kasmād vṛnde priya-sakhi hareḥ pāda-mūlāt kuto ’sau
kuṇḍāraṇye kim iha kurute nṛtya-śikṣāṁ guruḥ kaḥ
taṁ tvan-mūrtiḥ prati-taru-lataṁ dig-vidikṣu sphurantī
śailūṣīva bhramati parito nartayantī sva-paścāt

- O mano mieloji Vrinda, iš kur atvykai?

- Aš atkeliavau nuo Šri Hari pėdų.

- Kur Jis?

- Miške, prie Radha-kundos kranto.

- Ką Jis ten veikia?

- Mokosi šokti.

- Kas yra Jo mokytojas?

- Tavo atvaizdas, Radha, klajojantis meistriškas šokėjas, atskleidžiantis save, kur tik aprėpia akys, visuose medžiuose ir vijokliuose, priverčiantis Jį šokti Tau už nugaros.

Šis posmas yra iš Krsnadasa Kaviraja Goswamio „Govinda lilamritos“ (8.77)

1) O purvinas prote! Kas tu per vaiṣṇavas? Kaip tu manai?  Nuošalioje vietoje kartodamas Viešpaties Hari šventus vardus tu tiesiog darai pretenzingą šou, norėdamas apgaule įgyti prestižą ir pasaulio pripažinimą. Tai gryna veidmainystė, ne kas kita.

2) Toks materialus prestižas yra bjaurus kaip ir kiaulės išmatos. Argi tu nežinai, kad tai tik iliuzija, kurią sukūrė Māyos galia? Kokia tau nauda iš to, kad dieną ir naktį kuri planus kaip mėgautis turtais ir moterimis? Visi šie dalykai laikini.

3) Kai turtus vadini savais, tavyje kyla vis didesnis noras mėgautis materija. Tavo turtai turi būti naudojami tarnauti Mādhavai, visų turtų Viešpačiui. Lygiai taip pat visiškai netinka su geismu žiūrėti į moteris, kurių vienintelis tikras savininkas yra Viešpats Yādava.

4) Demonas Rāvaṇa (geismo įsikūnijimas) kovėsi su Viešpačiu Rāmacandra (meilės įsikūnijimu), kad laimėtų žemiško pripažinimo medį, tačiau jo oazė pavirto miražu Viešpaties materialios iliuzijos dykumoje.  Prašau ugdyk savyje ryžtą, kad pasiektum tvirtą padėtį, kurioje visada laikosi Vaiṣṇavai. Jei negalvosi kaip garbinti Viešpatį toje padėtyje, galiausiai pakliūsi į pragariškos egzistencijos sąlygas.

5) Kodėl turi nuolat be jokio reikalo kentėti, įžeidinėdamas Viešpaties Hari bhaktus, bandydamas tapti įžymus kaip jie ir taip parodydamas savo bevaisį kvailumą? Troškimas tapti dvasiškai įžymiu lengvai išsipildys, kai tapsi Viešpaties bhaktu, nes amžina šlovė automatiškai lipa Vaiṣṇavui ant kulnų. Šios šlovės negalima laikyti laikina žemiška vertybe.

6) Ryšys tarp bhakto ir Viešpaties Hari neturi net menkiausio materialios iliuzijos pėdsako, jis neturi nieko bendro su materialiu polinkiu apgaudinėti kitus. Materialioje sferoje taip vadinamas populiarumas lyginamas su klastinga ragana, valgančia šunis, o bandymai gyventi nuošalyje ir tariamai užsiimti tyru bhajanu, yra lygintini su painiu išsiblaškymo tinklu. Prašau, suprask, kas siekia bet kurio iš šių kelių iš tiesų gyvena Māyos sukurtame iliuzijos pragare.

7) „Aš nustosiu giedoti Viešpaties vardą viešame kīrtane, ir pasitrauksiu į nuošalę, taip susitepdamas materialia pagarba.“  Brangusis prote, kas gali būti gero siekiant tokios taip vadinamos šlovės? Aš visuomet primenu tau, kad didi siela Mādhavendra Purī niekada savęs taip neapgaudinėjo, kad vogtų iš savo paties patirčių sandėlio, kaip kad tu elgiesi.

8) Tavo pigi reputacija prilygsta kiaulės išmatoms. Paprastas ambicingas žmogus kaip tu niekada negali lygintis su Mādhavendra Purio lygio bhaktu. Pavydo blaškomas, tu paskendai purvinuose materialaus pasitenkinimo vandenyse, kai atsisakei nuostabaus kolektyvinio kīrtano tobulumo.

9) Iš tiesų, bjaurusis prote, tik apsimetėliai jogai propaguoja taip vadinamo nuošalaus garbinimo šlovę, naudodamiesi neskrupulingomis priemonėmis, kad tik apgautų kitus. Jei nori išvengti visų šių vilkduobių, prašau susimąstyk apie Aukščiausio Viešpaties Śrī Caitanyos Mahāprabhu pamokymus, kuriuos Jis maloningai ir su didžiausiu rūpesčiu davė mums, kalbėdamas su Sanātana Goswāmiu.

10) Nei akimirkai nepamiršk dviejų svarbiausių idėjų, kurių Jis mokė: 1) apie sausą, tariamą atsižadėjimą kaip priešingybę tikram, tinkamam atsižadėjimui, ir  2) apie materijos surištą, susipainiojusią sielą kaip priešybę išvaduotai sielai. Niekada nedaryk klaidos, galvodamas, kad šios konfliktuojančios idėjos yra to paties lygio. Prašau atsimink tai, kai kartosi Viešpaties šventus vardus kaip galima garsiau.

11) Vienintelis tikras Vaiṣṇavas yra tas, kuris atsikratė įpročio tapti turto, grožio ir šlovės baisiosios tigrės auka. Tokia siela iš tikrųjų atsikratė materialaus gyvenimo ir vadinama tyru bhaktu. Kas įgijo tokią atsižadėjimo sąmonę, nugalėjo materialų gimimų ir mirčių pasaulį.

12) Tas išties atsižadėjęs, kas saikingai naudojasi materialiais dalykais, būtinais gyventi ir atlikti pasiaukojimo tarnystę. Bhaktas, kuris taip elgiasi, netaps materialaus apsvaigimo auka. Neturėdamas savanaudiškų prisirišimų ir matydamas kaip daiktai susiję su Viešpačiu, visus juslių objektus jis suvoks tiesiogiai kaip patį Viešpatį Mādhavą.

13) Toks yra teisingo atsižadėjimo standartas, o kas tai suvokia, iš tiesų yra pats sėkmingiausias. Viskas, kas susiję su tokio bhakto gyvenimu, atstovauja Viešpaties Hari asmeninius dvasinius turtus, pasireiškusius materijos pasaulyje. Iš kitos pusės, kas gieda Viešpaties vardą, tikėdamasis padidinti savo materialią reputaciją, pamatys, kad visa jo veikla ir aplinka atstovauja tik veidmainystės turtus.

14) O prote, prašau nustok bendrauti su dviejų tipų asmenybėmis: 1) su tais, kurie trokšta impersonalaus išsivadavimo iš materialaus pasaulio, ir 2) tais, kurie trokšta patirti materialių juslinių objektų malonumus. Abu šie tipai yra lygiai tokie pat ne bhaktai. Dalykai, kurie naudojami Viešpačiui Kṛṣṇai, tiesiogiai priklauso transcendentinei sferai, todėl neturi nieko bendro su materija; žmonės, kuriuos domina tik materialūs malonumai ar jų atsižadėjimas, negali jų nei turėti nei atsisakyti.

15) Filosofas impersonalistas priešinasi minčiai, kad Kṛṣṇa yra pasiaukojimo objektas, ir pasipūtęs dėl savo įsivaizduojamo išsivadavimo garbės jis drįsta kritikuoti tikrus Viešpaties bhaktus. O prote, tu esi Vaiṣṇavų tarnas, todėl visuomet puoselėk viltį gauti šiek tiek pasiaukojimo. Tai kodėl tu keli tokį garsų bruzdėjimą, šaukdamas man ir bandydamas įrodyti tavo nuošalaus garbinimo tariamus pranašumus?

16) Klaidingai atsisakęs dalykų, kuriuos iš tiesų galima panaudoti tarnauti Viešpačiui, žmogus išdidžiai vadina save „atsižadėjusiu“, bet deja, su tokiu požiūriu jis niekada netaps Vaiṣṇavu. Palikęs tarnystę lotosinėms Viešpaties Hari pėdoms ir pasitraukęs į savo nuošalius namus, visa, ką jis laimės savo užsiėmimais, bus tik bevertis saviapgaulės turtas.

17) Visada tarnauk Śrī Rādhai ir laikykis atokiau nuo materialaus juslinio pasitenkinimo pagiežingos gyvatės. Šlovė, dalyvaujant Viešpaties kīrtane, neskirta puoselėti asmeninio pripažinimo ambicijas. O prote, tai kodėl tu nustojai save tapatinti su Rādhos amžina tarnaite ir vietoj to pasitraukei į nuošalią vietą, kad užsiimtum taip vadinamo bhajano apgaulingu procesu?

18) Viešpaties pamokslautojams pats vertingiausias lobis yra Vraja-dhāmoje gyvenančios amžinos asmenybės.  Jie niekuomet neprašo bevertės materialios reputacijos, kurią brangina tik gyvi mirusieji.  Vraja-vāsiai iš tiesų kupini gyvybės, todėl jie pamokslauja, kad suteiktų gyvybę vaikščiojantiems materialaus pasaulio lavonams. Visos Vraja-vāsių dainos yra apie Viešpaties Kṛṣṇos šlovę ir neturi net menkiausios šlovės troškimo priemaišos.

19) Šis nuolankus Rādhos ir jos mylimo Kṛṣṇos tarnas visuomet ilgisi kīrtano. Jis meldžia visus garsiai giedoti Viešpaties Hari vardus. Transcendentinė kolektyvinio giedojimo galia automatiškai pažadins prisiminimus apie Viešpatį ir Jo dieviškus žaidimus, kurie susiję su pačios sielos amžinu dvasiniu pavidalu. Tik tuomet bus įmanoma pasitraukti į nuošalią vietą ir Viešpaties garbinimu užsiimti privačiai.

Džiugi naujiena knygų mylėtojams. Lietuvių kalba išleistos naujos knygos:

• Bhagavad-gīta Kokia Ji Yra;
• Śrīmad Bhagavatam 1.1; 1.2; 4.1, 4.2;
• Savęs Pažinimo Mokslas;
• Krišna Aukščiausias Dievo Asmuo (vienas tomas);
• Anapus Laiko ir Erdvės;

Norintys įsigyti šias knygas su pristatymu į namus, skambinkite tel. 869613465.

Knygų aprašymą ir elektronines versijas galima rasti www.veduzinios.lt

(autorius Kavi Karnapura)

Baltas tyraširdžių karvių, besėdinčių palei kelią, atspalvis, kuris atrodė baltas it kamparo pudra, lengvai pranoko pilnaties spindėjimą, sukurdamas visiems malonų vaizdą. Jų nuostabius baltus kūnus iš blizgančio peizažo buvo galima išskirti tik pagal kietus ragus, kurie rodėsi tamsesni už kamanių spiečius. Taikiai sėdėdamos karvės jautė beribį džiaugsmą. Trokšdami pamelžti karves, piemenukai susitiko su Krišna, kuris skoningai atlieka visus žygdarbius ir semiasi džiaugsmo iš visko, ką bedarytų. Žvalgydamasis į visas puses, Krišna su dideliu džiaugsmu ir meile melžė karves.

Žinia, kad Krišna melžia karves, pasiekė gopių ausis, tarsi aistringas dramblys sutrypdamas jų minčių lotosus. Apžavėtos Madan-Mohano, nekreipdamos dėmesio į artimuosius gopės drąsiai lipo į apžvalgos bokštus, kad išvystų savo mylimąjį. Viena gopė pačiupusi kitai už rankos su dideliu entuziazmu tempė ją laiptais viršun. Kai gopės, plačiai atmerktomis akimis įdėmiai stebėjo Krišną ir karves, dangus prisipildė jų karštų ir meilių žvilgsnių mėlynais lotosais.

Savo mintis jos maudė nektaro upėje, besiliejančioje iš Krišnos veido mėnesienos. Lyg nepriklausomos yoginės smalsios gopių akys palaimingai klajojo į visas puses, joms bestovint ant namų stogų ir stebint Krišną, melžiantį karves. Niekas negalėjo jų akių atitraukti nuo Krišnos. Jų akys bandė išmelžti nektarą iš nuostabaus jų mylimojo veido.

Nors net ir pats Brahma negali apibūdinti šio žaidimo, kuriame Krišna melžia karves, kaip žvirblis niekada nepasieks žvaigždžių, visgi šis nereikšmingas poetas negali atsispirti pagundai pasimėgavimo semtis iš transcendentinių Krišnos žaidimų. Dėl šios priežasties, jis bandė pašlovinti Jį naudodamas kruopščiai parinktus žodžius.

Krišnos turbanas atrodė labai patraukliai, kai besitrindamas į karvių pilvus truputį pakrypdavo. Atsitūpęs ir tarp kelių laikydamas pieno kibiriuką Krišna atrodė labai kerinčiai su savo blizgančiu geltonu dhoti. Melžiant karves Jo nugara nuostabiai išsilenkdavo o alkūnės išsikišdavo į šalis, kai Jis į pumpurus panašiais pirštais suspausdavo ir paleisdavo tešmenis. Pirmiausia Krišna sudrėkindavo savo rodomąjį pirštą ir nykštį pieno puta, o tuomet žvitriai pieno upelius melždavo iš vieno tešmens, paskui kito. Krišnos rankų prisilietimas karvėms buvo daug mielesnis negu veršelių. Iš prieraišumo Viešpačiui karvės dosniai liejo pieno čiurkšles. Stiprios pieno čiurkšlės skleidė malonų garsą, užpildydamos gilų puodą. Pienas liedavosi ant žemės anksčiau, nei buvo atnešamas naujas puodas.

Kai gopės stovėjo apžvalgos aikštelėje nepailstamai žvilgčiodamos į Krišną, jas vienu metu apėmė ir nerimas ir ekstazė. Dabar, kai Krišna prisėdo ilgesingų gopių mintyse, jų protai tapo tokie sunkūs, jog net tūkstančiai vežimų nebūtų sugebėję atplėšti jų nuo mylimo Viešpaties. Nors ir drebėdamos iš baimės vyresniesiems, gopės buvo absoliučiai pakerėtos saldaus Krišnos daršano šventės. Pagarba ir nuolankumas negali varžytis su jų spontaniška meile Krišnai.Net jeigu gopės atrodo veidmainės, jos yra visiškai nepuolančios ir neklystančios. Šios nuostabios gopės atrodė lyg patyrusio juvelyro sukurti auksiniai vijokliai. Jausdamos gailestį savo tarnaitėms, stovinčioms čandrasalikose šalia jų, kalbėdamos jos dalinosi širdyse kylančiu džiaugsmu.

„Ei, sakhi, paklausyk. Mano akys pasiekė tobulumą, išvydusios tokį gaivinantį Šjamasundaros vaizdą. Aš grožiuosi malonia manojo Viešpaties elegancija. Jo visados jaunas, tamsiai melsvas kūnas švyti it naujas audros debesis. Mano kūną jau iškankino karštis, kylantis dėl kaimo vyresniųjų pasipriešinimo. Bet aš visgi noriu, kad mano kūnas tiktų Krišnai, Jo valdžiai, nes skirtinguose menuose Jis įgudusiai rodo aukščiausią tobulumą.
Tik pažvelkite, net ir tokioje būsenoje mano intelektas veikia gerai. Ei, paklausykite žaismingieji vijokliai! Be bičių lotosai praranda savo džiugesį ir blizgesį. Todėl, gražiausios iš visų merginų, dabar mes turime pademonstruoti savo mantros kartojimo galią, Krišną prisiviliodamos į savo kiemus.“

Kita sakhi paklausė: „Kaip mes tai padarysime?“

PRATĘSIMAS VĖLIAU.

Iš Sacinandana Svamio paskaitos Fruska Gouranga Vasaros stovykloje, Serbija, 2010 liepos 8 d.

Pas kiekvieną iš mūsų, slaptoje širdies kertelėje yra kažkas, kam jaučiame entuziazmą. Žodis „entuziazmas“ kilęs iš graikų kalbos žodžio entheos, kuris reiškia „Dievo išpildomas“. Tad, būti entuziastingu reiškia vidinę dvasią. Žmogus prisipildo dieviškų vilčių, ir mintys apie tai jam sukelia šypseną. Jis jaučia kad, „Jeigu taip darysiu, aš būsiu arčiau Krišnos.“

Eiti paskui tokį įkvėpimą reiškia keisti savo gyvenimą, o tai dažnai būna truputį rizikinga. Tai reiškia anapus savęs palikti tai ką žinome ir žengti į nežinomybę. Dauguma mūsų nedrįsta sekti paskui savo entuziazmą. Taip yra dėl to, ką Sufijų tradicija vadino „šventąja žaizda“. Kažkada mes pasielgėme neteisingai ir mums tai paliko gilų pėdsaką - šventą žaizdą.

Gaudiya Vaišnavų tradicijoje šventą žaizdą atitinka faktas, kad mes palikome Krišną, palikome meilės santykį su Juo. Nuo to laiko mes turime atvirą žaizdą, kuri užgyti gali tik atgaivinus šį santykį. Nuo tada, kai palikome šį santykį, mes visaip bandome atsikratyti diskomforto. Kai kurie bando tai daryti per materialius santykius, kai kurie sporto ar kitokio hobio pagalba, kai kurie metasi į seksą ir t.t. Bet tai tik nukrypimai nuo pradinės problemos. Gydyti „šventą žaizdą“ reikštų palikti susitaikėlišką gyvenimą ir daryti tai, kas yra anapus mūsų komforto zonos.

Ką bedarytume, vis tiek susidursime su kliūtimis. Tačiau, jei su entuziazmu darome kažką dėl Krišnos, Jis mums duos jėgų šias kliūtis įveikti. Krišna vadinamas bhava-grahi-janardana - tai reiškia, kad jis žiūri į mūsų širdį, kas ten yra. Jei motina augina vaikus ir kiek įmanoma suteikia jiems Krišnos sąmonės, Krišna tai priims. Jei kitas žmogus galvoja: „Ne, aš noriu atsižadėti“, Krišna priims ir tai. Jei kažkas norės dėl Krišnos atidaryti universitetą, tai Krišna tai ir priims. Jei žmogus keliaus po pasaulį, visur kirtane suburdamas minias žmonių ir duodamas dvasinį išsilavinimą, tai Krišna priims tai.

Krišna priima ne pačią veiklą, o meilės nuotaiką, su kuria mes savo veiklą pašvenčiame Jam.

O mano Viešpatie,
Aš taip manau, jog tu žinai, kad myliu tik tave,
nors ir apsimetu, kad myliu žmones arba daiktus.
Aš taip manau, jog tu žinai, kad jei man liūdna,
tai tik kada jaučiuos atskirtas nuo tavęs.
Nors, jei manęs paklaustų kas,
pateikčiau priežastis kitas.
Kai aš verkiu, žinok, tavęs man trūksta,
net jeigu ašarose ir kiti vardai.

Aš gi manau, kad tu taip pat žinai,
jog ieškau vien tavęs,
nors ir atrodo, jog dairaus kitų žmonių, daiktų.

Taip, aš - padalinta siela,
vis ieškanti kažko rytuos,
beeidama į vakarus.
Esu bejėgė siela,
kažin kieno nuo seno verčiama
gyventi dvigubą gyvenimą, kaip bhaktas ir melagis.

Bet ar žinai, kodėl rašau tau tai?
Nes noriu tavo specialìos malonės.
Prašau, nepasikliauk mano veiksmais,
ir žodžiais mano netikėk.
Pažvelk giliau į mano širdį,
ten pamatysi savo nuostabų veidą.

(Sacinandana Swami, 2009 balandis)

Originalus eilėraštis čia: http://www.sacinandanaswami.com/en/s1a31/poems/dont-trust-me.html

Rādhā paklausė saldžiu balsu: „Kaip tu žaidi su savo draugais šioje vietoje?" Kṛsṇa atsakė: „Aš apsirengiu imtynininko drabužiais ir galynėjuosi su savo draugais. Niekas taip neišmano imtynių, kaip aš, todėl aš lengvai nugaliu.“ Lalitā nusišypsojo ir paprašė Kṛsṇos parodyti, kaip jis grumiasi imtynininko drabužiais. Jie visi persirengė imtynininkų drabužiais, bet Kṛsṇa savo apranga labai didžiavosi. Rādhā labai švelniai nusišypsojo, pamačiusi Kṛsṇos imtynininko aprangą ir jie abu įžengė į imtynių areną. Nebuvo net klausimo, kas laimės o kas pralaimės šiose varžybose. Kandarpa, meilės dievas, stebėdamas šį žaidimą buvo labai patenkintas.

Šis žaidimas aprašytas Vraja-vilāsa-stavoje: „Aš dainuoju apie Bhāṇḍīros miško šlovę, kuriame žavingoji Śrī Rādhā norėdama susigrumti su Kṛsṇa kartu su savo draugėmis apsirengė imtynininkų apranga. Madanos (Kupidono) malonumui ši linksmai rungėsi su Bakāriu, Bakāsuros priešu, kuris taip pat buvo apsirengęs kaip imtynininkas.“

==========

Kartą Rādhā su savo draugėmis nešinos pieno puodynėmis atėjo čia, kad persikeltų per Yamuną. Jų grožis sužavėjo Kṛsṇą, kuris jų laukė sulūžusioje valtyje, norėdamas padėti joms persikelti per upę. Kai Rādhā pamatė Kṛsṇą, kuris apsimetė bemiegąs, ji šaukė jam vėl ir vėl, kad šis perkeltų jas į kitą upės pusę. Po kurio laiko Kṛsṇa paėmė jas į valtį, ir jausdamas širdyje didelę ekstazę nuplaukė nedidelį atstumą. Tuomet prasidėjo linksmybės, kurių net neįmanoma aprašyti, bet jas poetai labai gražiai aprašo savo raštuose. Toliau pateikiamas aprašymas iš Padyāvalī: „Rādhā sunerimusi tarė Kṛsṇai: 'Ši valtis yra sulūžusi, o upė čia labai gili. Mes esame jaunos merginos, o ši situacija mums visiškai nepalanki. Vienintelė mūsų išsigelbėjimo viltis esi tu, mūsų valtininkas. O Yadu-nandana, tavo pasiūlymu aš jau išmečiau iš valties visus savo puodus su pienu, savo vėrinius ir net savo šaliką, o kito kranto vis dar nematyti. Vanduo skverbiasi į valtį. Bet kurią akimirką, kai tik mus įtrauks audros sūkurys, mes paskęsime. Vaje, kokia nenumatyta nelaimė! O tu, Kṛsṇa, nepaisant viso šito, iš džiaugsmo ploji delnais. Mano rankos nesustodamos iš valties semia vandenį, o tu negali nustoti šaipytis. O Kṛsṇa, jei šį kartą aš išsigelbėsiu, aš daugiau niekada nekelsiu kojos į tavo valtį.‘ ”

Narahari Cakravarti, "Bhakti ratnakara", 5 skyrius

Vieną vakarą Šrimati Radharani apžiūrinėjo save veidrodyje, vertindama, ar gražiai atrodo, kaip tai įpratusios daryti jaunos merginos. Dangų buvo nušvietusi auksinė pilnatis ir mėnuo atsispindėjo veidrodyje. Tai pamačiusi Radharani pasisuko į Krišną ir tarė, „Krišna! Iš tikrųjų aš tokia pat graži kaip ir mėnulis, gražesnė už tave, tu tamsus tarsi naktis!“ Krišna nepasimetė, „Tu teisi, Radharani! Bet ar pastebėtum auksinio mėnulio grožį jei nebūtų nakties tamsos?“

Iš "Sadhu sangos" laikraštuko, www.gauranga.lt

Brangusis L.,
Jau vakaras ir oras šiltas
sumišęs su egzotiškais kvapais,
šventykloj skambina varpais.
O medžiuose – povai, beždžionės
prieš naktį miegui kuistosi.
Tu klausei, iš kur rašau tau.
Aš - nuostabiausioje kelionėje,
kurią tik sau gali įsivaizduot, didžiausiam nuotyky,
jis paglemžė mane ir nori dar daugiau.
Žemėlapiai man – tūkstantmetės knygos,
o viltis mana
sena kaip siela.

Aš ieškau Jo, su tūkstančiais vardų.
Praeiviai sako: mano siekiai neprotingi.
Jie naivūs, net išdidūs. Aš turiu sutikti.
Kartais aš manau, jie teisūs.
Tada verkiu iš nevilties parkritęs
lovoj.
Ar kada pasieksiu savo tikslą?

Jei sąžiningai, neturiu įrodymų - tikrai,
jokių garantijų – bet keista,
entuziazmas ir tikėjimas - draugai,
nors niekuomet neišgirdau Jo balso -
bent jau ne taip, kad užrašyt galėčiau.
Vis gi, kai šaukiu Jo vardą, man rodos Jis šalia.
Kai siūlau Jam ką nors, Jis atsiliepia,
giliai įkvėpdamas vidinį džiaugsmą.
Ir atsiminus Jį, iškart nelieka
nerimo širdy.

Nors iš tiesų nesu Jo matęs, bet atrodo
Atstumas iki jo – tiktai malda.
Retom akimirkom, kai reikia slėpti veidą,
jausmai užplūsta, nebūti lyg tol,
ir ašaros akis užlieja.
Jau išprotėjau?
(o tai būt gerai!)

Kodėl rašau tau visa tai?
Nes noriu, kad linkėtum man sėkmės.
Atleisk, jei įžeidžiau kada.
Ir jei gali, nubrauk skolas.
Galvok apie mane kaip apie tą, kitam krante
gyvenimo, nes pasiekiau jau tašką
kai nebegrįžtama.  Kelionė pagrobė mane.

Šrimati Rādhika yra pati geriausia karalaitė tarp Krišnos mylimųjų. Ši nuostabi jauna mergaitė spindi visomis geromis savybėmis, tokiomis kaip gailestingumas, saldumas ir gyvybingumas. Tarp Krišnos mylimųjų ji lyg karūnos brangakmenis, jos visi bruožai gražūs, o emocijos pačios įvairiausios. Rādhika yra geltonas ketaki žiedas premos sode, žaibo žybsnis saldumo debesyje, arba aukso linija ant grožio testavimo akmens. Rādhika yra palaimos mėnulio šviesa. Jos lieknos rankos nugali Kupidono puikybę. Rādhārānī yra prabangi meilumo vandenyno esencija ir kerinti šypsena apsvaigusiems nuo meilės. Ji yra 64 menų lobynas, ir visas gerąsias savybes vainikuojantis vertingas brangakmenis. Rādhikos spalva labiau auksinė už tūkstančius Parvati.

Narada munis karaliui Pracinabarhi (SB 4.29.39-40)

yatra bhāgavatā rājan
sādhavo viśadāśayāḥ
bhagavad-guṇānukathana-
śravaṇa-vyagra-cetasaḥ

tasmin mahan-mukharitā madhubhic-caritra-
pīyūṣa-śeṣa-saritaḥ paritaḥ sravanti
tā ye pibanty avitṛṣo nṛpa gāḍha-karṇais
tān na spṛśanty aśana-tṛḍ-bhaya-śoka-mohāḥ

"O Karaliau, kur didieji bhaktai, tyros širdies šventos asmenybės, nuolat kalbasi ir su didžiuliu dėmesiu klausosi apie Aukščiausio Dievo Asmens savybes, ten iš didžių ir šventų asmenybių lūpų sklinda demoną Madhu nužudžiusio Viešpaties nuotykių nektaro bangos, išsiliejusios visur aplinkui kaip upės. Karaliau, visi, kas geria šį nektarą, negali pasisotinti! Jie dėmesingai geria ausimis, už tai jų niekada nepaliečia alkis, troškulys, baimė, sielvartas ar iliuzija."

Indų kilmės dainininko Sir Ivano singlas Harė Krišna 2011 metais balandžio mėnesį pateko į 10 vietą JAV žurnalo Billboard šokių muzikos sąrašuose. Jei kam patinka šokių muzika, galite pašokti :)

hā nātha gokula-sudhākara suprasanna-
vaktrāravinda madhura-smita he kṛpārdra
yatra tvayā viharate praṇayaiḥ priyārāt
tatraiva mām api naya priya-sevanāya

„O Viešpatie, Tu išpildai savo bhaktų labiausiai puoselėjamus troškimus. O Gokula-sudhakara – Tu esi Gokulos mėnulis, kuris dalina visiems Vradžos gyventojams gaivinantį nektarą. Tavo veidas – tarsi išsiskleidęs lotoso žiedas – visuomet džiugus, kai išpildai savo bhaktų giliausius troškimus. O Madhura-smita – Tavo šypsena tokia saldi, tokia švelni! O Kṛpārdra – tavo širdis tirpsta iš užuojautos! Prašau, paimk mane ten, kur Tu kartu su savo mylimąja Śrīmati Rādhika, mėgaujiesi svaiginančios meilės žaidimais. Leisk man ten artimai tarnauti Jums abiems.“

Śrīla Raghunātha Dāsa Goswāmi, „Śrī Vilapa-kusumanjali“, 100

Ši viltis, bhakto vienintelė puoselėjama viltis, yra gyvenimą suteikiančio nektaro vandenynas. Kada ši viltis sunokins vaisių? Aš jaučiu, kaip svarbu man gyventi toliau, nes turiu vilties, jog vieną dieną aš priklausysiu Jos palydai. Bet, o varge, mūsų užsidegimas neauga, todėl mes negalime įgyvendinti savo vilčių iki galo; mes negauname to, ko taip karštai vylėmės. Jei mūsų viltis neišsipildys tą pačią dieną, jei Śrī Govindos mylimoji, kuri Jam yra viskas, nenužengs į mūsų širdį ir neapsireikš ten tą pačią dieną, tuomet, mes taip ir liksime apgauti, o visoje istorijos eigoje nerasime nei vieno didesnio nevykėlio nei mes patys.  Jei mus apgavo ir nesuteikė mums galimybės tarnauti tai asmenybei, kurios malonė suteiktų mums visa tai, ko kada nors galėtume siekti – taip pat ir vietą Bhagavano šventojoje buveinėje ir ryšį su visais dalykais, susijusiais su Juo – ir jei mes nesugebame suvokti Jos tikrosios tapatybės ar surasti Jos tarp 18000 Śrīmad-Bhāgavatam posmų, tuomet mūsų Bhāgavatos studijos buvo tik tuščias laiko gaišimas.

Śrīla Bhaktisiddhanta Sarasvati Ṭhākura

O naktį sapnavau, 
kad einame su Viešpačiu pajūrio smėliu.
Daugybė prabėgusio gyvenimo istorijų 
vis blyksteli danguj.
Kas kartą pastebėdavau pėdas ant smėlio.
Jų kartais buvo poros dvi,
O kartais tik viena.

Tai jaudino mane, nes pastebėjau:
kai būdavau gyvenimo dauboj,
kai aš kentėjau
iš skausmo, liūdesio ar pralaimėjimo,
Mačiau tik vieną porą pėdų.

Tad pasakiau aš Viešpačiui:
„Tu pažadėjai,
jei seksiu Tavimi
visad greta manęs žingsniuosi.
Bet pastebėjau aš, gyvenimo
išbandymais didžiausiais
tebuvo tik viena
pėdų pora ant smėlio.
Kai man reikėjo to labiausiai
kodėl tu nebuvai šalia?

Atsakė Viešpats man:
„Kai tu matei
tik vieną porą pėdų,
Tai Aš nešiau tave.“

Garsioji upė Jamuna teka per Vrindavaną it mėlynų lotosų girlianda, kujalos griovys, tamsiai mėlynas saris ar mėlynų safyrų vėrinys aplink dominuojančios Vrindavano dievybės Vrinda-devi kaklą.  Nors jos bangos nerimsta, Jamuna, savo tyruose vandenyse saugo nesuskaičiuojamą daugybę lotosų ir visados bhaktams suteikia premanandą. Garniai nuolat žaidžia jos vandenyse, o patenkintos žuvys plaukioja dideliais būriais. Jamuna dovanoja laimę bet kam, kas jai atsiduoda arba maudosi jos vandenyse.

Jamuna žėri dėl nuostabaus korsažo nuausto iš daugybės mažų vijoklių saivala, plaukiojančių ant jos vandens paviršiaus. Moteriškos ir vyriškos lyties paukščiai čakravaka suformuoja jos krūtis. Jos spalvinga suknelė yra nuausta iš baltųjų lotosų žiedadulkių. Padrikas būrys kamanių pasitarnauja jai kaip plaukų juosta. Ji turi mėlynas lotosines akis, raudonas lotosines lūpas ir žydinčių lotosų veidą.  Jos klubai yra platūs krantai papuošti baltų garnių diržu. Skardžios antys dainuoja it jos kojų varpeliai. Jamuna-devi, palaimos įsikūnijimas, garbina Krišną, nuolat aukodama Jam lotosus savo judančiomis, į bangas panašiomis rankomis.

Gėlių kupini medžiai ant Jamunos krantų atsispindi Jos vandenyse ir  atrodo it antras žydintis miškas. Matydamos paukščių atspindžius vandenyje, kvailos žuvys atplaukia ir juos kramsnoja. Naktimis, pamačiusios žvaigždžių atspindžius ant vandens, mažos žuvytės, pagalvojusios, jog tai maistas, suplaukia prie vandens paviršiaus ir bando jas suvalgyti. Balti, tviskantys Jamunos  krantai primena kamparo upes, gražų tamsoje žybsintį žaibą, sandalmedžio pastą, užteptą ant Vrinda-devi galūnių ar malati gėlių girliandas moters kasose.

Ant krantų, tarp smaragdinio žalsvumo žolės, auga gėlių lysvės.  Gražios kundžos ir daugybė mažų miškelių su čintamani vasarnamiais nusėja Jamunos krantus. Papūgos, gegutės, čakoros ir vandens paukščiai tokie kaip antys, garniai, sarari, kurari ir čakravaka, laksto po vasarnamių kiemus palaimingai dainuodami. Jie atrodo it rasika bhaktai, diskutuojantys apie širdžiai malonius Krišnos žaidimus. Jamunos krantai nusėti maudymosi ghatų, padarytų iš rubinų, koralų, smaragdų ir brangakmenių vaidurja. Šios ghatos atrodo lyg dorybės įsikūnijimas.

Keturi aukšti medžiai, kurie sukuria slaptavietes miško vasarnamiams, turi daugybę lapuotų šakų, kurios linksta link žemės ir suformuoja stogą. Du vijokliai apsivynioja kiekvieną šių medžių ir atrodo it pora apsikabinusių mylimųjų. Vijokliai persipina vienas kito gėlių žiedais, lapais ir vaisiais taip suteikdami malonų vaizdą žiūrintiems. Žydintys vijokliai padengia vasarnamių, kuriuose vyksta žaidimai, sienas. Persipynusios įvairių vijoklių šakos suformuoja vasarnamių duris, kurias supa kiti kvapnūs vijokliai. Įvairiausios spalvotos gėlės linksta žemyn, kad uždengtų vasarnamius kupolais. Kabančios gėlės juda it tikros vėduoklės čamara.

Ananda Vrindavana Campu

Prieš pradėdami kartoti mantrą, truputį skirkite laiko pasakyti sau, jog šventas vardas nesiskiria nuo Krišnos.

Trumpas keliaujančių pamokslaujančių bhaktų sukurtas video, daug kam primenantis vaikystę :)

Ar yra būdas išnaikinti praeities samsakaras (įspūdžius)? Kadangi aš nemanau, jog galiu užmiršti savo nuodėmingą veiklą savo gyvenime.

Po trisdešimt trijų metų Krišnos sąmonėje aš supratau, kad dar iki šiol galiu atkartoti Rolling Stone dainą „Satisfaction“. Aš buvau nustebintas. Aš galvojau, „O ne, ką man daryti? Aš sanjasis, o vis dar atsimenu šitą dainą. Ar aš kada būsiu Krišnos sąmonėje? Ar turėčiau tiesiog viską mesti?“ Tai gilūs dalykai. Aš buvau dvylikos metų berniukas, kai dainuodavau šią dainą ir laimingas šokdavau. Mano širdis buvo atvira daugybei įtakų.

Ar iš tiesų tai yra problema, kad mes turime šitas samskaras? Mums reikia paklausti savęs: Ar tikrai tai yra problema? Aš manau, kad tai mūsų praeitis, ir mes galime padaryti tai, ką daro bhaktai - mes galime ją sudvasinti. Mes galime dainuoti : Aš galiu gauti „satisfaction“ (pasitenkinimą), nes aš kartoju, kartoju, kartoju... Aš gaunu „satisfaction“! Mes galime tai sudvasinti. Jei tai skausminga patirtis, mes neturėtume leisti jai tempti mus žemyn. Mes turėtume panaudoti ją teisingai. Savo gyvenime aš turiu tiek daug samskarų, bet aš panaudoju jas pamokslaudamas. Dabar panaudojau Rolling Stone pamokslaudamas jums.

Aš manau, kad atmintis tiesiog yra mumyse ir esmė yra ne bandyti pamiršti, „O, nėra jokio Bethoveno, nėra Goethės, nėra Froido, nėra to ką aš nustūmiau į praeitį.“ Tai yra materiali energija, ir jei ji gali būti panaudota tarnaujant Krišnai, tai panaudokite ją. O jei ji negali būti panaudota, tada tiesiog padėkite ją į praeities lentyną. Kai sakome, kad turime pakeisti samskaras, turime omenyje ką kitką. Turime omeny, kad kai  mes gausime gilias Krišnos sąmonės samskaras, gilesnes nei senosios, tada senos samskaros mūsų daugiau nebetrikdys. Bet mumyse tikriausiai liks prisiminimai. Problema yra mūsų prisirišimai prie šitų samskarų, ir tai galėtų būti mūsų tobulėjimo barometras. Kai mes labai prisirišę prie senų samskarų, tai rodo, kad nesame labai aukštame dvasiniame lygyje.

Geras pavyzdys yra nuostabus atsidavęs Jamunačarja. Jis prisimena, kad turėjo daug santykių su priešinga lytim ir sako, kad nuo to laiko, kai jis pasinėrė į tarnystę lotosinėms Viešpaties pėdoms, vis naujesni ir naujesni troškimai tarnauti Viešpačiui visą laiką teka tarsi upė, ir todėl užsistovėję lytinio gyvenimo troškimai tapo labai nereikšmingi. Jis netgi sako, kad nori nusispjauti ant tokių troškimų. Taigi, samskaros vis dar čia; jis netgi prisimena, kai dar buvo karalius, o ne vienuolis, ir gyveno materialistinį gyvenimą. Bet jis elgiasi be jokių prisirišimų tai patirčiai. Tai įmanoma, kai esi Krišnos sąmonės lygmenyje. Taigi, idėja nėra pamiršti praeitį. Kai mes sakome pamiršti, turime omeny, kad mes nenorime sieti savęs su ta praeitimi kaip anksčiau.

Kviečiame pasiklausyti naujai išverstos Šrilos Prabhupados paskaitos apie šeimyninius prisirišimus. Bhagavad-gīta, 1 skyrius, posmai nuo 32 iki 35.

kiṁ no rājyena govinda    kiṁ bhogair jīvitena vā
yeṣām arthe kāṅkṣitaṁ no   rājyaṁ bhogāḥ sukhāni ca

ta ime ` vasthitā yuddhe   prāṇāṁs tyaktvā dhanāni ca
ācāryāḥ pitaraḥ putrās     tathaiva ca pitāmahāḥ

mātulāḥ śvaśurāḥ pautrāḥ   śyālāḥ sambandhinas tathā
etān na hantum icchāmi    ghnato ` pi madhusūdana

api trailokya-rājyasya     hetoḥ kim  nu mahī-kṛteā
nihatya dhārtarāṣṭrān naḥ   kā prītiḥ syāj  janārdana

O Govinda, ko verta karalystė, laimė, o ir pats gyvenimas, jei visi, dėl kurių to vertėtų geisti, išsirikiavo šiame kautynių lauke? O Madhusūdana, kodėl turėčiau linkėti mirties priešais stovintiems mokytojams, tėvams, sūnums, seneliams, dėdėms, uošviams, svainiams bei kitiems giminaičiams, pasiryžusiems aukoti savo gyvybes ir turtus, net jeigu ir pats žūčiau nuo jų rankos? O visų gyvųjų esybių globėjau, negaliu su jais kautis, net jei mainais už tai pelnyčiau tris pasaulius, o ką jau kalbėti apie šią žemę. Kokį džiaugsmą gali suteikti mums Dhṛtarāṣṭros sūnų žudynės?

rādhā-premā vibhu—yāra bāḍīte nāhi ṭhāñi
tathāpi se kṣaṇe kṣaṇe bāḍaye sadai

Śrī Rādhos meilė skleidžiasi visur, nepalikdama vietos plėstis toliau. Ir vis dėlto ji didėja kiekvieną akimirką.

Śrī Caitanya-caritāmṛta, Ādi-līlā (4.128)