Reklama
prabhupada.jpg
Reklaminis skydelis
Įėjimas



Komentarai
  • labai prasau nesmerkite iš pyrmo žvilksnio : :-)
  • as esu irmanto žemaičio dukra ir noriu pasakyti ka...
  • Ar galima valgyti saulegrazas per ekadsi?
  • nu geras 8)
  • Čia nepaminėtas atvejis, kai šventų vardų kartojim...
Pradžia

arthe ’hy avidyamāne ’pi 
saṁsṛtir na nivartate
dhyāyato viṣayān asya 
svapne ’narthāgamo yathā

Nors materialus gyvenimas ir neturi faktinės egzistencijos, jis nepraeina kaip nemalonaus sapno prisiminimai tam, kuris medituoja į juslių tenkinimą. (Śrīmad-Bhāgavatam, 11.22.56)

Meilė Dievui ir nuolankumas

Pirmutinė tyros meilės Śrī Kṛṣṇai priežastis yra visiška Kṛṣṇos malonė, kuri vieniems gali kilti spontaniškai, o kitiems palaipsniui praktikuojant pasiaukojimo tarnystę.

Iš dosnaus donoro galima gauti arba jau pagaminto maisto, arba priemones ir produktus maistą pasigaminti pačiam. Lygiai taip pat šventraščių nuomone Kṛṣṇos malonę galima gauti atliekant pasiaukojimo tarnystės praktiką ar reguliuojamą taisyklėmis ar spontanišką.

Kelyje įveikus visas kliūtis, kurias sukelia baimė ir kitos silpnybės, galima pasiekti tyrą meilę, kai žmogus apie Viešpatį galvoja kaip apie artimą draugą šiame pasaulyje. Kad taip atsitiktų, reikia turėti stiprų troškimą tarnauti Viešpačiui tokiu pat būdu kaip Jo gopai ir gopės.

Tokia meilė auga praktikuojant pasiaukojimo tarnystę, kurios pagrindiniai metodai yra medituoti (dhyāna) į gausius Viešpaties žaidimus Vradžoje ir dainuoti apie juos. Šią tarnystę papuošia Viešpaties pačių brangiausių šventų vardų saṅkīrtana.

Būnant su žmonėmis, kuriems skani tik su tyra meile atliekama pasiaukojimo tarnystė, tokia meilė atsiranda savo ruožtu. Bet vis dėlto reikia stengtis ją paslėpti.

Tokia meilės pasiaukojimo tarnystė labai skiriasi nuo kitų disciplinų: karmos, jñānos ar jogos. Kiekvienoje pakopoje ją puošia abejingumas šiems dalykams, o jos šaknis yra dainya - visiškas nuolankumas.

Išminčiai dainyą apibrėžia kaip būseną, kurioje žmogus apie save visą laiką galvoja kaip apie ypatingai bejėgį ir menką, netgi jei turi visas puikiąsias savybes.

Dainya visu savo spindesiu pasireiškia tada, kai prema, tyra meilė Dievui, pasiekia visišką brandą. Pavyzdys - Gokulos moterys, kurias paliko Kṛṣṇa.

Kai dainya visiškai subręsta, prema skleidžiasi be jokių ribų. Todėl matome, kad dainya ir prema veikia viena kitą. Abi jos yra ir priežastis ir pasekmė.

(Sanatana Gosvami, „Bṛhad Bhagavatāmṛta“, 3.5.215-225)

 

Šeši požymiai parodantys bhakti didybę

Iš Bhakti rasāmṛta sindhu, 1.1.17

kleśa-ghnī śubhadā mokṣa-laghutā-kṛt sudurlabhā |
sāndrānanda-viśeṣātmā śrī-kṛṣṇākarṣiṇī ca sā ||17||

kleśa-ghnī – sunaikina kančias; śubhadā – suteikia palankumą; mokṣa – išsivadavimą; laghutā-kṛt – padaro juokingu, menkaverčiu; sudurlabhā – sunkiai pasiekiama; sāndrānanda – tirštą palaimą; viśeṣātmā – apreiškia sieloje, širdyje; śrī-kṛṣṇa – Śrī Kṛṣṇą; akarṣiṇī – patraukia; ca – taip pat; sā – ji;

Išskirtinės bhakti savybės yra:

  1. ji geba sunaikinti kančias;
  2. ji suteikia palankumą;
  3. ji sumenkina išsivadavimo vertę;
  4. ji retai pasiekiama;
  5. ji apreiškia tirštą (koncentruotą) palaimą;
  6. ir ji geba patraukti Kṛṣṇą.

 

1.1.18. Pirmas aspektas, bhakti galimybė sunaikinti kančias:

Kančios prigimtis yra triguba: nuodėmės pasekmė, nuodėmės sėkla ir neišmanymas.

1.1.19. Pirmiausia aptariamos nuodėmių pasekmės:

Yra dviejų rūšių nuodėmių pasekmės (nuodėmingų veiksmų poveikis): pasekmės, kurios bus patiriamos kituose gyvenimuose (aprārabdham) ir pasekmės, kurios patiriamos šiame gyvenime (prārabdham).

1.1.20. Čia yra pavyzdys iš Bhāgavatam vienuoliktos giesmės apie tai, kaip sunaikinamos visos aprārabdha pasekmės:

„Mano brangus Uddhava, pasiaukojimo tarnystė susijusi su Manimi yra kaip kaitri ugnis, paverčianti pelenais visą nuodėmingos veiklos kurą, kuris į ją dedamas.“ SB 11.14.19

1.1.21. Čia yra įrodymas iš trečios Bhāgavatam giesmės, kad bhakti sunaikina prārabdha pasekmes:

„Ką jau kalbėti apie dvasinį tobulėjimą tų, kurie mato Aukščiausią Asmenybę akis į akį; netgi tie, kurie gimė šunėdžių šeimose, bent kartą ištarę šventą Aukščiausiojo Dievo Asmens vardą arba kalbėdami apie Jį, klausydamiesi apie Jo žaidimus, nusilenkdami Jam ar netgi atsimindami Jį, iš karto tampa tinkamai pasirengę atlikti vedinius aukų atnašavimus.“ SB 3.33.6

1.1.22. Yra laikoma, kad gimti šunėdžių šeimoje yra žema kilmė ir dėl šios priežasties toks žmogus negali atlikti aukų atnašavimų. Nuodėmių pasekmės, dėl kurių šiame gyvenime žmogus gimsta tokios žemos kilmės šeimoje, yra vadinamos prārabdha nuodėme.

1.1.23. Padma Purāṇoje taip pat pasakyta:

„Kas užsiima bhakti Viešpačiui Viṣṇu, žingsnis po žingsnio sunaikinamos aprārabdha, kūṭa, bīja ir prārabdha-karmos.“

1.1.24. Iliustracija kaip bhakti sunaikina nuodėmės sėklas, materialius troškimus, yra pateikiama Bhāgavatam šeštoje giesmėje:

„Nors atlikdamas askezes, teikdamas labdarą, sekdamas įžadais ir praktikuodamas kitus panašius metodus žmogus gali neutralizuoti nuodėmingo gyvenimo pasekmes, ši dorybinga veikla negali išrauti širdyje glūdinčių materialių troškimų.  Tačiau, jei žmogus tarnauja lotosinėms Dievo Asmens pėdoms, jis tuoj pat išsilaisvina iš viso šio užsiteršimo.“ SB 6.2.17

1.1.25. Toliau iliustruojama kaip bhakti gali sunaikinti avidyā (neišmanymą):

„Tarnaudami Viešpaties lotosinių pėdų piršteliams, bhaktai labai lengvai gali nukirsti neišmanymo mazgą, kuriame tvirtai susipynė nesuskaičiuojamos karmos (veiksmų) pasekmės. Tačiau tai labai sunku padaryti tuščiagalviams (bandantiems ištuštinti savo protą) jñāniams ir jogams. Kad ir kaip besistengtų sustabdyti juslių veiklą, jie negali to padaryti. Todėl geriau užsiimkite pasiaukojimo tarnyste Kṛṣṇai, Vasudevos sūnui.“ SB 4.22.39

1.1.26. Padma Purāṇoje taip pasakyta:

„Kaip miško gaisras sudegina demonę gyvatę, aukščiausias pasiaukojimas Viešpačiui greitai ir visiškai sudegina avidyā (neišmanymą) žinojimu (vidyā), kuris lydi bhakti.“

1.1.27. Antra išskirtinė uttama-bhakti savybė yra tai, kad ji suteikia palankumą. Apie tai:

Išminčiai paaiškino, kad palankumas (śubha) yra keturių tipų: mylėti visas gyvas esybes, būti patraukliu visoms gyvoms esybėms, turėti geras savybes ir laimė, o taip pat kiti dalykai.

1.1.28. Pirmuosius du śubha tipus iliustruoja Padma Purāṇa:

„Visos gyvos esybės yra patenkintos tuo, kas garbina Viešpatį; jis taip pat patenkintas visais pasaulio gyventojais, judančiais ir nejudančiais.“

1.1.29. Bhakti suteikia gerąsias savybes ir kitus dalykus (sad-guṇādi):

„Kas be svyravimų pasišventė Dievo Asmeniui, valdo Viešpatį ir Jo pasekėjus, o taip pat visas jų gerąsias savybes. Bet kas nepasišventė Viešpačiui, visos jo savybės yra materialios ir menkavertės. Vedamas troškimų jis tiesiog siekia laikinų materialių objektų.“ SB 5.18.12

1.1.30. Bhakti suteikia laimę:

Yra trijų rūšių laimė: kylanti iš materialių dalykų, iš brahmano suvokimo ir iš Viešpaties.

1.1.31. Tantroje yra pasakyta:

„Stulbinančios mistinės galios, materialūs malonumai, amžina laimė suvokus brahmaną ir amžina palaima tarnaujant Viešpačiui atsiranda iš pasiaukojimo (bhakti) Govindai.“

1.1.32 Hari-bhakti-sudhodayoje taip pat pasakyta:

„O dievų Viešpatie! Aš vėl prašau Tavęs, kad gaučiau tvirtą pasišventimą Tau. Bhakti yra vijoklis, suteikiantis arthą, dharmą, kāmą ir mokṣą, o taip pat laimę, patyrus Viešpatį.“

1.1.33. Bhakti sukelia nepagarbą išsivadavimui:

Kai širdyje atsiranda bent nedidelis potraukis Viešpačiui, keturi žmonijos siekiai – artha, dharma, kāma ir mokṣa – pasidaro tarsi šiaudai, jiems gėda pasirodyti bhakti akivaizdoje.

1.1.34. Nārada-pañcarātra apie tai sako:

„Visos siddhi (tobulybės), kurioms vadovauja išsivadavimas, ir visi stulbinantys materialūs malonumai tarsi dievobaimingos tarnaitės eina paskui didžiąją deivę, kurios vardas Hari-bhakti.“

1.1.35. Bhakti labai sunku įgyti:

Bhakti sunku įgyti dėl dviejų priežasčių: net jei atliekama labai intensyviai, bet be potraukio, bhakti negalima pasiekti net ir po ilgo laiko tarpo; net jei atliekama su potraukiu, Kṛṣṇa praktikuojančiam nesuteikia bhakti iš karto.

1.1.36. Vienoje iš tantrų iliustruojama pirma bhakti retumo priežastis (praktikuojant be prisirišimo):

„Jñānos pagalba lengva pasiekti išsivadavimą, o materialius malonumus lengva pasiekti atliekant dorus darbus (puṇya), tokius kaip aukų atnašavimai. Bandydamas tūkstančius kartų žmogus gali pasišvęsti šiems tikslams. Tačiau negalima pasiekti bhāva-bhakti Viešpačiui net ir atliekant tūkstančius skirtingų sādhanų (nes āsakti taip ir neatsiras).“

1.1.37. Bhāgavatam aprašo antrą retumo priežastį:

„Mano brangus karaliau, iš tiesų visus Pāṇḍavų ir Yadu dinastijos narius išlaiko Aukščiausiasis Asmuo, Mukunda. Jis yra jūsų dvasinis mokytojas, garbinama Dievybė, draugas ir visos jūsų veiklos vadovas. Ką jau apie tai kalbėti, Jis netgi kartais tarnauja jūsų šeimai kaip pasiuntinys arba tiesiog tarnas. Tai reiškia, kad Jis dirba kaip paprastas tarnas. Siekiantys Viešpaties palankumo labai lengvai gauna iš Viešpaties išsivadavimą, bet jis ne visada suteikia jiems bhāva-bhakti.“ SB 5.6.18

1.1.38. Bhakti sudaryta iš ypatingos koncentruotos palaimos:

Palaima, kylanti iš brahmano patirties, sukauptos transe (samādhi) trukusiame pusę Brahmos gyvenimo, negali prilygti net vienam lašui iš bhakti laimės vandenyno.

1.1.39. Hari-bhakti-sudhodaya sako:

„O visatos guru, tiesiogiai regėdamas Tave aš plaukioju tyrame palaimos vandenyne. Visa impersonalaus brahmano teikiama laimė yra tokia pat nereikšminga, kaip balutė karvės kanopos padarytoje duobutėje.“

1.1.40. Taip pat Bhāvārtha-dīpikoje pasakyta (10.88.11):

„Kai kurios sėkmingos sielos žaidžia saldžiame pokalbių apie Tave vandenyne ir taip patiria didžiausią palaimą. Jie mano kad laimė, kurią suteikia artha, dharma, kāma ir mokṣa, yra tokia pat nereikšminga, kaip šiaudai.“

1.1.41 Bhakti traukia Kṛṣṇą ir Jo palydovus:

Bhakti yra vadinama śrī-kṛṣṇākarṣiṇī, nes Ji pririša Viešpatį prie premos ir užvaldo Jį Patį ir Jo palydovus.

1.1.42. Todėl Bhāgavatam vienuoliktoje giesmėje sako:

„Mano brangus Uddhava, nepriekaištinga pasiaukojimo tarnystė (prema-bhakti), kurią Man atlieka Mano bhaktai, Mane padaro pavaldžiu jiems. Kas užsiima mistine joga, Sāṅkhyos filosofija, dorybingais darbais, Vedų studijomis, askezėmis ar atsižadėjimu, negali Manęs taip valdyti.“ SB 11.14.20

1.1.43. Panašiai sako Nārada Bhāgavatam septintoje giesmėje:

„Mano brangus Mahārāja Yudhiṣṭhira, visi jūs, Pāṇḍavai, esate ypač sėkmingi, nes Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Kṛṣṇa, gyvena jūsų rūmuose kaip paprastas žmogus. Didžios šventosios asmenybės tai labai gerai žino, todėl nuolat lankosi jūsų namuose.“ SB 7.10.48

 

Krišnos malonės bangos

pracīnānāṁ bhajanam atulaṁ duṣkaraṁ śṛṇvato me 
nairāśyena jvalati hṛdayaṁ bhakti-leśālasasya 
viśva-drīcīm agha-hara tavākarṇya kāruṇya-vīcīm 
āśā-bindūkṣitam idam upety antare hanta śaityam

pracīnānām – didžių praeities bhaktų; bhajanam – pasiaukojimo tarnystė; atulam – neprilygstama; duṣkaram – sunkiai atliekama; śṛṇvataḥ - klausantis; me – man; nairāśyśena – su neviltim; jvalati – dega; hṛdayam – širdis; bhakti – pasiaukojimo; leśa – mažytę dalį; alasasya – silpnas ir apatiškas; viśvadrīcīm – nuo Brahmos iki pačios menkiausios esybės; aghahara – o Aghasuros žudike; tava – apie Tavo; akarṇya – išgirdęs;  karuṇya – malonės; vīcīm – bangas; āśā – vilties; bindu – lašeliu; ukṣitam – pašlakstytas; idam – šis; upeti – atgauna; antare – viduje; hanta – išties; śaityam—ramybę.

O Aghāsuros žudike (tas, kuris sunaikini nuodėmes)! Kai aš išgirstu apie tai, kokią ypatingai sunkią sādhaną ir bhajaną ankstesniais laikais atliko didžios sielos, tokios Śrī Śuka ir Mahārāja Ambarīṣa, mano širdis, kurioje nėra nei pėdsako bhakti, prisipildo nevilties ir liūdesio, nes tokia sunki sādhana ir bhajana man niekada nebus įmanoma. Todėl aš jaučiu, kad niekada negalėsiu pasiekti Tavo lotosinių pėdų. Bet, kai aš pamatau Tavo malonės bangas, kurios užlieja visus, pradedant Brahmā ir baigiant bjauriausiais nusidėjėliais, mano širdis vėl nurimsta ir pamato vilties spindulėlį.

(Tri-bhaṅgī-pañcakam, Stava-mālā, Śrīla Rūpa Gosvāmī)

 

 

 

Vrindadevyastaka, 7 posmas

bhaktyā vihīnā aparādha-lakṣaiḥ
kṣiptāś ca kāmādi-taraṅga-madhye
kṛpāmayi tvām śaraṇaṁ prapannā
vṛnde namas te caraṇāravindam

Neturiu bhakti nei lašo, tik milijonus įžeidimų
troškimų blaškomas materialiam vandenyne
o gailestingoji deive, tavo prieglobsčio šaukiuosi
o Vrinda, tavo lotosinėms pėdoms lenkiuosi

 

Čaitanja Mahāprabhu apie meilės prigimtį

Caitanya Caritamrita, Antya, 20.38

prema dhana vina vyartha daridra-jivana
dasa kari vetan more deha prema dhana

Gyvenimas be meilės -
tuščias ir skurdus.
Paskirk mane tarnu,
o Viešpatie.
Lai meilė man
atlyginimu bus.

Caitanya Caritamrita, Madhya 2.40

śuna mora prāṇera bāndhava
nāhi kṛṣṇa-prema-dhana,     daridra mora jīvana,
dehendriya vṛthā mora saba

Śrī Caitanya Mahāprabhu tęsė:
Brangūs draugai, jūs -
mano gyvybė, mano siela,
todėl sakau jums,
neturiu aš
meilės Kṛṣṇai dovanos.
Todėl, gyvenimas man
tuščias ir skurdus.
O kūnas ir jutimai
visiškai beverčiai.

Madhya 2.41

punaḥ kahe,—hāya hāya,     śuna, svarūpa-rāmarāya,
ei mora hṛdaya-niścaya
śuni karaha vicāra,     haya, naya—kaha sāra,
eta bali’ śloka uccāraya

Ir vėl su liūdesiu jis kreipės
į Svarūpą Dāmodarą
ir Rāyą Rāmānanda:

„Ach! Paklausykite draugai,
dabar jūs žinot
įsitikinimą mano širdyje.
Tatai žinodami
nuspręskit patys,
ar aš teisus, ar ne.
Tik man sakykit tiesą."

Tada Mahāprabhu pradėjo kitą posmą.

Madhya 2.42

ka-i-avarahi-aṁ pemmaṁ ṇa hi hoi māṇuse loe
ja-i hoi kassa virahe hontammi ko jīa-i

Materialiam pasauly
meilė Dievui be apgaulės
neįmanoma.
Jei tokia meilė būtų,
gi nebūtų
išsiskyrimo skausmo.
O jei jau tektų išsiskirt,
nejau gyventum?

Madhya 2.43

akaitava kṛṣṇa-prema,     yena jāmbūnada-hema,
sei premā nṛloke nā haya
yadi haya tāra yoga,     nā haya tabe viyoga,
viyoga haile keha nā jīyaya

Neveidmaininga meilė Kṛṣṇai -
tarytum auksas
Jāmbū upės.
Neegzistuoja ji
žmonių pasauly.
Jei egzistuotų,
negalėtų būti
išsiskyrimo skausmo.
Jei tektų išsiskirti,
negalėtum juk gyventi.

Madhya 2.44

eta kahi’ śacī-suta,     śloka paḍe adbhuta,
śune duṅhe eka-mana hañā
āpana-hṛdaya-kāja,     kahite vāsiye lāja,
tabu kahi lāja-bīja khāñā

Po to Śrīmatī Śacīmātos mylimas sūnus
pasakė kitą gražų posmą,
o Rāmānanda Rāya ir Svarūpa Dāmodara
klausės dėmesingai.

„Jaučiu didžiulę gėdą
kalbėdamas jums apie tai,
kas vyksta mano širdyje.
Bet vis dėlto
nurijęs gėdos sėklą
kalbėsiu tiesiai.
Išklausykit.“

Madhya 2.45

na prema-gandho ’sti darāpi me harau
krandāmi saubhāgya-bharaṁ prakāśitum
vaṁśī-vilāsy-ānana-lokanaṁ vinā
bibharmi yat prāṇa-pataṅgakān vṛthā

Mano širdy nėra nei kvapo meilės Viešpačiui Hari.
O ir verkiu tik rodydamas didžią savo sėkmę.
Išties, nors Kṛṣṇos veido nematau ir negirdžiu jo fleitos,
Toliau tempiu gyvenimą tarsi vabzdys, be tikslo.

Madhya 2.46

dūre śuddha-prema-gandha,     kapaṭa premera bandha,
seha mora nāhi kṛṣṇa-pāya
tabe ye kari krandana,     sva-saubhāgya prakhyāpana,
kari, ihā jāniha niścaya

Man tolima netgi užuomina
apie nepriekaištingą meilę.
O tariamoji meilė
nepririš manęs
prie Kṛṣṇos lotosinių pėdų.
Kai aš verkiu,
darau tai, kad
pademonstruočiau
savo sėkmę.
Jūs galit tuo neabejoti.

Madhya 2.47

yāte vaṁśī-dhvani-sukha,     nā dekhi’ se cāṅda mukha,
yadyapi nāhika ‘ālambana’
nija-dehe kari prīti,     kevala kāmera rīti,
prāṇa-kīṭera kariye dhāraṇa

Nors nematau
skaistaus tarsi mėnulis
Kṛṣṇos veido,
kai laimės kupinas
fleita jis groja,
Ir neturiu vilties
jį  susitikti,
vis tik aš rūpinuosi
kūnu.
Tai geismo kelias.  
Bet toliau
kaip kirminas laikausi
įsikibęs į gyvenimą.

Madhya 2.48

kṛṣṇa-premā sunirmala,     yena śuddha-gaṅgā-jala,
sei premā—amṛtera sindhu
nirmala se anurāge,     nā lukāya anya dāge,
śukla-vastre yaiche masī-bindu

Juk meilė Kṛṣṇai
be dėmelės,
taip pat tyra kaip
Gangos vandenys.
Ši meilė – tai
nektaro vandenynas.
Potraukis Kṛṣṇai -
nepriekaištingas,
bet kokia dėmelė
ant jo išlystų,
Kaip rašalo dėmė ant
balto drabužio.

Madhya 2.49

śuddha-prema-sukha-sindhu,     pāi tāra eka bindu,
sei bindu jagat ḍubāya
kahibāra yogya naya,     tathāpi bāule kaya,
kahile vā kebā pātiyāya

Tyra meilė Kṛṣṇai - laimės vandenynas.
Jei bent vieną lašą gaučiau,
pasaulį visą paskandintų.
Išreikšti meilę atvirai netinka,
tačiau beprotis priverstas kalbėti.
Bet net jei kalba jis, ar kas juo tiki?“

Madhya 2.51

ei premā-āsvādana,     tapta-ikṣu-carvaṇa,
mukha jvale, nā yāya tyajana
sei premā yāṅra mane,     tāra vikrama sei jāne,
viṣāmṛte ekatra milana

Patirti tokią meilę Dievui –
Lyg degančią cukrašvendrę kramtyti -
Burna liepsnoja, o tu negali sustoti.
Kieno širdy yra truputį meilės,
Tikrai galės pajust jos galią,
Taip susitinka tik nektaras ir nuodai

Madhya 2.52

pīḍābhir nava-kāla-kūṭa-kaṭutā-garvasya nirvāsano
nisyandena mudāṁ sudhā-madhurimāhaṅkāra-saṅkocanaḥ
premā sundari nanda-nandana-paro jāgarti yasyāntare
jñāyante sphuṭam asya vakra-madhurās tenaiva vikrāntayaḥ

Meilė gi 
sukelia kančias, 
sunaikinančias 
šviežių nuodų 
aštrumo išdidumą, 
o liedama palaimą ant galvos, 
sumenkina ambrozijos 
saldumo egoizmą.
Gražioji drauge, 
ta širdis, 
kurioj pabudo meilė 
Nandos sūnui, 
suprast akivaizdžiai galės 
kreivas ir tuo pačiu 
saldžias jos galimybes.

 

Ṛg Veda, 10.90, Purusa-Sūkta, himnas Vyrui (Puruṣai)

sahasra’śīrṣā puru’ṣaḥ | sahasrākṣaḥ sahasra’pāt |
sa bhūmi’ṃ viśvato’ vṛtvā | atya’tiṣṭhaddaśāṅguḷam ||

puru’ṣa evedagṃ sarvam” | yadbhūtaṃ yacca bhavyam” |
utāmṛ’tatva syeśā’naḥ | yadanne’nātiroha’ti ||

etāvā’nasya mahimā | ato jyāyāg’-śca pūru’ṣaḥ |
pādo”உsya viśvā’ bhūtāni’ | tripāda’syāmṛta’ṃ divi ||

tripādūrdhva udaitpuru’ṣaḥ | pādo”உsyehāஉஉbha’vātpuna’ḥ |
tato viṣvaṇ-vya’krāmat | sāśanānaśane abhi ||

tasmā”dvirāḍa’jāyata | virājo adhi pūru’ṣaḥ |
sa jāto atya’ricyata | paścād-bhūmimatho’ puraḥ ||

yatpuru’ṣeṇa haviṣā” | devā yaṅñamata’nvata |
vasanto a’syāsīdājyam” | grīṣma idhmaśśaradhdhaviḥ ||

saptāsyā’san-paridhaya’ḥ | triḥ sapta samidha’ḥ kṛtāḥ |
devā yadyaṅñaṃ ta’nvānāḥ | aba’dhnan-puru’ṣaṃ paśum ||

taṃ yaṅñaṃ barhiṣi praukṣan’ | puru’ṣaṃ jātama’grataḥ |
tena’ devā aya’janta | sādhyā ṛṣa’yaśca ye ||

tasmā”dyaṅñāt-sa’rvahuta’ḥ | sambhṛ’taṃ pṛṣadājyam |
paśūg-stāg-śca’kre vāyavyān’ | āraṇyān-grāmyāśca ye ||

tasmā”dyaṅñātsa’rvahuta’ḥ | ṛcaḥ sāmā’ni jaṅñire |
chandāg’ṃsi jaṅñire tasmā”t | yajustasmā’dajāyata ||

tasmādaśvā’ ajāyanta | ye ke co’bhayāda’taḥ |
gāvo’ ha jaṅñire tasmā”t | tasmā”jjātā a’jāvaya’ḥ ||

yatpuru’ṣaṃ vya’dadhuḥ | katithā vya’kalpayan |
mukhaṃ kima’sya kau bāhū | kāvūrū pādā’vucyete ||

brāhmaṇo”உsya mukha’māsīt | bāhū rā’janya’ḥ kṛtaḥ |
ūrū tada’sya yadvaiśya’ḥ | padbhyāgṃ śūdro a’jāyataḥ ||

candramā mana’so jātaḥ | cakṣoḥ sūryo’ ajāyata |
mukhādindra’ścāgniśca’ | prāṇādvāyura’jāyata ||

nābhyā’ āsīdantari’kṣam | śīrṣṇo dyauḥ sama’vartata |
padbhyāṃ bhūmirdiśaḥ śrotrā”t | tathā’ lokāgm aka’lpayan ||

yaṅñena’ yaṅñama’yajanta devāḥ | tāni dharmā’ṇi prathamānyā’san |
te ha nāka’ṃ mahimāna’ḥ sacante | yatra pūrve’ sādhyāssanti’ devāḥ ||

1. Šis Vyras turi tūkstantį galvų, tūkstantį akių ir pėdų tūkstantį. Jis žemę persmelkė visom kryptim ir išplėtė save anapus dar dešimt pirštų.

2. Šis Vyras yra visata, ir tai kas buvo ir kas bus. Jo valdžioje nemirtingumas, kai jis maistu praauga viską.

3. Tokia didybė jo, bet Vyras yra daugiau nei tai. Visos būtybės yra jo ketvirtis; trys ketvirčiai – kas nemirtingam danguje.

4. Trimis ketvirčiais Vyras viršun kilo, o vienas ketvirtis ir liko čia. Iš čia jis į visas kryptis pasklido, į tai kas valgo ir kas  ne.

5. Iš jo Virāja[1] gimė, iš Virājos gimė Vyras. Kai jis gimė, anapus žemės buvo, už ir iki jos.

6. Kai dievai, paruošę aukai vietą, Vyrą padarė atnaša, pavasaris buvo lydytas sviestas, vasara – kuras, o ruduo – auka.

7. Septyni pagaliukai[2] supo jį, dar malkų triskart tiek, kada dievai paruošę atnašavimo areną, pririšo Vyrą kaip aukojamą gyvūną.

8. Jie patepimą[3] davė Vyrui, pirmajai aukai, ant šventos žolės. Juo Sādhyos[4] ir dievai taip pat išminčiai atliko atnašavimą.

9. Šiame aukojime, kur viskas buvo atnašauta, ištirpęs taukas[5] buvo surinktas ir jis[6] jį pavertė gyvūnais, gyvenančiais danguj, miške ir kaimuose.

10. Šiame aukojime, kur viskas buvo atnašauta, gimė Ṛg Vedos posmai, Sāma Vedos himnai; visi eiliavimai[7] ir Yajur Vedos mantros.

11. Iš jo gimė arkliai ir gyvuliai, turintys dvi dantų eiles; Karvės iš jo ir ožkos, avys.

12. Kai padalino Vyrą, į kiek dalių jie jį išskyrė? Ką jie vadina jo burna, ką rankomis, ką šlaunimis ir pėdomis?

13. Burna jo tapo brāhmaṇais, jo rankos virto kṣatriyais, jo šlaunys vaiśyais, iš pėdų gimė śūdros.

14. Iš jo proto mėnulis gimė, o saulė iš akių. Indra ir Agni išėjo iš burnos, o vėjas gimė iš gyvybės kvapo.

15. Vidus pasaulio kilo iš jo bambos, iš galvos - dangus. Iš jo pėdų išėjo žemė, o pasaulio kryptys iš ausų. Taip dievai sutvėrė pasaulių sandarą.

18. Aukojimo metu dievai pirmiausiai atnašavo aukai[8]. Tai buvo pirmas ritualo dėsnis[9]. Aukos galia pasiekia dangaus skliautą, kuriame gyvena Sādhyos ir kiti dievai.



[1] Virāja – moteriškas kuriamasis pradas, taip pat vadinamas Prakṛti arba materialia gamta.

[2] Žalio medžio pagaliai, kad ugnis neplistų tolyn.

[3] Apšlakstė šventu vandeniu prieš aukodami, tačiau tuo pat metu patepdami, inicijuodami Valdovu.

[4] Pusdievių kategorija. Žodis sādhya reiškia „tas, kurio troškimai dar turi išsipildyti.“

[5] Lydyto sviesto ir pieno produktų mišinys, o vaizdingai: aukojamos atnašos riebalai.

[6] Vyras, ar Puruṣa, kuris buvo aukojamas.

[7] Visi eiliavimo metrai, tokie kaip Gayatri, Usnik, Anustup,Brhati, Pankti,Tristup, Jagati, Aticchanda, Atyasti, Atijagati ir Ativirat

[8] Puruṣa, kuris buvo atnašaujamas buvo taip pat ir dievybė, kuriai auka atnašaujama.

[9] Šis pirmasis aukojimas tapo prototipu visiems ateities aukų atnašavimams.

 

Ṛg Veda, 10.121 Nežinomam Dievui, Auksiniam Gemalui

hiraṇyagarbhaḥ samavartatāgre bhūtasya jātaḥ patirekāsīta |
sa dādhāra pṛthvīṃ dhyāmutemāṃ kasmai devāyahaviṣā vidhema ||

ya ātmadā baladā yasya viśva upāsate praśiṣaṃ yasyadevāḥ |
yasya chāyāmṛtaṃ yasya martyuḥ kasmai devāyahaviṣā vidhema ||

yaḥ prāṇato nimiṣato mahitvaika idrājā jagato babhūva |
ya īśe asya dvipadaścatuṣpadaḥ kasmai devāya haviṣāvidhema ||

yasyeme himavanto mahitvā yasya samudraṃ rasayā sahāhuḥ |
yasyemāḥ paradiśo yasya bāhū kasmai devāya haviṣāvidhema ||

yena dayaurugrā parthivī ca darḻhā yena sava satabhitaṃ yenanākaḥ |
yo antarikṣe rajaso vimānaḥ kasmai devāyahaviṣā vidhema ||

yaṃ karandasī avasā tastabhāne abhyaikṣetāṃ manasārejamāne |
yatrādhi sūra udito vibhāti kasmai devāyahaviṣā vidhema ||

āpo ha yada barhatīrviśvamāyana garbhaṃ dadhānājanayantīragnima |
tato devānāṃ samavartatāsurekaḥ kasmai devāya haviṣā vidhema ||

yaścidāpo mahinā paryapaśyada dakṣaṃ dadhānājanayantīryajñama |
yo deveṣvadhi deva eka āsīta kasmaidevāya haviṣā vidhema ||

mā no hiṃsījjanitā yaḥ parthivyā yo vā divaṃsatyadharmā jajāna |
yaścāpaścandrā barhatīrjajānakasmai devāya haviṣā vidhema ||

parajāpate na tavadetānyanyo viśvā jātāni pari tābabhūva |
yatkāmāste juhumastana no astu vayaṃ sayāma patayorayīṇāma ||

1. Pačioj pradžioj atsirado Auksinis gemalas. Kai gimė, jis buvo vienintelis kūrinijos Viešpats. Jis žemę ir šitą dangų laikė vienoje vietoje. Kas yra tas Dievas, kurį mes turim garbinti atnašomis?

2. Kas suteikia gyvybę, kuris duoda jėgų, kurio klausosi visi dievai (tik jam paklūsta); šešėlis jo - nemirtingumas ir mirtis. Kas yra tas Dievas, kurį mes turim garbinti atnašomis?

3. Kas savo didybe tapo vieninteliu kvėpuojančiųjų ir reginčiųjų viešpačiu, kuris valdo dvikojus ir keturkojus savo tvarinius - kas gi tas Dievas, kurį mes turim garbinti atnašomis?

4. Kas savos jėgomis išlaiko snieguotus kalnus, vandenynus, Rasos upę[1], kaip jie sako; kurio rankos yra keturios pasaulio kryptys – kas tas Dievas, kurį mes turim garbinti atnašomis?

5. Kas stulbinantį dangų ir žemę į vietas sustatė, sutvirtino dangaus skliautus, paleido saulę skrieti orbita; kas išmatavo šio pasaulio ertmę[2] - kas tas Dievas, kurį mes turim garbinti atnašomis?

6. Kas tas, kur link dvi susipriešinusios masės[3] žiūrėjo virpančiom širdim prašydamos pagalbos? Ką saulė patekėdama nušviečia savo spinduliais - kas gi tas Dievas, kurį mes turim garbinti atnašomis?

7. Kai vandenys aukštai pakilo, nešdami gemalą, kuris gi viskas, jie ugnį[4] iššaukė ir gimė jis – vieningas Dievų gyvybės kvapas. Kas gi tas Dievas, kurį mes turim garbinti atnašomis?

8. Kas savoje didybėje nužvelgęs vandenis, kurie nešiojo Dakṣą, pradėjo auką? Kas buvo vienas Dievas tarp visų dievų? Kas gi tas Dievas, kurį mes turim garbinti atnašomis?

9. Lai nedarys žalos mums jis, kuris pradėjo žemę ir sukūrė dangų, kurio įstatymai teisingi, kuris sukūrė plačius didingus vandenis. Kas gi tas Dievas, kurį mes turim garbinti atnašomis?

10. Prajāpati, o palikuonių Viešpatie, tu vienas apglėbi visas esybes. Išpildyk mūsų troškimus, dėl jų tau atnašaujam šitą auką. Lai būsim turtų viešpačiai.



[1] Upė Rasā supa dangų ir žemę, atskirdama žmonių ir dievų pasaulį nuo ne-erdvės pasaulio, kuriame glūdi demoniškos jėgos. Ṛg 10.108.2

[2] Išmatuoti erdvę, atskirti dangų ir žemę ir nustatyti saulės kelią. Tai Viṣṇu darbas.

[3] Dvi susipriešinusios masės – žemė ir dangus, ieškantys atramos. Taip pat demonai ir dievai, kovoje prašantys pagalbos pas Dievą.

[4] Čia ugnis reiškia atnašavimo ugnį.

 

Ṛg Veda 10.129 Kūrimo himnas (Nāsadīya)

nāsadāsīn no sadāsīt tadānīṃ
nāsīd rajo no vyomāparo yat |
kimāvarīvaḥ kuha kasya śarmannambhaḥ
kimāsīd ghahanaṃ ghabhīram ||

na mṛtyurāsīdamṛtaṃ na tarhi
na rātryā ahna āsītpraketaḥ |
ānīdavātaṃ svadhayā tadekaṃ
tasmāddhānyan na paraḥ kiṃ canāsa ||

tama āsīt tamasā ghūḷamaghre
praketaṃ salilaṃ sarvamāidam |
tuchyenābhvapihitaṃ yadāsīt
tapasas tanmahinājāyataikam ||

kāmastadaghre samavartatādhi
manaso retaḥ prathamaṃ yadāsīt |
sato bandhumasati niravindan
hṛdi pratīṣyākavayo manīṣā ||

tiraścīno vitato raśmireṣāmadhaḥ
svidāsī 3 duparisvidāsī 3t |
retodhāāsan mahimāna āsan
svadhā avastāt prayatiḥ parastāt ||

ko addhā veda ka iha pra vocat
kuta ājātā kuta iyaṃvisṛṣṭiḥ |
arvāgh devā asya visarjanenā
athā ko veda yataābabhūva ||

iyaṃ visṛṣṭiryata ābabhūva
yadi vā dadhe yadi vā na |
yo asyādhyakṣaḥ parame vyoman
so aṅgha veda yadi vā naveda ||

Nebuvo dar tada nei nieko, nei būtybės;
Nebuvo erdvės, nei dangaus skliautų aukštybės.
Kas veržėsi gyvybėn? Kur? Kieno globotas?
Kur niūksė gelmės, vandenų bekraštis plotas?

Mirties tada nebuvo nei nemirtingumo;
Dienos griežtai nematės ir nakties skirtumo.
Savaime Vienas Jis alsavo nealsavęs;
Be Jo gi niekur nieks nėra daugiau gyvavęs.

Tamsa pradžioj akla tegludė ūkanota,
O visuma lyg neaprėpti marių plotai!
Apgaubtas tyruma (tuštuma) gyvavimo šaltinis,
Kaitros įdiegtas mezgės vienas pirmutinis.

Iš to viršum pražydo visupirm geidimas; (kama)
Paskui jam artimas grynos sielos kvėpimas!.. (jis buvo pirmapradė proto sėkla)
Ir štai dabar galvodami išminčiai rado
Pačioj net nebūtybėje būtybės pradą (pančius).

Nutiesę pražulniai matavimui virvaitę (pančius, jungiančius būtį su nebūtimi)
Pasiekė, kas ten viršuje? ir kas žemai ten? (ar buvo kas viršuj jos, ar žemiau jos?)
Diegų (sėklos) davėjai? ar (ir) jėgų susibūrimas? (sėklos davėjas – vyriškasis principas, jėga (śakti) - moteriškasis)
Žemai savigama (malonumas, impulsas), o aukštumoj skridimas (davimas, intencija)?

Tai kas gi pasakys? ir kas tai visa žino,
Iš kur ta visata? ir kas ją pagamino?
Jei su pasauliu drauge ir dievai sutverti,
Tai kas gi bepajėgs mums paslaptį atverti?

Iš kur tas tvarinių begalis įvairumas?
Gal to, kurs tvėrė, gal netvėrė, sumanumas?
Tai žino tik dangaus aukščiausiasai valdovas!.
Nejaugi ir Jisai nebūtų to žinovas?

Vertimas Maironio. Skliaustuose pateiktos interpretacijos (patikslinimai, paaiškinimai)

 

Prahlada Maharadža apie bhakti

manye dhanābhijana-rūpa-tapaḥ-śrutaujas-
tejaḥ-prabhāva-bala-pauruṣa-buddhi-yogāḥ
nārādhanāya hi bhavanti parasya puṁso
bhaktyā tutoṣa bhagavān gaja-yūtha-pāya

Prahlāda Mahārāja tęsė: Galima būti turtingu, priklausyti aristokratiškai šeimai, būti gražiu, asketišku, išsilavinusiu, galima turėti daug gyvenimiškos patirties, šlovės, įtakos kitiems, fizinės jėgos, darbštumo, intelekto ir mistinių jogos galių, bet aš manau, kad nei viena iš šių savybių negali patenkinti Aukščiausiojo Dievo Asmens.  Tačiau Jį galima patenkinti tiesiog pasiaukojimo tarnyste. Gajendra taip ir pasielgė, ir Viešpats buvo juo patenkintas.

kutrāśiṣaḥ śruti-sukhā mṛgatṛṣṇi-rūpāḥ
kvedaṁ kalevaram aśeṣa-rujāṁ virohaḥ
nirvidyate na tu jano yad apīti vidvān
kāmānalaṁ madhu-lavaiḥ śamayan durāpaiḥ

Šiame materialiame pasaulyje kiekviena gyva esybė trokšta ateityje būti laiminga, nors ta laimė yra tarsi miražas dykumoje. Argi dykumoje yra vandens? Kitaip tariant, argi šiame materialiame pasaulyje yra laimė? O kalbant apie šį kūną, kokia jo vertė? Jis tiesiog yra įvairių ligų šaltinis. Taip vadinami filosofai, mokslininkai ir politikai tai labai gerai žino, bet vis tiek ieško laikinos laimės. Laimę surasti labai sunku, tačiau kadangi jie negali suvaldyti savo juslių, jie vaikosi vadinamos materialaus pasaulio laimės ir niekada nepadaro teisingų išvadų.

"Śrīmad Bhāgavatam" 7.9.9 ir 7.9.25

 

Prahlada Maharadža apie laimę materialiame pasaulyje

sukhāya duḥkha-mokṣāya
saṅkalpa iha karmiṇaḥ
sadāpnotīhayā duḥkham 
anīhāyāḥ sukhāvṛtaḥ

„Šiame materialiame pasaulyje kiekvienas materialistas trokšta būti laimingas ir atsikratyti kančios, todėl atitinkamai elgiasi. Tačiau iš tiesų, žmogus yra laimingas tol, kol jis nesiekia laimės; kai jis pradeda ieškoti savo laimės, iš karto prasideda visos jo kančios.“

kutrāśiṣaḥ śruti-sukhā mṛgatṛṣṇi-rūpāḥ 
kvedaṁ kalevaram aśeṣa-rujāṁ virohaḥ
nirvidyate na tu jano yad apīti vidvān 
kāmānalaṁ madhu-lavaiḥ śamayan durāpaiḥ

„Šiame materialiame pasaulyje kiekviena gyva esybė trokšta ateityje būti laiminga, nors ta laimė yra tarsi miražas dykumoje. Argi dykumoje yra vandens? Kitaip tariant, argi šiame materialiame pasaulyje yra laimė? O kalbant apie šį kūną, kokia jo vertė? Jis tiesiog yra įvairių ligų šaltinis. Taip vadinami filosofai, mokslininkai ir politikai tai labai gerai žino, bet vis tiek ieško laikinos laimės. Laimę surasti labai sunku, tačiau kadangi jie negali suvaldyti savo juslių, jie vaikosi vadinamos materialaus pasaulio laimės ir niekada nepadaro teisingų išvadų.“

„Śrīmad Bhāgavatam“ 7.7.42 ir 7.9.25
 

Śrīmad Bhāgavatam 5.18.8

oṁ namo bhagavate narasiṁhāya
namas tejas-tejase āvir-āvirbhava
vajra-nakha vajra-daṁṣṭra karmāśayān
randhaya randhaya tamo grasa grasa oṁ svāhā;
abhayam abhayam ātmani bhūyiṣṭhā oṁ kṣraum

„Aš pagarbiai lenkiuosi Viešpačiui Nṛsiṁhai, lenkiuosi visos galios galiai, spindėjimo spindesiui. Prašau, pasirodyk man, pasirodyk. Tavo nagai yra žaibai, tavo dantys - žaibai. Sudraskyk, sudraskyk mano materialius troškimus. Išsklaidyk mano nežinios tamsą, išsklaidyk. Viešpatie, tau atiduodu save. Pasirodyk mano širdyje ir padaryk mane bebaimiu. Padaryk mane bebaimiu, Viešpatie. Oṁ kṣraum.

 

Prahlada Maharadžo charakteris

Hiraṇyakaśipu turėjo keturis nuostabius ir labai gerai išauklėtus sūnus, kurių vienas, vardu Prahlāda, buvo pats geriausias. Išties, Prahlāda buvo visų transcendentinių savybių šaltinis, nes jis buvo tyras Dievo Asmens bhaktas.

[Aprašomos Hiraṇyakaśipu sūnaus Prahlāda Mahārājo savybės.] Jis buvo visiškai kultūringas, toks pat kaip kvalifikuotas brāhmaṇas. Jo charakteris buvo labai geras, ir jis buvo tvirtai pasiryžęs suprasti Absoliučią Tiesą. Jis visiškai kontroliavo jusles bei protą. Kaip ir Aukščiausioji Siela jis buvo gailestingas kiekvienai gyvai esybei ir buvo geriausias visų draugas. Su garbingais žmonėmis jis elgėsi kaip nuolankus tarnas, vargšams jis buvo kaip tėvas, buvo prisirišęs prie lygių kaip jautrus brolis, o savo pasaulietinius mokytojus, dvasinius mokytojus bei vyresniuosius Dievo brolius jis gerbė taip kaip Aukščiausią Dievo Asmenį. Jis visiškai neturėjo nenatūralaus išdidumo, kuris gali atsirasti dėl gero išsilavinimo, turtų, grožio, aukštos kilmės ir pan.

Nors Prahlāda Mahārāja gimė asurų šeimoje, jis nebuvo asura. Jis buvo didis Viešpaties Viṣṇu bhaktas. Kitaip nei kiti asuros, jis niekada nepavydėjo vaiṣṇavams. Pakliuvęs į pavojų, jis nesijaudindavo; jo taip pat (tiesiogiai ir netiesiogiai) nedomino Vedose aprašyta veikla dėl rezultatų.  Iš tiesų, visus materialius dalykus jis laikė beverčiais todėl visiškai neturėjo materialių troškimų. Jis visada kontroliavo savo jusles ir gyvybės orą, o kadangi turėjo tvirtą intelektą bei ryžtą, sugebėjo pažaboti visus geismingus troškimus.

O Karaliau, Prahlāda Mahārājo gerąsias savybes iki šiol šlovina visi išprusę šventieji bei vaiṣṇavai. Visas gerąsias savybes visuomet galima pamatyti Aukščiausiojo Dievo Asmenyje; lygiai taip pat jos visuomet yra ir jo bhakto, Prahlāda Mahārājo asmenybėje.

Karaliau Yudhiṣṭhira, bet kokiame susirinkime, kur kalbama apie šventuosius ir bhaktus, netgi demonų priešai, pusdieviai, o ką jau kalbėti apie jus, Pandavus, cituojamas Prahlāda Mahārājo, didžio bhakto pavyzdys.

Kas gali išvardinti visas nesuskaičiuojamas transcendentines Prahlāda Mahārājo savybes? Jis be jokių svyravimų tikėjo Vāsudeva, Viešpačiu Kṛṣṇa, ir buvo Jam visiškai pasišventęs. Jo prisirišimas prie Viešpaties Kṛṣṇos buvo natūralus dėl jo ankstesnės pasiaukojimo tarnystės. Nors jo gerų savybių neįmanoma išvardinti,  jos įrodo, jog jis buvo didi siela [mahātmā].

Nuo pat vaikystės pradžios Prahlāda Mahārājo nedomino vaikų žaislai. Išties jis visiškai jų atsisakė ir buvo tylus bei apsiblausęs, viduje visiškai paniręs į Kṛṣṇos sąmonę. Jo mintys buvo susijusios tik su Kṛṣṇa, todėl jis negalėjo suprasti, kaip pasaulis, kuris visiškai paniręs į juslių tenkinimą, gali judėti į priekį.

Prahlāda Mahārāja visada buvo mintimis paniręs į Kṛṣṇą. Visuomet būdamas Viešpaties glėbyje jis net nežinojo kaip savaime buvo tenkinami jo kūno poreikiai, kaip jis sėdi, kaip vaikšto, valgo, guli, geria ar kalba.

Dėl išvystytos Kṛṣṇos sąmonės jis kartais verkdavo, o kartais juokdavosi, kartais išreikšdavo pakylėjimą, o kartais garsiai dainuodavo.

Kartais, išvydęs Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, Prahlāda Mahārāja garsiai ir nerimastingai šaukdavo. Kartais jis prarasdavo bet kokį drovumą ir pakylėtas pradėdavo ekstaziškai šokti; o kartais mintyse visiškai paniręs į Kṛṣṇą, jis jautė vienovę su Juo ir imituodavo Viešpaties žaidimus.

Kartais, pajutęs Viešpaties lotosinės rankos prisilietimą, jis susijaudindavo dvasiškai ir tada tylėdavo. Jo plaukai pašiurpdavo ir meilės Viešpačiui ašaros riedėdavo iš pusiau primerktų akių.

Dėl bendravimo su tobulais ir tyrais bhaktais, kurie neturi nieko bendro su materija, Prahlāda Mahārāja nuolatos buvo užsiėmęs tarnyste Viešpaties lotosinėms pėdoms. Net tie, kurie neturėjo žalio supratimo apie dvasinius dalykus, regėdami jo išvaizdą, kai jis būdavo tobuloje ekstazėje, apsivalydavo. Kitaip tariant, Prahlāda Mahārāja suteikdavo jiems transcendentinę palaimą.

"Śrīmad Bhāgavatam", 7.4.30-42
 

Ar realus šis materialus pasaulis?

Upaniṣados dažnai kviečia vaduotis iš materialaus pasaulio kaip iliuzijos. Įžymi mantra sako: „Iš nebūties vesk mane į būtį, iš tamsos vesk mane į šviesą, iš mirties vesk mane į nemirtingumą.“[1] Todėl dažnai kyla klausimas, realus ar klaidingas (netikras) yra šis materialus pasaulis, iš kurio kviečiama vaduotis.

„Kaip tekančios upės išnyksta vandenyne, palikusios vardus ir pavidalus, taip ir išmanantis žmogus išsilaisvinęs iš vardų ir formų (nāmarūpad vimuktaḥ) pasiekia Dievišką Asmenį, aukštesnį už aukščiausią.“[2] Dėl praktinių sumetimų materialus pasaulis gali būti laikomas tiesa (realybe), bet jis yra klaidingas ar nerealus (anṛtam) lyginant jį su „Tiesų tiesa, Absoliučia Tiesa“, ir būtent šis klaidingumas nuslepia mūsų tikruosius troškimus. Kitaip tariant laikini (egzistuojantys laike) dalykai yra ir tikri ir netikri. Kitaip nei dažnai manoma, Vedanta iš tikrųjų neneigia laikinumo egzistencijos, „nes šito reiškinių pasaulio, kurio empirinį realumą pagrindžia visos tinkamos suvokimo priemonės, negalima paneigti be nuorodos į transcendentinę Realybę ar be supratimo apie Ją, šio pasaulio pagrindą,"[3] „Išoriniai objektai nėra neegzistuojantys, nes mūsų sąmonė jų egzistavimą paliudija.“[4] Vedantos pozicija tobulai atitinka Platono požiūrį, pagal kurį reiškiniai yra „klaidingi“ (pheydos = anṛta) taip kaip imitacija, kuri nors egzistuoja, nėra tas „tikrasis dalykas“, kurį ji imituoja; Vedanta taip pat atitinka krikščionišką doktriną, kaip ją suformulavo šv. Augustinas: „Aš žiūrėjau į tuos kitus, po Tavimi, ir aš mačiau, kad jie nei visiškai yra nei jų visiškai nėra. Jie turi egzistenciją (esse), nes jie yra iš Tavęs; bet jie neturi egzistencijos, nes jie nėra tai, kas Tu esi. Nes tik tai yra iš tiesų, kas lieka nekintama; Dangus ir Žemė yra gražūs ir geri ir jie yra (sunt), nes Dievas juos padarė, bet lyginant su Tavimi, jie nėra nei gražūs nei geri, nei jie yra (nec sunt).“[5] Vedantos mokymas, kad pasaulis yra „meno kūrinys" (māyā-maya) nėra iliuzijos doktrina. Ji greičiau atskiria santykinę kūrinio realybę nuo didesnės Kūrėjo realybės (māyin, nirmāṇakāra), kuriame glūdi kūrinio paradigma. Pasaulis yra Dievo apvaizda; ir tikrai tik mūsų kaltė, jei „dalykus, kurie buvo padaryti“, painiojame su realybe, pagal kurią jie buvo padaryti, reiškinį su tuo, ką šis reiškinys vaizduoja. Dar daugiau, „iliuzijos“ negalima priskirti objektui, ji gali kilti tik suvokiančiajame; šešėlis yra šešėlis, ką mes apie jį begalvotume.[6]

Šis pasaulis, nors apgaulingas, nėra klaidingas (neegzistuojantis). Jis Kṛṣṇos valia yra realybė. Jīvos idėjos „aš“ ir „mano“, atsiradusios jai įžengus į materialų pasaulį, yra klaidingos. Manantys, jog šis pasaulis yra klaidingas, yra māyāvādžiai, iliuzijos teorijos šalininkai. Tokie žmonės yra įžeidėjai.

 


[1] Bṛhad āraṇyaka Upaniṣad, 1.3.28: asato mā sad gamaya, tamaso mā jyotir gamaya, mṛtyor māmṛtaṁ gamaya.

[2] „Muṇḍaka Upaniṣad“, 3.2.8.

[3] Śaṅkara, „Śariraka Bhāṣya“, 2.2.31: śūnyavādipakṣastu sarvapramāṇa-vipratiṣiddhaḥ iti tannirākaraṇāya nādaraḥ kriyate, na hi ayam sarvapramāṇaprasiddho lokavyavahāraḥ anyat-tattvam anadhigamya śakyate apanhotum.

[4] Vyasa, „Brahma Sūtra“, 2.2.28: nābhāva upalabdheh.

[5] Šv. Augustinas, “Confessiones”, 7.11 ir 11.4.

[6] Visa pastraipa yra truputį perfrazuota iš Anand Coomaraswamy, “Time and Eternity”, pp 6-7.

 

Radhanatha Svamio knyga "Kelionė namo"

Dienos šviesą išvydo visų laukta Radhanatha Svamio knyga "Kelionė namo" lietuvišku vertimu.
Kaina 35 lt. Perkant 10 ir daugiau vienetų po 30 lt.
Tel. 8 604 17817

 

Valdančiosios ISKCON Komisijos (GBC) Pareiškimas patvirtintas 2013 kovo 9 d.

Būdamas Tarptautinės Krišnos Sąmonės Bendrijos Įkūrėju-Ačarja ir išskirtiniu mokytoju bei aukščiausiu autoritetu mūsų bendrijoje, Šrila Prabhupada turi unikalų ryšį su kiekvienu ISKCON bhaktu.

Viešpats Krišna, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, yra pirmapradis guru, kurio dieviškoji malonė nusileidžia per Guru Paramparos terpę. Todėl, Šri Krišna galiausiai išvaduoja bhaktą naudodamas įvairių savo malonės apraiškų kombinaciją. Čaitya guru, Šrila Prabhupada, Guru Parampara, dikša guru, kiti šikša guru, Šventas Vardas, šastra ir devyni pasiaukojimo tarnystės metodai yra keletas iš šių apraiškų, nors ir ne visos.

Tarp šių tarpusavyje susijusių elementų Šrila Prabhupada, kaip išskirtinis Tarptautinės Krišnos sąmonės Bendrijos Įkūrėjas-Ačarja, yra išskirtinis guru visiems ISKCON nariams. Visi ISKCON nariai, priklausantys visoms kartoms, yra raginami siekti Šrilos Prabhupados prieglobsčio. Visi ISKCON nariai turi teisę ir yra skatinami turėti asmenišką santykį su Šrila Prabhupada per jo knygas, mokymą, tarnystę jam ir per jo ISKCON bendriją.

Visų ISKCON narių, užimančių lyderių pozicijas įskaitant dikša guru ir šikša guru, pareiga yra tarnauti kartu, vadovaujant Valdančiai ISKCON Tarybai (GBC), kad įvykdyti Šrilos Prabhupados nurodymus, kurie yra pateikti jo knygose, paskaitose ir asmeniškai bendraujant [1].

Visais atžvilgiais pirmoji visų dikša guru, šikša guru ir visų kitų lyderių pareiga yra padėti Šrilai Prabhupadai tarnauti jo Guru Maharadžui, Šrilai Bhaktisiddhantai Sarasvati Thakurai ir mūsų Brahma-Madhva-Gaudija Sampradajai.

Tie, kurių tarnystė yra ISKCON dikša guru ar šikša guru, savo žodžiais ir asmeniniu elgesiu turi būti pavyzdys, reprezentuojantis Šrila Prabhupados mokymą. Šikša guru suteikia dvasinius pamokymus ir įkvėpimą Šrilos Prabhupados ir mūsų Guru Paramparos vardu. Dikša guru dvasinius pamokymus, įkvėpimą, formalią iniciaciją, dvasinį vardą, o vėliau Gayatri mantras kvalifikuotiems mokiniams suteikia tarnaudamas Šrilai Prabhupadai ir mūsų Guru Paramparai.

Šrila Prabhupada aiškiai teigė, kad bhaktai, griežtai besilaikantys Krišnos sąmonės principų, veikia išsivadavimo lygmenyje, ir tokiu būdu yra tyri bhaktai, net jei iš tiesų nėra išvaduoti. [2] (Tokią tyrą pasiaukojimo tarnystę nebūtinai apsprendžia žmogaus vaidmuo arba padėtis atliekant šią tarnystę; greičiau jo supratimas.)

Tie, kas atlieka dikša ar šikša guru tarnystę ISKCON‘e, privalo griežtai laikytis Šrilos Prabhupados nurodymų, ir kol jų laikosi, jie veikia išsivadavimo lygmenyje. Todėl Šrilos Prabhupados paliepimu jie gali tarnauti kaip bona-fide Viešpaties ir Guru Paramparos atstovai ir būti Jų malonės tarpininkais. Tačiau reikia aiškiai suprasti, kad jei tokie dikša ar šikša guru nukrypsta į šalį ir griežtai nesilaiko nurodymų, jie gali pulti iš savo padėties.

Todėl būti dikša guru ISKCON‘e reiškia tarnauti kaip „reguliarus guru“, GBC vadovaujamam, ir bendradarbiaujant su kitais ISKCON autoritetais, kaip nurodė Šrila Prabhupada.

Šis pareiškimas, nors ir sprendžiamasis, neišsemia visos diskusijos apie šiuos principus. GBC ateityje gali patvirtinti ir kitus, papildomus teiginius ar dokumentus, išsamiau paaiškinančius išskirtinę Įkūrėjo-Ačarjos Šrilos Prabhupados padėtį, taip pat tų, kurie mūsų bendrijoje tarnauja kaip guru, vaidmenį bei pareigas, arba susijusias ISKCON narių ar inicijuotų bhaktų pareigas.

Visi GBC nariai privalo šį pareiškimą paskelbti visose ISKCON šventyklose, bendruomenėse ir kongregacijoje visomis tinkamomis priemonėmis, kad nušviesti visus ISKCON narius. Šis pareiškimas taip pat turi būti aptariamas ISKCON kursuose, įskaitant įvadinius kursus, ISKCON mokinių kursus, Dvasinės Lyderystės Seminarą ir kitus susijusius renginius. Visi kandidatai iniciacijai privalo iniciacijos egzaminų metu patvirtinti, kad susipažino su šiuo pareiškimu prieš iniciaciją.

----------------------

1. Smulkesnės informacijos apie šiuos dvasinius santykius ir pareigas galima surasti oficialiame dokumente „Autoritetų linijos“, kurį GBC patvirtino 2012 metais.

2. „Šis Krišnos sąmonės judėjimas pamokymus gauna tiesiai iš Aukščiausio Dievo Asmens per tuos, kurie griežtai laikosi Jo nurodymų. Nors pasekėjas gali ir nebūti išvaduota asmenybė, jei jis laikosi Aukščiausiojo, laisvojo Dievo Asmens nurodymų, jo veiksmai yra natūraliai laisvi nuo materialios gamtos taršos. Todėl Viešpats Čaitanja sako: ‚Mano paliepimu tu gali tapti dvasiniu mokytoju.‘ Kas visiškai tiki Aukščiausiojo Dievo Asmens transcendentiniais žodžiais ir laikosi Jo nurodymų, gali iš karto tapti dvasiniu mokytoju.“ Komentaras SB 4.18.5.

Ir:

„Išvaduotas ačarja ar guru negali padaryti jokios klaidos, bet yra tokių, kurie ne tokie kvalifikuoti arba nėra išvaduoti, tačiau vis dėlto gali elgtis kaip guru ir ačarja, jei griežtai seka mokinių seka.“ Laiškas Janardanai, 1968 m. balandžio 26 d.

Ir:

„Mes galime ir nebūti šimtu procentų tobuli, bet jei kiek įmanoma laikomės nurodymų, taip kaip jie pateikti, tiek esame tobuli. Tokiu būdu žmogus pasieks tobulumą. Todėl reikia sekti. Tas pats pavyzdys: pabandykite įsivaizduoti, kad dirba tobulas, patyręs technologas, technikas ar mechanikas ir kažkas kitas dirba jam vadovaujant. Taigi, tas kitas, kadangi jis labai griežtai laikosi eksperto nurodymų, jis taip pat ekspertas. Jis gal ir nėra šimtu procentų ekspertas, bet jo darbas prilygsta eksperto darbui. Ar tai aišku? Nes jis dirba vadovaujant ekspertui. Ar suprantate mintį? Tad, jei jūs sekate paskui tyrą bhaktą, tuomet jūs taip pat tyras bhaktas. Gal būt ne šimtu procentų tyras. Nes mes bandome pakilti aukščiau sąlygoto gyvenimo. Bet jei mes tiksliai sekame tyru bhaktu, tuomet mes taip pat tyri bhaktai. Tiek kiek mums pavyksta, tai yra tyra. Todėl tyras bhaktas nereiškia, kad iš karto reikia tapti šimtu procentų tyram.  Bet jei jis laikosi principo: „Mes seksime tyru bhaktu“, tuomet jo veiksmai yra... Jis prilygsta tyram bhaktui. Tai nėra mano sugalvotas paaiškinimas. Tai yra Bhagavatos paaiškinimas. Mahajano yena gatah sa panthah [Cc. Madhya 17.186].” Nuoroda. VedaBase => Bhagavad-gita 2.1-10 ir pokalbiai — Los Angeles, 1968 m. lapkričio 25 d.

 

Krišna yra niṣkiñcana

Iš Rukmini pokalbio su Krišna:

niṣkiñcano nanu bhavān na yato 'sti kiñcid
yasmai baliṁ bali-bhujo 'pi haranty ajādyāḥ
na tvā vidanty asu-tṛpo 'ntakam āḍhyatāndhāḥ
preṣṭho bhavān bali-bhujām api te 'pi tubhyam

Tu neturi nieko, nes nieko nėra anapus Tavęs. Net ir didžiausi dievai, besimėgaujantys aukų atnašomis – Brahmā ir kiti – lenkiasi Tau. O tie, kuriuos apakino jų turtai, ir kurie paniro į juslių tenkinimą, neatpažįsta Tavęs mirties pavidalu. Tačiau dievams, kurie priima aukų atnašas, Tu esi pats brangiausias, kaip ir jie yra Tau.

Karalienė Rukmiṇī pradeda savo teiginius sakydama niṣkiñcano nanu, „Tu iš tiesų esi niṣkiñcana." Žodis kiñcana reiškia „kažkas“, o priešdėlis – nir - arba  kaip jis atrodo šiame posme - niṣ - parodo neigimą. Tokiu būdu įprastine prasme žodis niṣkiñcana reiškia „tas, kuris kažko neturi,“ arba kitais žodžiais, „tas, kuris neturi nieko.“ Tačiau šiame posme Karalienė Rukmiṇī sako, kad Viešpats Kṛṣṇa „neturi nieko“ ne todėl, kad jis yra skurdžius, o todėl, kad Jis pats yra viskas. Kitaip tariant, kadangi Kṛṣṇa yra Absoliuti Tiesa, viskas, kas egzistuoja, egzistuoja Jame.  Nėra jokio kito dalyko, kažko anapus Viešpaties egzistencijos, ką Jis galėtų turėti. Pavyzdžiui, žmogus gali turėti namą arba automobilį arba vaiką arba pinigų, bet nei vienas iš šių dalykų netampa pačiu žmogumi: Jie egzistuoja anapus jo. Mes sakome, kad jis juos turi tik ta prasme, kad gali juos kontroliuoti. Bet Viešpats ne tik kontroliuoja savo kūriniją, Jo kūrinija iš tiesų egzistuoja Jame. Todėl nėra nieko anapus Jo, ką Jis galėtų turėti taip, kaip mes turime išorinius objektus. Ācāryos paaiškina žodį niṣkiñcana taip: „Teiginys, kad žmogus turi kažką numato, kad jis neturi visko.“ Kitaip tariant, jei mes sakome, kad žmogus turi kažkokią nuosavybę, mes turime omeny, kad jis neturi visos nuosavybės, o greičiau tik kažkokią konkrečią jos dalį. Standartinis Amerikiečių kalbos žodynas apibrėžia žodį „some“ („kažkas“) kaip „tam tikrą neapibrėžtą ar neapibūdintą skaičių ar kiekį ir pan. kaip besiskiriantį nuo likusios visumos.“ Sanskrito žodis kiñcana perteikia tą pačią prasmę - dalinį visumos kiekį. Tokiu būdu Viešpats Kṛṣṇa yra vadinamas niṣkiñcana tam, kad paneigti idėją, jog Jis turi tik kažkokį kiekį grožio, šlovės, turtų, intelekto ar kitų vertybių. Greičiau, Jis turi begalinį grožį, begalinį intelektą, begalinius turtus ir taip toliau. Taip yra todėl, kad Jis yra Absoliuti Tiesa.

SB 10.60.37

 

Kaip motina Yašoda surišo Krišną

Jiva Gosvami, ištrauka iš "Gopala Campu" 1 dalies 8 skyriaus.

Išėjusi iš kambario ir pamačiusi, kad jos sūnus pridarė išdaigų, Yaśodā nusekė jo pėdomis ir pamatė jį, baugščiai besidairantį aplinkui. ||14||

Jo akys lakstė visur aplink: „Aš pavogiau sviestą ir mama mane tuoj pamatys. Kaip aš atlaikysiu jos žvilgsnį? Iš baimės jo akys lakstė nuo vienos ausies iki kitos. ||15||

Jis apvertė grūstuvę ir atsisėdęs ant jos maitino beždžiones, nors jo akys blaškėsi šen bei ten. Matydama jį tokį, Yaśodā lengvai nusišypsojo ir prisipildė nuostabos. ||16||

Ji tyliai prisėlino prie jo, kad pagautų sūnų vagišių, bet ją pamatęs jis tuoj pat pradėjo bėgti. Labai gerai žinoma, kad vagis turi šimtą akių, o turto savininkas turi tik dvi akis. ||17||

Išdidžios beždžionės persivalgė sviesto. Yaśodā paėmė lazdą ir uždengusi ją audiniu artinosi. Pamačiusios ją beždžionės greitai įlipo į medį. Ji nusivijo savo bėgantį sūnų, ir bebėgant gėlės krito jai iš supintų plaukų: „Vagių karaliau! Kur tu leki?“ Jis tapo dar gražesnis, kai šypsena ir verksmas susimaišė jo veide. ||18||

Ji vijosi jį, kad sučiuptų, bet negalėjo jo pagauti, kaip debesų grupė, vėjo genama į vakarus, negali pagauti mažo debesies, kuris keliauja į rytus. ||19||

Jis bėgo ten kur manė, jog jo motina negalės sekti paskui jį. Manydama, jog nieko aplinkui nėra, ji vis dėlto bėgo paskui jį. Kol jis bėgo nesidairydamas atgal, ji negalėjo jo pagauti. Bet kai tik jis iš baimės atsigręžė atgal, ji sugebėjo jį ranka pačiupti. ||20||

Akimis jis bandė surasti būdą pabėgti ir pradėjo garsiai verkti, kad numalšintų motinos pyktį. Jo kūnas pradėjo apsimesdamas drebėti dėl savo įžūlumo, bet taip jis neatpirko blogo elgesio. ||21||

Kai ji atgręžė jo veidą į save, jis bandė paslėpti savo ghi permirkusi kūną, ištepdamas jį dulkėmis. ||22||

Pamačius tai Yaśodā tarė:  "Jei nori vogti šituose namuose, tuomet pažvelk į šitą lazdą mano rankoj.“ Išgirdus šiuos žodžius jos lotosakį sūnų suėmė baimė, ir ji numetė lazdą šalin. ||23||

"Mama! Nemušk manęs!“ Slėpdama šypseną ji tarė: „Bet tu esi vagis.“  Taip prasidėjo ginčas. ||24||

„Ne! Tu esi vagių karalienė!“ „Tavo tėvo giminėj visi vagys.“  Taip motina ginčijosi su savo kūdikiu, kuris vogė sviestą. ||25||

„Kaip sudužo jogurto puodynė?“ „Tai buvo Aukščiausio Viešpaties lazda.“ „Kas šėrė ghi beždžionėms?“ „Tas kas sukūrė beždžiones, davė ghi joms.“ ||26||

„Man rodos, tu visada ragauji ir valgai šviežią sviestą, skirtą aukų atnašavimams." Išbarus savo kūdikį kaip vagį Yaśodos širdis suminkštėjo. ||27||

Šypsodamasi bet piktai ji tarė: "Tu turi man savo paslaptį atskleisti ir pasipūtimo atsisakyti.“ Kai motina pasakė šiuos žodžius, jos sūnus pradėjo sriūbauti. „Kai tu nubėgai greitai, puodas sudužo, nes tu užkliuvai jį savo pėdų varpeliais. Argi tai mano kaltė? ||28||

Viešpaties įkvėptos beždžionės vogt atėjo į namus. Kai jos pradėjo tiestis prie ghi, aš jas pačiupau. Argi tai mano kaltė? ||29||

Matydamas tave su lazda rankoje aš išsigandau ir pabėgau kaip vagis. Pamačiusi išsigandusį mane bandei be gailesčio ir teisingumo mane prilupti.“ ||30||

Yaśodā apgailestaudama kalbėjo: „O geriausias iš vagių. Kokie protingi žodžiai! Nors tu esi Vradžos karaliaus sūnus, tau vis dėlto beždžionės prie širdies ir pats tu kaip beždžionė.“

Bijodamas pats ir gąsdindamas mamą jis pasakė: "Jei aš esu beždžionė, tai aš į mišką eisiu ir ten pasiliksiu." Jo motina pradėjo pergyventi iš tikrųjų: „Kas jį žino? Pasipūtęs vaikas gali taip ir padaryti. Man reikia sulaikyti jį, nes aš viena ir negaliu gi viso dėmesio skirti namams ir dar šiam vaikui.“ Bet garsiai tepasakė: "O vagie, kuris savo neramiom akim visus klaidina! Tik negalvok, kad tu manęs išvengsi. Tave pririšiu ir tučtuojau aš eisiu į namus. Jei savo jėgą rodysi, tuomet geriau vok kažką kitką." ||31||

Kai ji pradėjo rišti jį, jis taip supyko, jog net šnopuodamas kvėpavo. Jis šaukė: „Rohiṇī! Kur dingot jūs abu su Balarāma? Jūsų nėra čia ir todėl mane ji riša. Greičiau, prašau, ateikit!“ Rohiṇī nebuvo namuose todėl ji negirdėjo, bet kitos moterys, kaimynės, kurios anksčiau vis skųsdavos dėl jo, išgirdo verksmą ir subėgo. Jos juokės ir kalbėjo: "O, ar jis kažką padarė tavo namuose?" kad ji atmintų savo pačios žodžius anksčiau sakytus joms. Nesiklausydama jų žodžių ji ištraukė seną virvutę, rišusią jos plaukus, ir pradėjo rišti prie grūstuvės šalia laukinių durų jo juosmenį, taip kaip Rudros pasekėjai surišo Dakṣą, norėdami išmokyti jį pamokos. Bet virvutė buvo dviem pirštais per trumpa. Ji paėmė dar vieną šilkinę juostą iš plaukų ir jas kartu surišo, bet vis dėlto ir jų kartu buvo dviem pirštais per mažai. Net kai viena iš moterų jai davė virvę sviesto plakimui, ji negalėjo jo surišti. Kaip debesis, liečiantis tolumoje esančio kalno viršūnę, neliečia jo iš tiesų, taip ir virvė aplink jo liemenį atrodė dviem pirštais per trumpa. ||32||

Kitos moterys kvatojo ir sakė: „O Yaśodā! Anksčiau jau sakėm tau, kad šitas vaikas Kaphallaką, pirmą vagį, drebėti verčia savo didžiom apgaulės galiomis. Jis atrodo kaip vagis, jaučiantis džiaugsmą valgydamas vogtas gėrybes. Ji tarė: „Jis gimė netinkamu laiku. Todėl nesugeba atskirti kas gerai, ir kas blogai. Bet aš manau, kad jus kažkas užbūrė, nes viduj jus turit išankstinį nusistatymą prieš jį, tačiau išoriškai jūs elgiatės visai kitaip.“ Juokdamosi jos atsakė: „Parkritusios prie tavo pėdų mes prisiekiam, kad nesam užburtos.“ Tada ji susimąstė: „Jei remtis Gargos žodžiais, Viešpaties galios gaubia šitą vaiką, ir jis net pats nežino, kas čia daros." Ji paėmė visas virves sviesto plakimui iš moterų namų, kad pamatytų nuostabos ribas ir bandė surišti jį, bet negalėjo rasti būdo tai padaryti. Bandydama surišti savo sūnų ji pamatė, kad šiam beribiam uždaviniui nėra galo. Jos kūnas žliaugė prakaitu, o plaukai jos išsidraikė. ||33||

Kol Kṛṣṇa stengėsi parodyti savo užsispyrimą, Yaśodos pastangos nedavė jokių vaisių, tarsi planetos būtų buvusios nepalankioj padėtyje. Suprasti galima, jog kai jo protą sujaudino jos nuovargis, jis buvo surištas tom dviem virvutėmis, kurias ji iš pradžių naudojo. Visos kitos virvės buvo nebereikalingos.

Veiksmo režisierė, Yogamāyā, pildanti jo troškimus, sukūrė šitą sceną dėl jo motinos, kuriai ji pasirodė tarsi iliuzija. O Yogamāyā taip elgėsi kas dieną.

 

Tūkstantis Śrī Rādhos vardų

Śrī Rādhā-sahasra-nāma

1 ir 2 tekstai

śrī-pārvaty uvāca

deva-deva jagannātha
bhaktānugraha-kāraka
yady asti mayi kāruṇyaṁ
mayi yady asti te dayā

yad yat tvayā pragaditaṁ
tat sarvaṁ me śrutaṁ prabho
guhyād guhyataraṁ yat tu
yat te manasi kāśite

Śrī Pārvatī tarė: O Viešpačių Viešpatie, o visatos šeimininke, O šeiminke, gailestingas savo bhaktams, jei esi gailestingas man, jei turi man malonės, tuomet, o Viešpatie, prašau pasakyk man viską, ką girdėjai, paslapčių paslaptį tavo spindinčioje širdyje.

3 ir 4 tekstai

tvayā na gaditaṁ yat tu
yasmai kasmai kadacana
tan māṁ kathaya deveśa
sahasraṁ nāma cottamam

śrī-rādhāyā maha-devyā
gopyā bhakti-prasādhanam
brahmāṇḍa-kartrī hartrī sā
kathaṁ gopītvam āgatā

O Viešpačių Viešpatie, prašau, pasakyk man tūkstantį transcendentinių Deivės Śrī Rādhā gopės, kuri įkvepia tyrai pasiaukojimo tarnystei, vardų, kurių tu niekuomet niekam nepasakojai. Kodėl Deivė, kuri kuria ir naikina visatas, yra gopė?

Tekstas 5

śrī-mahādeva uvāca

śṛṇu devi vicitrārthāṁ
kathāṁ pāpa-harāṁ śubhām
nāsti janmāṇi karmāṇi
tasyā nūnaṁ maheśvari

Viešpats Śiva tarė: O deive, o karaliene, prašau išklausyk šią palankią ir pačią nuostabiausią tiesą, sunaikinančią nuodėmes: Neegzistuoja Jai nei gimimo nei materialios veiklos.

Tekstas 6

yadā hariś caritrāṇi
kurute kārya-gocarāt
tadā vidhātṛ-rūpāṇi
hari-sānnidhya-sādhinī

Kai Viešpats Hari iš pareigos atlieka veiklą (materialiame pasaulyje), ji, trokšdama būti šalia Jo, įgyja daugybę skirtingų pavidalų.

Tekstas 7

tasyā gopītva-bhāvasya
kāraṇaṁ gaditaṁ purā
idānīṁ śṛṇu deveśi
nāmnāṁ caiva sahasrakam

Aš jau paaiškinau tau, kodėl Ji yra gopė. O deive, dabar prašau paklausyk Jos tūkstančio vardų.

 

Demono Trinavartos istorija

Ištrauka iš Jīvos Gosvāmio "Gopala Campu", 1 dalies, 7 skyriaus:

 

Kai praėjo vieneri džiaugsmo kupini metai, vieną dieną vyresni vyrai ir moterys buvo užsiėmę savo darbais, o Yaśodā kieme rūpinosi Kṛṣṇa.

Ji glaudė savo veidą prie Kṛṣṇos veido ir jį bučiavo. Kalbėjosi su juo ir juokėsi prajuokindama jį. Yaśodā net sumirko nuo gausaus laimės lietaus. ||4||

Nužudęs Pūtaną ir Śakatāsurą Kṛṣṇa Kaṁsos planus suardė, todėl šis pasiuntė Tṛnāvartą, ypatingai nekenčiantį pusdievių. Skriedamas danguj dar iš toli jis matė vaiką ir galvojo:

„Šis tamsaus gymio vaikas sėdi motinai ant kelių didžiulio pastato kieme. Visus priversdamas drebėti, paimsiu motiną ir vaiką su savim į dangų. Norėdama prigauti juos, Pūtanā pasirinko kitą formą, Śakaṭa neregimas slėpės vežime. O aš įgysiu dar kitokią formą negu jie – vėjo pavidalu į Vrają įsiveršiu.“

Yogamāyā, ieškodama žaidimams galimybių, įėjo į Kṛṣṇos kūną ir apreiškė savo galią Kṛṣṇą atskirdama nuo motinos. Savo jėgomis Yaśodā nebegalėjo išlaikyti Kṛṣṇos svorio, nors jis tebuvo dar švelnus kaip žydras lotosas. Nustebusi, staiga padėjo jį ant žemės susimąsčius: „Juk niekas kitas nepakeltų tokio svorio.“ Ji medituoti pradėjo šios visatos antaryāmī. Išsigandusi, ji troško garbint Viešpatį, norėdama išvengt nelaimės.

Įgijęs viesulo pavidalą Tṛṇāvarta pačiupo vaiką, tarsi užnerdamas ant kaklo kilpą, ir apipylė Vrają kietų akmenų kruša, beveik sunaikindamas viską. Tiek judantys tiek nejudantys padarai siaubingai išsigando.

Kai viesulas užpuolė, gūdi tamsa apgaubė ne tik kiekvieną daiktą, bet taip pat kiekvieno širdį. ||5||

Kol blogio demonas kamavo žmones, iš baimės jie vienas su kitu kalbėjo.

Pasiutęs vėjas dangun pakėlė sudužusių puodynių šukes ir kėlė triukšmą kaip griaustinis. Medžius išvartė, atimdamas iš jų gyvybę, namus sugriovė, tvartus: „Ach! Nesėkmė! Kas gi čia vyksta? Švelnus vaikelis žydro lotoso spalvos štai ten!“ ||6||

O Nandos namuose grėsmės metu Yaśodā nebematė Kṛṣṇos ten, kur anksčiau padėjo jį. Mylėdama vaikelį labiau nei karvė myli savo vaiką, Yaśodā prarado sveiką nuovoką, ir sąmonei aptemus tapo tarsi žemė. ||7||

Nurimus vėjui Yaśodā negalėjo rast sūnaus! Ji susijaudino kaip karvė, praradus ką tik gimusį veršelį, nebesuvokdama ką žmonės sako. ||8||

Pradedant Yaśodā visur aplinkui žmonės ėmė garsiai verkti. Visa Gokula buvo kupina raudų, vaitojimo.

Nebesuvokdami juos supančios nelaimės, piemenys bėgiojo ir visi paskendo sielvarto vandenyne.

Kai Tṛṇāvarta pavogė jos Kṛṣṇą, Yaśodos kūnas tapo jai našta, lygiai taip pat kitiems – jų kūnai. Atrodė, kad jų kūnai tuoj suirs. ||9||

Visos moterys raudojo. Yaśodā mąstė: „O Rohiṇī! Tu man numirt neleidi, ką gi man daryti? Jei nematysiu savo vaiko, argi aš nemirsiu?  Kaip Vrajos viešpačiui išdrįsiu veidą rodyti?“ Jei kas susimąstys apie Yaśodos sielvartą, jai stovint ties mirties slenksčiu, ach, jo širdis kaip ghi ištirps. Kaip galima šią sceną aprašyti? Ką galima dar pasakyti? Madhukaṇṭha, pergyvendamas, kad visi praras savitvardą, tuoj pat pradėjo pasakoti.

Kai Kṛṣṇa, kuris teikia džiaugsmą, buvo nuneštas į dangų, jo artimieji, panardinti į nepakeliamo skausmo vandenyną, labai greit pasiekė palankų krantą.

Kaip išsigandęs vaikas rankom apkabinęs kaklą, Kṛṣṇa pradėjo smaugti demoną. Tarsi Varunos gyvatės kilpa jis apsivijo aplink Tṛnavartos kaklą. ||10||

Tvirčiau glėby suėmęs demoną už sprando, jis tapo vis sunkesnis. Štai demonas neįgali pakelti Kṛṣṇos, ir negali jo atsikratyti. Jis visiškai negali sustabdyti Kṛṣṇos! ||11||

Kṛṣṇa, kurio girliandos nuimt negalima, demono svorio ir gyvybės naštą sau paėmė. ||12||

Taip kaip žmogus, supainiojęs gyvatę su girlianda, auka gyvatės tampa, ir žmogus, sumąstęs, kad meška yra apklotas, įkliūna meškai, Kṛṣṇa apsivijo demoną ir pėdomis ir rankom. Kaip vėjo demonas įstengtų jį nupurtyt? ||13||

Jau demono gerklė užspringo, kvėpavimas ir jo gyvybės orai strigo. Nejau kvėpavimas ir gyvybės orai jį paliko? Ar jis jau mirė? ||14||

Demono kūnas krito iš dangaus su dideliu trenksmu į kiemą, pilną akmenų. Ir nors jo kūnas buvo toks stiprus, visi jo sąnariai išniro.

„Kas gi čia? Iš kur jisai nukrito?“ Apsupę mirusiojo kūną jie šnekėjo. Tada ant demono krūtinės jie pamatė Kṛṣṇą, kurio visi ieškojo. ||15||

Jie matė demoną išsprogusiom akim, ir vaiką ant krūtinės; jis dairėsi aplinkui, šią vietą padarydamas sėkminga. Greitai paėmę jį ant rankų, atidavė jį motinai. ||16||

Moterys, žodžius naudodamos kaip mantras, žadino Yaśodą.

Jos sakė: „O Yaśodā, kuri taip myli savo sūnų! Mirtis (šis demonas) jau mirė. Kurį mirtis paėmus buvo, gyvas.  Štai, imk jį!“ Naudodamos žodžius kaip mantras, o kaip vaistą - Kṛṣṇą, Yaśodai jos gyvybę sugražino. ||17||

Kaip indragopos vabalas atgyja nuo vandens pavasario metu, Yaśodāi gyvenimas sugrįžo atgavus vaiką, kurį negailestingai buvo demonas atėmęs. ||18||

Nanda, o su juo kiti, greit susirinko vietoje stebėdamiesi bet ir išsigandę. Jie negalvojo grįžti į namus, nes pergyveno tik dėl Kṛṣṇos. ||19||

Pametę Kṛṣṇą iš akių, matydami tik demoną, jie susirinko čia, kad pamatytų Kṛṣṇą, nes juos visus gi valdo tiktai meilė Kṛṣṇai. ||20||

Nanda, vaiko globėjas, lietė Kṛṣṇą virpančia ranka ir nužvelgė jį, kupinomis ašarų akim. Jis vaiką paėmė nuo motinos Yaśodos kelių. ||21||

Jie pergyveno, kad vaiko demonas nebūt sužeidęs.

Moterys įdėmiai apžiūrinėjo vaiko kūną, o Nanda taip pat žiūrėjo ypatingai, tarsi jis būtų jų visų tikroji savastis. Todėl kiekvienas jį norėjo kruopščiai apžiūrėti. ||22||

Kažkas, kas pergyveno dėl visų gerovės, Nandos akivaizdoje sunerimęs kalbėjo su kitais:

„Kas šis stiprus mėsėdis demonas, kur guli nužudytas? Kas tas berniukas, išvengęs demono nasrų? Kaip nusidėjėlį nužudo nuodėmės, žmogų be nuodėmės išgelbsti gerosios savybės. ||23||

Todėl labai teisinga, kad visus mus gera sėkmė aplankė.

Nors demonas pačiupo jį, jis grįžo pats, nudžiugindamas savo artimuosius. Kokias askezes, beribę premą ar labdarą atlikome ankstesniuose gyvenimuose, patenkindami Viešpatį! ||24||

O piemenys! Šis Nanda sklidinas didingos bhakti, kuri suteikia visą gėrį. Ką kitą, jei ne bhakti, mes galime atlikti šito vaiko dėlei? ||25||

Jeigu žmogaus mintis tesiekia tyro pasišventimo Viešpačiui, jam Viešpats tuo pačiu atlygins ir jo turtai tik didės. ||26||

O pusdieviai apie Kṛṣṇos ketinimus kalbėjosi: „Esu tik vaikas. Neskiriu, gerai kas, ar blogai. Laikau apsikabinęs kaklą bet kurio, kas paima mane ant kelių. Jei tu mirei, tai jau ne mano problema. Argi ne taip?“ ||27||

 

108 Krišnos vardai

108 Krišnos vardai užrašyti Brahmanda Puranoje, 2 Giesmės 36 skyriuje. Šiuos posmus pasakė Šri Šeša susirinkusiems išminčiams. Pirmą kartą lietuvių kalboje.

tasmāt puṇyataraṃ caitat stotraṃ pātakanāśanam /
nāmnām aṣṭottaraśatasyāhameva ṛṣiḥ priye // BndP_2,36.20 //

Štai pati palankiausia giesmė, sunaikinanti visas nuodėmes, 108 Krišnos vardai, kurie tokie brangūs išminčiams.

chando 'nuṣṭub devatā tu yogaḥ kṛṣṇapriyāvahaḥ /
śrī kṛṣṇaḥ kamalānātho vāsudevaḥ sanātanaḥ // BndP_2,36.21 //

Posmų metras – anuṣṭup; o Dievybė – joga, kuri žmogų padaro brangiu Krišnai.

Krišna – yra visų patraukliausias tamsaus gymio; Jis – sėkmės deivės Viešpats; transcendentinės sąmonės Dievybė; Amžinasis.

vasudevātmajaḥ puṇyo līlāmānuṣa vigrahaḥ /
śrīvatsa kaustabhadharo yaśodāvatsalo hariḥ // BndP_2,36.22 //

Jis – Vasudevos sūnus; Tyriausias, Žaidžiantis žmogišku pavidalu; Jis turi Šrivatsos ženklą (Lakšmi plaukų garbaną) ir Kaustubhos akmenį; Jis myli motiną Jašodą; Jis pavagia visų širdis.

caturbhujāt tacakrāsi gadā śaṅkhādyudāyudhaḥ /
devakīnandanaḥ śrīśo nandagopa priyātmajaḥ // BndP_2,36.23 //

Keturiose rankose Jis laiko diską, vėzdą, kriauklę ir lotoso žiedą. Jis Devaki sūnus; Sėkmės Deivės šeimininkas; piemenų karaliaus Nandos brangusis sūnus.

yamunāvegasaṃhārī balabhadra priyānujaḥ /
pūtanājīvita haraḥ śakaṭāsura bhañjanaḥ // BndP_2,36.24 //

Balabhadros, kuris sustabdė upės Jamunos tėkmę, brangus jaunesnis brolis. Jis atėmė gyvybę iš Pūtanos ir sunaikino demoną Šakatasurą.

nanda vraja janānandī saccidānanda vigrahaḥ /
navanīta viliptāṅgo navanītanaṭo 'naghaḥ // BndP_2,36.25 //

Jis suteikia džiaugsmą Nandai ir Vradžos gyventojams; Jis yra amžinybės, pažinimo ir laimės pavidalas. Jis šoka, visas išsitepęs sviestu; ir yra be nuodėmės.

navanīta navāhāro mucukunda prasādakaḥ /
ṣoḍaśastrī sahasreśas tribhaṅgī madhurākṛtiḥ // BndP_2,36.26 //

Jis – mažasis sviesto vagis; Jis maloningas Mučukundai; Jis 16000 žmonų vyras; Jis išsilenkęs trijose vietose; todėl Jo pavidalas labai žavus.

śukavāgamṛtābdhīndur govindo yogināṃ patiḥ /
vatsavāṭacāro ‘nanto dhenukāsura bhañjanaḥ // BndP_2,36.27 //

Jis – Mėnulis, patekėjęs iš Šukadevos Gosvamio nektariškų žodžių vandenyno; Jis Govinda – karvės, žemės ir jausmų džiaugsmas. Jis – visų jogų valdovas; Jis beribis Viešpats, ganantis veršelius; Jis sunaikino demoną Dhenukasurą.

tṛṇī kṛta tṛṇāvarto yamalārjuna bhañjanaḥ /
uttālatāla bhettā ca tamāla śyāmalākṛtiḥ // BndP_2,36.28 //

Demoną Trinavartą jis padarė nereikšmingu kaip žolę; Jis nulaužė Jamalardžunos medžius; taip pat Jis nulaužė labai aukštas palmes; Jo gymis tamsus kaip Tamalo medis.

gopagopīśvaro yogī sūryakoṭisamaprabhaḥ /
ilāpatiḥ paraṁ jyotir yādavendro yadūdvahaḥ // BndP_2,36.29 //

Jis - piemenų ir piemenaičių Viešpats; Jogos galių šeimininkas; Jis  skaistesnis už milijonus saulių; Jis – žemės deivės Viešpats; transcendentinis švytėjimas; Jadu dinastijos valdovas; geriausias Jadu dinastijos palikuonis.

vanamālī pītavāsāḥ pārijātāpahārakaḥ /
govardhanācaloddhartā gopālaḥ sarvapālakaḥ // BndP_2,36.30 //

Jis pasipuošęs miško gėlių girlianda; Jo drabužiai ryškiai geltonos spalvos; Jis atėmė iš Indros Paridžatos medį; Jis laiko iškėlęs Govardhano kalną; Jis – karvių globėjas; Jis - visų gyvų esybių sergėtojas.

ajo nirañjanaḥ kāmajanakaḥ kañjalocanaḥ /
madhuhā mathurānātho dvārakānāyako balī // BndP_2,36.31 //

Jis yra Negimusis; materialios gamtos nesuteptas; Jis Kupidono tėvas; Jo akys neramios kaip paukščiai Kandža. Jis nužudė demoną Madhu; ir yra Mathuros miesto Viešpats. Jis – Dvarakos miesto herojus; ir yra labai stiprus.

vṛndāvanāntaḥ sañcārī tulasīdāma bhūṣaṇaḥ /
syamantaka maṇerhartā naranārāyaṇātmakaḥ // BndP_2,36.32 //

Jis vaikšto po Vrindavano miškus; Jis pasipuošęs Tulasi lapelių girlianda; Jis atėmė Syamantakos brangakmenį iš Džambavano; ir yra išminčių Nara ir Narajana gyvenimas.

kubjā kṛṣṭāṁbara dharo māyī paramapūruṣaḥ /
muṣṭikāsura cāṇūra mallayuddha viśāradaḥ // BndP_2,36.33 //

Jis ištiesino kuprę merginą paėmęs ją už smakro; Jis - iliuzinės energijos Majos Viešpats; Jis – Aukščiasias Dievo Asmuo. Jis išmaningai kovėsi imtynėse su Muštika ir Čanura.

saṃsāravairī kaṃsārir murārir narakāntakaḥ /
anādi brahmacārī ca kṛṣṇā vyasana karṣakaḥ // BndP_2,36.34 //

Jis sąlygotos materialios egzistencijos priešas; karaliaus Kamsos priešas; demono Muros priešas; Jis padarė galą demonui Narakasurai. Jis neturi pradžios; Jis – veda transcendencijos keliu; Jis išvadavo Draupadę ir daugybės nelaimių.

śiśupālaśiraschettā duryodhanakulāntakaḥ /
vidurākrūra varado viśvarūpa pradarśakaḥ // BndP_2,36.35 //

Jis nukirto Šišupalos galvą; ir padarė galą Durjodanos dinastijai. Jis palaimino Vidurą ir Akrūrą; ir parodė Ardžunai Visatos pavidalą.

satyavāk satya saṅkalpaḥ satyabhāmārato jayī /
subhadrā pūrvajo viṣṇur bhīṣma mukti pradāyakaḥ // BndP_2,36.36 //

Jo žodžiai visada teisingi; Jo norai visada tiesūs; Jis patenkintas savo žmona Satjabhama; ir Jį lydi pergalės. Jis – vyresnysis Subhadros brolis; visa persmelkiantis Višnu; Jis suteikė Bhišmai mukti – išsivadavimą.

jagadgurur jagannātho veṇunāda viśāradaḥ /
vṛṣabhāsura vidhvaṁsī bāṇāsura karāntakaḥ // BndP_2,36.37 //

Jis - viso pasaulio guru; pasaulio Viešpats; Jis labai išmaningai groja fleita. Jis nužudė demoną Vrišabhasurą; o taip pat padarė galą demonui Banasurai.

yudhiṣṭira pratiṣṭhātā barhi barhāvataṁsakaḥ /
pārthasārathir avyakto gītāmṛtamahodadhiḥ // BndP_2,36.38 //

Jis karūnavo Judhišthirą pasaulio imperatoriumi; Jo galvą puošia povo plunksna. Jis buvo Ardžunos kovos vežimo važnyčiotojas; Jis – neišreikštasis; Jis yra didysis Bhagavad-gitos nektaro vandenynas.

kālīyaphaṇimāṇikya rañjitaḥ śrīpadāṁbujaḥ /
dāmodaro yajñabhoktā dānavendravināśakaḥ // BndP_2,36.39 //

Jo pėdos rausvos nuo rubinų ant gyvatės Kalijos gobtuvų. Jo pilvą motina Jašoda surišo virve. Tai Jis priima visas aukų atnašas; ir Jis sunaikina demonų valdovus.

nārāyaṇaḥ paraṁ brahma pannagāśanavāhanaḥ /
jala krīḍā samāsakta gopīvastrāpahārakaḥ // BndP_2,36.40 //

Jis yra Narajana – visų gyvų esybių prieglobstis; Jis aukščiausia Būtis; Jį nešioja erelis Garuda. Jis pavogė gopių drabužius, kai šios maudėsi Jamunos upėje.

puṇyaślokas tīrthapādo vedavedyo dayānidhiḥ /
sarva tīrthātmakaḥ sarva graha rūpī parātparaḥ // BndP_2,36.41 //

Jis šlovinamas pačiais gražiausiais posmais; Jo žmonės ieško šventose vietose. Apie Jį kalba visos Vedos. Jis – malonės vandenynas. Jis visų šventų vietų siela; ir visų planetų pavidalas. Jis visų aukščiausias.

ityevaṃ kṛṣṇadevasya nāmnāmaṣṭottaraṃ śatam /
kṛṣṇena kṛṣṇabhaktena śrutvā gītāmṛtaṃ purā // BndP_2,36.42 //

Štai 108 Viešpaties Krišnos vardai. Jie yra nektaras, kurio anksčiau klausėsi pats Krišna ir Jo bhaktai.

stotraṃ kṛṣṇa priyakaraṃ kṛtaṃ tasmān mayā śrutam /
kṛṣṇa premāmṛtaṃ nāma paramānandadāyakam // BndP_2,36.43 //

Šią giesmę, suteikiančią meilę Krišnai, aš sukūriau anksčiau. Šie Krišnos vardai, kupini meilės nektaro suteikia aukščiausią palaimą.

 

INDRADYUMNA SVAMIO VYASA-PUJA DNEPROPETROVSKE 2013m. Gegužės 3-7d.

INDRADYUMNA SVAMIO VYASA-PUJA DNEPROPETROVSKE 2013m. Gegužės 3-7d.

Kviečiame visus norinčius prisijungti prie organizuojamos grupės vykti į JŠ Indradyumnos Svamio Vyasą-pują Dnepropetrovske. Išvykimas iš Kauno planuojamas gegužės 1d. Grįžimas – gegužės 8d. Kuro išlaidos kelionei Kaunas-Dnepropetrovskas-Kaunas apie 1200-1400lt. Taigi kelionės kaina priklauso nuo norinčiųjų važiuoti skaičiaus. Lauksime entuziastų registracijos telefonu arba e-paštu.

Kontaktinis asmuo: Bhtn. Arina +370 69946614

FESTIVALIO PROGRAMA:

Gegužės 3d. Atvykimas. Prasadas šventykloje nuo 9.30 iki 15.30 + vakarinė programa.
Gegužės 4d. Šri Čaitanja Mahaprabhu ir Jo palydovai.
Gegužės 5d. Prisiminimai apie Šrila Prabhupadą. Iniciacijos.
Gegužės 6d. Gurudevo Vyasa-puja. Maha Kirtanas. Šventinis Prasadas.
Gegužės 7d. Rytinė programa. Prasadas nuo 10.00 iki 15.00. Išvykimas.

 
Kalendorius