vadanti tat tattva-vidas
tattvam yaj jnanam advayam
brahmeti paramatmeti
bhagavan iti sabdyate

„Tie, kurie mato tiesą, kalba apie tris nedualios Absoliučios Tiesos fazes: Brahmaną, Paramatmą ir Bhagavaną.“ (Bhag.1.2.11)

Visa persmelkiantis, visa apimantis ir viską kontroliuojantis - trys Absoliuto fazės. Bet Mahaprabhu tada parodė ketvirtą fazę - štai Krišnos idėja. Sundaram - Absoliuto meilumas, kuris visus vilioja tarnauti Jam, vilioja prie Jo. Valdovas, talpintojas, ar gili vidinė substancija nėra aukščiausia Absoliuto idėja. Gebėjimas traukti kiekvieną; ne jėga ir ne valdžia, o grožiu ir natūralia meile sutelkti kiekvienos sielos interesų centrą; kiekvieną atomą traukti link savęs, kad išpildytume savo egzistavimo prasmę. Tai yra aukščiausias Absoliuto aspektas, kurį parodė Mahaprabhu, kuris pats natūraliai traukia visus, suteikdamas visiems aukščiausią įmanomą išsipildymą. Kas gali išpildyti pačius giliausius kiekvienos sielos siekius? Tas aspektas yra aukščiausias Absoliuto aspektas, o visus siekius išpildyti gali ananda, rasa - grožis, meilė ir prieraišumas. Šis aspektas yra aukščiausias Absoliuto aspektas. Ne valdovas, ne talpintojas, ne persmelkiantis Paramatmos, Brahmano ir Bhagavano aspektai, o Svayam-Bhagavan, Dievo Dievas, visų dievų Dievas.  Jo buveinė yra Vrindavanas; Jis niekada nepalieka Vrindavano. O tada pamatome, kad yra kitas panašus aspektas.

Tai yra aspektas, kurį vilioja Jo paties grožis, ir kuris taip pat šį grožį dalina. Matome, kaip širdyje cirkuliuoja kraujas, jis teka į kiekvieną kūno kampelį, o iš ten kraujas vėl grįžta į širdį, kad apsivalytų. Duoti ir imti, patraukti visus ir tada išdalinti visiems - tai yra Šri Čaitanjadeva. Jame Teigiamas-Neigiamas sujungia savo pastangas. Vrindavane Teigiamas ir Neigiamas yra atskirai, kiekvienas gyvena savo žaidimuose, su savo aplinka. Svarūpa Damodaros posme matome:

radha krsna-pranaya-vikrtir hladini saktir asmad
ekatmanav api bhuvi pura deha-bhedam gatau tau
caitanyakhyam prakatam adhuna tad-dvayam caikyam aptam
radha-bhava-dyuti-suvalitam naumi krsna-svarupam
(Cc. Adi 1.5)

Svarūpa Damodara neigia idėją, kad iš pradžių yra Krišna, o po to Mahaprabhu. Abu yra amžini. Kai jie susijungia - radha-krsna-pranaya-vikrtir. Kas yra Radha? Ji nesiskiria nuo Krišnos. Kṛṣṇa-pranaya - grožis ar meilė, kuri yra pas Krišną - tai yra Radha, todėl Jie negali egzistuoti atskirai. Jie abu yra viena, bet Vrindavane, dėl tam tikrų užsiėmimų Jie yra atskirai. Jie yra viena, padalinta į dvi puses - teigiamą ir neigiamą - ir su savo aplinka.  Ten Jie apreiškė labai gražius žaidimus. Ir vėl, Jie tampa viena Šri Čaitanjos asmenyje - radha-bhava-dyuti-suvalita - Radharanės kūno spalva ir nuotaika pas Krišną. Aš minėjau tai savo Prema-dhama-deva Stotram:

atma-siddha-sava lila puma-saukhya-laksanam 
svanubhava-matta-nrtya-kirtanatma-vantanam 
advayaika-laksya-puma-tattva-tat-paratparam 
prema-dhama-devam-eva naumi gaura-sundaram

„Štai visa nugalinti išvada: aukščiausia absoliučios realybės idėja taip pat turi būti aukščiausia anandos, ekstazės forma. Šri Čaitanja Mahaprabhu yra Krišna, pati ekstazė, ragaujanti savo paties saldumą ir šokanti iš ekstazės džiaugsmo. Jo paties šventas vardas yra Jo ekstazės priežastis, išreikšta šokyje, ir Jo šventas vardas yra Jo ekstazės pasekmė, išreikšta giedant. Priežastis yra pasekmė.  Dinamo mašina sukuria ekstazišką energiją, kuri verčia Jį šokti, o Jo giedojimas išdalina šitą ekstazę kitiems. Aš lenkiuosi šiam gražiam auksiniam Viešpačiui, Gauranga-sundarai, dieviškam kṛṣṇa-premos pavidalui.“ (Prema-dhama-deva Stotram 66)

Matta-nṛtya - kaip beprotis, Jis šoka be jokio tikslo. Šį pavyzdį pateikia filosofai - matta-nṛtya. Šokantis beprotis. Kokia priežastis? Jis neįsivaizduoja, bet jis šoka. Taigi, Absoliutas šoka savo džiaugsmo ekstazėje. O kai Jis gieda, jis išdalina save publikai. Aš pažymėjau tame posme, kad šokis yra ekstazės džiaugsmo sukurtos pilnatvės požymis, o kirtana reiškia išdalinti, paskleisti Save anapus, aplinkai. Kai šie abu ženklai pasireiškia visiškai, tai negali būti ne Absoliutas. Absoliuti Tiesa išpildo savo pačios poreikius, Jo charakteris taip pat dinamiškas; kai Jis išpildo save, Jis išdalina tai kitiems.  Tai galima pamatyti pas Šri Čaitanjadevą - aukščiausią Absoliuto formą.

Madhurya Vrindavane ir audarya Navadvipoje - du to paties lygmens skyriai. Aukščiausiame ontologinės idėjos lygmenyje yra du skyriai - vienas uždarytas Jame pačiame, o kitas dalina save į visas puses, traukia visus prie savęs ir tada vėl viską išdalina visiems. Todėl čia galima rasti dvi lilos fazes. Mums gaura-lila yra naudingesnė, nes joje yra mūsų perspektyva. Tik Mahaprabhu dėka galime patekti į kitą Jo lilos aspektą - kai duoda Jis pats ir tik Jo duotu metodu. Jei mes kreipsimės į Jį, mes tikrai pakliūsime į tą lilą.

yatha yatha gaura-padaravinde
vindeta bhaktim krta punya-rasih
tatha tathot-sarpati hrdya-kasmad
radha-padambhoja-sudhambu rasih
(Caitanya-candramrta 88)

„Kai didžiai dorybinga asmenybė įgyja pasiaukojimą Šri Gaurasundaros lotosinėms pėdoms, jo širdyje neišvengiamai gimsta tarnystės Šri Radhos lotosinėms pėdoms nektaro vandenynas.“ (Caitanya-candramrta 88)

Tiek kiek mes pajėgūs prisijungti prie gaura-lilos, automatiškai pamatysime: be jokių rūpesčių, tiek pat jau esame ten, kṛṣṇa-liloje. Mus nuneš Vrindavaną, į Radharanės stovyklą. Mums reikia suprasti šį ontologinį aspektą.

Prisisunkę Šri Gaurangos malonės, bandykime kreiptis į Šrimati Radharanę. Tada nebus jokios galimybės į mūsų širdį pakliūti taršai ir trukdyti mums toje erdvėje. Šri Gauranga sustabdys šitą taršą. Jei gausime Gaurangos prieglobstį, būsime tikri, kad labai saugiai, sklandžiai ir intymiai galėsime tarnauti Šrimatei Radharanei. Kitaip yra labai pavojinga, o kartais savižudiška. Jei kreipsimės ne per Gaurangą, mūsų bandymas gali būti reaktyvus.

Labai pavojinga siekti Vrindavano ir Šrimatės Radharanės tiesiogiai. Mes turime siekti taip, kaip parodė Gauranga. Kitais žodžiais tariant, jei mes galime suprasti Gaurangos gyvenimą, Gaurangos idealą, tada kāma bus visiškai sunaikinta. Mus apvalys tiek, kad galėtų mus priimti į šios aukščiausios lilos valdas. Mes neturime siekti to intelektu, nes taip prisikursime klaidingų idėjų. Po to reikia išeikvoti daug energijos, kad nusipurtyti šitą klaidingo supratimo sluoksnį. Todėl mūsų Šrila Prabhupada neleido šių dalykų.

BR Šridhara Gosvami

Aukščiausiasis Viešpats tarė: Sveikas, sveikas mano brangus berniuk! Man taip pasisekė - tikrai, labiausiai pasisekė - tave čia susitikti. Tiek ilgai aš troškau tave pamatyti!

Mano brangus drauge, daugybę gyvenimų tu nugyvenai visiškai nekreipdamas į mane dėmesio.

Taip ilgai viltis vertė mane šokinėti kaip kvailį, galvojant: „Tikriausiai šį gyvenimą, arba šitą, o gal šį, o gal šitą, jis galiausiai pasuks savo veidą į mane.“

Bet, brangus broli, aš negalėjau surasti jokio preteksto, kaip tave atvesti į savo buveinę, ir tuo pačiu išsaugoti amžiną įstatymą, kurį pats ir sukūriau.

Tu man nerodei jokio gailesčio, ir apie tai galvodamas aš vis labiau nerimavau, nekantraudamas sulaukti tavo palankumo.  Todėl aš nusižengiau savo amžinam elgesio kodeksui ir pats pasirūpinau tavo dabartiniu gimimu.

Brangus berniuk, šioje dieviškoje Govardhano apskrityje, mano mylimiausiame krašte, aš pats tapau tavo guru, Jayanta.

Šiandien tu pagaliau išpildei mano troškimą, kurį taip ilgai nešiojau širdyje. Prašau, pasotink savo ir mano laimę, pasilikdamas čia visam laikui.

(Šiuos žodžius Viešpats pasakė, kai Gopakumaras, Brihad Bhagavatamritos herojus, atkeliavo į Vaikunthą ir pirmą kartą sutiko Viešpatį Narayaną. Ši citata iliustruoja, kad Viešpats mūsų pasiilgsta labiau, nei mes jo. Gal yra dėl ko? :) )

Brhad Bhagavatamrta, II dalis, 194 tekstas
paramātmā para-brahma 
sa eva parameśvaraḥ
ity evam eṣām aikyena 
sajātīya-bhidā hatā

Aukščiausiasis Viešpats yra taip pat Aukščiausioji Siela ir Aukščiausiasis Brahmanas. Kadangi šie trys yra viena, nelieka vietos sajātīya skirtumui Aukščiausiajame.

Komentaras: ir impersonalistai ir Aukščiausio Viešpaties bhaktai Vedas laiko tobulu autoritetu. Tačiau, kai Vedų upanišados skelbia, kad Aukščiausiajame nėra dualumo, personalistai ir impersonalistai tai supranta priešingai. impersonalistams advaita-vādžiams, Brahmano vienovė reiškia, kad visi pavidalai ir visa įvairovė yra iliuzija. Tačiau Vaišnavų požiūriu, nors Aukščiausiasis yra vienas, Jis yra kupinas įvairovės. Kaip taip gali būti Vedos dabar paaiškins Gopakumārui. Jos pradeda dviem posmais, kurie kalba apie tai, kad Aukščiausiajame nėra skirtumų. Galima analizuoti dviejų tipų skirtumus: sajātīya ir vijātīya. Panašūs dalykai, kaip du žmonės, skiriasi kaip individai. Tai vadinama sajātīya-bheda, skirtumas tarp tos pačios kategorijos narių. Nepanašūs dalykai, pvz. žmogus ir karvė, skirtingi dėl vijātīya-bheda - skirtumo tarp skirtingų kategorijų narių.  Taigi, kadangi jīvos yra Brahmano pasireiškimas, o taip pat iš ankstesnių posmų girdėjome, kad jīvos kaip individai visada skiriasi, kas nors gali paprieštarauti: štai mes, žvelgiantys į Brahmaną, tai jau yra sajātīya skirtumas.  Tai yra, dabar atrodo, jog Brahmanas sudarytas iš tos pačios kategorijos narių, kurie skiriasi vienas nuo kito. Bet tai neturi prasmės, nes tai prieštarauja pačiai Brahmano prigimčiai, kuri pagal autoritetingų Upaniṣadų apibrėžìmą yra ekam (absoliučiai viena) ir advayam (neturinti savyje jokių skirtumų). Štai toks momentas. Tačiau kokiu būdu, Aukščiausiasis neturi jokio dualizmo - sajātīya ir vijātīya, kaip teigia formulė ekam advayam, visai kitaip parodoma šiame ir kitame posmuose.  Nepaisydami akivaizdžios mus supančio pasaulio įvairovės, impersonalistai ekam advayam konstruoja pačia griežčiausia pažodine prasme, sakydami kad dualumas visiškai neegzistuoja. Tačiau tikroji prasmė, kurią Vedos suteikia šiems žodžiams, labiau atitinka mūsų bendrą patirtį. Kokiu būdu Brahmanas yra ekam - tai yra neturi sajātīya skirtumų - geriausia suprasti štai tokiu būdu: Impersonalus Absoliutas (para-brahma), jīvų viduje esantis valdovas (paramātmā) ir Aukščiausias Dievo Asmuo (parameśvara) yra viena Absoliuti Tiesa. Tarp šių trijų nėra skirtumo. Kai šis Aukščiausiasis Absoliutas, Dievo Asmuo, toliau išskleidžia save į nesuskaičiuojamus pavidalus - guṇa-avatārus, līla-avatārus ir pan. - atrodo, kad šie avatārai skiriasi vienas nuo kito, tačiau iš tiesų tai vienas ir tas pats asmuo. Nepaisant išoriškos išvaizdos, visi neriboti Jo pasireiškimai niekada netampa menkesni nei Jis visas. Todėl bet kokie bandymai neribotus Dievo pasireiškimus analizuoti kaip skirtingus vienos kategorijos narius yra pasmerkti žugti. Tačiau Brahmanas savo energijas skleidžia taip pat ir baigtinių gyvų būtybių pavidalu. Apie tai kalbama kitame posme.

Brhad Bhagavatamrta, II dalis, 195 tekstas

sadā vaijātyam āptānāṁ 
jīvānām api tattvataḥ
aṁśatvenāpy abhinnatvād 
vijātīya-bhidā mṛtā

Jīvos turi savo pačių tapatybes, kurios skirtingos nei Aukščiausiojo. Bet jos yra Aukščiausiojo dalys, ir negali egzistuoti atskirai nuo Jo, todėl vijātīya skirtumas taip pat atmetamas.

Komentaras: Šis posmas iš tikrųjų pagrindžia, kad Brahmanas yra advayam, be jokių dualybių. Taip, tai tiesa, kad jīvos priklauso kitai kategorijai nei Brahmanas - kategorijai objektų turinčių baigtinį dydį. Šia prasme jos skiriasi nuo Brahmano. Bet kitais atžvilgiais, jos nesiskiria nuo Jo: Jos sklinda iš tos pačios gyvybės jėgos, iš kurios sudaryta aukščiausia Brahmano asmenybė, ir be to jos yra neatsiejamos Jo dalys, todėl natūralu, kad jos turi daug Jo savybių. Tad nors jos yra individualios ir tokiomis liks amžinai, jos nėra visiškai atskiros nuo Absoliutaus Brahmano, Aukščiausiojo Asmens.

sadā sarvatrāste nanu vimalam ādyaṁ tava padaṁ
tathāpy ekaṁ stokaṁ na hi bhava-taroḥ patram abhinat
kṣaṇaṁ jihvā-grastaṁ tava tu bhagavan nāma nikhilaṁ 
sa-mūlaṁ saṁsāraṁ kaṣati katarat sevyam anayoḥ

„Tavo pirmapradė tyra egzistencija yra amžinai visa persmelkianti, vis dėlto ši visa persmelkianti egzistencija nenuplešia nei mažiausio gabalėlio nuo vieno iš daugybės materialios iliuzijos medžio lapų. Tačiau, Visagali Viešpatie, net jeigu akimirkai liežuvis pasigauna Tavo vardą, materialios egzistencijos medis yra sunaikinamas iš pašaknų. Tad kas nusipelno mūsų dėmesio - Tavo visa persmelkianti egzistencija, ar Tavo šventas vardas?“
Cituojama iš Brhad Bhagavatamrta, II (Sanatana Gosvami)

avāntara-phalaṁ bhakter 
eva mokṣādi yady api
tathāpi nātmārāmatvaṁ 
grāhyaṁ prema-virodhi yat

bhakteḥ phalaṁ paraṁ prema 
tṛpty-abhāva-svabhāvakam
avāntara-phaleṣv etad 
ati-heyaṁ satāṁ matam

Nors išsivadavimas ir jo pasekmės yra pasiaukojimo tarnystės natūralūs šalutiniai produktai, bhaktai nemano, kad pasitenkinimas savyje yra didelė vertybė, nes jis trukdo tyrai meilei Dievui.

Aukščiausias pasiaukojimo tarnystės vaisius yra prema, kurią patyręs žmogus, dėl jos prigimties niekada nebus patenkintas. Šventieji autoritetai laiko pasitenkinimą savyje labiausiai nepageidaujamu šalutiniu premos vaisiumi.

sukha-rūpaṁ sukhādhāraḥ 
śarkarā-piṇḍa-van matam
śrī-kṛṣṇa-caraṇa-dvandvaṁ 
sukhaṁ brahma tu kevalam

Dvi Śrī Kṛṣṇos pėdos galima palyginti su cukraus gabaliukais, nes jos yra džiaugsmingos ir taip pat viso džiaugsmo šaltinis. Tačiau Brahmanas yra tik džiaugsmingas.

Viešpaties Kṛṣṇos lotosinės pėdos yra sukha-rūpa, paties džiaugsmo esmė, ir sukha-ādhāra, meilės objektas, kuriame bhaktai patiria nesuskaičiuojamą džiaugsmų įvairovę. Jo pėdos yra kaip cukraus gabaliukas, kuris iš esmės reiškia ne ką kitą kaip saldumą, tačiau taip pat ir konkretų objektą, kuris tą saldumą suteikia.  Brahmanas iš esmės yra palaima, tačiau Brahmanas negali būti laikomas palaimos šaltiniu, nes tai reikštų dualizmą, skirtumą tarp Brahmano ir jo palaimos. Pagal apibrėžimą Brahmanas negali būti dualus. Tačiau Dievo Asmenybės idėja nėra tokia ribota. Jis yra beribis stebuklų šaltinis, gilesnis už milijonus vandenynų. Panašiai kaip upės suteka į vandenyną, daugybė priešingų savybių kaip vienovė ir dualizmas įeina į Jį ir susimaišo.

Sačinandana Svamis

Kartą Šrila Prabhupada rašė, kad niekas negali patekti į šventą Vrindavano žemę kokiomis nors mechaninėmis priemonėmis - autobusu, traukiniu, ar kitokiu transportu. Krišnos knygoje jis paaiškina: „Iš tiesų, niekas negali patekti į Vrindavaną, nusipirkęs bilietą.“ (Krišnos knyga, 38 skyrius)

Tai kas gi tas raktas, kad ten patekti, - galima paklausti. Atsakymas yra - bhakti, tarnystė su pasišventimu. Vienas iš devynių bhakti metodų yra vandanam - malda.

Kai aš atvykau į Delhį (lėktuvu), geras mano draugas atsiuntė man maldą Šrimatei Rādhārāṇī. Aš pasakiau šią maldą, užmigau taksi, ir kitas dalykas, ką suvokiau, kad aš pabudau Vrindavane, detoksikuotas nuo Vakarų poveikio. Raktas patekti padėjo.

RAKTAS ĮEITI

„O gražioji ir jaunoji Rādhe (Kiśorī), Tu esi skaisti ir kupina saldžios meilės Krišnai. Prašau, apšlakstyk mane bent lašu savo malonės.

Aš esu bejėgis ir varganas, bet tu esi meilės įsikūnijimas ir labai maloninga. Man tikrai nereikia prašyti malonės pas kitus, nes žinau, kad niekas nepasirūpins šia vargstančia siela.

Aš nesvyruodamas užsiimu nuodėmingais darbai, o taip pat nesutelkiu savo minčių į Tave. Sudėtais delnais aš meldžiu: „O Rādhā! Prašau, laikyk mane šalia savęs.“ Niekas išskyrus Tave negali pakeisti mano lemties.

Ar būčiau blogas, ar geras, žinok, jog esu Tavo ir be Tavęs nematau nieko, kas linkėtų man gero. O karaliau Vrišabhanu dukterie! Prašau tinkamai pasirūpink manim. Aš, visų puolusiųjų lyderis, nuolankiau siekiu Tavo prieglobsčio.

Prašau, suteik man gopių meilę Krišnai ir kažkaip padaryk mane Savo nuosavybe. Aš visą gyvenimą giedosiu apie Tavo šlovę. Ašaros tekės iš mano akių ir aš pasieksiu aukščiausią dvasinę ekstazę.“

Gopių išsiskyrimo ir sielvarto giesmė, kai Akrūra atvyko į Vrindavaną paimti Krišnos į Mathurą. Vrindavano gyventojai džiūgavo, kad turės progos aplankyti miestą, ir tik gopės širdimi suvokė, kad Krišna nebegrįš...

Gopės tarė: Likime, tu visiškai neturi gailesčio! Tu suvedi įkūnytas esybes draugystėje ar meilėje, o tada be jokios prasmės vėl juos išskiri, kol jie nepatenkino savo troškimų. Toks įnoringas tavo žaidimas panašus į vaiko.

Parodęs mums Mukundos veidą, tamsių garbanų įrėmintą, papuoštą švelniais žandais, pakelta nosimi ir švelniomis šypsenomis, kurios sunaikina bet kokias kančias, dabar šį veidą vėl slepi nuo mūsų. Toks tavo elgesys visiškai nederamas.

Likime, nors čionai atvykai vardu Akrūra, iš tiesų tu esi žiaurus, nes kaip kvailys iš mūsų atimi tai, ką jau kartą davei - akis, kuriomis mes matėme visos tavo kūrinijos tobulybę kiekvienoje Viešpaties Madhudvišos kūno dalelėje.

Deja, Nandos sūnus, kuris akimirksniu gali nutraukti meilės draugystę, net nepažvelgs tiesiai į mus. Jėga Jo užvaldytos, mes palikome savo namus, artimuosius, vaikus ir vyrus, vien tik tam, kad tarnauti Jam, bet Jis visuomet ieško naujų mylimųjų.

Kitas saulėtekis tikrai bus palankus Mathuros moterims. Visos jų svajonės dabar išsipildys, nes Vradžos Viešpačiui įžengus į jų miestą, Jo veide jos galės gerti šypsenos, sklindančios iš Jo akių kampučių, nektarą.

O gopės, nors mūsų Mukunda yra protingas ir labai paklusnus savo tėvams, kai tik jis paklius į Mathuros moterų saldžių kaip medus žodžių pinkles ir susižavės jų viliojančiomis droviomis šypsenomis, kaip Jis galės kada nors sugrįžti pas mus, paprastas kaimo merginas?

Kai Dāśārhos, Bhojos, Andhakos, Vṛṣṇiai ir Sātvatos pamatys Devakī sūnų Mathuroje, jie tikrai patirs didelį festivalį savo akims, lygiai taip pat kaip ir tie, kas matys jį pakeliui į miestą. Galų gale, gi Jis yra sėkmės deivės mylimasis, bei visų transcendentinių savybių šaltinis.

Tas, kuris elgiasi taip negailestingai, tikrai neturėtų būti vadinamas Akrūra. Jis toks žiaurus, kad net nebandydamas paguosti sielvartaujančius Vradžos gyventojus, jis išsiveža Krišną, kuris mums brangesnis už mūsų gyvybes.

Kietaširdis Krišna jau įsėdo į vežimą, o dabar šitie kvaili piemenys jaučiais įkinkytuose vežimuose skuba paskui Jį. Net vyresnieji nieko nesako, kad Jį sustabdytų. Šiandien likimas nusistatęs prieš mus.

Geriau mes kreipkimės tiesiai į Mādhavą, ir sustabdykime Jį. Ką mums galės padaryti šeimos vyresnieji ir kiti giminaičiai? Dabar, kai likimas išskiria mus su Mukunda, mūsų širdys jau yra apgailėtinos, nes be Jo mes negalime iškęsti nei vienos akimirkos.

Kai Jis sukvietė mus į rāsos šokio ratą, kuriame mes džiaugėmės Jo meiliomis ir žavinčiomis šypsenomis, Jo žavingais ir paslaptingais žodžiais, žaismingais žvilgsniais ir apkabinimais, daugybė naktų prabėgo tarsi viena akimirka. O gopės, kaip mes įveiksime šią neišmatuojamą tamsą, kai Jo nebebus?

Kaip galėsime mes egzistuoti be Anantos draugo Krišnos, kuris vakarais grįždavo į Vradžą, supamas savo draugų piemenukų, Jo plaukai ir girlianda būdavo aplipę karvių kanopų pakeltomis dulkėmis. Kai grodavo fleita, savo besišypsančiais įkypais žvilgsniais Jis pavogdavo mūsų protus.

Śukadeva Gosvāmis tarė: Ištarusios šiuos žodžius, Vradžos merginos, kurios buvo taip prisirišusios prie Krišnos, be galo susijaudino suvokusios neišvengiamą išsiskyrimą. Pamiršusios bet kokią gėdą jos garsiai sušuko: „O Govinda! O Dāmodara! O Mādhava!”

1972 spalio 7 d., ISKCON Los Angeles

Vieną vakarą sode Šrila Prabhupada pažiūrėjo dangų ir paklausė: 
- Taigi, ar dangus yra Krišnos spalvos?
- ‘Krsnos knygoje’ sakoma, jog Krišna yra tamsiai mėlynas, it lietaus kupinas audros debesis, - atsakė mokinys.
- Dangus yra Krišnos spalvos, - atsakė Prabhupada, - tai šviesa, sklindanti iš spindinčio Krišnos kūno, padaro dangų mėlynu.

Dažnai, pabuvęs sode, Šrila Prabhupada eidavo į savo kambarį ir klausydavosi rytmetinės Šrimad Bhagavatam paskaitos įrašo. Kartais jis paprašydavo manęs pririnkti jazminų žiedų, augančių krūmuose netoliese Prabhupados sodo. Gėlių kvapas būdavo ypatingai stiprus naktimis. Vieną naktį, beuostydamas žalią šakelę su žiedais, jis pasakė:

- Ach, tai yra Krišna.

Aš dažnai  vakarais atnešdavau jazminų į Prabhupados miegamąjį. Jis kartas nuo karto juos pauostydavo masažo metu. Vėliau pernakt juos laikydavo ant savo pagalvės (prie nosies). Sekantį rytą aš rasdavau gėles lygiai toje pačioje vietoje ant pagalvės, kur jos buvo padėtos praeitą naktį. Gėlės būdavo kaip niekada gaivios ir kvapnios, atrodė, jog būtų ką tik nuskintos. Jo Dieviškoji Malonybė visuomet mums rodė, kad Krišna yra kiekvienoje šios materialios kūrinijos dalyje.“

Klausimas:

Jūsų puslapyje yra parašyta..., kiek žmonių tiesiog šiaip PRIJAUČIA Krišnos sąmonės judėjimui. Tačiau šiame puslapyje nėra parašyta kiek Lietuvoje yra žmonių, kurie yra TIKROJE „Krišnos sąmonėje“.

http://www.krishna.com:8080/info/what-krishna-consciousness-means:

Srila Prabhupada, founder of the Krishna Consciousness Movement, defined "Krishna consciousness" in various ways. Here are three:

Krishna consciousness means God consciousness;
Krishna consciousness means to understand everything;
Krishna consciousness is our original consciousness.

Gal galite mums parašyti: kiek Lietuvoje yra žmonių, kurie yra TIKROJE „Krišnos sąmonėje“?

Jei analizuotume skirtingas religijas, pamatytume skirtingus ritualus. Taip pat pamatytume skirtingas garbinimo objekto idėjas. Kai kurie žmonės, užvaldyti pasišventimo savo širdyse, įkurdina Viešpaties formą savo sieloje, savo prote ir galiausiai išoriškame pasaulyje. Suprasdami, kad šis pavidalas nesiskiria nuo Viešpaties pavidalo viduje, jie garbina šį pavidalą. Kai kurios religijos labiau pasikliauna logika, todėl jų pasekėjai savo prote susikuria Dievo sampratą ir ją garbina. Jie nepripažįsta išoriško Dievo pavidalo. Tačiau realybėje, visos šios sampratos taip pat yra Viešpaties formos. Dėl kalbos skirtumų, skirtingos religijos Dievą vadina vis kitokiais vardais. Religijos naudoja skirtingus vardus, ir kalbos, naudojamos garbinimo metu taip pat skiriasi.

Dėl šių penkių skirtumų visiškai natūralu, kad įvairios religijos atrodo gana skirtingai. Tačiau yra labai negražu ir netgi žalinga ginčytis dėl šių skirtumų. Kai vienas žmogus nueina į kito žmogaus garbinimo vietą, jis turėtų galvoti šitaip: „Šie žmonės garbina mano Viešpatį, tik kitokiu būdu. Dėl mano kitokio auklėjimo, aš negaliu iki galo suvokti šitos garbinimo sistemos. Tačiau, ši patirtis gali pagilinti mano supratimą ir dėkingumą mano garbinimo sistemai. Viešpats yra vienas, tikrai ne du. Aš su pagarba lenkiuosi tam pavidalui, kurį matau čia, ir meldžiu, kad Viešpats šiuo nauju pavidalu sustiprintų mano meilę Viešpačiui mano įprastu pavidalu.“ Tie, kurie nesilaiko šios procedūros, ir vietoj to kritikuoja kitas garbinimo sistemas arba rodo joms priešiškumą, prievartą ar pavydą, yra kvaili ir nieko verti. Kuo labiau jie užsiima tuščiais ginčais, tuo labiau jie išduoda savo pačių religijos tikslą.

ištrauka iš Bhaktivinodos Thakuros, "Sri Caitanya Siksamrta", I skyrius.

Jei mums reiktų nuspręsti, kokią labiausiai neatidėliotiną praktinę problemą filosofui reikia išspręsti, tai vienintelis atsakymas būtų: peržiūrėti ir pateikti komparatyviosios religijos principus. Filosofijos tikslas būtų pademonstruoti bendrą visų religijų metafizinį pagrindą ir tai, kad skirtingos kultūros savo esme yra susijusios viena su kita taip kaip bendros dvasinės ir intelektualinės kalbos dialektai. Jeigu kas nors tai pripažins, daugiau nebegalės tvirtinti: “Mano religija yra geriausia”. Jis tegalės pasakyti, kad ji “geriausia man.” Kitais žodžiais tariant, religinių prieštaravimų tikslas neturi būti “atversti” (konvertuoti) priešininką, bet įtikinti jį, kad jo religija iš esmės ta pati kaip ir mūsų.

Mes turime faktiškai pripažinti, kad religiniai ginčai mūsų požiūriu vis tik siekia įtikinti priešininką jo klaida, o ne jo teisumu. Šiuolaikinės propagandos rašiniuose netgi galima aptikti baimės tonaciją - jei mes atrastume esminę tiesą pas savo oponentą, tai būtų tarsi didelė nelaimė, galinti sutrikdyti mūsų tikėjimą. Šią baimę dar labiau paskatina tai, kad augant žinioms ir supratimui, vis sunkiau ir sunkiau pagrįsti pamatinius skirtumus tarp vienos ir kitos religijos.

The Essential Ananda K. Coomaraswamy (Perennial Philosophy Series)

Muzikantas muziką nešiojasi savo širdyje, ir tai jam suteikia malonumo. Tačiau, kai tik jis pradeda groti savo instrumentu, muzika liejasi iš jo, ir jis gali klausytis ir dar labiau mėgautis ja. Dievas yra toks muzikantas. Jis lieja Jame esančią meilę į savo bhakto širdies dubenį. Iš ten meilė teka atgal į Jį. Ji teka į Jį iš Jo bhaktų širdies, todėl Jis ja taip džiaugiasi. Ši meilė tarp Dievo ir bhakto nuolatos teka vienu labai plačiu ratu - bhakti ratu. Bhakti jūs galite patirti tik tuomet, kai esate prijungti prie šio nuolat tekančio rato. Šventas Vaišnavų tradicijos mokymas sako: „Bhakti Dievą pastūmėja šokiui. Bhakti pastūmėja šokiui bhaktą. Bhakti šoka pati. Visi trys vienoje vietoje šoka kartu." Bhakti yra dieviška, tai, kas kyla ne iš žmogiškosios psichologijos. Ji pas mus ateina tuomet, kai gyvename aktyviame santykyje su dieviškumu. Tokiu būdu bhakti pagydys ir pripildys mūsų širdį.

Sačinandana Svamis (2012 liepa)

Žmonės serga įvairiausiomis ligomis, ir kiekvieną jų reikia gydyti individualiai. Kol liga tiksliai nenustatyta, negalima skirti tinkamų vaistų ir tuomet liga nepraeina. Nuo scenos kalbantis žmogus mažai ką gali padaryti dėl sergančių žmonių. Jis gali suteikti tik simbolišką palengvėjimą. Per keturiasdešimt metų aš nesutikau nei vieno, nuoširdžiai besidominčio Krišnos sąmone. Visiems, kas pas mane ateina, neįdomu klausytis hari-kathos. Jie nepasirengę atsisakyti savo priklausomybės nuo jų pačių išsilavinimo ir intelekto. Šiame pasaulyje žmonėms patinka būti populiariais, bet jiems nepatinka klausinėti apie Absoliučią Tiesą. Tie, kas vadina save religijos pamokslautojais, labai užsiėmę savo egzistavimu, gindamiesi ir pataikaudami kitiems. Nepanašu, kad savo populiarumą galima padidinti kalbant ir klausant apie tiesą. Todėl mūsų nedomina paprastų žmonių, kurie priešiški Viešpačiui, simpatija ir palaikymas.

Iš Bhaktisidhanta Sarasvati Thākuros "Amrita Vani", 8 skyriaus.

Jo Dieviškoji Malonybė A. C. Bhaktivedanta Svamis Prabhupada

Viskam reikia kvalifikacijos. Šis Krišnos sąmonės judėjimas skirtas tam, kad paruošti jus matyti Dievą dvidešimt keturias valandas per parą. Tokia visa Krišnos sąmonės esmė. Jeigu jūs išmoksite šito meno, galėsite matyti Dievą dvidešimt keturias valandas per parą nepaliaujamai. Tai ir yra jogas. Jogas tai nereiškia vaidinti magiją. Magai taip pat gali rodyti magiją. Bhaktui neįdomu rodyti magiją, bet jam labai įdomu pamatyti aukščiausią magą, kuris daro tiek daug magijos. Jogai galvoja: „Jei galėčiau daryti kažką magiško, tiek daug žmonių man paplotų, tai būtų mano sėkmės ženklas.“ Bet bhaktas nieko nenori. Bhaktas tenori pamatyti, kas slepiasi už visos šitos magijos, nori pamatyti aukščiausią magą.

— Iš paskaitos New Orleane, 1975 m. liepos 31 d.

Klausimas:

Yra sakoma, kad mes turime pasirinkimo laisvę - mylėti Krišną arba ne? Kaip suprasti teiginį(paimta iš ŠBh 1.11.39 komentaro), jog Krišna savo vidine energija priverčia savo atsidavusius pamiršti jo didybę, kad jų santykiuose nebūtų nieko nenuoširdaus?

Skaityti daugiau...

Tuomet Ramananda Raya tarė: jnane prayasam udapasya namanta eva: „Labai sunku atsisakyti pažinimo žavesio.“ Mes galvojame: „Aš pirma noriu viską suprasti, o tada pradėsiu veikti.“ Čia slypi išskaičiavimai ir įtarumas. Prieš pradėdami veikti, mes norime viską iki galo žinoti, tik tuomet rizikuosime savo kapitalu. Ego, „Aš“ yra labai stiprus, ir jis nori gauti ataskaitą apie būsimus nuostolius ir pelną. Jis galvoja: „Aš esu šeimininkas. Raktai mano rankose ir aš noriu išbandyti viską, aš noriu viską žinoti. Aš noriu žinoti, kas man tinka.“ Taigi, mes galvojame, kad esame šeimininkai, ne tarnai, ir klausimus užduodame iš šeimininko pozicijos.

Bet turime atsisakyti šio į apskaičiavimus linkusio mąstymo, jei iš viso norime pakliūti į Viešpaties karalystę, kur viskas aukščiau už mus. Niekas ten nesivargins ir neis prieš mus teisintis, manydami, kad esame jų šeimininkai. Jie neužtikrins mūsų, sakydami: „Taip, čia nebus jokių nuostolių; tavo pelnas bus didelis.“ Mes galime manyti: „Aš esu nepriklausoma atskira esybė, todėl mano sąskaitoje neturi būti nuostolių.  Čia aš turiu stovėti aukštai pakelta galva,“ bet tai neveikia. Mes galime eiti ten kaip vergai, ne kaip šeimininkai. Reikalingas toks mąstymas: Mes turime nulenkti savo galvas. Ten mes nežygiuosime visur aukštai pakeltomis galvomis, nes viskas ten aukštesnės kokybės, nei mes patys.

Taigi, mums reikia pakliūti į šį transcendentinį kraštą, kur netgi žemė, vanduo, oras ir ką bepamatytume, yra padaryta iš aukštesnės materijos, nei mes. Jie visi yra guru, o mes – mokiniai. Jie visi yra šeimininkai, o mes tarnai. Mums reikia patekti į kraštą, kur visi yra mūsų šeimininkai. Mes turime paklusti, tokia bus mūsų tikroji kvalifikacija. Ką mums lieps daryti, tą mes ir darysime; turėsime daryti. Ten nereikės labai stipriai įtempti savo smegenis.  Smegenims ten nėra vietos, nes jie visi turi geresnes smegenis nei mes. Mūsų smegenys ten nereikalingos, reikalingos tik mūsų rankos. Ten reikalingas tik vergiškas darbas. Smegenų ten pakanka. Jei norime, mes galime pakliūti į šį kraštą. Mums šis kraštas reiškia vergystę. Taigi, mes ruošiamės atmesti su pasibjaurėjimu savo smegenis, ir pasiėmę vien savo širdis, mes turime artintis ir įžengti į šį kraštą.

Mes turime galvoti: „Aš esu nereikšmingas, kaip uodas.“ Taip manė Viešpats Brahmā, kai jis nuvyko į Dvāraką aplankyti Viešpaties Kṛṣṇos. Be to, visa tai ne kuriam laikui, ne tam, kad pabūti nuolankiam, pabaigti savo darbą ir tuomet grįžti atgal. Ne. Mes turime amžiams pripažinti tokią nereikšmingą padėtį. Žinoma, mes galime tikėtis, kad mus pamokys Kṛṣṇos sąmonės: kokia ji gera, kokia nuostabi ir kaip ji mums tinka. Mums leis paripraṣṇą: užduoti nuoširdžius klausimus. Transcendentinėje karalystėje - visi mūsų draugai. Jie visi ateis padėti mums, padės suprasti, kad atsidavimo tarnystė yra graži ir kad Kṛṣṇos sąmonė yra geriausia gyvenimo forma. Turime vertinti savo siekį ir ketinimų tyrumą, o ne savo išorišką padėtį. Verbuotojai iš anos pusės vertins mūsų ketinimų tyrumą, o ne dabartinę padėtį ar galimybes.

Ir nors atrodytų, kad mes ruošiamės būti vergais, rezultatas bus visiškai priešingas. Jei jūs galite užimti tokią paklusimo ir vergystės poziciją, tuomet Tas, kurio niekas niekada nenugali, bus nugalėtas. Draugai ateis jums padėti; sadhu ateis jums paaiškinti, kad mes turime tapti vergais, kad Kṛṣṇa labai myli savo vergus. Jis yra vergų šeimininkas, o kartais Jis nori tapti savo vergų vergu (gopī-bhartuḥ pada-kamalayor dāsa-dāsānudāsaḥ). Tokia yra sėkmės paslaptis ir su tokia nuotaika mes galime pasiekti didžiausią naudą.

Śrī Caitanya Mahāprabhu atsakė Ramananda Rāyui: „Taip, tai tiesa. Nenugalimą nugali atsidavimas. Mes galime Jį sučiupti. Aš sutinku, jog tai yra dieviškos meilės pradžia: duodami, mes galime gauti tiek, kiek rizikuojame. Kuo labiau rizikuojame savimi, tuo daugiau galime tikėtis iš šios nenugalimos begalybės.“

(Iš BR Šridhara Maharadžo knygas "Search for Sri Krishna - Reality the Beautiful")

Jūs galite paklausti: Kodėl Indra taip stipriai supyko? Visame pasaulyje vyksta tūkstančiai Indra yajnų. Niekas Svargoje nėra matęs jo taip supykusio. Nors ir turėdamas 1000 akių jis buvo apakintas ir negalėjo matyti Krišnos. Indrą apsvaigino ne medus ir ne vynas, o klaidingas ego. Tą pačią akimirką, kai pradedate didžiuotis, prarandate įžvalgą. Kuklumas suteikia realybės pojūtį.

Pasak Bhagavatam: ‘Atrodo, kad žemė sukasi, dėl to, kad žmogaus akys sukasi ratu.’ Taip nutinka dėl puikybės. Puikybė kyla iš geismo apraiškos.

Atlikime vieną pratimą. Ar turite problemą. Ne, nėra gerai koncentruotis į problemas. Pakartokime šventą vardą… Pasipraktikuokime prie Girirajo lotosinių pėdų. „Aš turiu problemą. Tiek daug gyvenimų nusisukdavau nuo Tavęs, o dabar ieškau tavo prieglobsčio.“ Hare Krišna Hare Krišna, Krišna Krišna Hare Hare, Hare Rama Hare Rama, Rama Rama Hare Hare… Ar jūs vis dar panirę į protą? O gal jūs jau Viešpaties prieglobsčio tvirtovėje? Prašau dainuokite priimdami visišką Girirajo prieglobstį. Kaip ir daugybei bandžiusių, jei jums pasisekė, galbūt pajutote?.. Sadhana yra labai svarbu, bet dar svarbiau yra dhamos gyventojų palaiminimai. Aš norėčiau, kad jūs su savimi šiandienai pasiimtumėte tik vieną žodį: PRIGLOBSTIS. Vrajavasius grubiai užpuolė Indra ir jo Samvartaka debesys, bet jie prieglobstį rado pas Krišną.

PRIEGLOBSTIS.

(Sacinandana Svamis)

ye kāle vā svapane, dekhinu vaṁśī-vadane,
sei kāle āilā dui vairi
‘ānanda’ āra ‘madana’, hari’ nila mora mana,
dekhite nā pāinu netra bhari’

punaḥ yadi kona kṣaṇa, karāya kṛṣṇa daraśana
tabe sei ghaṭī-kṣaṇa-pala
diyā mālya-candana, nānā ratna-ābharaṇa,
alaṅkṛta karimu sakala

„Kaskart, kai turiu galimybę pamatyti Kṛṣṇos veidą ir Jo fleitą, net jeigu tik sapne, iš karto pasirodo du mano priešai. Tai Malonumas (ānanda) ir Kupidonas (madana). Jie atitraukia mano protą ir aš negaliu žvelgti į Kṛṣṇos veidą tiek, kad mano akys būtų visiškai patenkintos.

Jei mane netikėtai aplankys akimirka, kai aš vėl galėsiu žvelgti į Kṛṣṇą, aš garbinsiu tas sekundes, akimirksnius ir valandas gėlių girliandomis ir sandalmedžio pasta, aš puošiu jas įvairiausiais brangakmeniais ir papuošalais.“

kasmād vṛnde priya-sakhi hareḥ pāda-mūlāt kuto ’sau
kuṇḍāraṇye kim iha kurute nṛtya-śikṣāṁ guruḥ kaḥ
taṁ tvan-mūrtiḥ prati-taru-lataṁ dig-vidikṣu sphurantī
śailūṣīva bhramati parito nartayantī sva-paścāt

- O mano mieloji Vrinda, iš kur atvykai?

- Aš atkeliavau nuo Šri Hari pėdų.

- Kur Jis?

- Miške, prie Radha-kundos kranto.

- Ką Jis ten veikia?

- Mokosi šokti.

- Kas yra Jo mokytojas?

- Tavo atvaizdas, Radha, klajojantis meistriškas šokėjas, atskleidžiantis save, kur tik aprėpia akys, visuose medžiuose ir vijokliuose, priverčiantis Jį šokti Tau už nugaros.

Šis posmas yra iš Krsnadasa Kaviraja Goswamio „Govinda lilamritos“ (8.77)