Reklama
prabhupada.jpg
Reklaminis skydelis
Įėjimas



Komentarai
  • labai prasau nesmerkite iš pyrmo žvilksnio : :-)
  • as esu irmanto žemaičio dukra ir noriu pasakyti ka...
  • Ar galima valgyti saulegrazas per ekadsi?
  • nu geras 8)
  • Čia nepaminėtas atvejis, kai šventų vardų kartojim...
Pradžia

Kai Krišna vaikštinėja po ganyklas ir įvairias kitas vietas, nors medžiai žydi palaimoje, nėra klausimų ir nėra kam kalbėti. Nėra ko klausti ir nėra ko paaiškinti. Bet tai žavi bhaktų protus. (Jiva Gosvami, “Gopala Campu”, 1.37)

Viltis palaiko ir maitina mano egzistavimą.

Viltis palaiko ir maitina mano egzistavimą. Su šita viltimi man kažkaip pavyksta išgyventi diena po dienos, velkant savo gyvenimą per išsitempusį laiką. Šis nektariškas vilties vandenynas vilioja mane ir palaiko gyvybę. Bet mano kantrybė jau išseko; Aš nebegaliu kentėti ilgiau. Nebegaliu laukti nei vienos akimirkos. Jei tu (Radharani) neparodysi man savo malonės tuoj pat, man galas. Aš visiems laikams prarasiu bet kokią viltį. Aš nebenorėsiu gyventi ilgiau, nes tai būtų visiškai tuščia. Be tavo malonės aš negaliu iškęsti nei vienos akimirkos. Vrindavanas taip pat – man jis brangesnis už gyvybę – bet dabar aš juo bjauriuosi. Jis man sukelia skausmą ir visą laiką slegia. Ką jau kalbėti apie kitus, dabar man net ir Krišna bjaurus. Nors ir gėda sakyti tokius žodžius, bet aš net Krišnos negaliu mylėti, jei tu nepriimsi manęs į savo artimų tarnaičių ratą. O Radha, jei nesulauksiu tavo prielankumo, viso kito aš nenoriu.  Aš noriu tavęs ir tik tavęs. Aš negalėčiau turėti jokių santykių su niekuo, jei jie nebūtų susiję su tavim. Tu turi būti pirma, o tada kiti. Aš net negaliu galvoti apie tiesioginius santykius su Krišna be tavęs.

Raghunatha Dasa Gosvamis.

 

Posmai, šlovinantys Rādhą

Posmai, šlovinantys Śrīmati Rādhārānī iš „Śrī Caitanya Caritāmṛtos“ Ādi Līlos 4 skyriaus.

hlādinīra sāra ‘prema’, prema-sāra ‘bhāva’
bhāvera parama-kāṣṭhā, nāma—‘mahā-bhāva’

Hlādinī galios esmė yra meilė Dievui [prema], meilės Dievui esmė yra emocija [bhāva], o emocijos galutinė pakopa yra mahābhāva.

mahābhāva-svarūpā śrī-rādhā-ṭhākurāṇī
sarva-guṇa-khani kṛṣṇa-kāntā-śiromaṇi

Śrī Rādhā Ṭhākurāṇī yra mahābhāvos įsikūnijimas. Ji yra visų gerų savybių saugykla ir vertingiausias brangakmenis tarp visų gražiųjų Viešpaties Kṛṣṇos mylimųjų.

govindānandinī rādhā, govinda-mohinī
govinda-sarvasva, sarva-kāntā-śiromaṇi

Rādhā suteikia malonumą Govindai, ji taip pakeri Govindą. Ji yra pradžia ir pabaiga Govindai, ji – visų Jo mylimųjų karūnos perlas.

devī kṛṣṇa-mayī proktā
rādhikā para-devatā
sarva-lakṣmī-mayī sarva-
kāntiḥ sammohinī parā

"Transcendentinė deivė Śrīmatī Rādhārāṇī tiesiogiai yra kita Viešpaties Śrī Kṛṣṇos pusė. Ji yra visų sėkmės deivių centrinė figūra. Jos patrauklumo daugiau nei pakanka, kad patraukti visų patraukliausią Dievo Asmenį. Ji yra pirminė Viešpaties vidinė galia."

ataeva sarva-pūjyā, parama-devatā
sarva-pālikā, sarva jagatera mātā

Todėl Radha yra parama-devatā, aukščiausia deivė, ir visų garbinama. Ji yra visų globėja, ir visos visatos motina.

rādhā—pūrṇa-śakti, kṛṣṇa—pūrṇa-śaktimān
dui vastu bheda nāi, śāstra-paramāṇa

Śrī Rādhā yra pilnoji galia, o Viešpats Kṛṣṇa yra šios pilnos galios savininkas. Jie abu nesiskiria - taip liudija apreikštieji raštai.

 

O Radha! O Krišna!

 

Kirtana Melos 2012 paskaitos lietuvių kalba

Tik prieš kelias dienas baigėsi Kirtana Mela 2012, nuostabus renginys Vokietijoje, kuriame nuo ryto iki vakaro Harė Krišną mantrą dainavo patys geriausi ISKCON kirtanīyos. Siūlome jūsų dėmesiui vietoje darytus rytinių paskaitų įrašus su vertimu į lietuvių kalbą. Vertimas spontaniškas ir sinchroniškas, todėl labai geros kokybės čia nesitikėkite.

Sacinandana Svamis, rugsėjo 3 d.

Krišna Kšetra pr., rugsėjo 4 d.

Kadamba Kanana Svamis, rugsėjo 5 d.

Bhakti Vaibhava Svamis, rugsėjo 6 d.

Lokanatha Svamis, rugsėjo 7 d.

 

 

Aštuonios maldos šešiems Gosvamiams

Śrī Śrī Ṣaḍ-gosvāmy-aṣṭaka - Aštuonios maldos šešiems Gosvamiams

Šrīnivāsa Āčārja

Aš pagarbiai lenkiuosi šešiems Gosvamiams: Šrī Rūpa Gosvamiui, Šrī Sanātana Gosvamiui, Šrī Raghunātha Bhatta Gosvamiui, Šrī Džīva Gosvamiui, Šrī Gopāla Bhatta Gosvāmiui, kurie visuomet gieda šventą Krišnos vardą ir šoka. Jie yra tarsi meilės Dievui vandenynas ir vienodai brangūs džentelmenams ir neišmanėliams. Ką jie bedarytų, yra malonu visiems. Jie niekam nepavydi ir yra verti didžiausios pagarbos, nes jie gavo visus Viešpaties Čaitanjos palaiminimus. Taip jie užsiima misionieriška veikla, išvaduojančia visas sąlygotas sielas nuo nuodėmių naštos.

Aš pagarbiai lenkiuosi Šrī Rūpa Gosvamiui, Šrī Sanātana Gosvamiui, Šrī Raghunātha Bhatta Gosvamiui, Šrī Džīva Gosvamiui, Šrī Gopāla Bhatta Gosvāmiui, kurie, visų žmogiškų būtybių labui siekdami įtvirtinti amžinuosius religijos principus, su dideliu išmanymu bei kruopštumu studijuoja visus apreikštuosius šventraščius. Todėl juos gerbia visuose trijuose pasauliuose. Jie ypač prielankūs tiems, kurie priėmė jų prieglobstį. Gosvāmiai taip pasinėrę į transcendentinę meilės tarnystę Rādhai ir Krišnai, jog atrodo kaip bitės, apsvaigusios nuo Jų lotosinių pėdų nektaro.

Aš pagarbiai lenkiuosi Šrī Rūpa Gosvamiui, Šrī Sanātana Gosvamiui, Šrī Raghunātha Bhatta Gosvamiui, Šrī Džīva Gosvamiui, Šrī Gopāla Bhatta Gosvāmiui. aprašo transcendentines Viešpaties Gaurangos kurių tikėjimas toks turtingas ir su giliu išmanymu savybes, nes jų supratimas labai turtingas. Jie sunaikina sąlygotų sielų nuodėmingų darbų pasekmes, liedami ant jų transcendentinių giesmių apie Govindą nektarą. Su dideliu išmanymu jie plečia transcendentinės palaimos vandenyną ir gelbsti gyvąsias būtybes nuo išsivadavimo ryklės.

Aš pagarbiai lenkiuosi Šrī Rūpa Gosvamiui, Šrī Sanātana Gosvamiui, Šrī Raghunātha Bhatta Gosvamiui, Šrī Džīva Gosvamiui, Šrī Gopāla Bhatta Gosvāmiui, kurie atmetė visą aristokratišką bendravimą ir aplinką kaip nereikšmingą. Kad išvaduotų vargšes sąlygotas sielas, jie apsirengė tik kaupinomis, laikydami save elgetomis, tačiau, pasinėrę į ekstatinį gopių meilės Krišnai vandenyną, jie vėl ir vėl maudosi jo bangose.

Aš pagarbiai lenkiuosi Šrī Rūpa Gosvamiui, Šrī Sanātana Gosvamiui, Šrī Raghunātha Bhatta Gosvamiui, Šrī Džīva Gosvamiui, Šrī Gopāla Bhatta Gosvāmiui, kurie transcendentinėje Vrindāvanos žemėje, kur klega gegučių, gulbių, ančių bei neramių povų pulkai, kur medžių šaknys apsivijusios pačius įvairiausius brangakmenius, visuomet užsiėmę Rādhā-Krišnos garbinimu transcendentinėje Vrindāvanos žemėje, kur auga nuostabūs medžiai, kupini vaisių ir žiedų, kurių šaknyse susirinkę visi vertingi brangakmeniai. Gosvamiai yra visiškai kompetentingi suteikti gyvosioms būtybėms aukščiausio gyvenimo tikslo dovaną.

Aš pagarbiai lenkiuosi šešiems Gosvamiams, būtent Šrī Rūpa Gosvamiui, Šrī Sanātana Gosvamiui, Šrī Raghunātha Bhatta Gosvamiui, Šrī Džīva Gosvamiui, Šrī Gopāla Bhatta Gosvāmiui, kurie kartojo šventus Viešpaties vardus, giedojo kirtaną ir lenkėsi Viešpačiui įžaduose nustatytą skaičių kartų. Taip jie panaudojo savo vertingą laiką, ir atlikdami atsidavimo tarnystę visiškai įveikė miegą, valgį, poilsį ir kitus materialius poreikius. Laikydami save visiškai beverčiais, jie buvo sužavėti minčių apie palaimingai saldžias Radhos ir Krišnos savybes.

Aš pagarbiai lenkiuosi šešiems Gosvamiams, būtent Šrī Rūpa Gosvamiui, Šrī Sanātana Gosvamiui, Šrī Raghunātha Bhatta Gosvamiui, Šrī Džīva Gosvamiui, Šrī Gopāla Bhatta Gosvāmiui, kurie kartais buvo prie Rādha-kundos kranto ar prie Kalindos dukros Jamunos kranto, o kartais Vamšīvatoje. Jie visą laiką atrodo tarsi bepročiai, apkvaitę nuo meilės Krišnai, apreikšdami savo kūnuose visas ekstatines emocijas, o kartais, jų užvaldyti jie su didžiausiu malonumu dainuoja apie Viešpaties Hari nuostabias savybes.

Aš pagarbiai lenkiuosi šešiems Gosvamiams, būtent Šrī Rūpa Gosvamiui, Šrī Sanātana Gosvamiui, Šrī Raghunātha Bhatta Gosvamiui, Šrī Džīva Gosvamiui, Šrī Gopāla Bhatta Gosvāmiui, kurie išsiskyrimo jausmo apimti klaidžiojo po visą Vrindāvaną, garsiai šaukdami: „O Rādhe! Vradžos karaliene! O Lalita! O Nandos Maharadžo sūnau! Kur jūs esate dabar? Ar jūs dabar prie Govardhano kalno, sėdite po troškimų medžiais, ar vaikščiojate po mišką prie Jamunos kranto? Kur jūs esate?“

 

 

Ką daryti, jei galvoji kitaip nei tavo guru?

Trumpa ištrauka iš JŠ Sačinandana Svamio paskaitos. Paskaita labai ilga, todėl čia pateikiame tik atsakymus į kelis susijusius tarpusavyje klausimus apie tai, ką daryti, jei mokinio nuomonė skiriasi nuo dvasinio mokytojo, arba jei mokinys turi abejonių dėl dvasinio mokytojo veiksmų. Malonaus klausymo. :)

 

Nepatikimi kariai

dehāpatya-kalatrādiṣv
ātma-sainyeṣv asatsv api
teṣāṁ pramatto nidhanaṁ
paśyann api na paśyati

Ātma-tattvos žinių neturintis žmogus dėl nenugalėto prieraišumo kūnui, vaikams, žmonai - tiems bejėgiams jo „kariams“ - nesusimąsto apie svarbiausius būties klausimus. Net ir ganėtinai pažinęs gyvenimą, jis nesuvokia, kad jo laukia neišvengiama žūtis.

Komentaras: Materialų pasaulį vadina mirties viešpatija. Visos gyvosios būtybės - nuo Brahmos, kurio gyvenimas trunka tūkstančius milijonų metų, iki mikrobų, gyvenančių vos keletą sekundžių, - kovoja dėl vietos po saule. Taigi šis gyvenimas yra tikriausia kova su materialia gamta, kuri visiems mums ruošia žūtį. Gyvoji esybė gavusi žmogaus kūną pajėgi suvokti, kad yra viena iš šios didžios kovos dėl būvio dalyvių, tačiau dėl nenugalėto prieraišumo šeimos nariams, visuomenei, tėvynei ir kt., pasitelkusi į pagalbą savo fizinę jėgą, vaikus, žmoną, artimuosius ir t.t. ji nori laimėti kovą su nenugalima materialia gamta. Nors ji turi pakankamą patirtį, vis dėlto neįstengia suprasti, kad visa jos „kariauna“ - vaikai, giminaičiai, visuomenės nariai ir tėvynainiai - šioje didžioje kovoje pasmerkta žūti. Mūsų tėvai ar tėvų tėvai jau mirę, - apie tai vertėtų susimąstyti. Mūsų taip pat laukia mirtis, jos neišvengs ir mūsų vaikai - būsimieji tėvai. Kovoje su materialia gamta neliks gyvų - tai neginčijamai įrodo visa žmonijos istorija, tačiau kvailumas skatina žmones viltis, kad ateityje materialus mokslas padarys juos nemirtingais. Be jokių abejonių, ši žmogaus nemokšiškumą parodanti idėja yra klaidinga, ją tegalėjo pagimdyti visiškas gyvybės ir sielos esmės nesuvokimas. Materialus pasaulis mums tėra sapnas, neišsisklaidantis tik dėl to, kad esame pernelyg į jį panirę. Iš tikrųjų gyvos esybės su materialia gamta niekas nesieja. Didžiajame materialios gamtos vandenyne siaučia laiko bangos, o vadinamosios gyvenimo sąlygos, visa tai, kas iškyla prieš mus kaip mūsų fizinis kūnas, žmona, vaikai, visuomenė, tėvynainiai ir t.t. yra tarsi to vandenyno purslai. Neturėdami žinių apie savąjį „aš“, mes neišvengiamai tampame neišmanymo jėgų aukomis ir taip iššvaistome vertingą žmogaus gyvenimo energiją beprasmiams pastovių gyvenimo sąlygų, kurios neįmanomos materialiame pasaulyje, ieškojimams.

Maža to, kad mūsų draugai, giminaičiai, vadinamosios žmonos bei vaikai yra mirtingi, - jie dar apakinti paviršinio materialaus pasaulio spindesio, todėl negali padėti mums išsigelbėti. Ir vis dėlto saugumas mūsų sąmonėje išlieka neatsiejamas nuo šeimos, visuomenės, tėvynės sąvokų.

Materiali žmonijos pažanga - tai tarsi negyvėlio puošimas. Visi mes esame mirę kūnai, judantys vos keletą dienų, ir vis tiek visos mūsų jėgos skiriamos beprasmiškam šio negyvo kūno puošimui. Atskleidęs visą paklydusio žmogaus siekių beprasmiškumą, Śukadeva Gosvāmis nurodo tikrąją jo priedermę. Be ātma-tattvos žinių žmonės paklysta, bet Viešpaties bhaktai, iki galo suvokę transcendentinę tiesą, mato prieš save kelią.

Śrīmad Bhāgavatam, 2.1.4
 

Mathuros princesių meditacija į Krišną imtynių arenoje

"Śrīmad Bhāgavatam" 10.44.11-16

valgataḥ śatrum abhitaḥ
kṛṣṇasya vadanāmbujam
vīkṣyatāṁ śrama-vāry-uptaṁ
padma-kośam ivāmbubhiḥ

Tik pažvelkit į Kṛṣṇos lotosinį veidą, kai Jis bėgioja aplink savo priešininką! Nuo įtemptos kovos padengtas prakaito lašeliais, šis veidas panašus į lotosą pasidengusį rasa.

kiṁ na paśyata rāmasya
mukham ātāmra-locanam
muṣṭikaṁ prati sāmarṣaṁ
hāsa-saṁrambha-śobhitam

Argi jūs nematote Viešpaties Balarāmos veido? Jo akys paraudusios kaip varis iš pykčio Muṣṭikai, o jo grožį dar labiau sustiprina jo juokas ir pasinėrimas į kovą.

puṇyā bata vraja-bhuvo yad ayaṁ nṛ-liṅga
gūḍhaḥ purāṇa-puruṣo vana-citra-mālyaḥ
gāḥ pālayan saha-balaḥ kvaṇayaṁś ca veṇuṁ
vikrīdayāñcati giritra-ramārcitāṅghriḥ

Kokie gi dorovingi Vradžos krašto plotai! Juk ten klaidžioja ir pramogauja pats pirminis Dievo Asmuo, užsimaskavęs žmogiškais bruožais! Pasidabinęs nuostabiai margomis miško girliandomis, Jis groja savo fleita ir su Balarāma kartu gano karves, o jo pėdas garbina Viešpats Śiva ir deivė Ramā.

gopyas tapaḥ kim acaran yad amuṣya rūpaṁ
lāvaṇya-sāram asamordhvam ananya-siddham
dṛgbhiḥ pibanty anusavābhinavaṁ durāpam
ekānta-dhāma yaśasaḥ śriya aiśvarasya

Kokias askezes turėjo atlikti gopės? Savo akimis jos nuolat geria nektarą - Viešpaties Kṛṣṇos pavidalą, kuris yra viso meilumo esencija, kuriam niekas neprilygsta ir kurio niekas nepranoksta. Šis pavidalas yra vienintelė grožio, šlovės ir turtų buveinė. Jis savaime tobulas, visuomet gaivus ir ypatingai retas.

yā dohane 'vahanane mathanopalepa
preṅkheṅkhanārbha-ruditokṣaṇa-mārjanādau
gāyanti cainam anurakta-dhiyo 'śru-kaṇṭhyo
dhanyā vraja-striya urukrama-citta-yānāḥ

Vradžos moterys yra pačios sėkmingiausios, nes jų protas visada prisirišęs prie Kṛṣṇos, o jų gerklė springsta nuo ašarų, jos nuolatos dainuoja apie Jį melždamos karves, kuldamos grūdus, plakdamos sviestą, rinkdamos kurui karvių mėšlą, supdamos savo mažus verkiančius vaikus, šlakstydamos vandeniu grindis, tvarkydamos namus ir t.t. Savo išaukštintos Kṛṣṇos sąmonės dėka jos automatiškai gauna visa, ko trokšta.

prātar vrajād vrajata āviśataś ca sāyaṁ
gobhiḥ samaṁ kvaṇayato 'sya niśamya veṇum
nirgamya tūrṇam abalāḥ pathi bhūri-puṇyāḥ
paśyanti sa-smita-mukhaṁ sa-dayāvalokam

Išgirdusios Kṛṣṇą grojant savo fleita, kai ryte su karvėmis Jis palieka Vradžą arba vakare kartu su jomis grįžta namo, jaunosios merginos, gopės, greitai išbėga iš savo namų, kad pamatytų Jį.  Jos tikriausiai atliko daugybę dorovingų veiksmų, kad gali matyti Jį, einantį keliu, Jo besišypsantį veidą taip maloningai žvelgiantį į jas.

 

Grožis ir valdžia

Vienas iš pamatinių Śrīmad-Bhāgavatam filosofinių principų yra skirtumas tarp dviejų  iliuzijos tipų: Yoga-māyos ir Mahā-māyos, dvasinės ir materialios egzistencijos būsenų  atitinkamai.  Nors Kṛṣṇa yra Dievas, visagalė, visažinanti Aukščiausia Būtis, Jo artimieji palydovai dvasiniame pasaulyje myli Jį taip stipriai, kad regi Jį kaip savo mylimą vaiką,  draugą, mylimąjį ir t.t. Kad jų ekstazinė meilė galėtų peržengti visus paprastos pagarbos  ribotumus, jie pamiršta, kad Kṛṣṇa yra Aukščiausias visų visatų Dievas, ir tokiu būdu jų  tyra intymi meilė skleidžiasi be ribos. Kažkas gali manyti, kad jų veikla, su Kṛṣṇа  elgiantis kaip su bejėgiu vaiku, meiliu vaikinu ar žaidimų draugu, turėtų būti avidyos –  neišmanymo apie Viešpaties Kṛṣṇos kaip Dievo padėtį, pasireiškimas, bet Vṛndāvano  gyventojai faktiškai ignoruoja antraeilę Kṛṣṇos didybę ir intensyviai susitelkia į Jo beribį grožį, kuris yra Jo paties egzistencijos esencija.

 

Kṛṣṇa līla

Suprasti dievišką žaidimą (līlą) yra nepaprastai sunku, o dar sunkiau suprasti Kṛṣṇa-līlą.  Kadangi tai yra žaidimas, jis yra anapus logikos ir racionalumo. Ir vis dėlto jis nėra  nepagrindžiamas. Platonas kalbėdamas apie žmogiškas būtybes, vadino jas Dievo žaisliukais.[3]

Dievo gyvenimas yra anapus karminių reakcijų, priežasties ir pasekmės dėsnio. Jo  žaidimas yra laisvas veiksmas. Fenomenalus pasaulis yra Dievo žaidimas, ir vis dėlto Jis turi savo paties gyvenimą,  transcendentinį fenomenaliam pasauliui.

Absoliuto judėjimą gimdo džiaugsmas ir estetinis susižavėjimas. Žaidimui reikalinga galia, energija, arba gauta iš kitų, arba sukaupta savo. Viešpaties išraiškos, kuriose regimas vien Jo žaidimas, yra pačios galingiausios.

Mes priversti dirbti dėl susitapatinimo su materija ir užmaršties apie savo prigimtį ir dėl  tariamo poreikio, kylančio iš susitapatinimo. Išvaduotos sielos žaidžia ne dėl to, kad joms to reikia, o todėl, kad jos tokios yra.

Sanskritu dievai vadinami deva. Šis žodis kilęs iš div – žaisti. Dievai žaidžia o visų  galingiausias Dievas iš viso nedaro nieko kito. Iš visų dievų niekas nežaidžia daugiau nei Kṛṣṇa, kuris gyvena stebuklingoje savo  fantazijos šalyje. Jis daro tai, ką nori, kada nori, ir vis dėlto visi Jį už tai myli, nes Jis  niekada nesididžiuoja ir niekam nekerštauja. Jis gyvena ne rūmuose ir sėdi ne soste, o kaimo aplinkoje ir prieinamas visiems. Apie Jo dieviškumą mums retkarčiais primena tik pasirodę scenoje demonai. Jo Vṛndāvano žaidimai atrodo niekaip nesusiję su Jo misija šioje žemėje. Todėl Jis nėra avatāra, nužengęs su misija, Jis yra avatārī – visų avatārų šaltinis, bet pats  misijos neturi. Be rūpesčių, gražus, viliojantis, Jis įkūnija visa tai, kas nebūtina gyvenime, pramogas ir  prabangą, be kurių gyvenimas nebūtų patrauklus.

Visuose savo žaidimuose Kṛṣṇa yra vienodoje padėtyje su draugais ir mylimosiomis. Taip  Jis kviečia visas sielas prisijungti prie Jo žaidimo. Jei mes pakliūsime į Jo gyvenimą, mes  taip pat žaisime estetiniame užsimiršime. Kṛṣṇa yra džiaugsmas, ir mes esame džiaugsmingi, kai su Juo užmezgame ryšį. Šis  ryšys yra rasa. Rasa išreiškia save līlos kontekste. Kṛṣṇa-līla yra absoliuti drama ir šioje dramoje mes galime suprasti Upaniṣadų rasą.

-----------------------------------------
[3] Laws of Heracleitus, LXXIX
 

Su gimtadieniu, Krišna :)

eṣāṁ ghoṣa-nivāsinām uta bhavān kiṁ deva rāteti naś
ceto viśva-phalāt phalaṁ tvad-aparaṁ kutrāpy ayan muhyati
sad-veṣād iva pūtanāpi sa-kulā tvām eva devāpitā
yad-dhāmārtha-suhṛt-priyātma-tanaya-prāṇāśayās tvat-kṛte

Mano protas sutrinka vien pabandžius pagalvoti apie tai, kokį dar atlygį be Tavęs galima kur surasti.  Tu įkūniji visus palaiminimus, kuriuos suteikei šios Vṛndāvano piemenų bendruomenės gyventojams. Tu jau atidavei save net Pūtanai ir jos šeimos nariams vien todėl, kad ji apsimetė Tavo bhaktu. Tai ko gi Tu negali duoti šiems Vṛndāvano bhaktams, kurių namai, turtai, draugai, giminystės ryšiai, kūnai, vaikai ir jų pačių gyvenimas bei širdys yra skirti tik Tau vienam.

Viešpats Brahmā, "Šrimad Bhagavatam" 10.14.35

 

 

Krišnos gimimas

(Ištraukos iš Jiva Gosvamio "Gopala campu")

Vaivasvata-manvantaros dvidešimt aštunto yugų ciklo metu, Kali-yugos pradžioje, Bhādros mėnesio dylančio mėnulio aštuntą dieną, trečiadienį, kai mėnulis pakilo kartu su tyra Rohinī žvaigžde, Harša-jogos metu tobulas Viešpats – Krišnos mėnulis – apsireiškė, kad padidintų Nandos žmonos Jašodos meilę ir sunaikintų dylančio mėnulio sukeltą tamsą. (27)

Pusdieviai, kurie vadovauja yugoms, nešini dovanomis atvyko pasitarnauti Jam Jo gimimo metu. (28)

Nors meditacija atsirado Satya-yugoje, aukų atnašavimai atsirado Treta-yugoje, Dievybių garbinimas pasirodė Dvāpara-yugoje o giedojimas atsirado Kali-yugoje, nors jazminai žydi pavasarį, nors mango pasirodo vasarą, vanduo nuskaidrėja tik rudenį, nors derlius pasirodo žiemą, nors kundos žiedai žydi šaltuoju metų laiku, nors lotosai žydi dieną, nors planetos savo prielankumą rodo tada, kai išsidėsčiusios taip, kaip aprašyta astrologiniuose tekstuose, ir nors Viešpatį apreiškia tik guru valia, Krišnos įtakoje visi šie dalykai atsitiko vienu metu. Jašoda pagimdė net nesuvokdama apie gimdymą. (29)

Jam gimstant buvo viena ypatybė: įgijusi kūdikio pavidalą, veikdama taip, kaip Jam palankiau, ir rodydama gailestį visiems, Māyā iš Jašodos gimė kaip Jo jaunesnioji sesuo, praleisdama į priekį Krišną, kuris pranoksta viską. (33)

Kai Devakī, bijodama žiauriojo Kamsos,  norėjo, kad Krišna paslėptų savo keturias rankas, ir Krišna apreiškė jai dvirankį pavidalą, tuo metu Krišna kartu su Yogamāyā jau buvo apsireiškęs pas Jašodą dvirankiu pavidalu. Šis dvirankis pavidalas pasirodė motinai Devakī ir įtraukė į  save keturrankį pavidalą. Yogamāyā liko motinos Jašodos įsčiose, o Krišną pernešė savo beformiu pavidalu. Kaip vėjas judina mėlynąjį lotosą, taip beformė Yogamāyā niekam nematant paėmė Jašodos sūnų į Mathurą (kur pasirodęs Jis į save įtraukė keturrankį pavidalą).  Kai Yogamāyā įžūliai paėmė Krišną į Mathurą, motina Jašoda visiškai pasimetė.

Jašodos įsčiose buvusi Yogamāyā, savo gimimo metu privertė Jašodą nualpti nuo gimdymo vargų. Tuomet Yogamāyā pasirodė išorėje, ant lovos, ir ten užmigo. Ta pati Yogamāyā anksčiau, kitiems nematant, paėmė Balarāmą iš Devakī įsčių ir perkėlė jį į Rohinī įsčias.

Kai Yogamāyā išvyko iš Vradžos į Mathurą (Vasudeva ją ten nunešė), Vradža išsilaisvino iš iliuzijos. Kada tai nutiko? Tai nutiko, kai Aukščiausias Viešpats pasirodė Vradžoje. (39)

 

 

Du vilkai

Kartą berniukas atėjo pas savo senelį, supykęs ant draugo, kuris su juo pasielgė neteisingai.

„Aš tau papasakosiu istorija,“ tarė jam senelis. „Aš taip pat jausdavau didelę neapykantą tiems, kurie iš manęs tiek visko atėmė, ir visiškai neapgailestavo dėl to ką padarė. Tačiau neapykanta tave nualina, o priešui visiškai nepakenkia. Tai tas pats, kas pačiam gerti nuodus, linkint priešui numirti. Aš daug kartų kovojau su šiais jausmais.“

Jis tęsė: „Manyje tarsi gyvena du vilkai, vienas geras, niekam nedarantis žalos, o kitas žalingas. Pirmasis vilkas harmoningai sugyvena su viskuo aplink ir neįsižeidžia, kai niekas ir neketino įžeisti. Jis kovoja tik tada, kai kovoti yra teisinga, ir kovoja teisingai. Jis visą savo kovos energiją taupo tokioms kautynėms.

„Bet kitas vilkas, och, jis kupinas pykčio. Mažiausi dalykai jam sukelia įsiūtį. Jis visą laiką kovoja su visais ir be jokios priežasties. Jis negali galvoti, nes jo pyktis ir neapykanta tokie dideli. Bet jo pyktis bejėgis; jis nieko nepakeičia.

„Kartais su šiais dviem vilkais viduje labai sunku gyventi, nes abu bando užvaldyti mano dvasią.“

Berniukas atidžiai pažiūrėjo į savo senelio akis ir paklausė: „O kuris laimi, seneli?“

Senelis nusišypsojo ir tyliai atsakė: „Tas, kurį aš maitinu.“

Papasakojo Sacinandana Svamis.

 

apie žmogų

Albertas Kamiu - žmogaus didybė glūdi jo pasiryžime būti stipresniam už savo lemtį. Ir jeigu jam išpuolė neteisinga lemtis, jis turi vieną būdą jai įveikti - būti teisingas pats. Mūsų šio vakaro tiesa, plevenanti šiame rugpjūčio danguje, iš tikrųjų paguodžia žmogų.

 

Srila Prabhupada apie mėsos valgymą

 

 

 

ištrauka iš Ajahn Brahm knygos

Vienuolystės pradžioje gyvenimas Tailande man atrodė labai neteisingas. Vyresnieji vienuoliai gaudavo geriausią maistą, sėdėdavo ant minkščiausių pagalvėlių ir jiems niekada nereikėdavo stumti karučių. O mano vienintelis dienos patiekalas buvo šlykštus, apeigų metu tekdavo iš¬tisas valandas sėdėti ant kietų betoninių grindų (jos, be to, buvo gumburiuotos, nes kaimiečiai buvo niekam tikę betonuotojai) ir kartais reikėdavo labai sunkiai dirbti. Kokie jie laimingi, o aš toks vargšas.

Praleidau daug nesmagių valandų, ieškodamas, kaip pateisinti savo nepasitenkinimą. Vyresnieji vienuoliai tikriausiai jau tokie nušvitę, kad visas tas gardus jiems gaminamas maistas tiesiog be reikalo švaistomas, todėl aš turėčiau gauti geriausią maistą. Vyresnieji vienuoliai metų metus yra prasėdėję sukryžiuotomis kojomis ant kietų grindų ir tikriausiai prie to pripratę, todėl aš turėčiau gauti tas minkštas pagalvėles. Be to, vyresnieji vienuoliai ir taip jau nutukę nuo geriausio maisto, ant užpakalių turi „natūralias pagalvėles". Vyresnieji vienuoliai tik nurodinėja, ką jauniesiems dirbti, bet patys nieko nedirba, tai kaipgi jie gali žinoti, ką reiškia karštą dieną stumti sunkų karutį?! O kadangi visus darbus yra jie sumanę, tai patys ir turėtų juos dirbti! Kokie jie laimingi, o aš toks vargšas!

Pats tapęs vyresniuoju vienuoliu, valgiau geriausią maistą, sėdėjau ant minkštos pagalvėlės ir beveik nebedirbau fizinio darbo. Bet vis save pagaudavau su pavydu žvelgiantį į naujokus. Jiems nereikėjo sakyti kalbų prieš susirinkusią minią, visą dieną klausytis kitų žmonių vargų ar valandų valandas leisti tvarkant vienuolyno reikalus. Jų neslėgė jokia atsakomybė, jie turėjo daug laisvo laiko vien tik sau. Ne kartą nugirdau save sakantį: „Kokie jie laimingi, o aš toks vargšas!"

Ir staiga aš suvokiau, kaip yra iš tiesų! Jaunuosius vienuolius kamuoja „jauno vienuolio kančios" o vyresniuosius graužia „vyresniojo vienuolio kančios". Kai tapau vyresniuoju vienuoliu, tiesiog pasikeitė kančios forma.

Lygiai tą patį jaučia ir vieniši, nesukūrę šeimos žmonės, jie pavydi vedusiems, o vedę pavydi viengungiams. Taigi turėtumėte prisiminti, kad vesdami ar ištekėdamos jūs tiesiog pakeičiate „viengungio kančias" į „vedusiojo kančias". Išsiskyrę mes ir vėl tik pakeičiame „vedusiojo žmogaus kančias" į „viengungio kančias". Kokie jie laimingi, o aš toks vargšas.

Kai esame skurdžiai, pavydime tiems, kurie yra turtingi. Tačiau daugybė turtuolių pavydi neturintiems pinigų - pavydi nuoširdžios draugystės ir laisvės nuo atsakomybės. Praturtėjus pasikeičia tik viena: „neturtėlio kančios" į „turtuolio kančias". Išėjus į pensiją ir netekus pajamų šaltinio, pasikeičia tik vienas dalykas: „turtuolio kančios" į „neturtėlio kančias". Ir taip tęsiasi be galo. Kokie jie laimingi, o aš toks vargšas.

 

Transcendentinio knygų platinimo širdis - Aindra dasa

 

Visi norintys paskaityti Aindros prabhu knygą apie transcendentinį knygų platinimą gali atsisiųsti  ją čia.  Knyga anglų kalba. Gal kas norės išversti ir pasidalinti su kitais?

Nuoroda į giesmyną: http://www.krishna.lt/images/stories/books/aindra.pdf

 

 

Šrilos Prabhupados paskaita BG 1.31

Kviečiame pasiklausyti Šrilos Prabhupados paskaitos iš "Bhagavad gita Kokia ji yra", 1 skyriaus, 31 posmas. Paskaita lietuvių kalba. Paskaita įrašyta 1973 m. liepos 24 d. Londone.

 

Šrilos Prabhupados paskaita BG 9.29-32

Kviečiame pasiklausyti Šrilos Prabhupados paskaitos iš "Bhagavad gita Kokia ji yra", 9 skyriaus, posmai 29-32. Paskaita lietuvių kalba. Tema: "Krišna atsidavęs savo atsidavusiems". Paskaita įrašyta 1966 m. gruodžio 28 d. Londone.

 

Šrilos Prabhupados paskaita BG 1.30

Kviečiame pasiklausyti naujai išvestos į lietuvių kalbą Šrilos Prabhupados paskaitos iš "Bhagavad gita Kokia ji yra", 1 skyriaus, posmas 30. Paskaitos tema: "Išplėstas savanaudiškumas". Paskaita įrašyta 1973 m. liepos 23 d. Londone.

 

 

Šrilos Prabhupados paskaita BG 1.28-29

Kviečiame pasiklausyti naujai išvestos į lietuvių kalbą Šrilos Prabhupados paskaitos iš "Bhagavad gita Kokia ji yra", 1 skyriaus, posmai 28 ir 29. Paskaitos tema: "Pamokslavimo menas". Paskaita įrašyta 1973 m. liepos 22 d. Londone.

 
Kalendorius