Reklama
prabhupada.jpg
Reklaminis skydelis
Įėjimas



Komentarai
  • labai prasau nesmerkite iš pyrmo žvilksnio : :-)
  • as esu irmanto žemaičio dukra ir noriu pasakyti ka...
  • Ar galima valgyti saulegrazas per ekadsi?
  • nu geras 8)
  • Čia nepaminėtas atvejis, kai šventų vardų kartojim...
Pradžia

Srimad-Bhagavatam, 10.49.21

ekaḥ prasūyate jantur 
eka eva pralīyate
eko ’nubhuṅkte sukṛtam 
eka eva ca duṣkṛtam

Kiekviena gyva esybė gimsta viena pati ir miršta viena pati. Viena pati ji patiria ir savo gerų bei blogų darbų pasekmes.

Šrimad Bhagavatam 1.2.5 - Religija anapus bet kokios apgavystės

Toliau girdėsite paskaitą Śrīmad Bhāgavatam 1.2.5 - Religija anapus bet kokios apgavystės. Skaito Jo Dieviškoji Malonybė A.C. Bhaktivedanta Svamis Prabhupada. Įrašyta 1976 m. spalio 9 d. Aligarhe, Indija.

 

Šrimad Bhagavatam 1.2.5-6 - Aukščiausias gyvenimo laimėjimas

Toliau girdėsite paskaitą Śrīmad Bhāgavatam 1.2.5-6 - Aukščiausias Gyvenimo Laimėjimas. Skaito Jo Dieviškoji Malonybė A.C. Bhaktivedanta Svamis Prabhupada. Įrašyta 1973 m. lapkričio 11 d. Delyje, Indija.

 

Šrimad Bhagavatam 1.2.4 - Apie šuns filosofiją

Toliau girdėsite paskaitą Śrīmad Bhāgavatam 1.2.4 - Apie šuns filosofiją. Skaito Jo Dieviškoji Malonybė A.C. Bhaktivedanta Svamis Prabhupada. Įrašyta 1974 m. gegužės 28 d. Romoje, Italija.

 

Šrimad Bhagavatam 1.2.3 - Nepaklusnumo tamsa

Toliau girdėsite paskaitą Śrīmad Bhāgavatam 1.2.3 - Nepaklusnumo Tamsa. Skaito Jo Dieviškoji Malonybė A.C. Bhaktivedanta Svamis Prabhupada. Įrašyta 1974 m. gegužės 27 d. Romoje, Italija.

 

Šrimad Bhagavatam 1.2.2 - Aukščiausias tikslas yra visiems

Toliau girdėsite paskaitą Śrīmad Bhāgavatam 1.2.2. Skaito Jo Dieviškoji Malonybė A.C. Bhaktivedanta Svamis Prabhupada. Įrašyta 1974 m. gegužės 26 d. Romoje, Italija.

 

SB 1.1.3 Nėra religijos be Krišnos sąmonės

Toliau girdėsite paskaitą Śrīmad Bhāgavatam 1.1.3. Skaito Jo Dieviškoji Malonybė A.C. Bhaktivedanta Svamis Prabhupada. Įrašyta 1975 m. vasario 24 d. Karakase, Venesuela.

 

SB 1.1.2 - Priklausyti nuo Krišnos malonės

Toliau girdėsite paskaitą Śrīmad Bhāgavatam 1.1.2. Skaito Jo Dieviškoji Malonybė A.C. Bhaktivedanta Svamis Prabhupada. Įrašyta 1975 m. vasario 23 d. Karakase, Venesuela.

 

Šrimad Bhagavatam 1.1.1 automobilis Fordas nėra Mr. Fordas

Toliau girdėsite paskaitą Śrīmad Bhāgavatam 1.1.1. Skaito Jo Dieviškoji Malonybė A.C. Bhaktivedanta Svamis Prabhupada. Įrašyta 1975 m. vasario 21 d. Karakase, Venesuela.

 

Nedidinkite savo problemų

Kviečiame pasiklausyti paskaitos lietuvių kalba, "Šrīmad Bhāgavatam" 1 giesmė, 1 skyrius, 1 tekstas. Skaito Jo Dieviškoji Malonybė A.C. Bhaktivedanta Svami Prabhupada. Įrašyta 1975 m. vasario 20 d. Karakase. Paskaitos tema: Nedidinkite savo problemų.

 

Guṇos - materialios sąvybės, kurios suriša

„Bhagavad-gīta“ 14.5 sako, kad „materialią gamtą sudaro trys guṇos: sattva - dorybė, rajas - aistra ir tamas - neišmanymas. Kai amžina gyvoji esybė susiliečia su gamta, o tvirtaranki Arjuna, guṇos ją susaisto.“

Žodis guṇa reiškia savybę arba materialias savybes. Nirguṇa reiškia be materialių savybių. Kṛṣṇa taip pat turi savybes, tačiau jos – acintya guṇa - nesuvokiamos ir nematerialios.

Guṇa taip pat reiškia virvę. Kaip virvė supinta iš gijų yra labai tvirta, taip ir materiali gamta, supinta iš trijų guṇų yra neįveikiama gyvajai būtybei. Guṇos supančioja gyvąją būtybę materialiame pasaulyje. Tai pagrindinė guṇų funkcija. Žmogus surištomis rankomis ir kojomis negali išvaduoti pats savęs. Jam reikia laisvo žmogaus, dvasinio mokytojo.

Guṇas, kaip ir pačią materialią gamtą, sukūrė Kṛṣṇa. Jis pats būdamas materialios energijos kūrėjas nėra pavaldus guṇoms, kaip karalius ar įstatymų leidėjas nėra pavaldus šiems įstatymams, bet yra virš jų. Iš tiesų tai nereiškia, kad karalius gali elgtis kaip nori ir specialiai laužyti įstatymus, bet jis yra pajėgus leisti įstatymus ir pats būti įstatymu. Taip ir Kṛṣṇa sukuria įstatymus, bet Pats yra įstatymas, todėl aukščiau bet kokių įstatymų. Kadangi Viešpats nepavaldus guṇoms, jis yra vadinamas nirguṇa („Bhagavad-gīta“ 7.12 komentaras ir 13.15).

Kiekviena iš guṇų yra skirtingas prakṛti pasireiškimas, todėl guṇų poveikis skiriasi. Neišmanymo guṇa pasireiškia kaip dravya śakti arba materiali elementų bazė, aistros guṇa pasireiškia kaip kriyā  śakti arba kurianti bei veikianti energija, dorybės guṇa pasireiškia kaip jñāna śakti - pažinimo arba tikslingumo energija. Tokiu būdu guṇos įtraukia gyvą esybę į priežasčių-pasekmių ciklą.[1]

 

Erdvė vaišnavų filosofijoje

Erdvė talpina savyje daiktus. Sanskrito kalba erdvė vadinama ākāśa. Senesnis erdvės pavadinimas Vakaruose – eteris. Jame sklinda virpesiai ir gimsta materija. Nors erdvė, kaip ir laikas, nepriklauso nuo procesų ar daiktų, esančių joje, Kṛṣṇa erdvę priskiria 8 materialiems elementams, atsietoms Kṛṣṇos energijoms. Tokiu būdu materiali erdvė yra ribota, o taip pat riboja joje esančius objektus. Nors erdvę riboja ši visata, iš Vedų galime suprasti, kad egzistuoja kita erdvė, kuri talpina savyje visas materialias visatas, o taip pat ir dvasinį pasaulį. Nors dvasinė erdvė yra kitokia nei materiali, ji atlieka tą pačią funkciją – talpina savyje visus objektus. „Vedānta-sūtra“ (1.1.22) sako: ākāśas tal-liṅgāt – „žodis ākāśa Vedų literatūroje reiškia Aukščiausią Brahmaną, kadangi ākāśos aprašymas tinka tik Brahmano savybių aprašymui.“

„Bhagavad-gītoje“ (9.4) Kṛṣṇa sako:

mayā tatam idaṁ sarvaṁ
jagad avyakta-mūrtinā
mat-sthāni sarva-bhūtāni
na cāhaṁ teṣv avasthitaḥ

„Savo neišreikštu pavidalu aš persmelkiu visą šią visatą. Visos būtybės yra Manyje, bet Aš nesu jose“.

Toliau, „Bhagavad-gītoje“ (9.6) sakoma:

yathākāśa-sthito nityaṁ
vāyuḥ sarvatra-go mahān
tathā sarvāṇi bhūtāni
mat-sthānīty upadhāraya

„Suprask, kad lygiai taip pat kaip galingas vėjas, pučiantis visur, visuomet yra erdvėje, visos sukurtos būtybės taip pat yra Manyje.“

Kol materiali gamta ir erdvė yra neapreikšti, visos būtybės, o ir pati gamta tuo metu ilsisi Aukščiausiajame, kaip platesnėje, beribėje erdvėje („Bhagavad-gīta“ 7.6). Materiali erdvė menkų būtybių žvilgsniui ir matavimams atrodo beribė, tačiau miriadai visatų pasklinda iškvėpus Mahā Viṣṇu, kuris yra tikroji erdvė. Erdvė, kurioje viskas egzistuoja, ir visa tai, kas egzistuoja yra Kṛṣṇos sandhinī śakti – egzistencinės galios pasireiškimai. Dvasinio pasaulio erdvė su nesuskaičiuojamomis Vaikuṇṭhos planetomis – taip pat yra šios energijos, kurią įkūnija Viešpats Balarāma, apraiška.

 

Vaišnavų požiūris į laiką

Laikas yra Kṛṣṇa

Laikas yra elementas, nepavaldus trims guṇoms, bet iš tiesų gali veikti guṇas. Jis aukščiau materialios gamtos ir priverčia materiją kisti. Jis yra impersonalus Kṛṣṇos aspektas, apie kurį Pats Kṛṣṇa kalba „Bhagavad-gītoje“, 11.32:

śrī-bhagavān uvāca
kālo 'smi loka-kṣaya-kṛt pravṛddho
lokān samāhartum iha pravṛttaḥ
ṛte 'pi tvāṁ na bhaviṣyanti sarve
ye 'vasthitāḥ pratyanīkeṣu yodhāḥ

„Aukščiausias Dievo Asmuo tarė: Aš esu Laikas, didysis pasaulių griovėjas. Aš atėjau čia, kad sunaikinčiau visus žmones. Išskyrus jus (Pāṇḍavus), visi kariai abiejose pusėse bus nužudyti.“

Įdomu tai, kad „Bhagavad-gītoje“, 9 skyriuje Kṛṣṇa kalba apie materialią gamtą kaip Savo nuosavybę, kuri visiškai paklūsta Jam. Tačiau čia Kṛṣṇa sako, kad Jis Pats yra laikas. Tokiu būdu laikas užima ypatingą padėtį Dievo kūrinijos schemoje.

„Śrīmad-Bhāgavatam“, 10.51.19

kālo balīyān balināṁ
bhagavān īśvaro 'vyayaḥ
prajāḥ kālayate krīḍan
paśu-pālo yathā paśūn

„Neišsenkantis laikas, stipresnis už stipriausius yra Pats Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Kaip piemuo, genantis gyvulius savo valia, Jis stumdo mirtingąsias esybes Savo žaidimo dėlei.

 

Materialaus pasaulio naikinimas vaišnavų požiūriu

Naikinimas

„Śrīmad Bhāgavatam“ 12 giesmės 4 skyrius kalba apie pasaulio pabaigą. Ten sakoma, kad yra keturių rūšių naikinimas:

  1. nitya - ištisinis,
  2. naimittika - proginis,
  3. prākṛtika - elementinis ir
  4. ātyantika - galutinis. („Śrīmad Bhāgavatam“ 12.4.38)

 

Materialaus pasaulio palaikymas vaišnavų požiūriu

Palaikymas

„Śrīmad Bhāgavatam“ 2.10.1 išvardija dešimt temų, apie kurias kalbės Śukadeva Gosvāmis. Tarp jų sthiti (palaikymas) ir pośana (malonė) kalba apie tai, kad Viešpats Viṣṇu palaiko šį materialų pasaulį. Jīva Gosvāmis komentuodamas šiuos posmus sako:

Sthiti (arba sthanaṁ) parodo Viešpaties Viṣṇu pergalę, Jo sugebėjimą palaikyti tvarką visatoje.

Viešpaties Viṣṇu pergalė reiškia Jo viršenybę palaikant įvairias taisykles bei įstatymus gyvoms būtybėms Jo kūrinijoje. Ši funkcija parodo Jo pranašumą prieš Viešpatį Brahmā ir Viešpatį Śivą, kurie atitinkamai atsakingi už antrinį kūrimą ir naikinimą. Kad palaikytų visatą (sthiti), Viešpats įsikūnija kiekvieną epochą, kaip mini „Bhagavad-gīta“ (4.8):

paritrāṇāya sādhūnāṁ
vināśāya ca duṣkṛtām
dharma-saṁsthāpanārthāya
sambhavāmi yuge yuge

„Kad išlaisvinčiau doruosius ir sunaikinčiau nedorėlius, taip pat kad atstatyčiau religijos principus, Aš pats nužengiu epocha po epochos.“

Viešpats Viṣṇu palaiko šį kosmosą suteikdamas kiekvienai gyvai būtybei jos padėtį ir funkcijas, vadinamas dharma. Viešpats Viṣṇu yra taip pat varnāśrama dharmos Dievybė. Viešpats Viṣṇu taip pat nustatė yajños – aukojimo procesą, kurio dėka gyvos būtybės gali palaikyti savo egzistenciją ir būti laimingos. Tie, kurie dalyvauja šiuose dviejuose procesuose: vykdydami pareigas, kylančias iš užimamos padėties, ir atlikdami aukų atnašavimus Viešpačiui bei pusdieviams, pelno Viešpaties malonę ir globą.

Viešpaties malonė, parodyta šventoms asmenybėms, gyvenančioms šioje kūrinijoje, yra vadinama pośana. Tai asmeninis Viešpaties dėmesys Jo bhaktams, pašventusiems savo gyvenimą meilės tarnystei Viešpačiui. Viešpats asmeniškai atneša tokiems atsidavusiems tai, ko jiems trūksta ir išsaugo tai, ką jie turi.

 

Pasaulio sukūrimas Vaišnavų požiūriu

Kas sukuria pasaulį?

Sankhyos pasekėjai sako, kad prakṛti (pradhāna) yra nepriklausoma materiali pasaulio priežastis. kaip pienas, kuris yra negyvas daiktas, savaime virsta rūgpieniu.

Vaišešikos pasekėjai sako, kad atomai yra materialioji priežastis.

„Vedānta sūtra“ 1.1.2 sako: janmādy asya yataḥ - kūrimas, palaikymas ir naikinimas kyla iš Dievo (brahmano). Toliau „Vedānta sūtra“ paaiškina, kad Dievas yra pasaulio veiksmingoji (efektyvioji), medžiaginė (materialioji) ir instrumentinė priežastis. Tai reiškia, kad Vienintelė realybė yra Dievas. Tai jis sukuria dvasinį ir materialų pasaulį iš savęs ir savimi, amžinai egzistuodamas keturiais pavidalais: savo asmeniniu pavidalu (svarūpa), dvasiniu pasauliu ir skaitlingais pavidalais jame (tad rūpa vaibhāva), gyvomis esybėmis (jīva) ir materija (pradhāna).

Lokavat tu līlā kaivalyam – „Dievas kuria pasaulį neturėdamas jokio motyvo. Nes tokia jo prigimtis ir žaidimas.“ („Vedānta sūtra“ 2.1.33)

„Pradžioje, mano brangusis, buvo tik jis vienintelis ir nebuvo nieko kito. Jis pagalvojo: „lai aš tapsiu daugeliu. Lai aš išaugsiu.“‘ („Chandogya Upaniṣad“ 6.2.1)

„Pradžioje visa tai buvo savastis, viena pati; nebuvo nieko kito, nei vieno mirksinčio. Jis pagalvojo: „Aš paskleisiu pasaulius.“ Ir jis paskleidė šiuos pasaulius.“ („Aitareya Upaniṣad“ 1.1.2)

„Brahmanas yra materialioji priežastis taip pat, nes šis požiūris neprieštarauja iliustracijai ir pasiūlymui, kurie yra pateikiami aptariamame Upaniṣados posme.“ („Vedānta sūtra“ 1.4.23)

„Brahmanas yra operatyvioji ir materialioji visatos priežastis, nes yra teigiama, kad kūrimas vyksta jo valia ir ankstesnis kūrimas taip pat vyko jo valia.“ („Vedānta sūtra“ 1.4.24)

„Jis užsinorėjo: „lai aš tapsiu daugeliu, lai aš tapsiu daugeliu, Lai aš išaugsiu.“ Jis mąstė apie save (kaip žmogus, atliekantis atgailą). Po to kai jis taip mąstė, jis paskleidė (sukūrė) visa tai kas yra. Paskleidęs tai, jis įžengė į tai. Įžengęs į tai jis tapo sat (tai kas apreikšta) ir tyat (tai kas neapreikšta).“ („Taitirīya Upaniṣad“ 2.6.1)

„Abu dalykai yra teigiami tiesiogiai, todėl Brahmanas yra tiek materialioji tiek operatyvioji priežastis.“ („Vedānta sūtra“ 1.4.25)

„Kas buvo medis ir kas mediena iš tiesų, iš ko tas medis padarytas, iš ko jie sukūrė žemę ir dangų? Taip, savo dvasioje klausinėja išminčiai, ant ko jis stovėjo, kai jis įkurdino visus dalykus.“ Brahmanas buvo mediena, Brahmanas buvo medis iš kurio jie suformavo dangų ir žemę; Taip, garbūs išminčiai, sakau jums, jis stovėjo ant Brahmano, laikančio pasaulius. („Ṛg Veda“ 1.81.4) ir „Taitirīya Brahmana“ 2.8.9.6)

Čia klausimas ir atsakymas parodo, kad Brahmanas yra tiek materialioji tiek operatyvioji visatos priežastis. Medis čia reiškia materialioji priežastis, o jos pasekmės yra dangus ir žemė.

Pasaulio Viešpats sukūrė dangų ir žemę iš medžio, kuris buvo materialioji priežastis, o tas medis buvo Jis pats. „Jie sukūrė“ yra daugiskaita, bet prasmė yra "jis sukūrė.“ Daugiskaita naudojam vienam Viešpačiui yra leistina Vedose. Klausimas užduodamas pasauliečio požiūriu: kas buvo medis, kas buvo medžio atrama, kas buvo visatos atrama, kokias medžiagas ir instrumentus naudojo Brahmanas kurdamas. Į visus šiuos pasaulietinius klausimus pateikiamas transcendentinis atsakymas, kuris parodo, kad Brahmano negalima vertinti materialiu požiūriu. Jis yra transcendentinis savo atributais ir sandara, ir todėl Jis yra tiek operatyvioji, tiek materialioji visatos priežastis.

„Brahmanas yra operatyvioji ir materialioji visatos priežastis, nes jis pats save tokiu padaro transformuodamas save į visatą.“ („Vedānta sūtra“ 1.4.26)

 

Materiali egzistencija

Išvaduotos ir sąlygotos sielos

Jīvos egzistuoja dviejose būsenose: išvaduotame būvyje (mukta-daśā) ir materialaus sukaustymo būvyje (saṁsāra-baddha-daśā). Jīvos, kurios yra tyri Śrī Kṛṣṇos bhaktai ir kurių niekuomet nesupančiojo māyā, arba kurios išsivadavo iš materialios egzistencijos Kṛṣṇos malonės dėka, vadinamos mukta-jīvomis. Išvaduotas egzistencijos būvis vadinamas mukta-daśā. Iš kitos pusės baddha-jīvos yra tos, kurios užmiršo Śrī Kṛṣṇą ir yra māyos naguose nuo neatmenamų laikų. Jų sąlygota egzistencija vadinama saṁsāra-baddha-daśā. Jīvos, laisvos nuo māyos, vadinamos cinmaya – visiškai dvasinės, o jų gyvenimo esmė yra tarnystė Kṛṣṇai (kṛṣṇa-dāsya). Jie gyvena ne šiame materialiame pasaulyje, o viename iš tyrų dvasinių pasaulių, tokių kaip Goloka, Vaikuṇṭha arba Vṛndāvanas. Jīvų, laisvų nuo māyos, yra nesuskaičiuojama gausybė.[1]

Kaip māyā suriša sielas?

Māyos surištų sielų taip pat yra nesuskaičiuojama gausybė. Jos nusisuko nuo Kṛṣṇos (kṛṣṇa-vimukhatā), todėl Kṛṣṇos šešėlinė energija (chāya-śakti) arba māyā, surišo jas savo trigubomis virvėmis, padarytomis iš trijų materialios gamtos savybių: sattva-guṇos (dorybės), rajo-guṇos (aistros) ir tamo-guṇos (neišmanymo). Sąlygotos sielos patenka į pačius įvairiausius egzistencijos būvius, priklausomai nuo šių gunų įtakos proporcijų. Tik pagalvokite apie jīvų kūnų, nuotaikų, išvaizdų, prigimčių, gyvenimo sąlygų ir judėjimo įvairovę.[2]

Kas yra materiali egzistencija?

Kai jīva patenka į materialią egzistenciją, ji įgyja naujo tipo egoizmą. Tyrame egzistencijos būvyje jīvos ego reiškia: „Aš esu Kṛṣṇos tarnas“, tačiau sąlygotame būvyje atsiranda daugybė skirtingų egoizmo tipų, kurie verčia gyvą būtybę mąstyti: „aš esu žmogus“, „aš esu devatā“, „aš esu gyvulys“, „aš esu karalius“, „aš esu brāhmanas“, „aš esu neliečiamasis“, „aš esu ligonis“, „aš esu alkanas“, „aš esu paniekintas“, „aš esu dosnus“, „aš esu vyras“, „aš esu žmona“, „aš esu tėvas“, „aš esu sūnus“, „aš esu draugas“, „aš esu mokslininkas“, „aš esu gražus“, „aš esu turtingas“, „aš esu vargšas“, „aš esu laimingas“, „aš esu liūdnas“, „aš esu stiprus“, „aš esu silpnas“. Šios nuotaikos vadinamos ahaṁtā, pažodžiui tai reiškia „aš“ pojūtis arba klaidingas egoizmas.

Be šios ahaṁtā yra kita funkcija, vadinama mamatā („savininkiškumas“ arba pojūtis „mano“), kuri įsiskverbia į jīvos prigimtį.

Tokios nuotaikos pavyzdžiai yra: „Tai mano namas“, „tai mano nuosavybė“, „tai mano turtas“, „tai mano kūnas“, „tai mano vaikai“, „tai mano žmona“, „tai mano vyras“, „tai mano tėvas“, „tai mano motina“, „tai mano kasta“, „tai mano rasė“, „tai mano jėga“, „tai mano grožis“, „tai mano savybės“, „tai mano išsilavinimas“, „tai mano atsižadėjimas“, „tai mano žinios“, „tai mano išmintis“, „tai mano darbas“, „tai mano tarnai ir pavaldiniai“.

Visas šis kolosalus reikalas, paleidžiantis „aš“ ir „mano“ mechanizmą, vadinamas saṁsāra (materiali egzistencija).

Sampratos „aš“ ir „mano“ egzistuoja ir išvaduotame būvyje, tačiau čia jos dvasinės ir neturi jokių trūkumų. Išvaduota siela dvasiniame pasaulyje suvokia savo tyrą prigimtį tiksliai taip, kaip ją sukūrė Bhagavānas. Dvasinėje buveinėje veikia įvairūs tikro ego tipai, iš kurių kiekvienas turi sau būdingą „aš“ pojūtį, todėl ten taip pat yra daugybė tipų cid-rasos, transcendentinių jausmų mainų. Visi skirtingi dvasiniai reikmenys (cinmaya upakarana), sukuriantys konstitucinius rasos elementus, patenka į „mano“ kategoriją.[3]

Kuo blogos įvairios „aš“ ir „mano“ sampratos sąlygotame būvyje?

Tyrame būvyje sampratos „aš“ ir „mano“ yra tikros, o materialioje egzistencijoje jos yra įsivaizduojamos, primestos gyvai būtybei. Tai reiškia, kad šios sampratos nėra tikri jīvos aspektai, bet yra viso labo tik klaidingos tapatybės ir santykiai. Atitinkamai, visa materialių tapatybių įvairovė materialioje egzistencijoje yra nepastovi ir nereali, ir sukelia tik momentinę laimę ir kančią.[4]

Mahabhārata apie materialią egzistenciją

Mahabharatoje, 11 knygoje 5-6 dalyse, pasakojama istorija apie materialią egzistenciją:

Vidura tarė: „Vienas brāhmanas, gyvenantis didžiuliame pasaulyje, kartą atsidūrė dideliame, neįžengiamame miške, knibždančiame plėšrių žvėrių. Iš visų pusių puolė liūtai ir kiti žvėrys, dideli kaip drambliai. Visi jie garsiai riaumojo. Tokia buvo šio miško ypatybė, dėl kurios pats Yama jo bijotų. Dairantis po šį mišką, brāhmano širdis labai sunerimo. Jo plaukai pasistojo piestu, o kartu pasirodė ir kiti baimės požymiai.  Pakliuvęs į mišką, jis pradėjo lakstyti šen bei ten, žvalgydamasis visomis kryptimis, ieškodamas prieglobsčio. Norėdamas išvengti šių baisių padarų, jis bėgo išsigandęs. Tačiau jam nepavyko atitrūkti ar išsilaisvinti nuo jų. Tuomet jis pamatė, kad šį siaubingą mišką juosia tinklas, ir kad baisi moteris stovi ten, ištiesusi rankas. Šis didelis miškas taip pat buvo apsuptas daugybės bauginančių penkiagalvių gyvačių, aukštų kaip uolos, liečiančių dangų.  Miške buvo duobė, kurios anga buvo padengta daugybės kietų ir nelanksčių vijoklių bei augalų. Beklaidžiodamas brāhmanas įkrito į šią nematomą duobę. Jis susipainiojo tarp vijoklių, tankiai susipynusių tarpusavy, ir atrodė tarsi didelis duonmedžio vaisius, kabantis ant stiebelio.  Jis kabėjo taip, pėdomis į viršų, o galva žemyn. Kol jis buvo tokioje pozoje, jį užpuolė kitos nelaimės. Duobės dugne jis pastebėjo didelę ir galingą gyvatę. Šalia duobės jis taip pat pamatė milžinišką dramblį. Dramblys buvo tamsios spalvos ir turėjo šešis veidus bei dvylika kojų. Gyvūnas po truputį artinosi prie duobės, padengtos vijokliais ir medžiais. Tarp medžio (augusio prie duobės krašto) šakelių skraidė daugybė baisių bičių, nesenai gėrusių medaus, surinkto koryje, aplink kurį skaidė didelis spiečius. Vėl ir vėl jis svajojo paragauti šio medaus, kuris nors ir saldus visoms būtybėms, patrauklus tik vaikams. Medus (surinktas koryje) daugybe srovelių tekėjo žemyn. Žmogus, kabantis duobėje, nuolat gėrė šias sroveles. Tačiau gerdamas medų tokioje apgailėtinoje situacijoje, jis niekaip negalėjo numalšinti troškulio. Nepasotintas išgertu medumi, žmogus norėjo vis daugiau. Net ir tuomet jis nepasidarė abejingas gyvenimui. Net ir čia žmogus tikėjosi gyventi toliau. Juodos ir baltos žiurkės graužė šio medžio šaknis. Žmogus bijojo plėšrūnų, baisios moters miško pakrašty, gyvatės duobės dugne, dramblio prie duobės krašto, bijojo, kad medis nugrius, pagraužtas žiurkių ir galiausiai bijojo bičių, skraidančių aplink ir geriančių medų. Tokioje būklėje jis leido laiką laukiniame miške, praradęs visus pojūčius, bet neprarasdamas vilties pratęsti savo gyvenimą.“

Dhṛtarāṣṭra tarė: „Vaje, didelė buvo to žmogaus kančia ir skausmo kupinas jo gyvenimas! Pasakyk man, geriausias iš pasakotojų, iš kur tas jo prisirišimas prie gyvenimo ir kur jo laimė? Kur tas kraštas, toks nepalankus dorybei, kuriame gyvena šis žmogus? O, pasakyk man, kaip gali šis žmogus išsivaduoti iš tokio didelio siaubo? Pasakyk man visa tai! Mes dėl jo kažkaip pasistengsime. Mano užuojauta buvo stipriai sujaudinta, išgirdus apie sunkumus, neleidžiančius jam išsigelbėti!“

Vidura tarė: „Žmonės, išmanantys mokṣos religiją, o karaliau, cituoja šią istoriją kaip palyginimą. Supratęs teisingai šią istoriją, žmogus gali pasiekti palaimą pomirtiniuose pasauliuose. Laukinė gamta yra didysis pasaulis. Neįžengiamas miškas jame yra ribota mūsų gyvenimo sfera. Plėšrūnai, kurie buvo paminėti, yra ligos, kurios mus puola. Milžinišką moterį, gyvenančią miške, išminčiai vadina senatve, sunaikinančia kūno grožį ir spindesį. Duobe yra vadinamas kūnas, arba visų įkūnytų būtybių fiziniai rėmai. Milžiniška gyvatė duobės dugne yra laikas – visų įkūnytųjų būtybių naikintojas. Iš tiesų laikas yra pasaulio naikintojas. Vijoklių pynės, augančios virš duobės, ant kurių tas žmogus kybojo žemyn galva, yra gyvenimo troškimai, kuriuos puoselėja visos gyvos būtybės. Šešiagalvis dramblys, o karaliau, einantis prie medžio ant duobės krašto, yra metai. Jo šeši veidai yra metų laikai, o jo dvylika kojų yra dvylika mėnesių. Žiurkės ir gyvatės, graužiančios medį, yra dienos ir naktys, trumpinančios visų gyvų būtybių gyvenimo trukmę. Bitės, šioje istorijoje, yra mūsų troškimai.  Iš korių tekančio medaus srovelės yra malonumai, patiriami tenkinant troškimus, prie kurių žmonės taip stipriai prisirišę. Išminčiai žino, jog gyvenimo eiga yra būtent tokia. Tokio žinojimo dėka jie gali sutraukyti gyvenimo pančius.“

 

Srimad Bhagavatam 1.7.13-14

Šrilos Prabhupados paskaita iš Šrimad Bhagavatam 1.7.13-14. 1976 m. rugsėjo 12 d. Vrindavanas.

 

Šrimad Bhagavatam 7.9.54 - Daugiau jokių troškimų

Šrimad Bhagavatam paskaita, 7.9.54, Skaito Jo Dieviškoji Malonybė A. C. Bhaktivedanta Svami Prabhupada. Įrašyta 1976 m. balandžio 9 d., Vrindavane.

 

Dievas neturi nieko, nes jis yra viskas

Vienas iš tų genialių (gilių) posmų bei komentarų iš Śrīmad-Bhāgavatam. Komentaras yra jungtinis: pradžia Višvanātha Čakravarti Thākuro, o pabaiga Hridayananda Dās Gosvāmio.

Śrīmad Bhāgavatam, Pokalbis tarp Krišnos ir Rukmini, 10.60.37:

niṣkiñcano nanu bhavān na yato 'sti kiñcid
yasmai baliṁ bali-bhujo 'pi haranty ajādyāḥ
na tvā vidanty asu-tṛpo 'ntakam āḍhyatāndhāḥ
preṣṭho bhavān bali-bhujām api te 'pi tubhyam

Tu neturi nieko, nes nėra nieko anapus Tavęs. Net didžiausi dievai, besimėgaujantys aukų atnašomis – Brahmā ir kiti – lenkiasi Tau. O tie, kuriuos apakino jų turtai, kurie paniro į juslių tenkinimą, neatpažįsta Tavęs mirties pavidalu. Tačiau dievams, priimantiems aukų atnašas, Tu esi pats brangiausias, kaip ir jie Tau.

KOMENTARAS:

Čia Śrīmatī Rukmiṇī-devī atsako į Viešpaties Kṛṣṇos teiginį 14-tame tekste:

niṣkiñcanā vayaṁ śaśvan
niṣkiñcana-jana-priyāḥ
tasmāt prāyeṇa na hy āḍhyā
māṁ bhajanti su-madhyame

„Mes neturime materialios nuosavybės ir Mes esame brangūs tiems, kurie taip pat nieko neturi. Todėl, lieknaliemene, turtuoliai vargiai garbina Mane.“

Karalienė Rukmiṇī pradeda savo teiginius sakydama niṣkiñcano nanu, „Tu iš tiesų esi niṣkiñcana." Žodis kiñcana reiškia „kažkas“, o priešdėlis – nir - arba  kaip jis atrodo šiame posme - niṣ - parodo neigimą. Tokiu būdu įprastine prasme žodis niṣkiñcana reiškia „tas, kuris kažko neturi,“ arba kitais žodžiais, „tas, kuris neturi nieko.“

Tačiau šiame posme Karalienė Rukmiṇī sako, kad Viešpats Kṛṣṇa „neturi nieko“ ne todėl, kad jis yra skurdžius, o todėl, kad Jis pats yra viskas. Kitaip tariant, kadangi Kṛṣṇa yra Absoliuti Tiesa, viskas kas egzistuoja, egzistuoja Jame.  Nėra jokio kito dalyko, kažko anapus Viešpaties egzistencijos, ką Jis galėtų turėti. Pavyzdžiui, žmogus gali turėti namą arba automobilį arba vaiką arba pinigų, bet nei vienas iš šių dalykų netampa pačiu žmogumi: Jie egzistuoja anapus jo. Mes sakome, kad jis juos turi tik ta prasme, kad jis gali juos kontroliuoti. Bet Viešpats ne tik kontroliuoja savo kūriniją: Jo kūrinija iš tiesų egzistuoja Jame. Todėl nėra nieko anapus Jo, ką Jis galėtų turėti lygiai taip pat, kaip mes turime išorinius objektus.

Ācāryos paaiškina žodį niṣkiñcana taip: Teiginys, kad žmogus turi kažką numato, kad jis neturi visko.

Kitaip tariant, jei mes sakome, kad žmogus turi kažkokią nuosavybę, mes turime omeny, kad jis neturi visos nuosavybės, o greičiau tik kažkokią konkrečią nuosavybę. Standartinis Amerikiečių žodynas apibrėžia žodį „some“ (kažkas) kaip „tam tikrą neapibrėžtą ar neapibūdintą skaičių ar kiekį ir pan. kaip skirtingą nuo likusios visumos.“ Sanskrito žodis kiñcana perteikia tą pačią prasmę dalinį visumos kiekį. Tokiu būdu Viešpats Kṛṣṇa yra vadinamas niṣkiñcana tam, kad paneigti idėją, jog Jis turi tik kažkokį kiekį grožio, šlovės, turtų, intelekto ar kitų vertybių. Greičiau, Jis turi begalinį grožį, begalinį intelektą, begalinius turtus ir taip toliau. Taip yra todėl, kad Jis yra Absoliuti Tiesa.

Śrīla Prabhupāda pradeda savo įvadą Śrīmad-Bhāgavatam pirmai giesmei teiginiu, kuris gana svarbus mūsų dabartinei diskusijai: „Dievo ir Absoliučios Tiesos sampratos nėra to paties lygio. „Śrīmad-Bhāgavatam“ taikosi į Absoliučią Tiesą. Dievo samprata kalba nurodo valdovą, o Absoliučios tiesos samprata nurodo summum bonum, arba galutinį visų energijų šaltinį.“ Čia Śrīla Prabhupāda paliečia pamatinį filosofinį momentą. Dievas paprastai apibrėžiamas kaip „aukščiausia būtybė“ ir žodynas aukščiausią apibrėžia kaip (1) aukščiausias pagal rangą, galią, autoritetą ir t.t.; (2) aukščiausias pagal kokybę, pasiekimus, atlikimą ir t.t.; (3) aukščiausias pagal laipsnį; ir (4) paskutinis, galutinis. Visi šie apibrėžimai neišreiškia tinkamai absoliučios egzistencijos.

Pavyzdžiui, mes galime sakyti, kad kažkoks amerikietis yra visų turtingiausias ta prasme, kad jis yra turtingesnis už bet kokį kitą amerikietį. Arba mes galima kalbėti apie šalies Aukščiausiąjį Teismą, nors jis tikrai neturi absoliučios galios visais politiniais ir socialiniais klausimais, nes tose srityse dalijasi autoritetu su įstatymų leidyba bei prezidentu. Kitaip tariant, žodis „aukščiausias“ parodo geriausią hierarchijoje, todėl galima pamanyti, jog aukščiausia būtybė yra tiesiog geriausia arba didžiausia iš visų būtybių, o ne pats visų būtybių šaltinis, arba išties viso to, kas egzistuoja, šaltinis. Todėl Śrīla Prabhupāda tikslingai pažymi, kad Absoliučios Tiesos, Kṛṣṇos, samprata yra aukštesnė nei aukščiausios būtybės samprata, ir šis momentas labai svarbus norint aiškiai suvokti Vaiṣṇavų filosofiją.

Viešpats Kṛṣṇa nėra tiesiog aukščiausia būtybė: Jis yra absoliuti būtybė ir būtent tai pažymi Jo žmona. Todėl žodis niṣkiñcana nereiškia, kad Kṛṣṇa neturi turto, greičiau, kad Jis turi visus turtus. Ta prasme ji sutinka su apibrėžimu  niṣkiñcana, kurį Jis taiko sau.

14-tame tekste Viešpats Kṛṣṇa taip pat teigė: niṣkiñcana-jana-priyāḥ: "Aš esu brangus tiems, kurie nieko neturi.“ Tačiau čia karalienė Rukmiṇī pažymi, kad pusdieviai, turtingiausios sielos visatoje, reguliariai atnašauja Aukščiausiam Viešpačiui. Mes galime daryti prielaidą, jog pusdieviai, Viešpaties paskirti Jo atstovai, žino, kad viskas priklauso Jam ta prasme, kad viskas yra Jo dalis, kaip buvo paaiškinta aukščiau. Todėl teiginys niṣkiñcana-jana-priyāḥ yra teisingas ta prasme, jog neegzistuoja nieko kito išskyrus Viešpatį ir Jo galias. Tad nesvarbu kokie turtingi Viešpaties garbintojai, meilės veiksmu jie iš tiesų atnašauja Jam ne ką  kitą, o Jo paties energiją. Tos pačios idėjos pavyzdys yra žmogus, garbinantis Gangą ir atnašaujantis jai Gangos vandenį, arba vaikas, kuris gavęs pinigų iš savo tėvo, jo gimtadieniui nuperka dovaną. Tėvas pats sumoka už savo dovaną, tačiau iš tiesų jį domina vaiko meilė. Taip pat ir Aukščiausias Viešpats apreiškia kosmosą, o tuomet sąlygotos sielos kaupia įvairius Viešpaties kūrinijos dalykus. Doros sielos dalį geriausių surinktų dalykų vėl pasiūlo Viešpačiui kaip atnašą ir tokiu būdu apsivalo pačios. Kadangi visas kosmosas ir tai kas yra jame yra tiesiog Viešpaties energija, mes galime tarti, kad tie, kurie garbina Viešpatį, neturi nieko.

Paprasčiau kalbant, žmonės, besididžiuojantys savo didžiuliais turtais, nenusilenkia Dievui. Karalienė Rukmiṇī taip pat mini šiuos kvailius. Patenkinti savo laikinais kūnais, jie nesupranta juos persekiojančios dieviškos mirties galios. Tačiau pusdieviai, turtingiausios gyvos būtybės, reguliariai atnašauja Aukščiausiam Viešpačiui, todėl Viešpats jiems yra pats brangiausias, kaip teigiama aukščiau.

 

Širdies joga - Radhanatha Svamis

 

Viešpaties keliai nežinomi

Šis pokalbis iš Śrīmad Bhāgavatam 10.49.26-29 (Akrūra lankosi Hastinapure) parodo, kad, nors karalius Dhṛtarāṣṭra ir buvo aklas savo geradarių pamokymams, vis dėlto panašu, jog jis gana aiškiai suvokė savo fatališką vaidmenį Krišnos žaidimuose. Vėlgi, tai kelia klausimą apie laisvą valią ir lemtį. Ar tikrai Dhṛtarāṣṭra negalėjo nieko pakeisti ir taip išvengti brolžudiško karo? O gal Dhṛtarāṣṭra iš pat pradžių suvokė savo misiją ir nebuvo toks aklas, kaip kitiems atrodė? Juk Akrūra taip pat daugybę metų savo valia ir ištikimai tarnavo demoniškajam Kamsai, žinodamas, kad kažkada galės pasitarnauti Krišnai ypatingoje misijoje.

Dhṛtarāṣṭra tarė: O labdaros meistre, aš niekaip negaliu pasisotinti klausydamasis tavo palankių žodžių. Išties, aš esu tarsi mirtingasis, kuris gavo nemirtingo dievų nektaro. (26) Bet vis dėlto, malonusis Akrura, mano netvirta širdis yra šališka dėl meilės mano sūnums, todėl šie malonūs tavo žodžiai, negali likti joje ilgam, kaip žaibas negali ilgai pasilikti debesyje. (27)

Kas gali paneigti Aukščiausiojo Viešpaties paliepimus? Dabar Jis nužengė Yadu dinastijoje, kad sumažinti žemės naštą. (28)

Višvanatha Čakravarti Thakuro komentaras: Dhṛtarāṣṭra tarė: „Kas gali nusižengti Viešpaties nustatytai tvarkai (vidhi) bent kokiu būdu (anyatha)? Niekas negali. Tu esi geriausias įrodymas. Nepaisant tavo visų pamokymų, tu negali priversti manęs nuspręsti tinkamai.“

Akrura atsakė: „Bet tas pats Aukščiausias Viešpats dabar yra tavo paties dinastijoje!“

Dhṛtarāṣṭra atsakė žodžiu bhūmer (žemė). „Šis Viešpats dabar yra tavo namuose, ir Jis gimė Yadu dinastijoje, kad palengvintų žemės naštą. Todėl tu tiesiog turi grįžti pas Kṛṣṇą ir pranešti Jam, kad bandei paveikti mano protą, bet tau nepavyko.“

Aš pagarbiai lenkiuosi Jam, Aukščiausiam Dievo Asmeniui, kuris sukuria šią visatą nesuvokiamu Jo materialios galios veikimu ir tada, įžengdamas į savo kūriniją, paskleidžia įvairias gamtos guṇas. Iš Jo, kurio žaidimų prasmė yra nesuvokiama, kyla tiek supančiojantis gimimų ir mirčių ratas, tiek būdas iš jo išsivaduoti. (29)

Višvanatha Čakravarti Thakuro komentaras: Dhṛtarāṣṭra tuomet parodė savo pagarbą Viešpačiui: „Jis sukuria šią visatą nesuvokiamu Savo materialios energijos veikimu. Įžengęs į šią visatą, jis padalina guṇas į dorybę, aistrą ir neišmanymą. Aš pagarbiai lenkiuosi Aukščiausiam Viešpačiui, kuris išvaduoja iš samsaros rato, ir kurio žaidimus sunku suprasti. Akrura, Kṛṣṇa įkvėpė tave 'apšviesti Dhṛtarāṣṭrą‘, ir atsiuntė tave čia, kad mane pamokytum. O Kṛṣṇa įkvėpė ir mane: 'Neapsišviesk.' Kas gali suvokti Kṛṣṇos nesuvokiamų žaidimų prasmę? Ir nesakyk man, kad aš įpuoliau į samsaros ratą, nes aš žinau, kad ateityje Kṛṣṇa mane iš jo taip pat išvaduos (samsara cakra gati).“

 
Kalendorius