Reklama
prabhupada.jpg
Reklaminis skydelis
Įėjimas



Komentarai
  • labai prasau nesmerkite iš pyrmo žvilksnio : :-)
  • as esu irmanto žemaičio dukra ir noriu pasakyti ka...
  • Ar galima valgyti saulegrazas per ekadsi?
  • nu geras 8)
  • Čia nepaminėtas atvejis, kai šventų vardų kartojim...
Pradžia

arthe ’hy avidyamāne ’pi 
saṁsṛtir na nivartate
dhyāyato viṣayān asya 
svapne ’narthāgamo yathā

Nors materialus gyvenimas ir neturi faktinės egzistencijos, jis nepraeina kaip nemalonaus sapno prisiminimai tam, kuris medituoja į juslių tenkinimą. (Śrīmad-Bhāgavatam, 11.22.56)

JM Dirašantos prabhu savaitės išmintis

Nenuspėjamas Viešpaties Planas
Religiniai persekiojimai nėra kažkas naujo, ir tų, kurie yra pasiruošę kentėti ir būti kankinami dėl savo tikėjimo, visada buvo tarp mūsų. Ankstyvojoje Sovietų Sąjungoje daugybė atsidavusiųjų buvo uždaryti į kaleimus, koncentracines stovyklas ir psichiatrines ligonines. Jie buvo smarkiai mušami ir kitaip įžeidinėjami, nors vienintelis jų nusikaltimas buvo entuziazmas skleisti Krišnos sąmonės filosofiją. Toliau pateikiama istorija apie vieną tokių įžeidinėjimų ir apie tai, kas buvo po to, papasakota kalėjusio atsidavusio.

„Vieną dieną sargybinis nusitempė mane už plaukų per grindis į savo kambarį. Jis žvelgė man tiesiai į akis. Jo akys buvo panašios į dvi raudonas degančios neapykantos anglis! Tarytum demonas jis klaikiai šaukė. Jis paėmė savo lazdą ir labai smarkiai trenkė man į kaktą ir smilkinius. Tuomet jis kartą smogė, ko gero, iš visos sveikatos. Smūgis nubloškė mane į kitą kambario galą ir aš žnektelėjau su smarkiai kraujuojančia nosimi ir burna. Jis priėjo artyn ir pradėjo spardyti mano nugarą ir krūtinę taip stipriai, kad aš praradau sąmonę ir visiškai neprisimenu, kas nutiko po to.

Pravėriau akis po kurio laiko ir pamačiau, jog jis velka mano kūną per grindis. Jis keikė mane ir negailestingai mindžiojo mano pilvą ir veidą. Aš pasisukau, kad apsaugočiau veidą. Kai tik pasisukau, jis spyrė į mano nugarkaulį ir aš vėl praradau sąmonę. Tuomet jis įmetė mane į manąją vienutę ir su keiksmu užtrenkė duris.

Neatmenu, kiek laiko buvau lovoje, tačiau kai pramerkiau akis, visi jau miegojo. Pabandžiau pasisukti ir nueiti į tualetą, bet nejaučiau jokio sąryšio tarp viršutinės ir apatinės savo kūno dalies. Aš garsiai surikau ir vėl praradau sąmonę. Reikėjo daugybės savaičių, kad atsigaučiau.

Po šio įvykio ilgą laiką nemačiau to sargybinio. Iš kito sargybinio mes išgirdome, kas jam nutiko. Vieną šeštadienį jis, jo žmona ir du vaikai keliavo į mieste vykusį vestuvių vakarėlį. Grįždamas atgal, jis vairavo mašiną girtas ir nutiko rimta avarija. Mašina nukrito nuo skardžio ir visi buvę mašinoje žuvo.

Jaučiausi blogai dėl sargybinio mirties, tačiau tuo pat metu džiaugiausi, kadangi po šio įvykio kiti sargybiniai nebebuvo linkę manęs mušti taip, kaip mušė anksčiau, nes bijojo, kas gali jiems nutikti. Niekada negalėjau suprasti, kodėl kai kurie asmenys buvo tokie priešiški atsidavusiems ir svarsčiau, kokių baisių dalykų jie turėjo girdėti apie atsidavusius ir ką matyti, kad norėtų mūsų mirties.

Galima sakyti, kad radijo, televizijos bei laikraščių melaginga informacija buvo esminė jų neapykantos Viešpaties Krišnos atsidavusiems priežastis. Kad ir kokia būtų priežastis, kai ištinka baisi situacija, Viešpats asmeniškai ateina, kad apsaugotų savo atsidavusius ir nubaustų demonus.

Krišna norėjo pokyčio už geležinės uždangos, ir šių ankstyvųjų atsidavusiųjų pasiaukojimo rezultatas yra tas, jog galų gale Krišnos Sąmonės Judėjimas buvo oficialiai įregistruotas Rusijoje ir šiandien čia yra daugiau kaip šimtas šventyklų ir daugybė tūkstančių atsidavusiųjų.

 

Interviu su DŽORDŽU HARISONU

MUKUNDA: Tu finansavai pirmąjį knygos ,,Krišna" leidimą, parašei jai įvadą. Kaip vertini šiuos savo poelgius?

DŽ. HARISONAS: Aš buvau įsitikinęs, kad jie — dalis to darbo, kurį privalau padaryti.

Kad ir kur bučiau, išvydęs bhaktus, visada sakau: ,,Harė Krišna", ir jie visada džiaugiasi matydami mane. Tai nuostabūs tarpusavio santykiai. Nesvarbu, ar mes buvome pažįstami anksčiau, ar ne, — jiems atrodo, jog pažįsta mane. Ir tai tiesa.

MUKUNDA: „Material World" plokštelės aplanko viduje yra „Bhagavad-gytos" viršelio reprodukcija, vaizduojanti Krišną su Savo draugu ir mokiniu Ardžuna. Kodėl įdėjai būtent šią reprodukciją?

DŽ. HARISONAS: Hm... Ant plokštelės aplanko paaiškinta: „Perspausdinta iš ,,Bhagavad-gytos, Kokia Ji Yra" viršelio. Autorius — A. C. Bhaktivedanta Svamis". Žinoma, tai duoklė jums. Norėjau, kad visi išvystų Krišną, sužinotų apie Jį. Toks buvo sumanymas.

 

KELIAUJANČIO PAMOKSLAUTOJO DIENORAŠTIS

KELIAUJANČIO PAMOKSLAUTOJO DIENORAŠTIS

Šrila Indradjumna Svamis                                                                                                                               9 dalis, 3 skyrius

 

„Švento vardo žaidimai“

01/03/08 – 15/03/08

 

Kovo pradžioje išskridau iš Los Andželo į Atlantą, iš ten manęs laukė skrydis į Santjagą, Čilę. Čilės jatrą paskutinį kartą lankiau prieš trejus metus, tad dabar su jauduliu laukiau susitikimo su bhaktais.


Kai lėktuvas nusileido Atlantoje, nuėjau prie Santjago įlaipinimo vartų. Salė buvo pilnutėlė, vienintelė laisva vieta buvo priešais televizoriaus ekraną, rodantį naujienas apie moterį, kuriai pasidarė bloga skrendant lėktuvu Jungtinėse Valstijose.


Kai moteris palydovės paprašė deguonies kaukės, jai buvo atsakyta. Po keletos minučių moteris vėl paprašė, stiuardesė, matydama jos sunkią būklę pabandė padėti, bet deguonies balionėlis neveikė. Netrukus moteris mirė.


Reportaže toliau rodyta, kad oro linijos teisinosi, tačiau buvo akivaizdu, jog lėktuvo komanda elgėsi aplaidžiai. Pranešimo pabaigoje ypatingas laidos svečias patarė, ką daryti, jei vienam iš keleivių pasidaro bloga: „Pakvieskite stiuardesę, uždėkite nukentėjusiam deguonies kaukę ir pabandykite jį nuraminti“.


„Siaubinga, - pagalvojau. - Galima tik įsivaizduoti, kaip baisu atsidurti tokioje situacijoje skrydžio metu“.


Nereikėjo ilgai laukti, kad tuo įsitikinčiau.

 

Ar galima apgauti likimą?

Gyveno kartą šykštuolis, kuris visada rūpinosi tik savo verslu ir pinigais. Jis tikėjo, kad jei mirsi su Dievo vardu lūpose, kitas gimimas bus palankus, nesvarbu, kaip nugyvenai šį gyvenimą. Būdamas gudrus, savo vaikus jis pavadino Krišna, Rama, Kali, Durga, Šiva ir tt.

Galiausiai gulėdamas mirties patale, jis nusprendė įgyvendinti savo gudrų planą. Iš pradžių jis pakvietė savo vyriausią vaiką, Krišną. Šis atėjo ir jis kalbėjo su juo, nuolat kreipdamasis į jį vardu, bet galų gale jam pritrūko ką sakyti, tad jis pakvietė kitą vaiką, Rama, tačiau ir vėl pritrūko ką pasakyti. Tai tęsėsi tol, kol jis ilgokai pakalbėjo su visais savo vaikais. Galiausiai jie visi tylėdami sustojo aplink jo lovą.

Staiga jis kažką prisiminė. "Paklausykit visi, nepamirškite apie pinigus, kuriuos aš paskolinau žmonėms." ir taip jis mirė.

Moralas: vienintelis būdas užtikrinti, kad geros mintys bus jūsų galvoje mirties akimirką yra gyventi tokį gyvenimą, kuriame geros mintys nuolat gyventų jūsų prote.

 

Savęs pažinimas

 

                               

 Vedų tiesoms apie žmogaus prigimtį labai artimos graikų filosofų Sokrato ir Platono mintys. Atėnų mąstytojai teigia, kad laikinas pasaulis nėra tikrieji mūsų namai — kadaise mes gyvenome dvasiniame pasaulyje. Garsioje Platono knygoje „Dialogai" Sokratas moko, kad mes esame tyros prigimties, savo pirmapradėje padėtyje nevilkėjome gyvo mirties rūbo, kurį vilkim dabar ir kuriame esame įkalinti tarsi austrė kiaute. Anot šių senųjų Atėnų mąstytojų, filosofijos tikslas — pažadinti pirminį dvasinį individo pradą, kurį slepia kūno drabužis.

    To paties po keturių šimtmečių Galilėjoje mokė ir Jėzus Kristus. Štai Kristaus žodžiai iš Evangelijos pagal šv. Joną: „Dvasia įkvepia gyvybę, kūnas gi neduoda nieko". Kitaip tariant, kūnas — išorinis sielos, tikrosios gyvybės jėgos dangalas. Todėl Jėzus klausia: ,, ...kas padėtų žmogui, jei jis laimėtų visą pasaulį, bet prarastų sielą?"1. Aukščiausias gyvenimo tikslas, mokė Kristus, perprasti ir patirti savo dvasinę prigimtį. Evangelijoje pagal šv. Luką jis mokė žmoniją tikrojo dvasiškumo ieškoti savyje: „Dievo karalystė ateina nepastebimai. Ir niekas nepasakys: štai ji čia arba ten! Nes  Dievo   karalystė   jau   yra   jumyse"1. Aprašydamas vidinį Dievo ieškojimą, meditaciją, didis šventasis ir garsus Romos katalikų bažnyčios filosofas Šv. Augustinas rašo „Išpažintyje", kad jo „protas atsiribojo nuo jutiminės patirties ir atsisakė daugybės jutiminių įvaizdžių"'.

 

JM Dirašantos prabhu mintys

Kasdieninė Rutina

Kadangi esame induistai, mes tvarkome savo kasdieninį gyvenimą taip, kad galėtume atsiminti ir tarnauti Dievui per visą dieną. Mums atsidavimas Jam greičiau yra gyvenimo stilius, o ne tiesiog religija. Mūsų tikslas – per nuolatinę tarnystę pasiekti meilės santykių su Juo stadiją. Pasiekti meilę Jam, kuri būtų aukščiau viso kito, ir visados Jį atminti – tai yra vadinama Bhakti Joga. Bhakti yra vienintelė Jogos sistema, kurioje sąmonei leidžiama veikti per protą ir jusles.

Jei vaikas elgiasi netinkamai, yra du būdai, kaip jį suvaldyti. Pirmasis būdas yra paliepti jam atsisėsti, pabūti ramiai ir netriukšmauti. Tai gali išdegti kurį laiką, tačiau galų gale vaikas vis tiek grįš prie savo išdaigiškos veiklos. Geresnis sprendimas yra užimti vaiką pozityvia veikla. Bhakti Joga įtraukia į panašų procesą, atitraukdama protą bei jusles nuo materialios veiklos ir užimdama juos trancendentine veikla.

Mes pradedame savo dieną atsikeldami anksti ryte ir pasiūlydami garbinimą bei maldą. Vedų raštai teigia, kad pats palankiausias metas į tai susikoncentruoti yra tarp ketvirtos ir aštuntos valandos ryte. Tai taipogi tinkamai nuteikia ir duoda toną likusiai dienai.

Mes pradedame kartodami su savo maldos karoliais nurodytą kiekį šventų Dievo vardų ratų. Nors Dievas turi daugybę vardų, Višnu, Rama bei Krišna mums yra patys įprasčiausi. Mes suprantame, kad Dievo vardas nesiskiria nuo Jo Paties. Pavyzdžiui: mes nesitikėtume numalšinti troškulį, kartodami: „Vanduo, vanduo, vanduo“, kadangi vardas ir medžiaga, vanduo, skiriasi vienas nuo kito. Vis dėlto Dievas ir Jo vardai, būdami vienas ir tas pats, leidžia atsidavusiems bendrauti su jų garbintinu objektu labai asmeniškai. Taip protas tampa taikus, jaučiamas vidinis pasitenkinimas, o pasaulietiniai troškimai žymiai sumažėja.

Dievybės garbinimas šventykloje ar namuose yra dar viena ryto veikla ir dar viena galimybė puoselėti asmenišką bendravimą su Viešpačiu. Jis esti visur, bet kaip jūs pasiūlysite gėlę visur. Taigi, per Savo Dievybės pavidalą Jis tampa lengvai prieinamas visiems. Matydami priešais save Jį kaip Aukščiausiąją Asmenybę, mes naturaliai panūsime patenkinti Jį, siūlydami Jam tarnystę. Mes atsikeliame, nusiprausiame, apsirengiame švariais drabužiais, atsigeriame ir pavalgome – panašiai tie patys veiksmai gali būti pasiūlyti Dievybės pavidalui per rytinį garbinimą. Išmaudę Viešpatį, mes aukojame kvapųjį aliejų, smilkalus, vandenį, gėles ir įvairiausių rūšių vaisius, riešutus, saldumynus, aštrius užkandžius.

Mes suvokiame, kad Jam nereikia dalykų, kurių aukojame, kadangi Jis ir taip yra Pats Sau pakankamas ir patenkintas. Visgi pagal tai, kokio lygio meilę, atsidavimą ir tikėjimą mes aukosime, tai patenkins Jį ir Jis natūraliai atsilieps. Taip tarnystės kokybė yra svarbesnė nei kiekybė. Kai gaminame Jo malonumui, aukojame maistą meilės pripildytoje tarnystės jausenoje, ir tai meilės bei atsidavimo prieskonis, kuris nustelbia visus kitus patiekalo ingradientus. Tuomet maistas tampa pašventintas ar dvasiškai įkrautas. Valgydami pašventintą maistą mes ne tik pamaitiname savo kūną, bet ir pajuntame didžiulį pasitenkinimą širdyje. Kad ir ką nedidelio mes padarome, kad patenkintume Jį, Jis, atrodo, atlygina mums žymiai gausiau.

Dienos metu mes atliekame savo šeimyninius ar profesinius darbus toje pačioje atsidavimo dvasioje. Mes matome, kad papildomai stengiantis įtraukti Dievą į savo kasdienį gyvenimą, pasidaro žymiai lengviau susitvarkyti su šio pasaulio dvilypumais. Kai laistomos medžio šaknys, šakos, lapai ir žiedai yra automatiškai patenkinami. Taip pat ir mes, patenkindami Dievą, patys tapsime patenkinti.

Tad mūsų tikėjimo esmė yra nuolatos gyventi meilės ir prisirišimo santykiuos tarp Viešpaties bei mūsų pačių taip, kad vyktų varžybos, kas ką patenkins labiau.

Harė Krišna!
Dhirašanta dasa

 

Mayapuras 2009

Didysis Dievybių sveikinimas

 

Šrilos Prabhupados paskaita, BG 1.16-19

Bhagavad-gīta, 1 sk. 16-19 tekstai, paskaita Londone 1973 07 16. Visi nori, kad jiems tarnautų.

 

 

Viešpaties Krišnos apsireiškimo šventė Vilniuje

Rugsėjo 2-3 dienomis

Krišnos gimtadienis ir Nanda Maharadžo festivalis

Krišnos, Aukščiausio Dievo Asmens apsireiškimą pažymėjo didieji pusdieviai, išminčiai bei visa gamta. Štai kaip šį įvykį aprašo „Śrīmad Bhāgavatam“ 10.3.7-8:

mumucur munayo devāḥ sumanāṁsi mudānvitāḥ
mandaṁ mandaṁ jaladharā jagarjur anusāgaram
niśīthe tama-udbhūte jāyamāne janārdane
devakyāṁ deva-rūpiṇyāṁ viṣṇuḥ sarva-guhā-śayaḥ
āvirāsīd yathā prācyāṁ diśīndur iva puṣkalaḥ

„Pusdieviai bei didžios šventos asmenybės džiaugsmingai barstė gėles, danguje susirinkę debesys švelniai dundėjo, skleisdami garsą, primenantį vandenyno ošimą. Tarsi mėnulio pilnatis, patekėjusi rytų horizonte, Aukščiausias Dievo Asmuo, Viṣṇu, esantis visų širdyse, nakties tankmėje pasirodė iš Devakī širdies, nes ji priklausė tai pačiai kategorijai kaip ir Śrī Kṛṣṇa.“

Vilniaus šventykloje Krišnos gimtadienis užtruks dvi dienas. Ketvirtadienį, rugsėjo 2 d. šventė prasidės 18 val. kartu su Gaura Arati ir tęsis iki vėlyvos nakties.

Kitą dieną, rugsėjo 3 d. vyks Nandos Maharadžo šventė. Nanda Maharadža Krišnos gimtadienio proga pasauliui padovanojo didį bhaktą – Śrīlą Prabhupādą. 11 val. ryto programą pradėsime nuo žiedlapių siūlymo Prabhupādai.

Vakare 18 val. Šventyklos kiemelyje vyks kultūrinė šventė, kurios tema - „Aš esu žmogaus gabumai“. Šventėje laukiame muzikantų, dainininkų, aktorių, kurie atliks savo kūrinius Krišnai.

Prašome visus bhaktus atvykti į šventę, pakviesti savo artimuosius bei draugus. Pagražinkite šventę savo buvimu. Bus reikalinga visų jūsų pagalba, puošiant, ruošiant, gaminant, verdant, aukojant, dalinant, priimant, išleidžiant. Taip pat prašome paremti šventę produktais, pinigais ir kitais reikalingais dalykais.

Savo pagalbą galite pasiūlyti Vilniaus šventykloje: Vaišnavi dd., bh. Vaidui, arba kreipdamiesi į šventyklos vyresniuosius. Teiraukitės šventyklos telefonu: 852135218.

 

Viešpaties Balaramos šventė Vilniuje

Rugpjūčio 24 dieną, antradienį

Viešpaties Balaramos apsireiškimo diena

Vilniaus šventykloje šventė prasidės 17 val. Kviečiame visus apsilankyti ir nepamirškite pasiimti savo draugų. Taip pat prašome visus galinčius paremti pasiruošimą šventei savo darbu bei lėšomis. Padovanokite Balarāmai gėlių, vaisių, daržovių bei kitų reikalingų dalykų. Daugiau informacijos šventyklos telefonu 852135218.

Prieš apsireikšdamas šiame pasaulyje Viešpats Krišna atsiuntė savo pirmąją ekspansiją, kuris visuomet paruošia aplinką Jo pramogoms.

 

Gopīnātha

Gopīnātha

(iš Kalyāṇa-kalpataru)

Pirma dalis

gopīnāth, mama nivedana śuno 
viṣayī durjana, sadā kāma-rata, 
kichu nāhi mora guṇa

gopīnāth, āmāra bharasā tumi 
tomāra caraṇe, loinu śaraṇa, 
tomāra kiṅkora āmi

 

JM Dirashantos prabhu mintys

Giedoti Harė Krišna – tai ne sektantiškas užsiėmimas. Tam, kuris gieda šią mantrą, ji suteikia aukščiausią gyvenimo tobulumą. Šiandien pasaulį kamuoja daugybė problemų, kurios, iš esmės, atsiranda dėl Dievo suvokimo trūkumo. Politinės, socialinės ir ekonominės priemonės tik laikinai pagerina padėtį, bet neišgydo pagrindinės ligos. Jei giedosime Dievo vardus ir paklusime Jo įstatymams, tai bus tinkamas vaistas civilizacijai šioje eroje, kuomet tautų lyderiai ignoruoja Dievo sąmonę.

Net Napoleonas, paprastai mąstęs pasaulietiškai, pripažino: „Dvasia visada nugali kalaviją“. Retai apie tai kalbame, bet užgriuvus nelaimėms dauguma mūsų, net prisiekę ateistai, kreipiamės į Dievą.

Prieš kelis metus Atlantoje vienas Krišnos atsidavęs kandidatavo į mero postą remdamasis Dievo sąmonės platforma. Populiaraus laikraščio redaktorius replikavo, kad Dievo vardų giedojimas negali išspręsti žmogaus problemų. Taip jau atsitiko, kad netrukus redaktorius buvo pagrobtas ir laikomas užrakintas automobilio bagažinėje reikalaujant išpirkos. Kai jis galiausiai ištrūko į laisvę ir reporteriai paklausė, ką jis galvojo kalėdamas, žmogelis atsakė: „Aš meldžiausi Dievui“.

 

Maha mantra

 

IŠTRAUKOS IŠ ŠRI ŠRIMAD
A. C. BHAKTIVEDANTA SVAMI PRABHUPADOS RAŠTŲ:

Atgaivinkim įgimtą sielos skaistumą

Žiežirbos gražios, kol jos žaižaruoja ugnyje. Taip ir mūsų sielos skleidžia šviesą ir yra skaisčios tol, kol mes nenusigręžiame nuo Aukščiausiojo Dievo Asmens ir be atvangos Jam tarnaujame. Pa liovusiojo su atsidavimu Jam tarnauti sielos šviesa ir skaistumas tuojau išblėsta. Mes, gyvosios esy bės, tarsi žiežirbos, išskridusios iš Aukščiausiojo Dievo Asmens — pirmapradžio aukuro, todėl pa kliuvę į materijos primestas aplinkybes, turime priimti Aukščiausiojo Dievo Asmens dovanotą mantrą. Tai mums siūlė Čaitanja Mahaprabhu. Kartodami Harė Krišna mantrą, išsivaduosime iš visų šio materialaus pasaulio vargų.

„Šrymad-Bhagavatam" (8.6.15)

 

Haridasa Thakura ir pasileidėlė

Griežti XVI amžiaus Indijos kastų sistemos šalininkai vengė bet kokių ryšių su musulmonais. Nepaisydamas įsigalėjusių tradicijų Šri Čaitanja Mahaprabhu — šiandieninio Harė Krišnos judėjimo įkūrėjas — įšventino namačarją (švento Dievo vardo dvasiniu mokytoju) musulmonų vaiką — Haridasą Thakurą. Taip jis sutraukė visus prietarų ir fanatizmo pančius, praktiškai įgyvendino vieną pagrindinių savo mokymo principų — gerbti didį Dievo atsidavusį ir jam lenktis, nepaisant jo socialinės kilmės ir padėties. Tik toks dvasiškai pažengęs žmogus gali pertvarkyti kitų žmonių gyvenimus.

Čia pateiktas Haridasos Thakuros gyvenimo epizodas pasakoja, kaip to švento žmogaus malda reto grožio, tačiau laisvo elgesio moterį paverčia didžia šventąja:

 

Keliaujančio pamokslautojo dienoraštis

DEVINTOJI DALIS

                                                      

                                        

Keliaujančio pamokslautojo dienoraštis

 

Šrila Indradjumna Svamis                                              9 dalis, 1 skyrius

 Tobula pabaiga

 19/01/08 - 28/01/08

 

Mūsų turo bhaktai buvo pavargę po septynių savaičių festivalių Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje, bet laukė dviejų paskutinių programų, vyksiančių Honkonge.

Bet jos galėjo ir neįvykti. Dieną prieš išvykstant iš Oklando, Rusijos ir Ukrainos bhaktai dar nebuvo gavę Honkongo vizų. Tą vakarą paskambinau Čandrašekharui das, vienam iš šventyklos lyderių Honkonge.

- Jau 9 vakaro, - pasakiau. - Mes išskrendame po devynių valandų. Ar vizos išduotos?

- Dar ne, - atsakė jis. - Ir padėtis neatrodo gera. Mes visą savaitę bandėme susisiekti su imigracijos tarnyba, bet neįmanoma jiems prisiskambinti. Mūsų teisininkai bando pasiekti juos ypatingais kanalais. Paskambinsiu, jei kas nors pavyks.

Supratau Čandrašekharo nerimą. Jis ir grupė vietinių bhaktų organizavo festivalį šešis mėnesius. Per didelius vargus jie išnuomojo 1000 vietų auditoriją dviems vakarinėms programoms prestižiniame Honkongo universitete. Niekada anksčiau maža jatra nesiekė surengti tokios didelės pamokslavimo programos. Turėjo dalyvauti daug garbingų asmenų, įskaitant ir Generalinį Indijos konsulą.

 

maharajų šokis

Sacinanadana Svamis ir Radhanatha Svamis šoka ekstazėje:)

 

Turgus Azijos šalyse

 

 

Krišnos maldos gopėms

"Mielosios draugės, - tęsė Krišna, - gal jus Mano žodžiai ir poelgiai nuliūdino, tačiau žinokite, kad kartais Aš neatsiliepiu į Savo bhaktų jausmus. Kitąsyk Mano bhaktai karštai myli Mane, tačiau aš deramai neatsiliepiu į jų jausmus, kad jų meilė Man tolydžio stiprėtų. Jeigu jie pernelyg lengvai pasiektų Mane, jiems gali šauti mintis: "Kaip lengvai pasiekiamas Krišna". Todėl kartais aš ir neatsiliepiu į jų meilę. Jeigu beturtis susikrauna turtus, po to juos praranda, jis dieną naktį galvoja apie prarastą turtą. Taip kartais ir Aš, norėdamas, kad mano bhaktų meilė dar labiau sustiprėtų, apsimetu, kad jie mane prarado, ir jų jausmai Man, užuot išblėsę, dar labiau sustiprėja. Brangiosios draugės, tačiau nemanykite, kad elgiausi su jumis kaip su paprastais bhaktais. AŠ žinau, aks jūs esate. Jūs atsisakėte bet kokių religijos bei visuomenės įsipareigojimų, nutraukėte ryšius su tėvais. Nepaisydamos visuomenės elgesio bei religijos priedermių, jūs atėjote pas Mane ir mylėjote mane, ir Aš tiek jums dėkingas, kad negaliu elgtis su jumis kaip su paprastais bhaktais. Nemanykite, kad palikau jus. Aš buvau su jumis. Aš tik stebėjau, ar labai Manęs ilgitės. Tad neieškokite priekabių. Jei aš jums brangus, atleiskite už netinkamą elgesį. Aš nesugebėsiu atsilyginti už jūsų stiprią meilę net jeigu gyvensite taip ilgai, kaip dangaus planetų pusdieviai. Už tokią meilę neįmanoma atsidėkoti, ar atsilyginti. Tad prašau jūsų rasti džiaugsmą savo pačių doruose poelgiuose. Jūs esate pavyzdys, kaip mylėti Mane, nes įveikėte didžiausią kliūtį -- giminystės ryšius. tegu jus džiugina jūsų pačių pavyzdingas būdas, nes savo skolos jums grąžinti nesugebėsiu."

Iš Krišnos knygos

 

Šventųjų malonė

rasika-jane gaye phori sira hara
yaha jada jiva anadi kala te
nipata kapata agara
jina vishayana anubhavata dusaha dukha
neku viraga na dhara
puni jina vishayana nahim kacchu anubhava
kimi samujhiya sansara
mithyo na jaga yadyapi hari harijana
pragate aganita bara
dosha kripalu subhayana ko jo
kara nita para-upakara

Daugybė didžių šventųjų laikas nuo laiko bandė kiek įmanoma suteikti tikrąsias žinias materialistiškoms sieloms, tačiau nesėkmingai. Dėl individualios sielos užsispyrėliškos ir apgavikiškos prigimties nuo neatmenamų laikų, šventieji negalėjo padaryti jai jokio poveikio. Netgi patyrusi karčią materialaus pasaulio objektų realybę individuali siela nei trupučio negalėjo jų atsižadėti. Kaip gi tuomet jai įmanoma  suprasti dvasinius dalykus, kurie yra anapus intelekto ribų ir apie kuriuos ji visiškai neturi jokios patirties?

Nepaisant to, kad daugybė didžių šventųjų ir netgi Pats Aukščiausias Viešpats ateina į šią žemę viso pasaulio labui, pasaulis pasiliko toks, koks buvo – ir tik kelios sielos sugebėjo nusimesti pasaulio (Majos) grandines.

Šventieji tai žino labai gerai, tačiau dėl savo prigimtinės nepriežastinės malonės ir darydami gera kitiems, jie ir toliau ateina į šį pasaulį ir nepalieka nei vieno neapversto akmens, ieškodami prarastų Šri Krišnos tarnų (kad padėtų kenčiančiai žmonijai).

(Iš Kripalu Maharadžos „Prema rasa mandira“)

 

būna ir taip..

 

Garso vaidmuo savęs pažinimo procese

 

 

Garso   vaidmuo   savęs   pažinimo procese 

    Vedų raštai teigia, jog tinkamiausias būdas pa­žadinti dvasinę sąmonę — giedoti transcendenti­nius Harė Krišna garsus ir jų klausytis. Garso ga­lia stimuliuoja sąmonės pokyčius — tai pripažinta tiesa. „Didžiausią įtaką sielai turi klausa"10 — pa­stebėjo anglų filosofas ir politinis veikėjas Fransis Bekonas. 

    Įprasti materialūs garsai nepajėgia pažadinti dvasinės sąmonės, — reikia girdėti dvasinius gar­sus. Todėl beveik visos pasaulio religijos siūlo me­dituoti Dievo žodį. „Pradžioje buvo žodis. Tas žo­dis buvo pas Dievą, ir žodis buvo Dievas"11 — rašo Evangelijoje Šv. Jonas. Dieviško garso kokybė skiriasi nuo žemiškojo, materialaus. Šį skirtumą „Išpažintyje" gražiai atskleidžia Šv. Augustinas. Kartą pasibaigus mistinei ekstazei jis sakė, „kad vėl girdėjo mūsų vapaliojimus, kurių kiekvienas žodis turėjo pradžią ir pabaigą. Tačiau Viešpaties Žodis, glūdintis Jame, yra niekados nesenstantis, visad atsinaujinantis"12. Evangelijoje pagal Šv. Jo­ną Kristus moko: „Žodžiai, kuriais į jus kalbu, yra dvasia"13.

 

 
Kalendorius