Reklama
WebBanner.JPG
Reklaminis skydelis
Įėjimas



Komentarai
  • labai prasau nesmerkite iš pyrmo žvilksnio : :-)
  • as esu irmanto žemaičio dukra ir noriu pasakyti ka...
  • Ar galima valgyti saulegrazas per ekadsi?
  • nu geras 8)
  • Čia nepaminėtas atvejis, kai šventų vardų kartojim...
Pradžia

Skyrelyje ISKCON - Dialogas galite perskaityti pirmą kartą lietuvių kalba skelbiamą oficialų ISKCON'o pareiškimą apie tarpreliginį dialogą su Dievą tikinčiais žmonėmis.

Personalizmas, I dalis - Įvadas

Žmogus gyvena tarp dviejų polių: materijos ir būties

Žmogus nuolatos gyvena labai sudėtingoje situacijoje. Jis nieko nežino apie jį supantį pasaulį, bet yra verčiamas nuolatos rinktis, kaip suvokti jį supantį pasaulį ir save patį jame. Iš vienos pusės, jis aiškiai supranta, kad jį supa negyva materija, ir gyvybės šią materiją išjudina. Iš kitos pusės jis gyvena savo svajonių, idėjų pasaulyje, kur viskas animuota ir nėra nieko negyvo. Per vidurį, yra būtis, žmogus, kuris įprasmina tiek materijos, tiek įdėjų pasaulį.

Būti, suvokti, patirti

Kas yra nebūtinai suvokia, kad yra (tai materija).

Kas suvokia kad yra, neišvengiamai yra  (tai gyvybė), bet nebūtinai patiria savo buvimo pasekmes (jausmus).

Bet, kas patiria jausmus, neišvengiamai yra ir suvokia savo buvimą.

Personalizmas ir impersonalizmas

Dvi kategorijos žmonių gyvena šiame pasaulyje: impersonalistai ir personalistai.

Impersonalistai mano, kad idėjos ir svajonės yra iliuzija, o daiktų esmė neturi jokios sąsajos su forma. Vieni impersonalistai sako, kad žmogus yra materijos padarinys, kiti sako, kad žmogus yra būties dalis.

Personalistai sako, kad forma tik atkartoja esmę, o esmė įkūnija bet kokią formą.

Turbūt jokia kita mokykla taip nekovojo už personalizmą, kaip Gaudija vaišnavai.

Personalizmas ir impersonalizmas pažįstami ir apibrėžiami tik kaip priešprieša vienas kitam. Tačiau impersonalistai nekovoja su personalistais, nes jų manymu ši kova taip pat iliuzinė. Personalistai kovoja su impersonalizmu visomis išgalėmis. Plg. Rūpa Gosvamis BRS apie išsivadavimo menkumą cituoja beveik 50 posmų, nors iliustruodamas kitus dalykus pacituoja tik vieną ar kelis posmus.

Keturi impersonalizmo požymiai Indijos filosofijoje (Bhaktisiddhanta Sarasvati, „Bange Samajikata“[1])

1.       Juslių patirtis yra iliuzija.

2.       Materialus pasaulis yra vienintelis egzistuojantis. Čarvaka.

3.       Sąmonė yra laikinas materijos reiškinys. Budizmas

 

4.       Egzistuoja tik neduali būties sąmonė. Advaita Vedanta

Brahmai nerūpi žmonių kančios ir jų maldos (S. Radhakrišnan, „Indijos filosofija“)

Filosofija atsiranda iš praktiškų žmogaus poreikių. Jei mąstymo sistema nepaaiškina pagrindinių žmogiškų paskatų ir nesiderina su gilesne religijos prasme, ji negali susilaukti visuotinio pripažinimo. Filosofų spekuliacijos, kurios nesuteikia paguodos sielvarte ar kančioje, yra tik intelektuali pramoga, o ne rimtas apmąstymas. Šankaros absoliutas, dirbtinis, nejudrus, visiškai neturintis iniciatyvos ir įtakos, negali susilaukti garbinimo. Panašus į Tadž Mahalą, kuris nesuvokia jo keliamo susižavėjimo, absoliutas lieka visiškai abejingas savo garbintojų baimei ir meilei, o visiems tiems, kurie religijos tikslą suvokia kaip filosofijos tikslą – pažinti Dievą, reiškia pažinti Tiesą – Šankaros mokymas atrodo idealus mokslinio paklydimo pavyzdys. Jie jaučia, kad ši teorija nepatenkinama tiek natūralių instinktų, tiek išvystyto intelekto požiūriu.

Vienas bet ne Vienis, Būtybė, bet ne Būtis

Ar gilioje meditacijoje žmogus iš ties atranda vienybę su dievu, ar greičiau su savim?

"Kartais girdžiu sakant, esą bet kokie Aš ir Tu yra tik paviršius, tuo tarpu giliai po jais nebėra nei žodžio, nei atsako, tik pirmapradė būtis be jokio Priešais, todėl būtina nugrimzti nebylioje Vienybėje, o gyvenimui, kurį tenka gyventi, palikti jo reliatyvumą, užuot užkrovus jam šį suabsoliutintą Aš ir šį suabsoliutintą Tu su jų dialogu. Taip, iš savo paties niekada neužmirštinos patirties aš puikiai žinau, kad esama būsenų, kai atrodo, jog nukrito mus varžę asmeniškumo pančiai ir išgyvename tam tikrą nedalomą vienybę. Tačiau aš nežinau - o siela šitai mielai vaizduojasi ir, žinoma, turi vaizduotis (ir manoji kadaise taip darė), - ar toje patirtyje aš susivieniju su pirmaprade būtimi ar dievybe. Tai perviršis, kurio nebegali sau leisti atsakingas pažinimas. „Atsakingas“ reiškia tai, kad kaip žmogus, kuris įsikibęs laikosi tikrovės, apie anuos išgyvenimus galiu pasakyti tik tai, jog juose patiriu savęs paties nedalią vienybę, kuri neturi nei pavidalo, nei turinio. Galiu šią vienybę vadinti pirmaprade, ikibiografine, ir galiu manyti, jog ji nekisdama glūdi giliau negu visi biografiniai pokyčiai, giliau negu bet koks sielos vystymasis ar regresas; bet dalykiška, visiškai blaivi atsakingo pažinimo ataskaita rodo, kad ji yra tiesiog vienybė štai šios mano sielos, kurios „pagrindą“ atradau, „pagrindą“, kurio gelmė taip pranoksta visus pavidalus ar turinius, kad manoji dvasia jo negali nelaikyti pirmapradžiu pagrindu (Urgrund).

Be abejonės, mano sielos pamatinei vienybei svetima bet kokia šiame gyvenime patiriama įvairovė, tačiau jai tikrai nesvetima individuacija, nesvetima visų pasaulio sielų įvairovė, sielų, kurioms ji pati priklauso: ši vienkartinė, vienintelė, nepakartojama, neredukuojama, - ši sukurtoji siela. Viena iš žmonių sielų, o ne „visasielė“. Tokiabūtė (Sosein), o ne būtis apskritai.

Žmogaus jausmas nepajėgia atskirti nuosavo Aš vienybės nuo vienybės apskritai; mat tas, kas grimzdimo aktu ar vyksmu nusileido žemiau viso sieloje viešpataujančio daugio srities, tas negali patirti šio Daugio nebebuvimo kitaip, tik kaip nuosavą vienybę, kitaip tariant, savąjį nebebuvimą-įvairove kaip būties nebebuvimą-sudvejinta, kaip atskleistą arba pripildytą nedvejybę (Zweitlosigkeit). Buvimas vienu nebegali savęs suvokti šiapus individuacijos, tačiau taip pat negali suvokti ir šiapus Aš ir Tu dvejybės, mat atrodo, kad sielos paribio patirčiai „viena“ būtinai sutampa su Vieniu.

Tačiau išgyventą vienybę pažįsta ir tas, kas gyvena dialogiškai. Tai yra būtent gyvenimo vienybė, vienybė, kurios, vieną kartą tikrai pasiektos, nebesunaikina jokios metamorfozės, vienybė, kuri nebegali būti padalinta į pilką kasdienybę ir „sudievintas“ aukštąsias valandas; tai vienybė nenutrūkstamo, neatitraukiamo buvojimo (Verharren) konkretybėje, kurioje girdime žodį ir galime bandyti išskiemenuoti atsaką." (Martin Buber, „Dialogo principas II“

Śrīmad Bhāgavatam (7.15.62-66) apie tikrą vienybę tarp Dievo ir gyvos esybės (bhakto) kalba kaip apie interesų vienybę (bhāvādvaita), darbų vienybę (kriyādvaita), aplinkos vienovę (dravyādvaita).

Personalizmas reiškiasi kas kartą ir ten, kur atrandame santykį

Vienyje negali būti santykio. Santykis gali egzistuoti tik tarp daugio.

Jei viskas yra tik sąmonė, ši sąmonė būtų nesąmoninga, nes tik suvoktų, bet nesuvoktų nieko, nes bet ko suvokimas jau būtų santykis tarp sąmonės ir suvokiamo objekto. Apie tai ir kalba Šankara ir budizmas.

Santykis egzistuoja fizikiniame pasaulyje.

Santykis egzistuoja kalboje, tarp skirtingų kalbos dalių, tarp skirtingų to paties žodžio formų.

Santykis egzistuoja kaip pamatinė idėjos idėja.

 



[1] Bañge Sāmājikatā reviews four types of nonpersonal thought in Indic philosophy. The first regards sensory experience as an illusion; thus it devalues the importance of the world while refraining from making final statements about the nature of absolute reality. According to Bañge Sāmājikatā, this perspective falls short because it cannot account for the enormous variety of objects found in the world. The second type is similar to the first in the sense that it refrains from drawing any conclusion about the nature of ultimate reality, but differs in the sense that it ascribes exclusive value to matter. As an example of this mode of thinking Bañge Sāmājikatā offers Carvaka’s radical materialism, which rejects any claim of an existence beyond the material world.  The third type of nonpersonalism denies the eternal reality of consciousness and strives for a state of senselessness beyond personal awareness. It conceives of consciousness as a transitory and external attribute that ceases to exist when the state of ultimate liberation is achieved. Bañge Sāmājikatā explains, in this regard, that unless one accepts the reality of conscious experience, neither the world nor knowledge itself can be proven to be real. The fourth type, represented by the philosophy of advaita, posits that ultimate reality consists of infinite nondual consciousness. In the liberated state, the seer is said to become one with this infinite consciousness after fully comprehending the falsity of projecting material attributes onto ultimate reality. The advaita perspective is viewed by Bhaktisiddhānta as a negating philosophy that resists any attempt to explain brahman in terms of features that even vaguely resemble those of this world (nirviśesa, or “without” viśesa, i.e., the differentiating element).

 

Vaišnavai ir Varnašrama

Yadavadas: O garbusis mokytojau, bhaktai turintys šeimas gyvena varṇāśrama sistemos prieglobstyje. Jei toks gṛhastha paliks varṇāśramą, ar jis gali būti vaiṣṇavu?

Anantadas: Ach! Vaiṣṇava-dharma yra labai plati ir atlaidi. Ji taip pat vadinama jaiva-dharma – visų gyvų esybių religija. Kiekvienas žmogus yra kvalifikuotas sekti vaiṣṇava-dharma. Net tie, kurie yra anapus kastų gali praktikuoti vaiṣṇava-dharmą ir gyventi kaip šeimos žmonės. Jiems varṇāśrama neegzistuoja. Kas laužo varṇāśramos nustatytas taisykles sannyāsai, bendraudami su bhaktais gali įgyti tyrą bhakti. Tada jie gali tapti šeimyniniais bhaktais. Jiems varṇāśramos taisyklės negalioja. Kas dėl savo blogų poelgių paliko varṇāśramos sistemą, vis tik kartu su savo vaikais gali priimti tyros bhakti prieglobstį ir bendrauti su bhaktais. Tuomet jie yra šeimyniniai bhaktai, bet jie nėra varṇāśramos sistemos dalis. Šeimyniniai bhaktai yra dviejų tipų: Tie, kurie priklauso varṇāśramos sistemai, ir tie, kurie nesilaiko varṇāśramos sistemos.

Yadavadas: Kuris iš šių dviejų yra geriausias?

Anantadas: Kas turi daugiau pasiaukojimo, jis yra geriausias. Jei nei vienas neturi pasiaukojimo, tuomet materialiu požiūriu varṇāśramos pasekėjas yra geresnis, nes jis yra doringas, o kitas anapus kastų. Tačiau dvasiniu požiūriu abu jie degradavę, nes nei vienas neturi pasiaukojimo.

(Šrila Bhaktivinode Thakur, „Jaiva Dharma“, 7 skyrius)
 

Mantros reikšmė - ištrauka iš Prabhupados laiško

Adresatas: Sri Padampat Singhania

1957 gegužės 7 d.

Mano brangusis Śrī Padampat Ji,

Tęsiant vakarykštį laišką, kurį aš tikiuosi tuo metu tu jau būsi gavęs, ir prisimindamas tavo prašymą duoti galingą Mantrą, kurią galima būtų paskleisti po visą pasaulį, aš noriu dar pridėti, kad paprastai prie kiekvienos Mantros pridedamas priešdėlis Namah. Kaip pavyzdžiui kurią dieną tu sakei Namah Śivaya. Praktiškai, ši Mantra nurodo į šventą Viešpaties Śivos vardą. Na reiškia neigimą, o Ma reiškia klaidingą ego arba Ahamkarą. Todėl Namah reiškia atsiduoti Śivos vardui. Kitaip tariant, pripažinti Viešpaties Śivos viršenybę reiškia Namah Śivaya. Todėl išvada tokia, kad Mantroje neišvengiamai įkomponuotas Dievybės vardas. Be to Mantra turi dvasinę galią, kurią į ją įdėjo Rišiai, tokie kaip Narada ir kiti. Lygiai taip pat magnetinė jėga įelektrina varį. Etimologinė abėcėlė yra labai stipriai pripildyta dvasinės galios, todėl visos Mantros, mininčios transcendentinį Dievo vardą turi būti suvokiamos tokia dvasia. Kai mes kartojame Mantrą, kurią mums davė autoritetai, šis procesas padeda bendrauti su Dievo Asmeniu garso bangomis, kurias materialiame pasaulyje mes suvokiame kaip fizikinį bangų virpėjimą. Galingos Mantros turi tokią galią, jei jos skamba teisinga linkme. Tiktai kartodamas Mantras žmogus gali sudvasinti visą savo egzistenciją, lygiai taip pat kaip karštis gali sklisti sferiniuose objektuose. Mantra Siddhi reiškia visišką išsivadavimą. Todėl nėra skirtumo tarp švento vardo ir Mantros. Man reiškia protas, o tra – išvadavimas. Tai kas išvaduoja iš proto spekuliacijų yra vadinama „Mantra“. „Mantra Siddhi“ reiškia peržengti grubų ir subtilų mentalinį lygmenį.

Šiame amžiuje visos Mantros, kurios gali mums padėti pasiekti tobulumą iki pat Dievo karalystės – jos visos buvo sutelktos į Hari-namą. Todėl Brhannaradiya Puranoje (38/126) ypatingai pabrėžiama Harinama:

harinama harinama harinama eva kevalam
kalau nastyeva nastyeva nastyeva gatir anyatha

 

Šrilos Prabhupados paskaita, BG 1.37-39

Kviečiame pasiklausyti Šrilos Prabhupados paskaitos. Bhagavad-gita, 1 skyrius, 37-39 posmai. Paskaita skaityta Londone, 1973 liepos 27 dieną. Paskaitos tema: Vienintelis būdas išgelbėti žmonių visuomenę.

 

Atnaujintas vaišnavų dainynas

Atnaujintas Gaudija vaišnavų dainynas lietuvių kalba. Pasikeitimai: pačioje pradžioje atsirado visos standartinės mangalacaranos maldos ir ačarjų pranama mantros. taip pat išverstas Prabhupados komentaras hare krišna maha mantrai, išverstas Narottama dasa Thakuro bhajanas Vaišnava vijnapti, bei pataisytos kelios klaidos vertime. Dainynas turi versijas pdf, ebub ir mobi įvairioms skaityklėms ir planšetėms.

Labai dėkojame atidiems skaitytojams už praneštas klaidas. Jūsų dėka dainynas gali tapti dar geresnis. Amazon Kindle skaityklių turėtojai  gali atsisiųsti dainyną .mobi formatu, o iPad, Kobo ar kitų skaityklių savininkai gali atsisiųsti .epub formatu.

Kasdieninės ir retesnės giesmės surinktos į vieną rinkinį per daugelį metų. Giesmės su lietuviškais vertimais. Jei rasite klaidų, prašome apie jas pranešti komentare apačioje. Taip pat jei norite šiame giesmyne matyti jums patinkantį bhadžaną, parašykite mums apie tai. Mes pabandysime surasti, išversti ir įtraukti į šį giesmyną. Iš karto atsiprašome, kad į giesmyną įtrauksime tik tas giesmes, kurias autoritetingomis laiko Gaudiya vaišnavai.

Nuoroda į giesmyną: http://www.krishna.lt/images/stories/books/dainynas.pdf

Nuoroda į mobi formatą amazon kindle skaityklėms: http://www.krishna.lt/images/stories/books/dainynas.mobi

Nuoroda į epub formatą iPad ir kitoms planšetėms: http://www.krishna.lt/images/stories/books/dainynas.epub

 

Šrilos Prabhupados paskaita, BG 1.36

Bhaktas turi visas gerasias savybes. 1973-07-26, Londonas

 

JAV Kongreso narės Tulsi sveikinimas Gita Jayanti proga, 2013 metai

{youtube}h-MtT5aYQug{/youtube}

 

Rūpa ir Jīva Gosvamiai apie bhakto savybes

Iš "Bhakti Rasāmṛta Sindhu", 2.4.270

yathā dāna-keli-kaumudyām (4) –
gabhīro ’py aśrāntaṁ duradhigama-pāro ’pi nitarām
ahāryāṁ maryādāṁ dadhad api harer āspadam api 
satāṁ stomaḥ premaṇy udayati samagre sthagayituṁ
vikāraṁ na sphāraṁ jala-nidhir ivendau prabhavati ||270||

Vertimas: Bhaktas yra tarsi vandenynas. Kaip Viṣṇu gyvena pieno vandenyne, taip Viešpats gyvena bhakto širdyje. Kaip vandenynas yra gilus ir neaprėpiamas, taip bhakto širdis yra mįslinga, neatskleidžianti savo savybių. Kaip vandenynas niekada nenuilsta, taip ir bhaktas nuolatos tarnauja. Sunku persikelti per vandenyną, bet vis tik jis turi pastovų krantą. Bhakto savybes taip pat sunku išvardinti, bet atrodo, kad jis šias savybes riboja. Bet kai bhaktas išsiugdo visišką premą, jis nebegali sustabdyti iš šios premos kylančių pokyčių širdyje, taip pat kaip vandenynas negali sustabdyti potvynio, kai virš vandenyno pakyla mėnulis.

Jīva Gosvāmio komentaras: Šis posmas yra abibendrinimas. Daugybė bhaktų (satāṁ stomam) turi natūralų mįslingumą (gabhīratva), kuris tampa priežastimi, kodėl jie slepia savo premą. „Turi ribas“ (maryādām) reiškia, kad bhaktas rodo savo gerų savybių ribas, kad išvengtų pasipūtimo. „Sunku iki galo suprasti“ (duradhigama-pāraḥ) reiškia, kad bhaktas iš tikrųjų turi nesuskaičiuojamas gerąsias savybes. Jos yra ir priežastis, kodėl atrodo, kad jos turi ribas. Kai kas nors mato gerą savybę pas bhaktą, bhaktas laiko ją reta išimtimi, o ne savo prigimtimi, nes nori ją paslėpti nuo viešumo. Nors bhaktas yra Viešpaties buveinė, bhaktas stengiasi šį faktą paslėpti. Bhaktas nebando išoriniais požymiais parodyti, kad pasiekė savo prigimtį ir kad mato Viešpatį tiesiogiai. Kalbant apie vandenyną, nors jis visuomet yra Viešpaties buveinė, pamatęs mėnulį jis patiria pokyčius (potvynius), nes mėnulio spinduliai (mėnulio palikuonys) užlieję vandenyną padaro jį tinkama vieta Viešpaties miego žaidimams.

 

Taip sunku tapti žmogumi

Durlabha Mānava-Janma

iš Bhaktivinodos Thakuros "Kalyāṇa-Kalpataru"

durlabha mānava-janma labhiyā saṁsāre
kṛṣṇa nā bhajinu—duḥkha kahibo kāhāre?

’saṁsār’ ‘saṁsār’, ko’re miche gelo kāl
lābha nā koilo kichu, ghaṭilo jañjāl

kiser saṁsār ei chāyābāji pray
ihāte mamatā kori’ bṛthā dina jāy

e deho patana ho’le ki ro’be āmār?
keho sukha nāhi dibe putra-parivār

gardabher mata āmi kori pariśram
kā’r lāgi’ eto kori, nā ghucilo bhram

dina jāy micha kāje, niśā nidrā-baśe
nāhi bhāvi—maraṇa nikaṭe āche bo’se

bhālo manda khāi, heri, pari, cintā-hīna
nāhi bhāvi, e deho chāḍibo kon dina

deho-geho-kalatrādi-cintā avirata
jāgiche hṛdoye mor buddhi kori’ hata

hāy, hāy! nāhi bhāvi—anitya e saba
jīvana vigate kothā rohibe vaibhava?

śmaśāne śarīr mama poḍiyā rohibe
bihaṅga-pataṅga tāy bihār koribe

kukkur sṛgāl sab ānandita ho’ye
mahotsava koribe āmār deho lo’ye

je deher ei gati, tā’r anugata
saṁsār-vaibhava ār bandhu-jana jata

ataeva māyā-moha chāḍi’ buddhimān
nitya-tattva kṛṣṇa-bhakti koruna sandhān

Nors žmogiška gyvybės forma yra pati rečiausia galimybė pasiekti dvasinį tobulumą, dabar aš karčiai sielvartauju. Taip yra todėl, kad kažkokiu būdu gimdamas gavau šią galimybę, bet nepasinaudojau ja, tuščiai leisdamas laiką ir negarbindamas Viešpaties Kṛṣṇos. Ach, kam aš papasakosiu savo nelaimės istoriją?

Apsivedęs ir įsipainiojęs į materialistišką šeimyninį gyvenimą, aš tuščiai eikvojau savo laiką. Niekada negavau apčiuopiamo rezultato ar nepaeinančios naudos.

Kas tai per pasaulis? Jis panašus į magiškų šviesų spektaklį, kuriame tiek daug šešėlių ir optinių apgaulių magiškai šoka priešais mano akis. Aš jaučiu tokį stiprų prisirišimą ir susitapatinimą su šiuo pasauliu. Taip diena veja dieną ir nėra jokios prasmės.

Kai šis kūnas negyvas nukris ant žemės, kas tuomet liks mano? Visi mano sūnūs ir mylimieji jau nebegalės suteikti man laimės.

Kiekvieną dieną dirbu sunkiai, kaip asilas, o dabar stebiuosi: Dėl ko aš taip sunkiai dirbu? Mane vis dar tebesupa daugybė iliuzijų.

Savo dienas praleidžiu be naudos, darydamas nereikšmingus darbus, o naktis prarandu užvaldytas miego. Per visas šias dvidešimt keturias valandas aš niekada nepagalvoju, kad žiauri mirtis visada stovi tiesiai priešais mane.

Sau įsivaizduoju, kad gyvenu visiškai be rūpesčių, kartais valgau daug, o kartais mažai, kaip man patinka. Kartais vaikštinėju po miestą dairydamasis į gražius dalykus, o kartais niekur neinu. Kartais dėviu prabangius drabužius, o jei būnu ne nuotaikoje, dėviu kažką paprasto. Aš gyvenu taip nerūpestingai, jog niekada nepagalvoju, kad vieną dieną turėsiu palikti šį kūną.

Iš tikrųjų mano varganą širdį persekioja nuolatinės baimės, kaip aš išlaikysiu savo kūną, savo namus, savo žmoną ir šeimos narius, kaip aš vykdysiu savo socialinius įsipareigojimus? Visos šitos baimės mane skausmingai žnaibo ir iš tikrųjų griauna mano intelektą.

Vaje, vaje! Kokia apgailėtina situacija! Aš pasinėręs į visus šiuos rūpesčius, bet niekada nepagalvojau, kad visi šie dalykai yra laikini ir labai greitai praeis. Kai aš mirsiu ir manęs nebebus, kas liks iš mano materialių turtų?

Kai mano kūną numes į kremavimo vietą, jis gulės ten be jokio judesio. Tada ten susirinks pramogauti daugybė varnų, peslių, skruzdėlių ir kirminų.

Visi gatvės šunys ir šakalai labai džiūgaus. Su didžiule ekstaze jie padarys mano kūną savo festivalio vieta ir švęs didelę puotą.

Tik pažiūrėkit, koks šito materialaus kūno galutinis tikslas. Pats nuostabiausias dalykas yra tai, kad visų materialių turtų - mano namų, šeimos ir draugų - laukia lygiai toks pat galas.

Todėl tiems, kas turi aštrų intelektą, aš patariu: „Prašau, palikite šias laikinas iliuzijas, kurias jums pakišo Māyā, ir ieškokite būdo, kaip gauti tyrą pasiaukojimą Viešpačiui Kṛṣṇai, nes tai yra vienintelė amžina tiesa.“

 

"Šventykla Jagannatha Puryje" - Bhaktivinode Thakura

Mūsų šventas ir saldusis meilės principas nors ir aiškiai suvokdamas, kad Viešpats yra visiškai nesąlygotas, vis dėlto turi kitokį požiūrį, nei racionalistas. Protas sako vieną dalyką, tačiau meilė nurodo priešingai. Protas sako man, kad Dievas neturi rūpesčių, bet meilė mato Dievo ašaras dėl jo vaikų, kurie pasidavė blogiui. Protas sako man, kad griežti Dievo įstatymai atlygina ir baudžia mane visiškai abejingai, bet meilė atskleidžia, kad Dievas atgailaujančiai sielai suminkština savo įstatymus. Protas man sako, kad nepaisant visos pažangos žmogus niekada nepalies Dievo, tačiau meilė pamokslauja, kad sielai atsivertus į dvasinę moterystę, Dievas, būdamas nesąlygotas, užmezga amžinos santuokos ryšius su išlaisvinta siela. Protas man sako, kad Dievas yra begalinė erdvė ir laikas, bet meilė nurodo, kad visų gražiausiasis Viešpats sėdi priešais mus kaip garbingas giminaitis ir mėgaujasi visais visuomenės džiaugsmais. Kaip su savo mažais vaikais besismaginantis tėvas, Dievas visoje žemėje barsto skanų ir įvairų maistą, tikėdamasis, kad jo vaikai naudos šį maistą savo labui. Bet vedami savo šventos ir tyros meilės Jį mylintys vaikai surenka visus išbarstytus palaiminimus ir, nepaisydami proto vien tik iš meilės jausmo, visus šiuos palaiminimus pasiūlo tėvui, kurį jie myli labiau nei savo gyvenimą.

Tėvas, atsakydamas į jų švelnius jausmus, vėl atiduoda vaikams tai, ką jie siūlo, sakydamas jiems švelniai: "O mano vaikai! Šie palaiminimai skirti jums!

Dėl savo natūralios meilės, jūs atnešėte juos mano malonumui, bet iš prigimties aš neturiu norų, kuriuos jūs turėtumėt pildyti. Tačiau aš priėmiau tą jūsų siūlomą dalį, kuri skirta man - jūsų tyrą meilę ir nešališką prieraišumą, kurio aš ypatingai trokštu. Paimkite šiuos saldžius dalykus ir džiaukitės jais.”

Šis nešališkos meilės procesas, kurio sausas protas niekada nesupras, sudvasina maistą, kurį mes valgome ir suteikia mums kasdieninį gyvenimo malonumą nepadarydamas žalos! Tokia yra nuoširdaus garbinimo sistema, kurią įgyvendinti gali vien tik aukštesnės klasės teistai. Mes negalime išreikšti to džiaugsmo, kurį dažnai patiriame, kai šventykloje ragaujame mahāprasādą! Šventumas, kurį mes su juo siejame, yra jo saldumas, todėl mes dažnai meldžiamės, kad juo džiaugtis galėtų visi žmonės.

("Šventykla Jagannatha Puryje") — Srī Bhaktivinoda Vānī Vaibhava. Sudarė ir klausimus užrašė SSri Sundarananda Vidyavinode. Išvertė Sri Bhumipati Das, išleido Sri Iswara Das ir Touchstone Media. Vrindavan. 2002.

 

Žodžių mūšis - vag yuddha

uttiṣṭharāt tarau me taruṇī mama taroḥ śaktir ārohane kā 
sākṣād ākhyāmi mugdhe taraṇim iha raver ākhyayā kā ratir me
vāteyaṁ nau-prasaṅge katham api bhavitā nāvayoḥ saṅgamārthā 
vārtāpītī smitāsyaṁ jita-giram ajitaṁ rādhayārādhayāmi

Kṛṣṇa: Mano brangi jaunoji panele, prašau, lipk į mano tarī (valtį, kuri vietininko linksnyje tampa tarau).
Rādhā: Argi aš turiu jėgų laipioti po medžius? (čia Rādhā žodį tarau laiko taru, medžio, vietininko linksniu.)
Kṛṣṇa: Mano brangioji, žavingoji, paklydusi panele, aš turiu omeny ne medį, o taraṇi (valtį).
Rādhā: Kodėl aš turėčiau norėti keliauti į saulę? (Čia ji interpretuoja žodį taraṇi kaip saulę).
Kṛṣṇa:  Tie žodžiai, kuriuos aš naudojau reiškia nau (valtį).
Rādhā: Visi tie tavo žodžiai skirti tam, kad mes būtume kartu? (Kaip įmanoma (neįmanoma), kad tarp mūsų būtų intymus ryšys?). (Čia ji interpretuoja žodį nau kaip mes).
Aš garbinu nenugalimą Viešpatį Kṛṣṇą, kuris laimingas šypsojosi, kai Śrī Rādha nugalėjo jį šiame žaismingame žodžių mūšyje.

Śrī Rūpa Gosvāmī , Padyavali, 270

 

Radhos apsireiškimas iš "Padma Puranos"

Padma Puranoje, Patala Khandoje yra pasakojama kaip Devarsi Narada pamatė Radhą, kai ši buvo dar maža mergaitė: „Kai Śrī Radha, kupina meilės Śrī Krišnai, nužengė į šį pasaulį, ji nusprendė nematyti šio pasaulio prieš tai nepamačiusi Śrī Krišnos, todėl ji nei karto neatmerkė akių. Vieną dieną Devarsi Narada pats atkeliavo pamatyti jos, ir kai jis pasakė Maharajui Vrišabhanu, kad nori išgydyti mažą mergaitę, Vrišabhanu jam pasakė:

ekāsti putrikā deva devapatnyupamā mama
kanīyasī śiśor asya jaḍāndha badhirākṛtiḥ
utsāhād buddhaye yāce tvāṁ varaṁ bhagavattama
prasanna dṛṣṭi-mātrena susthirāṁ kuru bālikām

(Padma Purana)

O Viešpatie! Aš turiu dukterį, kuri prilygsta deivėms, ir ji jaunesnė už šį vaiką (Śrīdamą), bet ji nebyli, akla ir kurčia. O didžiausias iš šventųjų! Aš labai noriu ją myluoti ir rūpintis ja, todėl maldauju tavęs šio palaiminimo: Prašau išgydyk šį vaiką savo patenkintu žvilgsniu!"

Kai Narada įžengė į namus ir pamatė Śrī Rādhą, jį užvaldė didžiulės emocijos ir jis pradėjo šlovinti ją saldžiai ir tuo pat metu pagarbiai.

āhūya bhānuṁ provāca nāradaḥ sarva śobhanam
evaṁ svabhāvā bāleyaṁ na sādhyā daivatair api
kintu yad gṛham etasyāḥ pada cihna vibhūṣitam
tatra nārāyano devaḥ sarva-devagaṇaiḥ saha
lakṣmīś ca vasate nityaṁ sarvābhiś caiva siddhibhiḥ
adyaḥ enāṁ varārohaṁ sarva bhūṣaṇa bhūṣaṇām
devīm iva parāṁ gehe rakṣa yatnena sattama

(Padma Purana)

Śrī Narada pašaukė Vrišabhanu ir pasakė jam apie pačią gražiausią mažąją mergaitę: "O karaliau! Tokia šios mažos mergaitės prigimtis! Net ir dievai negalėtų jos pagydyti! Tačiau tuose namuose, kur ji pastatys savo pėdą, apsigyvens Viešpats Narayana, sėkmės deivė Lakšmi ir visi mistiniai tobulumai! O didysis šventasis! Dabar tu turi kaip pačia aukščiausia deive labai dėmesingai rūpintis šia mergaite, turinčia gražius klubus, ir kuri yra papuošalų papuošalas!“

Nors Śrī Narada sakė tokius pagarbius žodžius apie deivę Śrī Rādhą, jie visiškai negalėjo sujaudinti Maharadžo Vrisabhanu tėviškos meilės vandenyno. Vrišabhanu tiesiog meiliai glostė ir sūpavo ją kaip mažą mergaitę.

 

Varaja Vipine - Bhaktivinode Thakura

varaja-vipine yamunā-kule, mañca manohara śobhita phule (1)

vanaspati-latā tuṣaye ākhi, tad upari kata ḍākaye pākhī (2)

malaya anilo  bahaye dhīre,  ali-kula madhu-lobheye phire  (3)

vāsantīra rākā urupa tadā, kaumudī bitore ādare sadā  (4)

emata samaye rasika-bara, ārambhilo rāsa mūralīdhara (5)

śata-koṭī gopī mājhete hari, rādhā-saha nāce ānanda kori (6)

mādhava-mohinī gāiyā gīta‚ harilo sakala jagata-cita (7)

sthābara-jaṅgama mohilā satī, hārāolo candrā-balīra mati (8)

mathiyā baraja-kiśora-mana, antarita hoya rādhā takhon (9)

bhakativinoda paramāda gaṇe, rāsa bhāṅgalo (āji) rādhā vihane (10)

Vradžos giraitėse, prie Yamunos kranto stovi brangakmeniais inkrustuoti sostai, papuošti šalia augančiomis įvairių metų laikų gėlėmis, kurios pražydo vienu metu.

Šiose giraitėse daugybė įvairių vijoklių ir vaisinių medžių pamalonina akį. Ant šių medžių šakų turi daugybė paukščių, kurie saldžiai gieda.

Iš Malajos kalnų švelniai pučia kvapnus vėjelis, aplinkui skraido spiečiai kamanių, godžiai ieškančių nektaro.

Pavasarinio mėnulio pilnatis pagarbiai skleidžia neišsenkančią gaivinančių spindulių srovę.

Tokiu tinkamu metu aukščiausias besimėgaujantis Mūralīdhara Śrī Kṛṣṇa, laikydamas rankose fleitą pradeda rāsos šokį.

Džiūgaudamas tarp milijonų meilių piemenaičių, jų viduryje Śrī Kṛṣṇa su dideliu malonumu šoka kartu su Rādhārāṇī.

Rādhā savo nuostabiu dainavimu sužavi Mādhavą ir pavagia visų gyvų būtybių protus.

Išvydusios gražiąją rāsa-līlā, visos judančios ir nejudančios būtybės pakeičia savo prigimtį, skaisčios moterys palieka savo dharmą, o Candrāvalī širdis nevaldomai tirpsta.

Sujaudinusi Vraja-Kiśoro širdį gausiomis meilės ir prielankumo išraiškomis Rādhārāṇī pradingo iš (vasanti) rāsos.

Bhaktivinoda dabar nujaučia kažkokią negandą, nes be Rādhos rāsos šokis sustojo.

Śata-Koṭi Gopī

śata-koṭi gopī  mādhava-mana, rākhite nārilo kori jatana (1)

veṇu-gīte dāke rādhikā-nāma, eso  eso  rādhe! ḍakoye śyāma (2)

bhāṅgiyā śrī-rāsa-maṇḍala tabe,  rādhā-anveṣaṇe calaye jabe  (3)

dekhā diyā rādhe! rākhoha prāṇa! boliya kāṅdaye kānane kāna (4)

nirjana kānane, rādhāre dhori, miliyā parāṇa juḍāya hari (5)

bole, tūhu vinā kāhāra rāsa? tūhu lāgi mora varaja-vāsa (6)

e heno rādhikā-caraṇa-tale, bhakativinoda kāṅdiyā bole (7)

“tuwā gaṇa-mājhe āmāre gaṇi, kinkorī koriyā rakho apani” (8)

Milijonai meilių piemenaičių negali išlaikyti Mādhavos dėmesio, nors jos taip sunkiai stengiasi.

Fleitos giesmė šaukia Rādhikos vardą, o Śrī Śyāmasundara prašo jos: „Ateik čia, ateik čia, Rādhā!“

Kai jis išeina ieškoti Śrīmatī Rādhikos, rāsos šokis sustoja.

Visur miške jos ieškodamas, Kāna verkia ir šaukia: „O mylimoji Rādhā, prašau, pasirodyk man. Suteik man savo darśaną ir išgelbėk mano gyvybę!“

Nuošalioje vietoje girios glūdumoje susitikęs Rādhiką, jis ją apkabina ir taip atgauna gyvybę.

Kṛṣṇa sako Śrīmatī Rādhikai: „Argi galima kalbėti apie rāsos šokį be tavęs? Tik dėl tavęs aš gyvenu Vrajoje.“

Verkdamas prie Rādhikos lotosinių pėdų Bhaktivinoda sako: „O Śrīmatī Rādhārāṇī, įtrauk ir mane į savo asmeninių palydovių sąrašą, padaryk mane savo tarnaite ir asmeniškai pasirūpink manim.“

 

Ramani śiromani - Bhaktivinode Thakura

Ramaṇī-Śiromaṇi

ramaṇī-śiromaṇi, vṛṣabhānu-nandinī, nīla-vasana-paridhānā 
chinna-puraṭa jini, varna-vikāśini, baddha-kavarī hari-prāṇā  (1)

ābharaṇa-maṇḍitā, hari-rasa-paṇḍitā, tilaka-suśobhita-bhālā 
kañculikāchāditā, stana-maṇi-maṇḍitā, kajjala-nayanī rasālā  (2)

sakala tyajiyā se rādhā-caraṇe, dāsī ho’ye bhaja parama-jatane (3) 
saundarya-kiraṇa dekhiyā jāhāra, rati-gaurī-līlā garva-parihāra (4)

śacī-lakṣmī-satyā saubhāgya bolane, parājita hoya yāhāra caraṇe (5) 
kṛṣṇa-vaśīkāre candrāvalī-ādi, parājaya māne  hoiyā vivādī (6)

hari-dayitā rādhā caraṇa preyāsī, bhakativinoda śrī-godruma-vāsī (7)

Śrīmatī Rādhārāṇī yra visų gražių jaunųjų merginų karūnos brangakmenis.  Ji yra mylimoji karaliaus Vrišabhanu dukra ir labai mėgsta dėvėti mėlynus drabužius. Visad žydintis jos gymio patrauklumas nugali lydyto aukso spindesį, o savo plaukų kasose ji įpinusi Śrī Kṛṣṇos gyvybę.

Śrīmatī Rādhārāṇī pasipuošusi dvylikos rūšių auksiniais papuošalais, kurie švyti kaip saulių vėrinys. Ji yra nenuginčijamas mokslo, kaip patenkinti Kṛṣṇą, autoritetas. Ant jos gražios kaktos spindi jos didžios sėkmės tilaka. Į brangakmenius panašias Jos krūtis dengia išskirtinės kokybės palaidinė, kuri yra jos prielankumo ir saldaus pykčio Kṛṣṇai išraiška. Jos akys meniškai apvestos juodu kajjalu, kuris yra jos suktas elgesys su savo mylimuoju.

Palik viską ir tapk neapmokama tarnaite prie Rādhārāṇės lotosinių pėdų. Tiesiog garbink ją ir tarnauk jai su dideliu rūpesčiu ir dėmesiu.

Pamačiusios tik vieną skaistų jos grožio spindulėlį, Rati (Kāmadevos žmona), Gaurī ir Līlā (Nārāyaṇos śakti) palieka visą savo išdidumą.

Jos geroji sėkmė tokia didelė, kad Śacī (Indros žmona), Lakṣmī ir Satyābhāma lieka nugalėtos prie jos lotosinių pėdų.

Candrāvalī ir kitos gopės varžosi su Rādhārāṇī dėl Kṛṣṇos prielankumo. Vis dėlto visos pripažįsta pralaimėjusios jai, nes tik ji viena kontroliuoja Kṛṣṇą.

Ṭhākura Bhaktivinoda yra labai brangus Śrī Hari, jis gyvena Godrumoje visiškai atsidavęs Śrī Gaurasundaros lotosinėms pėdoms. Vis dėlto jis yra patenkintas tik priėmęs Śrīmatī Rādhārāṇės lotosinių pėdų prieglobstį.

 

Posmai iš Bhakti Ratnakaros šlovinantys Śrī Rādhą

404. Kamoda-raga:

aju ki mangala abhireka sobhamaya
radhika ratana-simhasane bilasaya

jini' kancasona-rupa jhalamala kare
mukha-cande kata na candera mada hare

nirupama nayana-cahani-caru-sobha
prati anga-balani bhubana-mana-lobha

keba na a-ise e na sobha nirakhite
phira-ite nare ankhi bareka cahite

jaya jaya dhwani sabe kare cari pase
biyapre badyera dhwani e bhumi akase

nace kata sadhe loka lekha na-i tara
dadhi dudha haladi chadaya bhare tara

upajaye parama kautuka tile tile
e hena anande kari hiya na uthale

a-ila yacaka yata toraye labhaya
bhubana bharila yase narahari gaya

Kokia palanki ir šlovinga šiandien abhišeka. Sėdėdama ant savo brangakmeniais puoštos siṁhāsanos Śrī Rādhika atrodo nuostabi ir šlovinga.

Jos spindintis pavidalas nugali ką tik išlietą auksą.  Jos veido mėnulis atima išdidumą iš daugelio mėnulių!

Jos maloningo žvilgsnio žavesys yra neprilygstamas. Kiekviena jos kūno dalis sužavi viso pasaulio širdis.

Kas gali nežiūrėti į jos nuostabų grožį? Kartą į ją pažvelgus, neįmanoma nusukti akių šalin.

Visomis keturiomis kryptimis visi šaukia: „Jaya! Jaya!" Instrumentų muzika pripildė ir žemę ir dangų.

Kiek daug žmonių šoka? Aš negaliu suskaičiuoti. Žmonės mėto jogurtą, pieną ir ciberžolę.

Kiekvieną akimirką gimsta vis didesnė ir didesnė palaima. Palaima jau užlieja kiekvieno žmogaus širdį.

Visi, kurie prašo palaiminimų, yra patenkinami. Pasauliai prisipildė Śrī Rādhikos šlovės. Taip dainuoja Narahari dasa.

412. Kamoda-raga:

aju ki mangala-abhireka subha-krane
bilasaye radhika ratana-simhasane

dekha dekha o na rupa nayana bhariya
kun bidhi niramila ki madhuri diya

kanaka-kamini-dama rupa ki upama
candera garaba hare o-mukha-candrama

ki madhura madhura madhura madu hasi
bariraye sada-i amiya rasi rasi

bhubana-mohana-mana-mohana cahani
nayana nichani mina khanjana harini

jagat andhara kare kala-kesa-chata
bijuri-sikhare yena jaladera ghata

adhara-parase nasa besara su-bhanti
bhuru bhujangini ki e bhramera panti

madana muruche heri' cikurera abha
kanaka-manala jini' bhuja-yuga-sobha

jhalake anguri-guli campara kalika
ranga kara-tala nakhe phutila mallika

ki madhura gribara bhangima bakra pina
magapati nindi maja-khani ati krina

nirupama lalita nitamba parisara
ulata kadali uru parama sundara

carana-kamala-tale aruna-udaya
narahari-hiyara majhare bilasaya

Dabar, atėjus tinkamai akimirkai, prasidėjo palankioji abhišekos ceremonija. Sėdėdama ant savo simhasanos Śrī Rādhika atrodo nuostabi, šlovinga.

Pažvelk! Pažvelk! Pripildyki akis šlovingos formos žavesiu! Koks gi saldumas glūdi šitame pavidale!

O kokios gražios jos auksaspalvės draugės? Jos veido mėnuo atima mėnulio, švytinčio danguj, puikybę.

O koks saldžių saldžiausiasis saldumas švelnioj jos šypsenoj, kuri visad užlieja vis naujomis nektaro srovėmis.

Žavingas josios žvilgsnis sužavi visų pasaulių širdis. Net stirnos, žuvys ir khandžanos paukščiai garbina išdykusias ir neramias akis.

Juodi plaukai jos - kaip aklina tamsa, užpildanti pasaulius. Jos veidas ir plaukai juodi kaip debesys akinantis kaip žaibo blyksnis.

Jos nosies blizgantis papuošalas veik liečia lūpas. Jos antakiai - gyvatės juodos arba juodųjų bičių eilės.

Išvydęs Rādhikos plaukų puikumą Kāmadeva susijaudinęs be žado krito. Śrī Rādhikos rankų žavumas nugali auksinių lotosų stiebus.

Jos pirštai – spindintys čampakos pumpurai. Rausvi pirštų nagai lyg išsiskleidę mallikos žiedai.

Koksai žavus grakštus jos kaklas ir jos pilnos krūtys! Liemuo grakštesnis ir už liūto juosmenį.

Jos grakštūs klubai nepranokstami, o jos subtilios meilios šlaunys – lyg apversti bananų medžiai.

Rausvas saulėtekis ant jos lotosinių pėdų, spindi Narahari daso širdyje.

ahe śrīnivāsa dekho e ‘rāvala’ grāma; 
etha vṛṣabhānura vasati anupāma

śrī rādhikā prakaṭa hoilā eikhāne; 
yāhāra prakaṭe sukha vyāpilo bhuvane

āji ki ānanda vṛṣabhānura mandire; 
janmilā rādhikā devī kṛttikā udare

diśā daśa ālo kore rūpera chaṭāya; 
ye dekhe bāreka tāra tāpa dūre yāya

sukomala tanu jini kanaka labanī, 
āhā mari! kibā prati aṅgera balanī

jananī janaka dhṛti dharite nā pāre; 
koto sādhe cāṅda mukha dekhe bāre bāre

jaya jaya kalarave bharilo bhuvana; 
gāoye maṅgala gīta gopanarī-gaṇa

bājaye vividha vādya parama rasāla; 
nācaye sakala loka, bole bhālo bhālo

dadhi dudha haldi aṅgane chaḍāiyā; 
hāsaye hāsāya koto bhaṅgī prakāśiyā

vipra vandī-gaṇe dāna kore nānā bhāti;
dekhi ghanaśyāma onā rāṅga sukhe māti

„Tik pažvelk, Šrīnivasa, į kaimą vardu Ravala! Čia yra neprilygstama Maharajo Vrisabhanu buveinė.

Būtent čia apsireiškė Śrī Rādhika ir palaima pripildė visą pasaulį.

Kokia palaima čia, Vrišabhanu namuose – šiandien Rādhika devi apsireiškė iš Kirtidos įsčių! Jos kūno spindesys apšviečia visas dešimt pasaulio krypčių, atima sielvartą iš visų, kurie bent kartą jį pamato.

Jos švelnus kūnas spindi skaisčiau nei auksas. O Dieve! Tik pažvelkit į kiekvienos jos kūno dalies grakštumą!

Jos motina ir tėvas negalėjo nusiraminti, jie vėl ir vėl su nekantrumu žvelgė į jos mėnuliu spindintį veidą.

Šūksniai 'jaya! jaya!' pripildė visą pasaulį, o piemenų moterys dainavo palankias dainas.

Labai skoningai grojo įvairūs muzikiniai instrumentai ir visi žmonės šokdami kalbėjo: ‚Labai gerai! Bravo!‘

Svaidydamiesi kieme vienas į kitą jogurtu, pienu ir haldi jie kvatojo, juokavo ir rodė gausybę gestų.

Didžiulė labdara buvo išdalinta brāhmanams ir poetams, o Ghanašyama, tai regėdamas, išprotėjo nuo palaimos.“

anande vibhora, suramuni nara, 
praśaṁsita kīrtidāra 
garbha rūpa khani, mājhāre ye maṇi 
rādhā nāme camatkāra

yethā āvirbhūta, ho’ye sukhāpluta, 
korechena carācara 
rāvala nāmaka, gopa gopī dhenu, 
suveṣṭita manohara

vṛṣabhānu pura, prati sumadhura, 
piriti pravāha rāśi 
e hṛdaya mājhe, sadā yeno rāje, 
rahibo se rase bhāsi

Kupini palaimos pusdieviai, išminčiai ir kiti žmonės šlovina Kirtidą. Jos įsčios yra brangakmenių kasykla, iš kurių pasirodė šis stulbinantis brangakmenis vardu Rādhā.

Jos apsireiškimas panardino džiaugsme visas judančias ir nejudančias būtybes. Ši žavinga vieta vadinasi Rāvala. Joje gyvena daug piemenų, piemenaičių ir karvių.

Šis Vrišabhanu miestas sukelia labai stiprią saldžios meilės srovę. Lai ji užvaldo mano širdį, kad visuomet galėčiau joje plaukti.

 

Prahlada prašo prieglobsčio prie Viešpaties pėdų

trasto ’smy ahaṁ kṛpaṇa-vatsala duḥsahogra- 
saṁsāra-cakra-kadanād grasatāṁ praṇītaḥ
baddhaḥ sva-karmabhir uśattama te ’ṅghri-mūlaṁ 
prīto ’pavarga-śaraṇaṁ hvayase kadā nu

O visų trokštamiausias, kuris esi maloningas puolusioms sieloms. Man tenka bendrauti su demonais dėl mano praeities darbų, todėl aš labai pergyvenu dėl savo gyvenimo sąlygų šiame materialiame pasaulyje. Kada ateis ta akimirka, kai tu pakviesi mane į tavo lotosinių pėdų prieglobstį? Jos yra galutinis išsivadavimo iš sąlygoto gyvenimo tikslas.  (SB 7. 9. 16)

 

Bhagavatam klausymosi poveikis

śaṅke nītāḥ sapadi daśama-skandha-padyāvalīnāṁ
varṇāḥ karṇādhvani pathikatām ānupurvyād bhavadbhiḥ
haṁho dimbhāḥ parama-śubhadān hanta dharmārtha-kāmān
yad garhantaḥ sukhamayam amī mokṣam apy ākṣipanti

O kvailiai, kaip jums nepasisekė!  Aš manau, kad į jūsų ausis vienas po kito pateko visi Bhāgavatam dešimtos giesmės posmų skiemenys, nes dabar jūsų ausys nebenori girdėti apie pačius palankiausius gyvenimo tikslus: religingumą (dharmą), naudą (arthą) ir malonumus (kāmą), ir smerkia netgi ketvirtą tikslą, išsivadavimą, kuris yra visų palaimingiausias.

Rupa Gosvami, Bhakti-rasamrta-sindhu, 1. 2. 240

 

Bendravimo su bhaktais svarba

SB 1.18.13

tulayāma lavenāpi
na svargaṁ nāpunar-bhavam
bhagavat-saṅgi-saṅgasya
martyānāṁ kim utāśiṣaḥ

"Akimirksnio, praleisto su Viešpaties bhaktu, negali lyginti nei su rojaus planetomis, nei su išsivadavimu iš materijos, o ką jau kalbėti apie žemiškąsias malones – gėrybes, kurios skirtos mirtingiesiems."

Viśvanātha Cakravartī Ṭhākuro komentaras:

Šis posmas paaiškina, kiek daug turime kalbėti apie bendravimo su didžiais bhaktais, kurie tapo regimi mūsų akims, didžio vandenyno šlovę. Negalime lyginti bendravimo akimirkos su prie Viešpaties prisirišusiais bhaktais su karmos rezultatu - Svarga, ar su jñanos rezultatu - išsivadavimu. Visiškai negalime lyginti šio bendravimo su materialiomis malonėmis žmonėms šiame pasaulyje, tokiomis kaip karalystė. Taip yra todėl, kad bendraujant su bhaktais atsiranda ypatingai retos bhakti daigas. Net visų karmos ir jñanos rezultatų negalime lyginti su bendravimo su bhaktu akimirka, arba su mažyte sādhana-bhakti kruopelyte. Tad ką kalbėti apie ilgai trunkantį bendravimą su bhaktu, arba dar daugiau, ką kalbėti apie bhakti, kuri kyla iš tokio bendravimo! Ir dar daugiau, ką galėtume pasakyti apie premą, kuri yra šios bhakti rezultatas? Tokius palyginimus mini šis posmas. Prielaidai naudojama liepiamoji veiksmažodžio nuosaka. Kadangi ji naudojama kaip neiginys, prasmė yra ta, kad negalima net įsivaizduoti palyginimo tarp bendravimo su bhaktu ir kitų dalykų, taip pat kaip negalima lyginti Meru kalno su garstyčios grūdu. Veiksmažodis yra naudojamas daugiskaitoje, siekiant parodyti, kad šio teiginio niekas negali paneigti, nes tai yra daugelio nuomonė. Bendravimo su bhaktais, kurie prisirišę prie Viešpaties, svarbą galima paaiškinti remiantis šiuo posmu:

na tathāsya bhaven moho 
bandhaś cānya-prasaṅgataḥ 
yoṣit-saṅgād yathā puṁso 
yathā tat-saṅgi-saṅgataḥ

"Prisirišimas prie bet kokio objekto negali sukelti tokios stiprios aistros ir pančių, kokie kyla prisirišus prie moters, o dar labiau prisirišus prie žmogaus, kuris galvoja vien apie moteris." (SB 3.31.35)

Tuos, kurie bendrauja su vyrais, prisirišusiais prie moterų, kritikuoja labiau nei tuos, kurie bendrauja su moterimis. Taip pat bendravimas su bhaktu, prisirišusiu prie Viešpaties, šlovinamas ir trokštamas labiau nei bendravimas su Pačiu Viešpačiu.

 

Viešpaties pavidalo poveikis

smerāṁ bhaṅgī-traya-paricitāṁ sāci-vistīrṇa-dṛṣṭiṁ
vaṁśī-nyastādhara-kiśalayām ujjvalāṁ candrakeṇa
govindākhyāṁ hari-tanum itaḥ keśi-tīrthopakaṇṭhe
mā prekṣiṣṭhās tava yadi sakhe bandhu-sange ’sti raṅgaḥ

O mano drauge, jei dar nori pasidžiaugti savo draugais ir artimaisiais, nežiūrėk į Viešpaties Govindos pavidalą, kai Jis vaikštinėja šalia Keśī-tīrthos prie Yamunos upės kranto. Jo lūpose lengva šypsena, o kūnas išlinkęs trijose vietose. Jo akys viliūkiškai dairosi aplinkui; Jo raudoną ir švelnią kaip pumpuras apatinę lūpą liečia fleita. Jis visas spindi, pasipuošęs povo plunksna.

Rupa Gosvami, Bhakti-rasamrta-sindhu 1. 2. 239

 

Įgyvendinkite savo tikėjimą

Sacinandana Svami

Mano gyvenimas mūsų mažyčiame ašrame prie ežero yra ramesnis, nei jūs galite įsivaizduoti.Galvoti, rašyti, kartoti, skaityti, melstis, garbinti ir priimti daugybę svečių, kurie užsuka pas mus, įskaitant gulbes. Bet laikas nuo laiko mano ramybė sutrinka, kai tenka galvoti apie atsakymus į sunkius klausimus. Prieš kelias dienas toks klausimas atsidūrė mano pašto dėžutėje. Štai jis jums:

„Mano klausimas: kaip aš galiu sumažinti spragą tarp gilaus tikėjimo, kurį jaučiu Krišnai, kuris metams bėgant taip maloningai man suteikia galimybę „perskaičiuoti įmokas“, ir kasdienybės, kuri tikėjimą dažnai padaro nepasiekiamu.“

Štai kaip aš atsakiau:

Leisk iš giliausių savo širdies kampelių padėkoti tau už nuostabų klausimą, apie kurį aš galvojau pastarąsias kelias dienas. Mąstydamas apie jį aš atradau gilų įkvėpimą, tačiau man prireikė daugiau laiko suformuluoti atsakymą.

Turbūt taip pagrindinis klausimas visiems praktikuojantiems. Jis susijęs su tuo, kad tikėjimą reikia įgyvendinti.

Aš įsitikinęs kad tavo visaapimantį tikėjimą tau suteikė Krišna. Tai dieviška investicija iš aukščiau. O dabar tu turi išmokti – žingsnis po žingsnio – kaip įgyvendinti tai, kuo tu tiki. Kitaip tariant, kai Krišna įsikėlė į tavo gyvenimą, Jis nori, kad tu taip pat keliesi į Jo gyvenimą. Tau dabar teks užpildyti spragą tarp to, kuo tu tiki ir tavo tikrosios patirties. Patirtis yra geriausias įrodymas, kad kažkas yra tikra.

Aš mąstau apie tris žingsnius, kuriuos tau reikia žengti tikėjimo kelyje: Pagerinti savo praktiką, melstis dieviško įgalinimo ir nebijoti rizikos.

PAGERINK SAVO PRAKTIKĄ

Aš tikrai noriu tau padėti suprasti šį esminį momentą pasitelkęs trumpą istoriją, kuri tave įkvėps ir privers susimąstyti:

Kartą gyveno gerai žinomas šventasis. Jis gyveno kalno papėdėje, nedideliame šiaudiniame namelyje. Jis buvo senas, todėl nebegalėjo keliauti ir praktiškai gyveno vienas pats, mintimis paniręs į Viešpatį. Kai kurie jį laikė guru, kuris atsako į jų klausimus, todėl jį retkarčiais lankydavo žmonės. Tačiau dažniausiai jis buvo vienas pats.

Kartą iš savo olos kalnuose nusileido atsiskyrėlis. Jis girdėjo apie šventąjį ir tikėjosi iš jo gauti atsakymą į vidinę dilemą, su kuria susidūrė. Kai jis prisėdo, šventasis linktelėjo galva, parodydamas, kad jis gali kalbėti. „Aš labai gerai žinau, kas yra gyvenimo tikslas, aš tikiu šventraščiais ir praktika“, tarė atsiskyrėlis. „Ir vis dėlto aš dažnai nepajėgiu gyventi taip, kaip žinau, ir mane užvaldo bukumo bei skausmingos tuštumos širdyje debesys. Ką man daryti?“

Senas šventasis atsiduso ir ilgą laiką tylėjo. Tuomet ji tarė: "Prašau, ateik rytoj. Man pačiam įdomus atsakymas. Aš liksiu čia ir melsiuos.“

Kai atsiskyrėlis grįžo kitą rytą, šventas žmogus jau turėjo atsakymą: „Yra didelis vandenynas, su daugybe srovių bei bangų. Jis praktiškai neperplaukiamas. Kitame krante yra krištolo baltumo krantas. Truputį toliau pamatysi miestą auksuotais stogais, turgavietę, kur viską gali gauti nemokamai, šventyklas, kur Viešpats pats kalbasi su savo pasišventusiais tarnais.“

Tada senas šventasis vėl nutilo. Po kurio laiko jis intensyviai pažiūrėjo į lankytojo akis ir ryžtingai tarė: „Brolau, nustokime kurį laiką kalbėti apie tą vietą. Pradžiai tau reikia surasti valtį, valtininką, irklus ir kompasą.  Tada jis vėl nutilo.

Lankytojas suprato. Vietoje to, kad medituotų į savo dvasinį idealą (aukso miestą) jam reikėjo savo dėmesį nukreipti į procesą, kaip ten nusigauti.

Lygiai taip pat, aš manau, tau reikia susitelkti į savo praktiką - tarkime, valtį. Viską ką turi, sudėk į ją, pasitark su patyrusiais jūreiviais ir pasinaudok irklais. Yra labai sena daina, kuri apie tai kalba:

Kas keliaus, o kas keliaus, broliai?

hari-nama naukakhani om guru-khandari
sankirtana koroyala dubahu pasari

Šri Guru yra kapitonas, o kirtano dainininkai, mojuojantys pakeltomis rankomis, yra irklai. (Locana Dasa Thakura)

Šventas Hari vardas yra laivas, Šios dainos autorius įkvėpinėja toliau; Šri Čaitanjos Mahaprabhu malone, pučiant palankiems premos vėjams visos sielos gali perplaukti gimimų ir mirčių vandenyną.

Bet jūs paklausite: o kas yra kompasas? Mano nuolankiu supratimu, kompasas yra šventraštis, Šrimad Bhagavatam. Reguliariai klausantis šio tyriausio šventraščio, galima gauti visą šviesą, reikalingą eiti keliu net ir Kali-yugos tamsoje.

MELSK BHAKTI SU SKONIU

Greičiausiai tu tai jau praktikuoji, bet ar tavyje tai gyva? Ar tu patiri gilų skonį? Ačarjos kalba apie bhakti su nektaru ir bhakti be nektaro. Melsk tos bhakti su skoniu, kaip skęstantis žmogus meldžia laivo, kaip mirštantis iš troškulio meldžia vandens, kaip mylimasis meldžia senai prapuolusios mylimosios. Tik bhakti su skoniu paims tave anapus to, kur dabar esi.

Bet prašau, suprask, kad tu negali jėga skinti savo kelią į Dievo karalystę. Ne dėl tavo jėgos atsidaro tos durys, kurios veda toliau. Tos durys atsidaro tik iš vidaus, tik Viešpaties ranka. Tačiau mūsų pastangos gali parodyti Viešpačiui, kad mes nesame abejingi Jo dovanoms.Stropi praktika mus pastatys ten, kur mes galėsime priimti. Todėl pastangos yra svarbios, bet visada tik Jis nusprendžia kaip Jis atsilieps.Gal Jis tai jau padarė, bet kadangi tu tikėjaisi kažko kito ir žiūrėjai pro galinį langą, galėjai neatpažinti tų dovanų, kurios jau padėtos prie tavo durų.

PRADĖK DABAR IR RIZIKUOK

Aš visada sakiau, kad visas kelias pasimato tik tada, kai pradedi juo eiti. Ar kada nors stovėjai prie kelio, vedančio į mišką, ir nežinojai, kur jis nuves? Argi mes nesame susidūrę su klausimu: Ar man likti čia, ar eiti? O tada, kai surizikavę žengdavome į nežinomybę, dažniausiai būdavome maloniai nustebinti to, ką atrasdavome.

Štai paslaptis: Kai dvasiniame gyvenime eini pirmyn, niekuomet nesi vienas.Kiek stipriai nori žinoti, tiek Viešpats tau atsiskleis. Kiek dvasinę pažangą padarome gyvenimo prioritetu, tiek iš tikrųjų suprasime ir judėsime pirmyn - tai veikia iš karto. Jei tai bus svarbiausias dalykas gyvenime, mūsų pažanga bus labai sparti. Tikėjimas atgyja kaip maitinamas patirtimi. Tačiau jei jį padarysime antru ar trečiu prioritetu, idealo siekimas taps progresyviai lėtesnis, o spraga tarp to, kuo tikime ir ką patiriame, liks didelė.

Todėl prašau, pradėk su entuziazmu ir žinok, kad nesi vienas: Šiandien yra pirmoji tavo likusio gyvenimo diena.

Originalus straipsnis čia: http://www.sacinandanaswami.com/s1a741/inspiring-articles/live-your-faith.html

 

Śrī Śikṣāṣṭaka, 3 posmas

tṛṇād api su-nīcena
taror iva sahiṣṇunā
amāninā māna-dena
kīrtanīyaḥ sadā hariḥ

Pažodinis vertimas:

tṛṇāt api – už užguitą žolę; su-nīcena – menkesnis; taroḥ - medis; Iva – tarsi; sahiṣṇunā – su pakantumu amāninā – be išdidumo ar puikybės; māna-dena – rodydamas pagarbą visiems; kīrtanīyaḥ - giedoti; sadā – visada; hariḥ - šventą Viešpaties vardą.

„Tas kuris save laiko menkesniu už žolę, kuris yra pakantesnis už medį, kuris neieško pagarbos sau, bet visuomet pasiruošęs parodyti pagarbą kitiems, gali labai lengvai kartoti šventąjį Viešpaties vardą nuolatos.“

(Iš Caitanya Caritāmṛtos, Antya 20.21)

 
Kalendorius