta Sindhu", 2.4.270
yathā dāna-keli-kaumudyām (4) –
gabhīro ’py aśrāntaṁ duradhigama-pāro ’pi nitarām
ahāryāṁ maryādāṁ dadhad api harer āspadam api
satāṁ stomaḥ premaṇy udayati samagre sthagayituṁ
vikāraṁ na sphāraṁ jala-nidhir ivendau prabhavati ||270||
Vertimas: Bhaktas yra tarsi vandenynas. Kaip Viṣṇu gyvena pieno vandenyne, taip Viešpats gyvena bhakto širdyje. Kaip vandenynas yra gilus ir neaprėpiamas, taip bhakto širdis yra mįslinga, neatskleidžianti savo savybių. Kaip vandenynas niekada nenuilsta, taip ir bhaktas nuolatos tarnauja. Sunku persikelti per vandenyną, bet vis tik jis turi pastovų krantą. Bhakto savybes taip pat sunku išvardinti, bet atrodo, kad jis šias savybes riboja. Bet kai bhaktas išsiugdo visišką premą, jis nebegali sustabdyti iš šios premos kylančių pokyčių širdyje, taip pat kaip vandenynas negali sustabdyti potvynio, kai virš vandenyno pakyla mėnulis.
Jīva Gosvāmio komentaras: Šis posmas yra abibendrinimas. Daugybė bhaktų (satāṁ stomam) turi natūralų mįslingumą (gabhīratva), kuris tampa priežastimi, kodėl jie slepia savo premą. „Turi ribas“ (maryādām) reiškia, kad bhaktas rodo savo gerų savybių ribas, kad išvengtų pasipūtimo. „Sunku iki galo suprasti“ (duradhigama-pāraḥ) reiškia, kad bhaktas iš tikrųjų turi nesuskaičiuojamas gerąsias savybes. Jos yra ir priežastis, kodėl atrodo, kad jos turi ribas. Kai kas nors mato gerą savybę pas bhaktą, bhaktas laiko ją reta išimtimi, o ne savo prigimtimi, nes nori ją paslėpti nuo viešumo. Nors bhaktas yra Viešpaties buveinė, bhaktas stengiasi šį faktą paslėpti. Bhaktas nebando išoriniais požymiais parodyti, kad pasiekė savo prigimtį ir kad mato Viešpatį tiesiogiai. Kalbant apie vandenyną, nors jis visuomet yra Viešpaties buveinė, pamatęs mėnulį jis patiria pokyčius (potvynius), nes mėnulio spinduliai (mėnulio palikuonys) užlieję vandenyną padaro jį tinkama vieta Viešpaties miego žaidimams.
Durlabha Mānava-Janma
iš Bhaktivinodos Thakuros "Kalyāṇa-Kalpataru"
durlabha mānava-janma labhiyā saṁsāre
kṛṣṇa nā bhajinu—duḥkha kahibo kāhāre?
’saṁsār’ ‘saṁsār’, ko’re miche gelo kāl
lābha nā koilo kichu, ghaṭilo jañjāl
kiser saṁsār ei chāyābāji pray
ihāte mamatā kori’ bṛthā dina jāy
e deho patana ho’le ki ro’be āmār?
keho sukha nāhi dibe putra-parivār
gardabher mata āmi kori pariśram
kā’r lāgi’ eto kori, nā ghucilo bhram
dina jāy micha kāje, niśā nidrā-baśe
nāhi bhāvi—maraṇa nikaṭe āche bo’se
bhālo manda khāi, heri, pari, cintā-hīna
nāhi bhāvi, e deho chāḍibo kon dina
deho-geho-kalatrādi-cintā avirata
jāgiche hṛdoye mor buddhi kori’ hata
hāy, hāy! nāhi bhāvi—anitya e saba
jīvana vigate kothā rohibe vaibhava?
śmaśāne śarīr mama poḍiyā rohibe
bihaṅga-pataṅga tāy bihār koribe
kukkur sṛgāl sab ānandita ho’ye
mahotsava koribe āmār deho lo’ye
je deher ei gati, tā’r anugata
saṁsār-vaibhava ār bandhu-jana jata
ataeva māyā-moha chāḍi’ buddhimān
nitya-tattva kṛṣṇa-bhakti koruna sandhān
Nors žmogiška gyvybės forma yra pati rečiausia galimybė pasiekti dvasinį tobulumą, dabar aš karčiai sielvartauju. Taip yra todėl, kad kažkokiu būdu gimdamas gavau šią galimybę, bet nepasinaudojau ja, tuščiai leisdamas laiką ir negarbindamas Viešpaties Kṛṣṇos. Ach, kam aš papasakosiu savo nelaimės istoriją?
Apsivedęs ir įsipainiojęs į materialistišką šeimyninį gyvenimą, aš tuščiai eikvojau savo laiką. Niekada negavau apčiuopiamo rezultato ar nepaeinančios naudos.
Kas tai per pasaulis? Jis panašus į magiškų šviesų spektaklį, kuriame tiek daug šešėlių ir optinių apgaulių magiškai šoka priešais mano akis. Aš jaučiu tokį stiprų prisirišimą ir susitapatinimą su šiuo pasauliu. Taip diena veja dieną ir nėra jokios prasmės.
Kai šis kūnas negyvas nukris ant žemės, kas tuomet liks mano? Visi mano sūnūs ir mylimieji jau nebegalės suteikti man laimės.
Kiekvieną dieną dirbu sunkiai, kaip asilas, o dabar stebiuosi: Dėl ko aš taip sunkiai dirbu? Mane vis dar tebesupa daugybė iliuzijų.
Savo dienas praleidžiu be naudos, darydamas nereikšmingus darbus, o naktis prarandu užvaldytas miego. Per visas šias dvidešimt keturias valandas aš niekada nepagalvoju, kad žiauri mirtis visada stovi tiesiai priešais mane.
Sau įsivaizduoju, kad gyvenu visiškai be rūpesčių, kartais valgau daug, o kartais mažai, kaip man patinka. Kartais vaikštinėju po miestą dairydamasis į gražius dalykus, o kartais niekur neinu. Kartais dėviu prabangius drabužius, o jei būnu ne nuotaikoje, dėviu kažką paprasto. Aš gyvenu taip nerūpestingai, jog niekada nepagalvoju, kad vieną dieną turėsiu palikti šį kūną.
Iš tikrųjų mano varganą širdį persekioja nuolatinės baimės, kaip aš išlaikysiu savo kūną, savo namus, savo žmoną ir šeimos narius, kaip aš vykdysiu savo socialinius įsipareigojimus? Visos šitos baimės mane skausmingai žnaibo ir iš tikrųjų griauna mano intelektą.
Vaje, vaje! Kokia apgailėtina situacija! Aš pasinėręs į visus šiuos rūpesčius, bet niekada nepagalvojau, kad visi šie dalykai yra laikini ir labai greitai praeis. Kai aš mirsiu ir manęs nebebus, kas liks iš mano materialių turtų?
Kai mano kūną numes į kremavimo vietą, jis gulės ten be jokio judesio. Tada ten susirinks pramogauti daugybė varnų, peslių, skruzdėlių ir kirminų.
Visi gatvės šunys ir šakalai labai džiūgaus. Su didžiule ekstaze jie padarys mano kūną savo festivalio vieta ir švęs didelę puotą.
Tik pažiūrėkit, koks šito materialaus kūno galutinis tikslas. Pats nuostabiausias dalykas yra tai, kad visų materialių turtų - mano namų, šeimos ir draugų - laukia lygiai toks pat galas.
Todėl tiems, kas turi aštrų intelektą, aš patariu: „Prašau, palikite šias laikinas iliuzijas, kurias jums pakišo Māyā, ir ieškokite būdo, kaip gauti tyrą pasiaukojimą Viešpačiui Kṛṣṇai, nes tai yra vienintelė amžina tiesa.“
Mūsų šventas ir saldusis meilės principas nors ir aiškiai suvokdamas, kad Viešpats yra visiškai nesąlygotas, vis dėlto turi kitokį požiūrį, nei racionalistas. Protas sako vieną dalyką, tačiau meilė nurodo priešingai. Protas sako man, kad Dievas neturi rūpesčių, bet meilė mato Dievo ašaras dėl jo vaikų, kurie pasidavė blogiui. Protas sako man, kad griežti Dievo įstatymai atlygina ir baudžia mane visiškai abejingai, bet meilė atskleidžia, kad Dievas atgailaujančiai sielai suminkština savo įstatymus. Protas man sako, kad nepaisant visos pažangos žmogus niekada nepalies Dievo, tačiau meilė pamokslauja, kad sielai atsivertus į dvasinę moterystę, Dievas, būdamas nesąlygotas, užmezga amžinos santuokos ryšius su išlaisvinta siela. Protas man sako, kad Dievas yra begalinė erdvė ir laikas, bet meilė nurodo, kad visų gražiausiasis Viešpats sėdi priešais mus kaip garbingas giminaitis ir mėgaujasi visais visuomenės džiaugsmais. Kaip su savo mažais vaikais besismaginantis tėvas, Dievas visoje žemėje barsto skanų ir įvairų maistą, tikėdamasis, kad jo vaikai naudos šį maistą savo labui. Bet vedami savo šventos ir tyros meilės Jį mylintys vaikai surenka visus išbarstytus palaiminimus ir, nepaisydami proto vien tik iš meilės jausmo, visus šiuos palaiminimus pasiūlo tėvui, kurį jie myli labiau nei savo gyvenimą.
Tėvas, atsakydamas į jų švelnius jausmus, vėl atiduoda vaikams tai, ką jie siūlo, sakydamas jiems švelniai: "O mano vaikai! Šie palaiminimai skirti jums!
Dėl savo natūralios meilės, jūs atnešėte juos mano malonumui, bet iš prigimties aš neturiu norų, kuriuos jūs turėtumėt pildyti. Tačiau aš priėmiau tą jūsų siūlomą dalį, kuri skirta man - jūsų tyrą meilę ir nešališką prieraišumą, kurio aš ypatingai trokštu. Paimkite šiuos saldžius dalykus ir džiaukitės jais.”
Šis nešališkos meilės procesas, kurio sausas protas niekada nesupras, sudvasina maistą, kurį mes valgome ir suteikia mums kasdieninį gyvenimo malonumą nepadarydamas žalos! Tokia yra nuoširdaus garbinimo sistema, kurią įgyvendinti gali vien tik aukštesnės klasės teistai. Mes negalime išreikšti to džiaugsmo, kurį dažnai patiriame, kai šventykloje ragaujame mahāprasādą! Šventumas, kurį mes su juo siejame, yra jo saldumas, todėl mes dažnai meldžiamės, kad juo džiaugtis galėtų visi žmonės.
("Šventykla Jagannatha Puryje") — Srī Bhaktivinoda Vānī Vaibhava. Sudarė ir klausimus užrašė SSri Sundarananda Vidyavinode. Išvertė Sri Bhumipati Das, išleido Sri Iswara Das ir Touchstone Media. Vrindavan. 2002.
uttiṣṭharāt tarau me taruṇī mama taroḥ śaktir ārohane kā
sākṣād ākhyāmi mugdhe taraṇim iha raver ākhyayā kā ratir me
vāteyaṁ nau-prasaṅge katham api bhavitā nāvayoḥ saṅgamārthā
vārtāpītī smitāsyaṁ jita-giram ajitaṁ rādhayārādhayāmi
Kṛṣṇa: Mano brangi jaunoji panele, prašau, lipk į mano tarī (valtį, kuri vietininko linksnyje tampa tarau).
Rādhā: Argi aš turiu jėgų laipioti po medžius? (čia Rādhā žodį tarau laiko taru, medžio, vietininko linksniu.)
Kṛṣṇa: Mano brangioji, žavingoji, paklydusi panele, aš turiu omeny ne medį, o taraṇi (valtį).
Rādhā: Kodėl aš turėčiau norėti keliauti į saulę? (Čia ji interpretuoja žodį taraṇi kaip saulę).
Kṛṣṇa: Tie žodžiai, kuriuos aš naudojau reiškia nau (valtį).
Rādhā: Visi tie tavo žodžiai skirti tam, kad mes būtume kartu? (Kaip įmanoma (neįmanoma), kad tarp mūsų būtų intymus ryšys?). (Čia ji interpretuoja žodį nau kaip mes).
Aš garbinu nenugalimą Viešpatį Kṛṣṇą, kuris laimingas šypsojosi, kai Śrī Rādha nugalėjo jį šiame žaismingame žodžių mūšyje.
Śrī Rūpa Gosvāmī , Padyavali, 270
Padma Puranoje, Patala Khandoje yra pasakojama kaip Devarsi Narada pamatė Radhą, kai ši buvo dar maža mergaitė: „Kai Śrī Radha, kupina meilės Śrī Krišnai, nužengė į šį pasaulį, ji nusprendė nematyti šio pasaulio prieš tai nepamačiusi Śrī Krišnos, todėl ji nei karto neatmerkė akių. Vieną dieną Devarsi Narada pats atkeliavo pamatyti jos, ir kai jis pasakė Maharajui Vrišabhanu, kad nori išgydyti mažą mergaitę, Vrišabhanu jam pasakė:
ekāsti putrikā deva devapatnyupamā mama
kanīyasī śiśor asya jaḍāndha badhirākṛtiḥ
utsāhād buddhaye yāce tvāṁ varaṁ bhagavattama
prasanna dṛṣṭi-mātrena susthirāṁ kuru bālikām
(Padma Purana)
O Viešpatie! Aš turiu dukterį, kuri prilygsta deivėms, ir ji jaunesnė už šį vaiką (Śrīdamą), bet ji nebyli, akla ir kurčia. O didžiausias iš šventųjų! Aš labai noriu ją myluoti ir rūpintis ja, todėl maldauju tavęs šio palaiminimo: Prašau išgydyk šį vaiką savo patenkintu žvilgsniu!"
Kai Narada įžengė į namus ir pamatė Śrī Rādhą, jį užvaldė didžiulės emocijos ir jis pradėjo šlovinti ją saldžiai ir tuo pat metu pagarbiai.
āhūya bhānuṁ provāca nāradaḥ sarva śobhanam
evaṁ svabhāvā bāleyaṁ na sādhyā daivatair api
kintu yad gṛham etasyāḥ pada cihna vibhūṣitam
tatra nārāyano devaḥ sarva-devagaṇaiḥ saha
lakṣmīś ca vasate nityaṁ sarvābhiś caiva siddhibhiḥ
adyaḥ enāṁ varārohaṁ sarva bhūṣaṇa bhūṣaṇām
devīm iva parāṁ gehe rakṣa yatnena sattama
(Padma Purana)
Śrī Narada pašaukė Vrišabhanu ir pasakė jam apie pačią gražiausią mažąją mergaitę: "O karaliau! Tokia šios mažos mergaitės prigimtis! Net ir dievai negalėtų jos pagydyti! Tačiau tuose namuose, kur ji pastatys savo pėdą, apsigyvens Viešpats Narayana, sėkmės deivė Lakšmi ir visi mistiniai tobulumai! O didysis šventasis! Dabar tu turi kaip pačia aukščiausia deive labai dėmesingai rūpintis šia mergaite, turinčia gražius klubus, ir kuri yra papuošalų papuošalas!“
Nors Śrī Narada sakė tokius pagarbius žodžius apie deivę Śrī Rādhą, jie visiškai negalėjo sujaudinti Maharadžo Vrisabhanu tėviškos meilės vandenyno. Vrišabhanu tiesiog meiliai glostė ir sūpavo ją kaip mažą mergaitę.
varaja-vipine yamunā-kule, mañca manohara śobhita phule (1)
vanaspati-latā tuṣaye ākhi, tad upari kata ḍākaye pākhī (2)
malaya anilo bahaye dhīre, ali-kula madhu-lobheye phire (3)
vāsantīra rākā urupa tadā, kaumudī bitore ādare sadā (4)
emata samaye rasika-bara, ārambhilo rāsa mūralīdhara (5)
śata-koṭī gopī mājhete hari, rādhā-saha nāce ānanda kori (6)
mādhava-mohinī gāiyā gīta‚ harilo sakala jagata-cita (7)
sthābara-jaṅgama mohilā satī, hārāolo candrā-balīra mati (8)
mathiyā baraja-kiśora-mana, antarita hoya rādhā takhon (9)
bhakativinoda paramāda gaṇe, rāsa bhāṅgalo (āji) rādhā vihane (10)
Vradžos giraitėse, prie Yamunos kranto stovi brangakmeniais inkrustuoti sostai, papuošti šalia augančiomis įvairių metų laikų gėlėmis, kurios pražydo vienu metu.
Šiose giraitėse daugybė įvairių vijoklių ir vaisinių medžių pamalonina akį. Ant šių medžių šakų turi daugybė paukščių, kurie saldžiai gieda.
Iš Malajos kalnų švelniai pučia kvapnus vėjelis, aplinkui skraido spiečiai kamanių, godžiai ieškančių nektaro.
Pavasarinio mėnulio pilnatis pagarbiai skleidžia neišsenkančią gaivinančių spindulių srovę.
Tokiu tinkamu metu aukščiausias besimėgaujantis Mūralīdhara Śrī Kṛṣṇa, laikydamas rankose fleitą pradeda rāsos šokį.
Džiūgaudamas tarp milijonų meilių piemenaičių, jų viduryje Śrī Kṛṣṇa su dideliu malonumu šoka kartu su Rādhārāṇī.
Rādhā savo nuostabiu dainavimu sužavi Mādhavą ir pavagia visų gyvų būtybių protus.
Išvydusios gražiąją rāsa-līlā, visos judančios ir nejudančios būtybės pakeičia savo prigimtį, skaisčios moterys palieka savo dharmą, o Candrāvalī širdis nevaldomai tirpsta.
Sujaudinusi Vraja-Kiśoro širdį gausiomis meilės ir prielankumo išraiškomis Rādhārāṇī pradingo iš (vasanti) rāsos.
Bhaktivinoda dabar nujaučia kažkokią negandą, nes be Rādhos rāsos šokis sustojo.
Śata-Koṭi Gopī
śata-koṭi gopī mādhava-mana, rākhite nārilo kori jatana (1)
veṇu-gīte dāke rādhikā-nāma, eso eso rādhe! ḍakoye śyāma (2)
bhāṅgiyā śrī-rāsa-maṇḍala tabe, rādhā-anveṣaṇe calaye jabe (3)
dekhā diyā rādhe! rākhoha prāṇa! boliya kāṅdaye kānane kāna (4)
nirjana kānane, rādhāre dhori, miliyā parāṇa juḍāya hari (5)
bole, tūhu vinā kāhāra rāsa? tūhu lāgi mora varaja-vāsa (6)
e heno rādhikā-caraṇa-tale, bhakativinoda kāṅdiyā bole (7)
“tuwā gaṇa-mājhe āmāre gaṇi, kinkorī koriyā rakho apani” (8)
Milijonai meilių piemenaičių negali išlaikyti Mādhavos dėmesio, nors jos taip sunkiai stengiasi.
Fleitos giesmė šaukia Rādhikos vardą, o Śrī Śyāmasundara prašo jos: „Ateik čia, ateik čia, Rādhā!“
Kai jis išeina ieškoti Śrīmatī Rādhikos, rāsos šokis sustoja.
Visur miške jos ieškodamas, Kāna verkia ir šaukia: „O mylimoji Rādhā, prašau, pasirodyk man. Suteik man savo darśaną ir išgelbėk mano gyvybę!“
Nuošalioje vietoje girios glūdumoje susitikęs Rādhiką, jis ją apkabina ir taip atgauna gyvybę.
Kṛṣṇa sako Śrīmatī Rādhikai: „Argi galima kalbėti apie rāsos šokį be tavęs? Tik dėl tavęs aš gyvenu Vrajoje.“
Verkdamas prie Rādhikos lotosinių pėdų Bhaktivinoda sako: „O Śrīmatī Rādhārāṇī, įtrauk ir mane į savo asmeninių palydovių sąrašą, padaryk mane savo tarnaite ir asmeniškai pasirūpink manim.“
Ramaṇī-Śiromaṇi
ramaṇī-śiromaṇi, vṛṣabhānu-nandinī, nīla-vasana-paridhānā
chinna-puraṭa jini, varna-vikāśini, baddha-kavarī hari-prāṇā (1)
ābharaṇa-maṇḍitā, hari-rasa-paṇḍitā, tilaka-suśobhita-bhālā
kañculikāchāditā, stana-maṇi-maṇḍitā, kajjala-nayanī rasālā (2)
sakala tyajiyā se rādhā-caraṇe, dāsī ho’ye bhaja parama-jatane (3)
saundarya-kiraṇa dekhiyā jāhāra, rati-gaurī-līlā garva-parihāra (4)
śacī-lakṣmī-satyā saubhāgya bolane, parājita hoya yāhāra caraṇe (5)
kṛṣṇa-vaśīkāre candrāvalī-ādi, parājaya māne hoiyā vivādī (6)
hari-dayitā rādhā caraṇa preyāsī, bhakativinoda śrī-godruma-vāsī (7)
Śrīmatī Rādhārāṇī yra visų gražių jaunųjų merginų karūnos brangakmenis. Ji yra mylimoji karaliaus Vrišabhanu dukra ir labai mėgsta dėvėti mėlynus drabužius. Visad žydintis jos gymio patrauklumas nugali lydyto aukso spindesį, o savo plaukų kasose ji įpinusi Śrī Kṛṣṇos gyvybę.
Śrīmatī Rādhārāṇī pasipuošusi dvylikos rūšių auksiniais papuošalais, kurie švyti kaip saulių vėrinys. Ji yra nenuginčijamas mokslo, kaip patenkinti Kṛṣṇą, autoritetas. Ant jos gražios kaktos spindi jos didžios sėkmės tilaka. Į brangakmenius panašias Jos krūtis dengia išskirtinės kokybės palaidinė, kuri yra jos prielankumo ir saldaus pykčio Kṛṣṇai išraiška. Jos akys meniškai apvestos juodu kajjalu, kuris yra jos suktas elgesys su savo mylimuoju.
Palik viską ir tapk neapmokama tarnaite prie Rādhārāṇės lotosinių pėdų. Tiesiog garbink ją ir tarnauk jai su dideliu rūpesčiu ir dėmesiu.
Pamačiusios tik vieną skaistų jos grožio spindulėlį, Rati (Kāmadevos žmona), Gaurī ir Līlā (Nārāyaṇos śakti) palieka visą savo išdidumą.
Jos geroji sėkmė tokia didelė, kad Śacī (Indros žmona), Lakṣmī ir Satyābhāma lieka nugalėtos prie jos lotosinių pėdų.
Candrāvalī ir kitos gopės varžosi su Rādhārāṇī dėl Kṛṣṇos prielankumo. Vis dėlto visos pripažįsta pralaimėjusios jai, nes tik ji viena kontroliuoja Kṛṣṇą.
Ṭhākura Bhaktivinoda yra labai brangus Śrī Hari, jis gyvena Godrumoje visiškai atsidavęs Śrī Gaurasundaros lotosinėms pėdoms. Vis dėlto jis yra patenkintas tik priėmęs Śrīmatī Rādhārāṇės lotosinių pėdų prieglobstį.
404. Kamoda-raga:
aju ki mangala abhireka sobhamaya
radhika ratana-simhasane bilasaya
jini' kancasona-rupa jhalamala kare
mukha-cande kata na candera mada hare
nirupama nayana-cahani-caru-sobha
prati anga-balani bhubana-mana-lobha
keba na a-ise e na sobha nirakhite
phira-ite nare ankhi bareka cahite
jaya jaya dhwani sabe kare cari pase
biyapre badyera dhwani e bhumi akase
nace kata sadhe loka lekha na-i tara
dadhi dudha haladi chadaya bhare tara
upajaye parama kautuka tile tile
e hena anande kari hiya na uthale
a-ila yacaka yata toraye labhaya
bhubana bharila yase narahari gaya
Kokia palanki ir šlovinga šiandien abhišeka. Sėdėdama ant savo brangakmeniais puoštos siṁhāsanos Śrī Rādhika atrodo nuostabi ir šlovinga.
Jos spindintis pavidalas nugali ką tik išlietą auksą. Jos veido mėnulis atima išdidumą iš daugelio mėnulių!
Jos maloningo žvilgsnio žavesys yra neprilygstamas. Kiekviena jos kūno dalis sužavi viso pasaulio širdis.
Kas gali nežiūrėti į jos nuostabų grožį? Kartą į ją pažvelgus, neįmanoma nusukti akių šalin.
Visomis keturiomis kryptimis visi šaukia: „Jaya! Jaya!" Instrumentų muzika pripildė ir žemę ir dangų.
Kiek daug žmonių šoka? Aš negaliu suskaičiuoti. Žmonės mėto jogurtą, pieną ir ciberžolę.
Kiekvieną akimirką gimsta vis didesnė ir didesnė palaima. Palaima jau užlieja kiekvieno žmogaus širdį.
Visi, kurie prašo palaiminimų, yra patenkinami. Pasauliai prisipildė Śrī Rādhikos šlovės. Taip dainuoja Narahari dasa.
412. Kamoda-raga:
aju ki mangala-abhireka subha-krane
bilasaye radhika ratana-simhasane
dekha dekha o na rupa nayana bhariya
kun bidhi niramila ki madhuri diya
kanaka-kamini-dama rupa ki upama
candera garaba hare o-mukha-candrama
ki madhura madhura madhura madu hasi
bariraye sada-i amiya rasi rasi
bhubana-mohana-mana-mohana cahani
nayana nichani mina khanjana harini
jagat andhara kare kala-kesa-chata
bijuri-sikhare yena jaladera ghata
adhara-parase nasa besara su-bhanti
bhuru bhujangini ki e bhramera panti
madana muruche heri' cikurera abha
kanaka-manala jini' bhuja-yuga-sobha
jhalake anguri-guli campara kalika
ranga kara-tala nakhe phutila mallika
ki madhura gribara bhangima bakra pina
magapati nindi maja-khani ati krina
nirupama lalita nitamba parisara
ulata kadali uru parama sundara
carana-kamala-tale aruna-udaya
narahari-hiyara majhare bilasaya
Dabar, atėjus tinkamai akimirkai, prasidėjo palankioji abhišekos ceremonija. Sėdėdama ant savo simhasanos Śrī Rādhika atrodo nuostabi, šlovinga.
Pažvelk! Pažvelk! Pripildyki akis šlovingos formos žavesiu! Koks gi saldumas glūdi šitame pavidale!
O kokios gražios jos auksaspalvės draugės? Jos veido mėnuo atima mėnulio, švytinčio danguj, puikybę.
O koks saldžių saldžiausiasis saldumas švelnioj jos šypsenoj, kuri visad užlieja vis naujomis nektaro srovėmis.
Žavingas josios žvilgsnis sužavi visų pasaulių širdis. Net stirnos, žuvys ir khandžanos paukščiai garbina išdykusias ir neramias akis.
Juodi plaukai jos - kaip aklina tamsa, užpildanti pasaulius. Jos veidas ir plaukai juodi kaip debesys akinantis kaip žaibo blyksnis.
Jos nosies blizgantis papuošalas veik liečia lūpas. Jos antakiai - gyvatės juodos arba juodųjų bičių eilės.
Išvydęs Rādhikos plaukų puikumą Kāmadeva susijaudinęs be žado krito. Śrī Rādhikos rankų žavumas nugali auksinių lotosų stiebus.
Jos pirštai – spindintys čampakos pumpurai. Rausvi pirštų nagai lyg išsiskleidę mallikos žiedai.
Koksai žavus grakštus jos kaklas ir jos pilnos krūtys! Liemuo grakštesnis ir už liūto juosmenį.
Jos grakštūs klubai nepranokstami, o jos subtilios meilios šlaunys – lyg apversti bananų medžiai.
Rausvas saulėtekis ant jos lotosinių pėdų, spindi Narahari daso širdyje.
ahe śrīnivāsa dekho e ‘rāvala’ grāma;
etha vṛṣabhānura vasati anupāma
śrī rādhikā prakaṭa hoilā eikhāne;
yāhāra prakaṭe sukha vyāpilo bhuvane
āji ki ānanda vṛṣabhānura mandire;
janmilā rādhikā devī kṛttikā udare
diśā daśa ālo kore rūpera chaṭāya;
ye dekhe bāreka tāra tāpa dūre yāya
sukomala tanu jini kanaka labanī,
āhā mari! kibā prati aṅgera balanī
jananī janaka dhṛti dharite nā pāre;
koto sādhe cāṅda mukha dekhe bāre bāre
jaya jaya kalarave bharilo bhuvana;
gāoye maṅgala gīta gopanarī-gaṇa
bājaye vividha vādya parama rasāla;
nācaye sakala loka, bole bhālo bhālo
dadhi dudha haldi aṅgane chaḍāiyā;
hāsaye hāsāya koto bhaṅgī prakāśiyā
vipra vandī-gaṇe dāna kore nānā bhāti;
dekhi ghanaśyāma onā rāṅga sukhe māti
„Tik pažvelk, Šrīnivasa, į kaimą vardu Ravala! Čia yra neprilygstama Maharajo Vrisabhanu buveinė.
Būtent čia apsireiškė Śrī Rādhika ir palaima pripildė visą pasaulį.
Kokia palaima čia, Vrišabhanu namuose – šiandien Rādhika devi apsireiškė iš Kirtidos įsčių! Jos kūno spindesys apšviečia visas dešimt pasaulio krypčių, atima sielvartą iš visų, kurie bent kartą jį pamato.
Jos švelnus kūnas spindi skaisčiau nei auksas. O Dieve! Tik pažvelkit į kiekvienos jos kūno dalies grakštumą!
Jos motina ir tėvas negalėjo nusiraminti, jie vėl ir vėl su nekantrumu žvelgė į jos mėnuliu spindintį veidą.
Šūksniai 'jaya! jaya!' pripildė visą pasaulį, o piemenų moterys dainavo palankias dainas.
Labai skoningai grojo įvairūs muzikiniai instrumentai ir visi žmonės šokdami kalbėjo: ‚Labai gerai! Bravo!‘
Svaidydamiesi kieme vienas į kitą jogurtu, pienu ir haldi jie kvatojo, juokavo ir rodė gausybę gestų.
Didžiulė labdara buvo išdalinta brāhmanams ir poetams, o Ghanašyama, tai regėdamas, išprotėjo nuo palaimos.“
anande vibhora, suramuni nara,
praśaṁsita kīrtidāra
garbha rūpa khani, mājhāre ye maṇi
rādhā nāme camatkāra
yethā āvirbhūta, ho’ye sukhāpluta,
korechena carācara
rāvala nāmaka, gopa gopī dhenu,
suveṣṭita manohara
vṛṣabhānu pura, prati sumadhura,
piriti pravāha rāśi
e hṛdaya mājhe, sadā yeno rāje,
rahibo se rase bhāsi
Kupini palaimos pusdieviai, išminčiai ir kiti žmonės šlovina Kirtidą. Jos įsčios yra brangakmenių kasykla, iš kurių pasirodė šis stulbinantis brangakmenis vardu Rādhā.
Jos apsireiškimas panardino džiaugsme visas judančias ir nejudančias būtybes. Ši žavinga vieta vadinasi Rāvala. Joje gyvena daug piemenų, piemenaičių ir karvių.
Šis Vrišabhanu miestas sukelia labai stiprią saldžios meilės srovę. Lai ji užvaldo mano širdį, kad visuomet galėčiau joje plaukti.
trasto ’smy ahaṁ kṛpaṇa-vatsala duḥsahogra-
saṁsāra-cakra-kadanād grasatāṁ praṇītaḥ
baddhaḥ sva-karmabhir uśattama te ’ṅghri-mūlaṁ
prīto ’pavarga-śaraṇaṁ hvayase kadā nu
O visų trokštamiausias, kuris esi maloningas puolusioms sieloms. Man tenka bendrauti su demonais dėl mano praeities darbų, todėl aš labai pergyvenu dėl savo gyvenimo sąlygų šiame materialiame pasaulyje. Kada ateis ta akimirka, kai tu pakviesi mane į tavo lotosinių pėdų prieglobstį? Jos yra galutinis išsivadavimo iš sąlygoto gyvenimo tikslas. (SB 7. 9. 16)
śaṅke nītāḥ sapadi daśama-skandha-padyāvalīnāṁ
varṇāḥ karṇādhvani pathikatām ānupurvyād bhavadbhiḥ
haṁho dimbhāḥ parama-śubhadān hanta dharmārtha-kāmān
yad garhantaḥ sukhamayam amī mokṣam apy ākṣipanti
O kvailiai, kaip jums nepasisekė! Aš manau, kad į jūsų ausis vienas po kito pateko visi Bhāgavatam dešimtos giesmės posmų skiemenys, nes dabar jūsų ausys nebenori girdėti apie pačius palankiausius gyvenimo tikslus: religingumą (dharmą), naudą (arthą) ir malonumus (kāmą), ir smerkia netgi ketvirtą tikslą, išsivadavimą, kuris yra visų palaimingiausias.
Rupa Gosvami, Bhakti-rasamrta-sindhu, 1. 2. 240
|
| 
| 
