sukhāya duḥkha-mokṣāya
saṅkalpa iha karmiṇaḥ
sadāpnotīhayā duḥkham 
anīhāyāḥ sukhāvṛtaḥ

„Šiame materialiame pasaulyje kiekvienas materialistas trokšta būti laimingas ir atsikratyti kančios, todėl atitinkamai elgiasi. Tačiau iš tiesų, žmogus yra laimingas tol, kol jis nesiekia laimės; kai jis pradeda ieškoti savo laimės, iš karto prasideda visos jo kančios.“

kutrāśiṣaḥ śruti-sukhā mṛgatṛṣṇi-rūpāḥ 
kvedaṁ kalevaram aśeṣa-rujāṁ virohaḥ
nirvidyate na tu jano yad apīti vidvān 
kāmānalaṁ madhu-lavaiḥ śamayan durāpaiḥ

„Šiame materialiame pasaulyje kiekviena gyva esybė trokšta ateityje būti laiminga, nors ta laimė yra tarsi miražas dykumoje. Argi dykumoje yra vandens? Kitaip tariant, argi šiame materialiame pasaulyje yra laimė? O kalbant apie šį kūną, kokia jo vertė? Jis tiesiog yra įvairių ligų šaltinis. Taip vadinami filosofai, mokslininkai ir politikai tai labai gerai žino, bet vis tiek ieško laikinos laimės. Laimę surasti labai sunku, tačiau kadangi jie negali suvaldyti savo juslių, jie vaikosi vadinamos materialaus pasaulio laimės ir niekada nepadaro teisingų išvadų.“

oṁ namo bhagavate narasiṁhāya
namas tejas-tejase āvir-āvirbhava
vajra-nakha vajra-daṁṣṭra karmāśayān
randhaya randhaya tamo grasa grasa oṁ svāhā;
abhayam abhayam ātmani bhūyiṣṭhā oṁ kṣraum

„Aš pagarbiai lenkiuosi Viešpačiui Nṛsiṁhai, lenkiuosi visos galios galiai, spindėjimo spindesiui. Prašau, pasirodyk man, pasirodyk. Tavo nagai yra žaibai, tavo dantys - žaibai. Sudraskyk, sudraskyk mano materialius troškimus. Išsklaidyk mano nežinios tamsą, išsklaidyk. Viešpatie, tau atiduodu save. Pasirodyk mano širdyje ir padaryk mane bebaimiu. Padaryk mane bebaimiu, Viešpatie. Oṁ kṣraum.

Hiraṇyakaśipu turėjo keturis nuostabius ir labai gerai išauklėtus sūnus, kurių vienas, vardu Prahlāda, buvo pats geriausias. Išties, Prahlāda buvo visų transcendentinių savybių šaltinis, nes jis buvo tyras Dievo Asmens bhaktas.

[Aprašomos Hiraṇyakaśipu sūnaus Prahlāda Mahārājo savybės.] Jis buvo visiškai kultūringas, toks pat kaip kvalifikuotas brāhmaṇas. Jo charakteris buvo labai geras, ir jis buvo tvirtai pasiryžęs suprasti Absoliučią Tiesą. Jis visiškai kontroliavo jusles bei protą. Kaip ir Aukščiausioji Siela jis buvo gailestingas kiekvienai gyvai esybei ir buvo geriausias visų draugas. Su garbingais žmonėmis jis elgėsi kaip nuolankus tarnas, vargšams jis buvo kaip tėvas, buvo prisirišęs prie lygių kaip jautrus brolis, o savo pasaulietinius mokytojus, dvasinius mokytojus bei vyresniuosius Dievo brolius jis gerbė taip kaip Aukščiausią Dievo Asmenį. Jis visiškai neturėjo nenatūralaus išdidumo, kuris gali atsirasti dėl gero išsilavinimo, turtų, grožio, aukštos kilmės ir pan.

Nors Prahlāda Mahārāja gimė asurų šeimoje, jis nebuvo asura. Jis buvo didis Viešpaties Viṣṇu bhaktas. Kitaip nei kiti asuros, jis niekada nepavydėjo vaiṣṇavams. Pakliuvęs į pavojų, jis nesijaudindavo; jo taip pat (tiesiogiai ir netiesiogiai) nedomino Vedose aprašyta veikla dėl rezultatų.  Iš tiesų, visus materialius dalykus jis laikė beverčiais todėl visiškai neturėjo materialių troškimų. Jis visada kontroliavo savo jusles ir gyvybės orą, o kadangi turėjo tvirtą intelektą bei ryžtą, sugebėjo pažaboti visus geismingus troškimus.

O Karaliau, Prahlāda Mahārājo gerąsias savybes iki šiol šlovina visi išprusę šventieji bei vaiṣṇavai. Visas gerąsias savybes visuomet galima pamatyti Aukščiausiojo Dievo Asmenyje; lygiai taip pat jos visuomet yra ir jo bhakto, Prahlāda Mahārājo asmenybėje.

Karaliau Yudhiṣṭhira, bet kokiame susirinkime, kur kalbama apie šventuosius ir bhaktus, netgi demonų priešai, pusdieviai, o ką jau kalbėti apie jus, Pandavus, cituojamas Prahlāda Mahārājo, didžio bhakto pavyzdys.

Kas gali išvardinti visas nesuskaičiuojamas transcendentines Prahlāda Mahārājo savybes? Jis be jokių svyravimų tikėjo Vāsudeva, Viešpačiu Kṛṣṇa, ir buvo Jam visiškai pasišventęs. Jo prisirišimas prie Viešpaties Kṛṣṇos buvo natūralus dėl jo ankstesnės pasiaukojimo tarnystės. Nors jo gerų savybių neįmanoma išvardinti,  jos įrodo, jog jis buvo didi siela [mahātmā].

Nuo pat vaikystės pradžios Prahlāda Mahārājo nedomino vaikų žaislai. Išties jis visiškai jų atsisakė ir buvo tylus bei apsiblausęs, viduje visiškai paniręs į Kṛṣṇos sąmonę. Jo mintys buvo susijusios tik su Kṛṣṇa, todėl jis negalėjo suprasti, kaip pasaulis, kuris visiškai paniręs į juslių tenkinimą, gali judėti į priekį.

Prahlāda Mahārāja visada buvo mintimis paniręs į Kṛṣṇą. Visuomet būdamas Viešpaties glėbyje jis net nežinojo kaip savaime buvo tenkinami jo kūno poreikiai, kaip jis sėdi, kaip vaikšto, valgo, guli, geria ar kalba.

Dėl išvystytos Kṛṣṇos sąmonės jis kartais verkdavo, o kartais juokdavosi, kartais išreikšdavo pakylėjimą, o kartais garsiai dainuodavo.

Kartais, išvydęs Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, Prahlāda Mahārāja garsiai ir nerimastingai šaukdavo. Kartais jis prarasdavo bet kokį drovumą ir pakylėtas pradėdavo ekstaziškai šokti; o kartais mintyse visiškai paniręs į Kṛṣṇą, jis jautė vienovę su Juo ir imituodavo Viešpaties žaidimus.

Kartais, pajutęs Viešpaties lotosinės rankos prisilietimą, jis susijaudindavo dvasiškai ir tada tylėdavo. Jo plaukai pašiurpdavo ir meilės Viešpačiui ašaros riedėdavo iš pusiau primerktų akių.

Dėl bendravimo su tobulais ir tyrais bhaktais, kurie neturi nieko bendro su materija, Prahlāda Mahārāja nuolatos buvo užsiėmęs tarnyste Viešpaties lotosinėms pėdoms. Net tie, kurie neturėjo žalio supratimo apie dvasinius dalykus, regėdami jo išvaizdą, kai jis būdavo tobuloje ekstazėje, apsivalydavo. Kitaip tariant, Prahlāda Mahārāja suteikdavo jiems transcendentinę palaimą.

Dienos šviesą išvydo visų laukta Radhanatha Svamio knyga "Kelionė namo" lietuvišku vertimu.
Kaina 35 lt. Perkant 10 ir daugiau vienetų po 30 lt.
Tel. 8 604 17817

Būdamas Tarptautinės Krišnos Sąmonės Bendrijos Įkūrėju-Ačarja ir išskirtiniu mokytoju bei aukščiausiu autoritetu mūsų bendrijoje, Šrila Prabhupada turi unikalų ryšį su kiekvienu ISKCON bhaktu.

Viešpats Krišna, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, yra pirmapradis guru, kurio dieviškoji malonė nusileidžia per Guru Paramparos terpę. Todėl, Šri Krišna galiausiai išvaduoja bhaktą naudodamas įvairių savo malonės apraiškų kombinaciją. Čaitya guru, Šrila Prabhupada, Guru Parampara, dikša guru, kiti šikša guru, Šventas Vardas, šastra ir devyni pasiaukojimo tarnystės metodai yra keletas iš šių apraiškų, nors ir ne visos.

Tarp šių tarpusavyje susijusių elementų Šrila Prabhupada, kaip išskirtinis Tarptautinės Krišnos sąmonės Bendrijos Įkūrėjas-Ačarja, yra išskirtinis guru visiems ISKCON nariams. Visi ISKCON nariai, priklausantys visoms kartoms, yra raginami siekti Šrilos Prabhupados prieglobsčio. Visi ISKCON nariai turi teisę ir yra skatinami turėti asmenišką santykį su Šrila Prabhupada per jo knygas, mokymą, tarnystę jam ir per jo ISKCON bendriją.

Visų ISKCON narių, užimančių lyderių pozicijas įskaitant dikša guru ir šikša guru, pareiga yra tarnauti kartu, vadovaujant Valdančiai ISKCON Tarybai (GBC), kad įvykdyti Šrilos Prabhupados nurodymus, kurie yra pateikti jo knygose, paskaitose ir asmeniškai bendraujant [1].

Visais atžvilgiais pirmoji visų dikša guru, šikša guru ir visų kitų lyderių pareiga yra padėti Šrilai Prabhupadai tarnauti jo Guru Maharadžui, Šrilai Bhaktisiddhantai Sarasvati Thakurai ir mūsų Brahma-Madhva-Gaudija Sampradajai.

Tie, kurių tarnystė yra ISKCON dikša guru ar šikša guru, savo žodžiais ir asmeniniu elgesiu turi būti pavyzdys, reprezentuojantis Šrila Prabhupados mokymą. Šikša guru suteikia dvasinius pamokymus ir įkvėpimą Šrilos Prabhupados ir mūsų Guru Paramparos vardu. Dikša guru dvasinius pamokymus, įkvėpimą, formalią iniciaciją, dvasinį vardą, o vėliau Gayatri mantras kvalifikuotiems mokiniams suteikia tarnaudamas Šrilai Prabhupadai ir mūsų Guru Paramparai.

Šrila Prabhupada aiškiai teigė, kad bhaktai, griežtai besilaikantys Krišnos sąmonės principų, veikia išsivadavimo lygmenyje, ir tokiu būdu yra tyri bhaktai, net jei iš tiesų nėra išvaduoti. [2] (Tokią tyrą pasiaukojimo tarnystę nebūtinai apsprendžia žmogaus vaidmuo arba padėtis atliekant šią tarnystę; greičiau jo supratimas.)

Tie, kas atlieka dikša ar šikša guru tarnystę ISKCON‘e, privalo griežtai laikytis Šrilos Prabhupados nurodymų, ir kol jų laikosi, jie veikia išsivadavimo lygmenyje. Todėl Šrilos Prabhupados paliepimu jie gali tarnauti kaip bona-fide Viešpaties ir Guru Paramparos atstovai ir būti Jų malonės tarpininkais. Tačiau reikia aiškiai suprasti, kad jei tokie dikša ar šikša guru nukrypsta į šalį ir griežtai nesilaiko nurodymų, jie gali pulti iš savo padėties.

Todėl būti dikša guru ISKCON‘e reiškia tarnauti kaip „reguliarus guru“, GBC vadovaujamam, ir bendradarbiaujant su kitais ISKCON autoritetais, kaip nurodė Šrila Prabhupada.

Šis pareiškimas, nors ir sprendžiamasis, neišsemia visos diskusijos apie šiuos principus. GBC ateityje gali patvirtinti ir kitus, papildomus teiginius ar dokumentus, išsamiau paaiškinančius išskirtinę Įkūrėjo-Ačarjos Šrilos Prabhupados padėtį, taip pat tų, kurie mūsų bendrijoje tarnauja kaip guru, vaidmenį bei pareigas, arba susijusias ISKCON narių ar inicijuotų bhaktų pareigas.

Visi GBC nariai privalo šį pareiškimą paskelbti visose ISKCON šventyklose, bendruomenėse ir kongregacijoje visomis tinkamomis priemonėmis, kad nušviesti visus ISKCON narius. Šis pareiškimas taip pat turi būti aptariamas ISKCON kursuose, įskaitant įvadinius kursus, ISKCON mokinių kursus, Dvasinės Lyderystės Seminarą ir kitus susijusius renginius. Visi kandidatai iniciacijai privalo iniciacijos egzaminų metu patvirtinti, kad susipažino su šiuo pareiškimu prieš iniciaciją.

----------------------

1. Smulkesnės informacijos apie šiuos dvasinius santykius ir pareigas galima surasti oficialiame dokumente „Autoritetų linijos“, kurį GBC patvirtino 2012 metais.

2. „Šis Krišnos sąmonės judėjimas pamokymus gauna tiesiai iš Aukščiausio Dievo Asmens per tuos, kurie griežtai laikosi Jo nurodymų. Nors pasekėjas gali ir nebūti išvaduota asmenybė, jei jis laikosi Aukščiausiojo, laisvojo Dievo Asmens nurodymų, jo veiksmai yra natūraliai laisvi nuo materialios gamtos taršos. Todėl Viešpats Čaitanja sako: ‚Mano paliepimu tu gali tapti dvasiniu mokytoju.‘ Kas visiškai tiki Aukščiausiojo Dievo Asmens transcendentiniais žodžiais ir laikosi Jo nurodymų, gali iš karto tapti dvasiniu mokytoju.“ Komentaras SB 4.18.5.

Ir:

„Išvaduotas ačarja ar guru negali padaryti jokios klaidos, bet yra tokių, kurie ne tokie kvalifikuoti arba nėra išvaduoti, tačiau vis dėlto gali elgtis kaip guru ir ačarja, jei griežtai seka mokinių seka.“ Laiškas Janardanai, 1968 m. balandžio 26 d.

Ir:

„Mes galime ir nebūti šimtu procentų tobuli, bet jei kiek įmanoma laikomės nurodymų, taip kaip jie pateikti, tiek esame tobuli. Tokiu būdu žmogus pasieks tobulumą. Todėl reikia sekti. Tas pats pavyzdys: pabandykite įsivaizduoti, kad dirba tobulas, patyręs technologas, technikas ar mechanikas ir kažkas kitas dirba jam vadovaujant. Taigi, tas kitas, kadangi jis labai griežtai laikosi eksperto nurodymų, jis taip pat ekspertas. Jis gal ir nėra šimtu procentų ekspertas, bet jo darbas prilygsta eksperto darbui. Ar tai aišku? Nes jis dirba vadovaujant ekspertui. Ar suprantate mintį? Tad, jei jūs sekate paskui tyrą bhaktą, tuomet jūs taip pat tyras bhaktas. Gal būt ne šimtu procentų tyras. Nes mes bandome pakilti aukščiau sąlygoto gyvenimo. Bet jei mes tiksliai sekame tyru bhaktu, tuomet mes taip pat tyri bhaktai. Tiek kiek mums pavyksta, tai yra tyra. Todėl tyras bhaktas nereiškia, kad iš karto reikia tapti šimtu procentų tyram.  Bet jei jis laikosi principo: „Mes seksime tyru bhaktu“, tuomet jo veiksmai yra... Jis prilygsta tyram bhaktui. Tai nėra mano sugalvotas paaiškinimas. Tai yra Bhagavatos paaiškinimas. Mahajano yena gatah sa panthah [Cc. Madhya 17.186].” Nuoroda. VedaBase => Bhagavad-gita 2.1-10 ir pokalbiai — Los Angeles, 1968 m. lapkričio 25 d.

Iš Rukmini pokalbio su Krišna:

niṣkiñcano nanu bhavān na yato 'sti kiñcid
yasmai baliṁ bali-bhujo 'pi haranty ajādyāḥ
na tvā vidanty asu-tṛpo 'ntakam āḍhyatāndhāḥ
preṣṭho bhavān bali-bhujām api te 'pi tubhyam

Tu neturi nieko, nes nieko nėra anapus Tavęs. Net ir didžiausi dievai, besimėgaujantys aukų atnašomis – Brahmā ir kiti – lenkiasi Tau. O tie, kuriuos apakino jų turtai, ir kurie paniro į juslių tenkinimą, neatpažįsta Tavęs mirties pavidalu. Tačiau dievams, kurie priima aukų atnašas, Tu esi pats brangiausias, kaip ir jie yra Tau.

Karalienė Rukmiṇī pradeda savo teiginius sakydama niṣkiñcano nanu, „Tu iš tiesų esi niṣkiñcana." Žodis kiñcana reiškia „kažkas“, o priešdėlis – nir - arba  kaip jis atrodo šiame posme - niṣ - parodo neigimą. Tokiu būdu įprastine prasme žodis niṣkiñcana reiškia „tas, kuris kažko neturi,“ arba kitais žodžiais, „tas, kuris neturi nieko.“ Tačiau šiame posme Karalienė Rukmiṇī sako, kad Viešpats Kṛṣṇa „neturi nieko“ ne todėl, kad jis yra skurdžius, o todėl, kad Jis pats yra viskas. Kitaip tariant, kadangi Kṛṣṇa yra Absoliuti Tiesa, viskas, kas egzistuoja, egzistuoja Jame.  Nėra jokio kito dalyko, kažko anapus Viešpaties egzistencijos, ką Jis galėtų turėti. Pavyzdžiui, žmogus gali turėti namą arba automobilį arba vaiką arba pinigų, bet nei vienas iš šių dalykų netampa pačiu žmogumi: Jie egzistuoja anapus jo. Mes sakome, kad jis juos turi tik ta prasme, kad gali juos kontroliuoti. Bet Viešpats ne tik kontroliuoja savo kūriniją, Jo kūrinija iš tiesų egzistuoja Jame. Todėl nėra nieko anapus Jo, ką Jis galėtų turėti taip, kaip mes turime išorinius objektus. Ācāryos paaiškina žodį niṣkiñcana taip: „Teiginys, kad žmogus turi kažką numato, kad jis neturi visko.“ Kitaip tariant, jei mes sakome, kad žmogus turi kažkokią nuosavybę, mes turime omeny, kad jis neturi visos nuosavybės, o greičiau tik kažkokią konkrečią jos dalį. Standartinis Amerikiečių kalbos žodynas apibrėžia žodį „some“ („kažkas“) kaip „tam tikrą neapibrėžtą ar neapibūdintą skaičių ar kiekį ir pan. kaip besiskiriantį nuo likusios visumos.“ Sanskrito žodis kiñcana perteikia tą pačią prasmę - dalinį visumos kiekį. Tokiu būdu Viešpats Kṛṣṇa yra vadinamas niṣkiñcana tam, kad paneigti idėją, jog Jis turi tik kažkokį kiekį grožio, šlovės, turtų, intelekto ar kitų vertybių. Greičiau, Jis turi begalinį grožį, begalinį intelektą, begalinius turtus ir taip toliau. Taip yra todėl, kad Jis yra Absoliuti Tiesa.

SB 10.60.37

Jiva Gosvami, ištrauka iš "Gopala Campu" 1 dalies 8 skyriaus.

Išėjusi iš kambario ir pamačiusi, kad jos sūnus pridarė išdaigų, Yaśodā nusekė jo pėdomis ir pamatė jį, baugščiai besidairantį aplinkui. ||14||

Jo akys lakstė visur aplink: „Aš pavogiau sviestą ir mama mane tuoj pamatys. Kaip aš atlaikysiu jos žvilgsnį? Iš baimės jo akys lakstė nuo vienos ausies iki kitos. ||15||

Jis apvertė grūstuvę ir atsisėdęs ant jos maitino beždžiones, nors jo akys blaškėsi šen bei ten. Matydama jį tokį, Yaśodā lengvai nusišypsojo ir prisipildė nuostabos. ||16||

Ji tyliai prisėlino prie jo, kad pagautų sūnų vagišių, bet ją pamatęs jis tuoj pat pradėjo bėgti. Labai gerai žinoma, kad vagis turi šimtą akių, o turto savininkas turi tik dvi akis. ||17||

Išdidžios beždžionės persivalgė sviesto. Yaśodā paėmė lazdą ir uždengusi ją audiniu artinosi. Pamačiusios ją beždžionės greitai įlipo į medį. Ji nusivijo savo bėgantį sūnų, ir bebėgant gėlės krito jai iš supintų plaukų: „Vagių karaliau! Kur tu leki?“ Jis tapo dar gražesnis, kai šypsena ir verksmas susimaišė jo veide. ||18||

Ji vijosi jį, kad sučiuptų, bet negalėjo jo pagauti, kaip debesų grupė, vėjo genama į vakarus, negali pagauti mažo debesies, kuris keliauja į rytus. ||19||

Jis bėgo ten kur manė, jog jo motina negalės sekti paskui jį. Manydama, jog nieko aplinkui nėra, ji vis dėlto bėgo paskui jį. Kol jis bėgo nesidairydamas atgal, ji negalėjo jo pagauti. Bet kai tik jis iš baimės atsigręžė atgal, ji sugebėjo jį ranka pačiupti. ||20||

Akimis jis bandė surasti būdą pabėgti ir pradėjo garsiai verkti, kad numalšintų motinos pyktį. Jo kūnas pradėjo apsimesdamas drebėti dėl savo įžūlumo, bet taip jis neatpirko blogo elgesio. ||21||

Kai ji atgręžė jo veidą į save, jis bandė paslėpti savo ghi permirkusi kūną, ištepdamas jį dulkėmis. ||22||

Pamačius tai Yaśodā tarė:  "Jei nori vogti šituose namuose, tuomet pažvelk į šitą lazdą mano rankoj.“ Išgirdus šiuos žodžius jos lotosakį sūnų suėmė baimė, ir ji numetė lazdą šalin. ||23||

"Mama! Nemušk manęs!“ Slėpdama šypseną ji tarė: „Bet tu esi vagis.“  Taip prasidėjo ginčas. ||24||

„Ne! Tu esi vagių karalienė!“ „Tavo tėvo giminėj visi vagys.“  Taip motina ginčijosi su savo kūdikiu, kuris vogė sviestą. ||25||

„Kaip sudužo jogurto puodynė?“ „Tai buvo Aukščiausio Viešpaties lazda.“ „Kas šėrė ghi beždžionėms?“ „Tas kas sukūrė beždžiones, davė ghi joms.“ ||26||

„Man rodos, tu visada ragauji ir valgai šviežią sviestą, skirtą aukų atnašavimams." Išbarus savo kūdikį kaip vagį Yaśodos širdis suminkštėjo. ||27||

Šypsodamasi bet piktai ji tarė: "Tu turi man savo paslaptį atskleisti ir pasipūtimo atsisakyti.“ Kai motina pasakė šiuos žodžius, jos sūnus pradėjo sriūbauti. „Kai tu nubėgai greitai, puodas sudužo, nes tu užkliuvai jį savo pėdų varpeliais. Argi tai mano kaltė? ||28||

Viešpaties įkvėptos beždžionės vogt atėjo į namus. Kai jos pradėjo tiestis prie ghi, aš jas pačiupau. Argi tai mano kaltė? ||29||

Matydamas tave su lazda rankoje aš išsigandau ir pabėgau kaip vagis. Pamačiusi išsigandusį mane bandei be gailesčio ir teisingumo mane prilupti.“ ||30||

Yaśodā apgailestaudama kalbėjo: „O geriausias iš vagių. Kokie protingi žodžiai! Nors tu esi Vradžos karaliaus sūnus, tau vis dėlto beždžionės prie širdies ir pats tu kaip beždžionė.“

Bijodamas pats ir gąsdindamas mamą jis pasakė: "Jei aš esu beždžionė, tai aš į mišką eisiu ir ten pasiliksiu." Jo motina pradėjo pergyventi iš tikrųjų: „Kas jį žino? Pasipūtęs vaikas gali taip ir padaryti. Man reikia sulaikyti jį, nes aš viena ir negaliu gi viso dėmesio skirti namams ir dar šiam vaikui.“ Bet garsiai tepasakė: "O vagie, kuris savo neramiom akim visus klaidina! Tik negalvok, kad tu manęs išvengsi. Tave pririšiu ir tučtuojau aš eisiu į namus. Jei savo jėgą rodysi, tuomet geriau vok kažką kitką." ||31||

Kai ji pradėjo rišti jį, jis taip supyko, jog net šnopuodamas kvėpavo. Jis šaukė: „Rohiṇī! Kur dingot jūs abu su Balarāma? Jūsų nėra čia ir todėl mane ji riša. Greičiau, prašau, ateikit!“ Rohiṇī nebuvo namuose todėl ji negirdėjo, bet kitos moterys, kaimynės, kurios anksčiau vis skųsdavos dėl jo, išgirdo verksmą ir subėgo. Jos juokės ir kalbėjo: "O, ar jis kažką padarė tavo namuose?" kad ji atmintų savo pačios žodžius anksčiau sakytus joms. Nesiklausydama jų žodžių ji ištraukė seną virvutę, rišusią jos plaukus, ir pradėjo rišti prie grūstuvės šalia laukinių durų jo juosmenį, taip kaip Rudros pasekėjai surišo Dakṣą, norėdami išmokyti jį pamokos. Bet virvutė buvo dviem pirštais per trumpa. Ji paėmė dar vieną šilkinę juostą iš plaukų ir jas kartu surišo, bet vis dėlto ir jų kartu buvo dviem pirštais per mažai. Net kai viena iš moterų jai davė virvę sviesto plakimui, ji negalėjo jo surišti. Kaip debesis, liečiantis tolumoje esančio kalno viršūnę, neliečia jo iš tiesų, taip ir virvė aplink jo liemenį atrodė dviem pirštais per trumpa. ||32||

Kitos moterys kvatojo ir sakė: „O Yaśodā! Anksčiau jau sakėm tau, kad šitas vaikas Kaphallaką, pirmą vagį, drebėti verčia savo didžiom apgaulės galiomis. Jis atrodo kaip vagis, jaučiantis džiaugsmą valgydamas vogtas gėrybes. Ji tarė: „Jis gimė netinkamu laiku. Todėl nesugeba atskirti kas gerai, ir kas blogai. Bet aš manau, kad jus kažkas užbūrė, nes viduj jus turit išankstinį nusistatymą prieš jį, tačiau išoriškai jūs elgiatės visai kitaip.“ Juokdamosi jos atsakė: „Parkritusios prie tavo pėdų mes prisiekiam, kad nesam užburtos.“ Tada ji susimąstė: „Jei remtis Gargos žodžiais, Viešpaties galios gaubia šitą vaiką, ir jis net pats nežino, kas čia daros." Ji paėmė visas virves sviesto plakimui iš moterų namų, kad pamatytų nuostabos ribas ir bandė surišti jį, bet negalėjo rasti būdo tai padaryti. Bandydama surišti savo sūnų ji pamatė, kad šiam beribiam uždaviniui nėra galo. Jos kūnas žliaugė prakaitu, o plaukai jos išsidraikė. ||33||

Kol Kṛṣṇa stengėsi parodyti savo užsispyrimą, Yaśodos pastangos nedavė jokių vaisių, tarsi planetos būtų buvusios nepalankioj padėtyje. Suprasti galima, jog kai jo protą sujaudino jos nuovargis, jis buvo surištas tom dviem virvutėmis, kurias ji iš pradžių naudojo. Visos kitos virvės buvo nebereikalingos.

Veiksmo režisierė, Yogamāyā, pildanti jo troškimus, sukūrė šitą sceną dėl jo motinos, kuriai ji pasirodė tarsi iliuzija. O Yogamāyā taip elgėsi kas dieną.

Śrī Rādhā-sahasra-nāma

1 ir 2 tekstai

śrī-pārvaty uvāca

deva-deva jagannātha
bhaktānugraha-kāraka
yady asti mayi kāruṇyaṁ
mayi yady asti te dayā

yad yat tvayā pragaditaṁ
tat sarvaṁ me śrutaṁ prabho
guhyād guhyataraṁ yat tu
yat te manasi kāśite

Śrī Pārvatī tarė: O Viešpačių Viešpatie, o visatos šeimininke, O šeiminke, gailestingas savo bhaktams, jei esi gailestingas man, jei turi man malonės, tuomet, o Viešpatie, prašau pasakyk man viską, ką girdėjai, paslapčių paslaptį tavo spindinčioje širdyje.

3 ir 4 tekstai

tvayā na gaditaṁ yat tu
yasmai kasmai kadacana
tan māṁ kathaya deveśa
sahasraṁ nāma cottamam

śrī-rādhāyā maha-devyā
gopyā bhakti-prasādhanam
brahmāṇḍa-kartrī hartrī sā
kathaṁ gopītvam āgatā

O Viešpačių Viešpatie, prašau, pasakyk man tūkstantį transcendentinių Deivės Śrī Rādhā gopės, kuri įkvepia tyrai pasiaukojimo tarnystei, vardų, kurių tu niekuomet niekam nepasakojai. Kodėl Deivė, kuri kuria ir naikina visatas, yra gopė?

Tekstas 5

śrī-mahādeva uvāca

śṛṇu devi vicitrārthāṁ
kathāṁ pāpa-harāṁ śubhām
nāsti janmāṇi karmāṇi
tasyā nūnaṁ maheśvari

Viešpats Śiva tarė: O deive, o karaliene, prašau išklausyk šią palankią ir pačią nuostabiausią tiesą, sunaikinančią nuodėmes: Neegzistuoja Jai nei gimimo nei materialios veiklos.

Tekstas 6

yadā hariś caritrāṇi
kurute kārya-gocarāt
tadā vidhātṛ-rūpāṇi
hari-sānnidhya-sādhinī

Kai Viešpats Hari iš pareigos atlieka veiklą (materialiame pasaulyje), ji, trokšdama būti šalia Jo, įgyja daugybę skirtingų pavidalų.

Tekstas 7

tasyā gopītva-bhāvasya
kāraṇaṁ gaditaṁ purā
idānīṁ śṛṇu deveśi
nāmnāṁ caiva sahasrakam

Aš jau paaiškinau tau, kodėl Ji yra gopė. O deive, dabar prašau paklausyk Jos tūkstančio vardų.

Ištrauka iš Jīvos Gosvāmio "Gopala Campu", 1 dalies, 7 skyriaus:

Kai praėjo vieneri džiaugsmo kupini metai, vieną dieną vyresni vyrai ir moterys buvo užsiėmę savo darbais, o Yaśodā kieme rūpinosi Kṛṣṇa.

Ji glaudė savo veidą prie Kṛṣṇos veido ir jį bučiavo. Kalbėjosi su juo ir juokėsi prajuokindama jį. Yaśodā net sumirko nuo gausaus laimės lietaus. ||4||

Nužudęs Pūtaną ir Śakatāsurą Kṛṣṇa Kaṁsos planus suardė, todėl šis pasiuntė Tṛnāvartą, ypatingai nekenčiantį pusdievių. Skriedamas danguj dar iš toli jis matė vaiką ir galvojo:

„Šis tamsaus gymio vaikas sėdi motinai ant kelių didžiulio pastato kieme. Visus priversdamas drebėti, paimsiu motiną ir vaiką su savim į dangų. Norėdama prigauti juos, Pūtanā pasirinko kitą formą, Śakaṭa neregimas slėpės vežime. O aš įgysiu dar kitokią formą negu jie – vėjo pavidalu į Vrają įsiveršiu.“

Yogamāyā, ieškodama žaidimams galimybių, įėjo į Kṛṣṇos kūną ir apreiškė savo galią Kṛṣṇą atskirdama nuo motinos. Savo jėgomis Yaśodā nebegalėjo išlaikyti Kṛṣṇos svorio, nors jis tebuvo dar švelnus kaip žydras lotosas. Nustebusi, staiga padėjo jį ant žemės susimąsčius: „Juk niekas kitas nepakeltų tokio svorio.“ Ji medituoti pradėjo šios visatos antaryāmī. Išsigandusi, ji troško garbint Viešpatį, norėdama išvengt nelaimės.

Įgijęs viesulo pavidalą Tṛṇāvarta pačiupo vaiką, tarsi užnerdamas ant kaklo kilpą, ir apipylė Vrają kietų akmenų kruša, beveik sunaikindamas viską. Tiek judantys tiek nejudantys padarai siaubingai išsigando.

Kai viesulas užpuolė, gūdi tamsa apgaubė ne tik kiekvieną daiktą, bet taip pat kiekvieno širdį. ||5||

Kol blogio demonas kamavo žmones, iš baimės jie vienas su kitu kalbėjo.

Pasiutęs vėjas dangun pakėlė sudužusių puodynių šukes ir kėlė triukšmą kaip griaustinis. Medžius išvartė, atimdamas iš jų gyvybę, namus sugriovė, tvartus: „Ach! Nesėkmė! Kas gi čia vyksta? Švelnus vaikelis žydro lotoso spalvos štai ten!“ ||6||

O Nandos namuose grėsmės metu Yaśodā nebematė Kṛṣṇos ten, kur anksčiau padėjo jį. Mylėdama vaikelį labiau nei karvė myli savo vaiką, Yaśodā prarado sveiką nuovoką, ir sąmonei aptemus tapo tarsi žemė. ||7||

Nurimus vėjui Yaśodā negalėjo rast sūnaus! Ji susijaudino kaip karvė, praradus ką tik gimusį veršelį, nebesuvokdama ką žmonės sako. ||8||

Pradedant Yaśodā visur aplinkui žmonės ėmė garsiai verkti. Visa Gokula buvo kupina raudų, vaitojimo.

Nebesuvokdami juos supančios nelaimės, piemenys bėgiojo ir visi paskendo sielvarto vandenyne.

Kai Tṛṇāvarta pavogė jos Kṛṣṇą, Yaśodos kūnas tapo jai našta, lygiai taip pat kitiems – jų kūnai. Atrodė, kad jų kūnai tuoj suirs. ||9||

Visos moterys raudojo. Yaśodā mąstė: „O Rohiṇī! Tu man numirt neleidi, ką gi man daryti? Jei nematysiu savo vaiko, argi aš nemirsiu?  Kaip Vrajos viešpačiui išdrįsiu veidą rodyti?“ Jei kas susimąstys apie Yaśodos sielvartą, jai stovint ties mirties slenksčiu, ach, jo širdis kaip ghi ištirps. Kaip galima šią sceną aprašyti? Ką galima dar pasakyti? Madhukaṇṭha, pergyvendamas, kad visi praras savitvardą, tuoj pat pradėjo pasakoti.

Kai Kṛṣṇa, kuris teikia džiaugsmą, buvo nuneštas į dangų, jo artimieji, panardinti į nepakeliamo skausmo vandenyną, labai greit pasiekė palankų krantą.

Kaip išsigandęs vaikas rankom apkabinęs kaklą, Kṛṣṇa pradėjo smaugti demoną. Tarsi Varunos gyvatės kilpa jis apsivijo aplink Tṛnavartos kaklą. ||10||

Tvirčiau glėby suėmęs demoną už sprando, jis tapo vis sunkesnis. Štai demonas neįgali pakelti Kṛṣṇos, ir negali jo atsikratyti. Jis visiškai negali sustabdyti Kṛṣṇos! ||11||

Kṛṣṇa, kurio girliandos nuimt negalima, demono svorio ir gyvybės naštą sau paėmė. ||12||

Taip kaip žmogus, supainiojęs gyvatę su girlianda, auka gyvatės tampa, ir žmogus, sumąstęs, kad meška yra apklotas, įkliūna meškai, Kṛṣṇa apsivijo demoną ir pėdomis ir rankom. Kaip vėjo demonas įstengtų jį nupurtyt? ||13||

Jau demono gerklė užspringo, kvėpavimas ir jo gyvybės orai strigo. Nejau kvėpavimas ir gyvybės orai jį paliko? Ar jis jau mirė? ||14||

Demono kūnas krito iš dangaus su dideliu trenksmu į kiemą, pilną akmenų. Ir nors jo kūnas buvo toks stiprus, visi jo sąnariai išniro.

„Kas gi čia? Iš kur jisai nukrito?“ Apsupę mirusiojo kūną jie šnekėjo. Tada ant demono krūtinės jie pamatė Kṛṣṇą, kurio visi ieškojo. ||15||

Jie matė demoną išsprogusiom akim, ir vaiką ant krūtinės; jis dairėsi aplinkui, šią vietą padarydamas sėkminga. Greitai paėmę jį ant rankų, atidavė jį motinai. ||16||

Moterys, žodžius naudodamos kaip mantras, žadino Yaśodą.

Jos sakė: „O Yaśodā, kuri taip myli savo sūnų! Mirtis (šis demonas) jau mirė. Kurį mirtis paėmus buvo, gyvas.  Štai, imk jį!“ Naudodamos žodžius kaip mantras, o kaip vaistą - Kṛṣṇą, Yaśodai jos gyvybę sugražino. ||17||

Kaip indragopos vabalas atgyja nuo vandens pavasario metu, Yaśodāi gyvenimas sugrįžo atgavus vaiką, kurį negailestingai buvo demonas atėmęs. ||18||

Nanda, o su juo kiti, greit susirinko vietoje stebėdamiesi bet ir išsigandę. Jie negalvojo grįžti į namus, nes pergyveno tik dėl Kṛṣṇos. ||19||

Pametę Kṛṣṇą iš akių, matydami tik demoną, jie susirinko čia, kad pamatytų Kṛṣṇą, nes juos visus gi valdo tiktai meilė Kṛṣṇai. ||20||

Nanda, vaiko globėjas, lietė Kṛṣṇą virpančia ranka ir nužvelgė jį, kupinomis ašarų akim. Jis vaiką paėmė nuo motinos Yaśodos kelių. ||21||

Jie pergyveno, kad vaiko demonas nebūt sužeidęs.

Moterys įdėmiai apžiūrinėjo vaiko kūną, o Nanda taip pat žiūrėjo ypatingai, tarsi jis būtų jų visų tikroji savastis. Todėl kiekvienas jį norėjo kruopščiai apžiūrėti. ||22||

Kažkas, kas pergyveno dėl visų gerovės, Nandos akivaizdoje sunerimęs kalbėjo su kitais:

„Kas šis stiprus mėsėdis demonas, kur guli nužudytas? Kas tas berniukas, išvengęs demono nasrų? Kaip nusidėjėlį nužudo nuodėmės, žmogų be nuodėmės išgelbsti gerosios savybės. ||23||

Todėl labai teisinga, kad visus mus gera sėkmė aplankė.

Nors demonas pačiupo jį, jis grįžo pats, nudžiugindamas savo artimuosius. Kokias askezes, beribę premą ar labdarą atlikome ankstesniuose gyvenimuose, patenkindami Viešpatį! ||24||

O piemenys! Šis Nanda sklidinas didingos bhakti, kuri suteikia visą gėrį. Ką kitą, jei ne bhakti, mes galime atlikti šito vaiko dėlei? ||25||

Jeigu žmogaus mintis tesiekia tyro pasišventimo Viešpačiui, jam Viešpats tuo pačiu atlygins ir jo turtai tik didės. ||26||

O pusdieviai apie Kṛṣṇos ketinimus kalbėjosi: „Esu tik vaikas. Neskiriu, gerai kas, ar blogai. Laikau apsikabinęs kaklą bet kurio, kas paima mane ant kelių. Jei tu mirei, tai jau ne mano problema. Argi ne taip?“ ||27||

108 Krišnos vardai užrašyti Brahmanda Puranoje, 2 Giesmės 36 skyriuje. Šiuos posmus pasakė Šri Šeša susirinkusiems išminčiams. Pirmą kartą lietuvių kalboje.

tasmāt puṇyataraṃ caitat stotraṃ pātakanāśanam /
nāmnām aṣṭottaraśatasyāhameva ṛṣiḥ priye // BndP_2,36.20 //

Štai pati palankiausia giesmė, sunaikinanti visas nuodėmes, 108 Krišnos vardai, kurie tokie brangūs išminčiams.

chando 'nuṣṭub devatā tu yogaḥ kṛṣṇapriyāvahaḥ /
śrī kṛṣṇaḥ kamalānātho vāsudevaḥ sanātanaḥ // BndP_2,36.21 //

Posmų metras – anuṣṭup; o Dievybė – joga, kuri žmogų padaro brangiu Krišnai.

Krišna – yra visų patraukliausias tamsaus gymio; Jis – sėkmės deivės Viešpats; transcendentinės sąmonės Dievybė; Amžinasis.

vasudevātmajaḥ puṇyo līlāmānuṣa vigrahaḥ /
śrīvatsa kaustabhadharo yaśodāvatsalo hariḥ // BndP_2,36.22 //

Jis – Vasudevos sūnus; Tyriausias, Žaidžiantis žmogišku pavidalu; Jis turi Šrivatsos ženklą (Lakšmi plaukų garbaną) ir Kaustubhos akmenį; Jis myli motiną Jašodą; Jis pavagia visų širdis.

caturbhujāt tacakrāsi gadā śaṅkhādyudāyudhaḥ /
devakīnandanaḥ śrīśo nandagopa priyātmajaḥ // BndP_2,36.23 //

Keturiose rankose Jis laiko diską, vėzdą, kriauklę ir lotoso žiedą. Jis Devaki sūnus; Sėkmės Deivės šeimininkas; piemenų karaliaus Nandos brangusis sūnus.

yamunāvegasaṃhārī balabhadra priyānujaḥ /
pūtanājīvita haraḥ śakaṭāsura bhañjanaḥ // BndP_2,36.24 //

Balabhadros, kuris sustabdė upės Jamunos tėkmę, brangus jaunesnis brolis. Jis atėmė gyvybę iš Pūtanos ir sunaikino demoną Šakatasurą.

nanda vraja janānandī saccidānanda vigrahaḥ /
navanīta viliptāṅgo navanītanaṭo 'naghaḥ // BndP_2,36.25 //

Jis suteikia džiaugsmą Nandai ir Vradžos gyventojams; Jis yra amžinybės, pažinimo ir laimės pavidalas. Jis šoka, visas išsitepęs sviestu; ir yra be nuodėmės.

navanīta navāhāro mucukunda prasādakaḥ /
ṣoḍaśastrī sahasreśas tribhaṅgī madhurākṛtiḥ // BndP_2,36.26 //

Jis – mažasis sviesto vagis; Jis maloningas Mučukundai; Jis 16000 žmonų vyras; Jis išsilenkęs trijose vietose; todėl Jo pavidalas labai žavus.

śukavāgamṛtābdhīndur govindo yogināṃ patiḥ /
vatsavāṭacāro ‘nanto dhenukāsura bhañjanaḥ // BndP_2,36.27 //

Jis – Mėnulis, patekėjęs iš Šukadevos Gosvamio nektariškų žodžių vandenyno; Jis Govinda – karvės, žemės ir jausmų džiaugsmas. Jis – visų jogų valdovas; Jis beribis Viešpats, ganantis veršelius; Jis sunaikino demoną Dhenukasurą.

tṛṇī kṛta tṛṇāvarto yamalārjuna bhañjanaḥ /
uttālatāla bhettā ca tamāla śyāmalākṛtiḥ // BndP_2,36.28 //

Demoną Trinavartą jis padarė nereikšmingu kaip žolę; Jis nulaužė Jamalardžunos medžius; taip pat Jis nulaužė labai aukštas palmes; Jo gymis tamsus kaip Tamalo medis.

gopagopīśvaro yogī sūryakoṭisamaprabhaḥ /
ilāpatiḥ paraṁ jyotir yādavendro yadūdvahaḥ // BndP_2,36.29 //

Jis - piemenų ir piemenaičių Viešpats; Jogos galių šeimininkas; Jis  skaistesnis už milijonus saulių; Jis – žemės deivės Viešpats; transcendentinis švytėjimas; Jadu dinastijos valdovas; geriausias Jadu dinastijos palikuonis.

vanamālī pītavāsāḥ pārijātāpahārakaḥ /
govardhanācaloddhartā gopālaḥ sarvapālakaḥ // BndP_2,36.30 //

Jis pasipuošęs miško gėlių girlianda; Jo drabužiai ryškiai geltonos spalvos; Jis atėmė iš Indros Paridžatos medį; Jis laiko iškėlęs Govardhano kalną; Jis – karvių globėjas; Jis - visų gyvų esybių sergėtojas.

ajo nirañjanaḥ kāmajanakaḥ kañjalocanaḥ /
madhuhā mathurānātho dvārakānāyako balī // BndP_2,36.31 //

Jis yra Negimusis; materialios gamtos nesuteptas; Jis Kupidono tėvas; Jo akys neramios kaip paukščiai Kandža. Jis nužudė demoną Madhu; ir yra Mathuros miesto Viešpats. Jis – Dvarakos miesto herojus; ir yra labai stiprus.

vṛndāvanāntaḥ sañcārī tulasīdāma bhūṣaṇaḥ /
syamantaka maṇerhartā naranārāyaṇātmakaḥ // BndP_2,36.32 //

Jis vaikšto po Vrindavano miškus; Jis pasipuošęs Tulasi lapelių girlianda; Jis atėmė Syamantakos brangakmenį iš Džambavano; ir yra išminčių Nara ir Narajana gyvenimas.

kubjā kṛṣṭāṁbara dharo māyī paramapūruṣaḥ /
muṣṭikāsura cāṇūra mallayuddha viśāradaḥ // BndP_2,36.33 //

Jis ištiesino kuprę merginą paėmęs ją už smakro; Jis - iliuzinės energijos Majos Viešpats; Jis – Aukščiasias Dievo Asmuo. Jis išmaningai kovėsi imtynėse su Muštika ir Čanura.

saṃsāravairī kaṃsārir murārir narakāntakaḥ /
anādi brahmacārī ca kṛṣṇā vyasana karṣakaḥ // BndP_2,36.34 //

Jis sąlygotos materialios egzistencijos priešas; karaliaus Kamsos priešas; demono Muros priešas; Jis padarė galą demonui Narakasurai. Jis neturi pradžios; Jis – veda transcendencijos keliu; Jis išvadavo Draupadę ir daugybės nelaimių.

śiśupālaśiraschettā duryodhanakulāntakaḥ /
vidurākrūra varado viśvarūpa pradarśakaḥ // BndP_2,36.35 //

Jis nukirto Šišupalos galvą; ir padarė galą Durjodanos dinastijai. Jis palaimino Vidurą ir Akrūrą; ir parodė Ardžunai Visatos pavidalą.

satyavāk satya saṅkalpaḥ satyabhāmārato jayī /
subhadrā pūrvajo viṣṇur bhīṣma mukti pradāyakaḥ // BndP_2,36.36 //

Jo žodžiai visada teisingi; Jo norai visada tiesūs; Jis patenkintas savo žmona Satjabhama; ir Jį lydi pergalės. Jis – vyresnysis Subhadros brolis; visa persmelkiantis Višnu; Jis suteikė Bhišmai mukti – išsivadavimą.

jagadgurur jagannātho veṇunāda viśāradaḥ /
vṛṣabhāsura vidhvaṁsī bāṇāsura karāntakaḥ // BndP_2,36.37 //

Jis - viso pasaulio guru; pasaulio Viešpats; Jis labai išmaningai groja fleita. Jis nužudė demoną Vrišabhasurą; o taip pat padarė galą demonui Banasurai.

yudhiṣṭira pratiṣṭhātā barhi barhāvataṁsakaḥ /
pārthasārathir avyakto gītāmṛtamahodadhiḥ // BndP_2,36.38 //

Jis karūnavo Judhišthirą pasaulio imperatoriumi; Jo galvą puošia povo plunksna. Jis buvo Ardžunos kovos vežimo važnyčiotojas; Jis – neišreikštasis; Jis yra didysis Bhagavad-gitos nektaro vandenynas.

kālīyaphaṇimāṇikya rañjitaḥ śrīpadāṁbujaḥ /
dāmodaro yajñabhoktā dānavendravināśakaḥ // BndP_2,36.39 //

Jo pėdos rausvos nuo rubinų ant gyvatės Kalijos gobtuvų. Jo pilvą motina Jašoda surišo virve. Tai Jis priima visas aukų atnašas; ir Jis sunaikina demonų valdovus.

nārāyaṇaḥ paraṁ brahma pannagāśanavāhanaḥ /
jala krīḍā samāsakta gopīvastrāpahārakaḥ // BndP_2,36.40 //

Jis yra Narajana – visų gyvų esybių prieglobstis; Jis aukščiausia Būtis; Jį nešioja erelis Garuda. Jis pavogė gopių drabužius, kai šios maudėsi Jamunos upėje.

puṇyaślokas tīrthapādo vedavedyo dayānidhiḥ /
sarva tīrthātmakaḥ sarva graha rūpī parātparaḥ // BndP_2,36.41 //

Jis šlovinamas pačiais gražiausiais posmais; Jo žmonės ieško šventose vietose. Apie Jį kalba visos Vedos. Jis – malonės vandenynas. Jis visų šventų vietų siela; ir visų planetų pavidalas. Jis visų aukščiausias.

ityevaṃ kṛṣṇadevasya nāmnāmaṣṭottaraṃ śatam /
kṛṣṇena kṛṣṇabhaktena śrutvā gītāmṛtaṃ purā // BndP_2,36.42 //

Štai 108 Viešpaties Krišnos vardai. Jie yra nektaras, kurio anksčiau klausėsi pats Krišna ir Jo bhaktai.

stotraṃ kṛṣṇa priyakaraṃ kṛtaṃ tasmān mayā śrutam /
kṛṣṇa premāmṛtaṃ nāma paramānandadāyakam // BndP_2,36.43 //

Šią giesmę, suteikiančią meilę Krišnai, aš sukūriau anksčiau. Šie Krišnos vardai, kupini meilės nektaro suteikia aukščiausią palaimą.

INDRADYUMNA SVAMIO VYASA-PUJA DNEPROPETROVSKE 2013m. Gegužės 3-7d.

Kviečiame visus norinčius prisijungti prie organizuojamos grupės vykti į JŠ Indradyumnos Svamio Vyasą-pują Dnepropetrovske. Išvykimas iš Kauno planuojamas gegužės 1d. Grįžimas – gegužės 8d. Kuro išlaidos kelionei Kaunas-Dnepropetrovskas-Kaunas apie 1200-1400lt. Taigi kelionės kaina priklauso nuo norinčiųjų važiuoti skaičiaus. Lauksime entuziastų registracijos telefonu arba e-paštu.

Kontaktinis asmuo: Bhtn. Arina +370 69946614

FESTIVALIO PROGRAMA:

Gegužės 3d. Atvykimas. Prasadas šventykloje nuo 9.30 iki 15.30 + vakarinė programa.
Gegužės 4d. Šri Čaitanja Mahaprabhu ir Jo palydovai.
Gegužės 5d. Prisiminimai apie Šrila Prabhupadą. Iniciacijos.
Gegužės 6d. Gurudevo Vyasa-puja. Maha Kirtanas. Šventinis Prasadas.
Gegužės 7d. Rytinė programa. Prasadas nuo 10.00 iki 15.00. Išvykimas.

Kviečiame visus dalyvauti 2013 metų kasmetinėje Padajatroje - keliaujančiame sankirtanos festivalyje. Apačioje yra skelbimas, kuriame sužinosite daugiau detalių.

Maha mayos universitetos specialus kursas

13 efektyvių būdų padėti sau jaustis prislėgtu:

1.Gyvenk praeities klaidomis ir nuopuoliais. Tai efektyviausia, kai koncentruojiesi ties dalykais, kurių jau nebegali pakeisti.

2.Turėk kuo nerealesnius lūkesčius tiek sau, tiek kitiems. Tikėkis tobulumo dabar! Tokiu būdu tau garantuota nesėkmė.

3.Nuolat lygink save su kitais. Norėdamas išgauti kuo daugiau naudos iš šios veiklos lygink savo blogiausias savybes su kitų geriausiomis.

4.Venk bet kokio domėjimosi naujais dalykais ir atsakomybės. Tai neišmintinga išbandyti kažką naujo ir rizikuoti vardan sėkmės ir pasitenkinimo.

5.Lik negatyvus ir orientuotas tik į problemas. Išnaudok visą savo energiją ir pastangas kritikuodamas ir teisdamas save ir kitus. Visada gali rasti kažką blogo, jei tik stengsies žiūrėti ilgai ir kruopščiai.

6.Leisk, kad kiti žmonės ir aplinkybės tave kontroliuotų. Tokiu būdu tau pavyks nemėgti savęs (koks esi silpnas) ir kitų (jie išnaudoja mane).

7.Perimk ir išgyvenk kitų problemas. Pasistenk patikėti, kad tu esi dėl to kaltas ir tu atsakingas, kad visos problemos būtų išspręstos.

8.Neatleisk sau nieko. Tu nusipelnei būt nelaimingas. Kad tikrai kentėtum, laikyk tai giliai viduje kuo ilgesnį laiką kaip įrodymą, kad esi nieko nevertas.

9.Stenkis izoliuoti save nuo visų ir venk bet kokių kontaktų su tais, kuriems tu rūpi. Būk atsargus ir atsisakyk bet kokios pagalbos.

10.Daryk bet ką, kad tik patenkintum kitus. Tikėk, kad tavo vertė priklauso nuo to, ar jie priims tave.  Taipogi puiku, jog keisdamas savo įsitikinimus ir vertybes dėl kažkieno tampi dar nelaimingesniu.

11.Tavo asmenybės pagrindinės vertybės yra išorėje. Koncentruokis ties tuo,  kaip tu atrodai, ką tu darai, ką tu turi...

12.Suprask, kad nors Hare Krishna mantros kartojimo procesas yra tobulas, tačiau dėl kažkokių priežasčių tau tai neveikia, taigi tau yra neįmanoma peržengti savo paties apsiribojimų.

13.Pamiršk tarnauti tarno tarnui kiek tik įmanoma dažniau.

Ačiū Neriui Pečiūrai.

vadanti tat tattva-vidas
tattvam yaj jnanam advayam
brahmeti paramatmeti
bhagavan iti sabdyate

„Tie, kurie mato tiesą, kalba apie tris nedualios Absoliučios Tiesos fazes: Brahmaną, Paramatmą ir Bhagavaną.“ (Bhag.1.2.11)

Visa persmelkiantis, visa apimantis ir viską kontroliuojantis - trys Absoliuto fazės. Bet Mahaprabhu tada parodė ketvirtą fazę - štai Krišnos idėja. Sundaram - Absoliuto meilumas, kuris visus vilioja tarnauti Jam, vilioja prie Jo. Valdovas, talpintojas, ar gili vidinė substancija nėra aukščiausia Absoliuto idėja. Gebėjimas traukti kiekvieną; ne jėga ir ne valdžia, o grožiu ir natūralia meile sutelkti kiekvienos sielos interesų centrą; kiekvieną atomą traukti link savęs, kad išpildytume savo egzistavimo prasmę. Tai yra aukščiausias Absoliuto aspektas, kurį parodė Mahaprabhu, kuris pats natūraliai traukia visus, suteikdamas visiems aukščiausią įmanomą išsipildymą. Kas gali išpildyti pačius giliausius kiekvienos sielos siekius? Tas aspektas yra aukščiausias Absoliuto aspektas, o visus siekius išpildyti gali ananda, rasa - grožis, meilė ir prieraišumas. Šis aspektas yra aukščiausias Absoliuto aspektas. Ne valdovas, ne talpintojas, ne persmelkiantis Paramatmos, Brahmano ir Bhagavano aspektai, o Svayam-Bhagavan, Dievo Dievas, visų dievų Dievas.  Jo buveinė yra Vrindavanas; Jis niekada nepalieka Vrindavano. O tada pamatome, kad yra kitas panašus aspektas.

Tai yra aspektas, kurį vilioja Jo paties grožis, ir kuris taip pat šį grožį dalina. Matome, kaip širdyje cirkuliuoja kraujas, jis teka į kiekvieną kūno kampelį, o iš ten kraujas vėl grįžta į širdį, kad apsivalytų. Duoti ir imti, patraukti visus ir tada išdalinti visiems - tai yra Šri Čaitanjadeva. Jame Teigiamas-Neigiamas sujungia savo pastangas. Vrindavane Teigiamas ir Neigiamas yra atskirai, kiekvienas gyvena savo žaidimuose, su savo aplinka. Svarūpa Damodaros posme matome:

radha krsna-pranaya-vikrtir hladini saktir asmad
ekatmanav api bhuvi pura deha-bhedam gatau tau
caitanyakhyam prakatam adhuna tad-dvayam caikyam aptam
radha-bhava-dyuti-suvalitam naumi krsna-svarupam
(Cc. Adi 1.5)

Svarūpa Damodara neigia idėją, kad iš pradžių yra Krišna, o po to Mahaprabhu. Abu yra amžini. Kai jie susijungia - radha-krsna-pranaya-vikrtir. Kas yra Radha? Ji nesiskiria nuo Krišnos. Kṛṣṇa-pranaya - grožis ar meilė, kuri yra pas Krišną - tai yra Radha, todėl Jie negali egzistuoti atskirai. Jie abu yra viena, bet Vrindavane, dėl tam tikrų užsiėmimų Jie yra atskirai. Jie yra viena, padalinta į dvi puses - teigiamą ir neigiamą - ir su savo aplinka.  Ten Jie apreiškė labai gražius žaidimus. Ir vėl, Jie tampa viena Šri Čaitanjos asmenyje - radha-bhava-dyuti-suvalita - Radharanės kūno spalva ir nuotaika pas Krišną. Aš minėjau tai savo Prema-dhama-deva Stotram:

atma-siddha-sava lila puma-saukhya-laksanam 
svanubhava-matta-nrtya-kirtanatma-vantanam 
advayaika-laksya-puma-tattva-tat-paratparam 
prema-dhama-devam-eva naumi gaura-sundaram

„Štai visa nugalinti išvada: aukščiausia absoliučios realybės idėja taip pat turi būti aukščiausia anandos, ekstazės forma. Šri Čaitanja Mahaprabhu yra Krišna, pati ekstazė, ragaujanti savo paties saldumą ir šokanti iš ekstazės džiaugsmo. Jo paties šventas vardas yra Jo ekstazės priežastis, išreikšta šokyje, ir Jo šventas vardas yra Jo ekstazės pasekmė, išreikšta giedant. Priežastis yra pasekmė.  Dinamo mašina sukuria ekstazišką energiją, kuri verčia Jį šokti, o Jo giedojimas išdalina šitą ekstazę kitiems. Aš lenkiuosi šiam gražiam auksiniam Viešpačiui, Gauranga-sundarai, dieviškam kṛṣṇa-premos pavidalui.“ (Prema-dhama-deva Stotram 66)

Matta-nṛtya - kaip beprotis, Jis šoka be jokio tikslo. Šį pavyzdį pateikia filosofai - matta-nṛtya. Šokantis beprotis. Kokia priežastis? Jis neįsivaizduoja, bet jis šoka. Taigi, Absoliutas šoka savo džiaugsmo ekstazėje. O kai Jis gieda, jis išdalina save publikai. Aš pažymėjau tame posme, kad šokis yra ekstazės džiaugsmo sukurtos pilnatvės požymis, o kirtana reiškia išdalinti, paskleisti Save anapus, aplinkai. Kai šie abu ženklai pasireiškia visiškai, tai negali būti ne Absoliutas. Absoliuti Tiesa išpildo savo pačios poreikius, Jo charakteris taip pat dinamiškas; kai Jis išpildo save, Jis išdalina tai kitiems.  Tai galima pamatyti pas Šri Čaitanjadevą - aukščiausią Absoliuto formą.

Madhurya Vrindavane ir audarya Navadvipoje - du to paties lygmens skyriai. Aukščiausiame ontologinės idėjos lygmenyje yra du skyriai - vienas uždarytas Jame pačiame, o kitas dalina save į visas puses, traukia visus prie savęs ir tada vėl viską išdalina visiems. Todėl čia galima rasti dvi lilos fazes. Mums gaura-lila yra naudingesnė, nes joje yra mūsų perspektyva. Tik Mahaprabhu dėka galime patekti į kitą Jo lilos aspektą - kai duoda Jis pats ir tik Jo duotu metodu. Jei mes kreipsimės į Jį, mes tikrai pakliūsime į tą lilą.

yatha yatha gaura-padaravinde
vindeta bhaktim krta punya-rasih
tatha tathot-sarpati hrdya-kasmad
radha-padambhoja-sudhambu rasih
(Caitanya-candramrta 88)

„Kai didžiai dorybinga asmenybė įgyja pasiaukojimą Šri Gaurasundaros lotosinėms pėdoms, jo širdyje neišvengiamai gimsta tarnystės Šri Radhos lotosinėms pėdoms nektaro vandenynas.“ (Caitanya-candramrta 88)

Tiek kiek mes pajėgūs prisijungti prie gaura-lilos, automatiškai pamatysime: be jokių rūpesčių, tiek pat jau esame ten, kṛṣṇa-liloje. Mus nuneš Vrindavaną, į Radharanės stovyklą. Mums reikia suprasti šį ontologinį aspektą.

Prisisunkę Šri Gaurangos malonės, bandykime kreiptis į Šrimati Radharanę. Tada nebus jokios galimybės į mūsų širdį pakliūti taršai ir trukdyti mums toje erdvėje. Šri Gauranga sustabdys šitą taršą. Jei gausime Gaurangos prieglobstį, būsime tikri, kad labai saugiai, sklandžiai ir intymiai galėsime tarnauti Šrimatei Radharanei. Kitaip yra labai pavojinga, o kartais savižudiška. Jei kreipsimės ne per Gaurangą, mūsų bandymas gali būti reaktyvus.

Labai pavojinga siekti Vrindavano ir Šrimatės Radharanės tiesiogiai. Mes turime siekti taip, kaip parodė Gauranga. Kitais žodžiais tariant, jei mes galime suprasti Gaurangos gyvenimą, Gaurangos idealą, tada kāma bus visiškai sunaikinta. Mus apvalys tiek, kad galėtų mus priimti į šios aukščiausios lilos valdas. Mes neturime siekti to intelektu, nes taip prisikursime klaidingų idėjų. Po to reikia išeikvoti daug energijos, kad nusipurtyti šitą klaidingo supratimo sluoksnį. Todėl mūsų Šrila Prabhupada neleido šių dalykų.

BR Šridhara Gosvami

Aukščiausiasis Viešpats tarė: Sveikas, sveikas mano brangus berniuk! Man taip pasisekė - tikrai, labiausiai pasisekė - tave čia susitikti. Tiek ilgai aš troškau tave pamatyti!

Mano brangus drauge, daugybę gyvenimų tu nugyvenai visiškai nekreipdamas į mane dėmesio.

Taip ilgai viltis vertė mane šokinėti kaip kvailį, galvojant: „Tikriausiai šį gyvenimą, arba šitą, o gal šį, o gal šitą, jis galiausiai pasuks savo veidą į mane.“

Bet, brangus broli, aš negalėjau surasti jokio preteksto, kaip tave atvesti į savo buveinę, ir tuo pačiu išsaugoti amžiną įstatymą, kurį pats ir sukūriau.

Tu man nerodei jokio gailesčio, ir apie tai galvodamas aš vis labiau nerimavau, nekantraudamas sulaukti tavo palankumo.  Todėl aš nusižengiau savo amžinam elgesio kodeksui ir pats pasirūpinau tavo dabartiniu gimimu.

Brangus berniuk, šioje dieviškoje Govardhano apskrityje, mano mylimiausiame krašte, aš pats tapau tavo guru, Jayanta.

Šiandien tu pagaliau išpildei mano troškimą, kurį taip ilgai nešiojau širdyje. Prašau, pasotink savo ir mano laimę, pasilikdamas čia visam laikui.

(Šiuos žodžius Viešpats pasakė, kai Gopakumaras, Brihad Bhagavatamritos herojus, atkeliavo į Vaikunthą ir pirmą kartą sutiko Viešpatį Narayaną. Ši citata iliustruoja, kad Viešpats mūsų pasiilgsta labiau, nei mes jo. Gal yra dėl ko? :) )

Brhad Bhagavatamrta, II dalis, 194 tekstas
paramātmā para-brahma 
sa eva parameśvaraḥ
ity evam eṣām aikyena 
sajātīya-bhidā hatā

Aukščiausiasis Viešpats yra taip pat Aukščiausioji Siela ir Aukščiausiasis Brahmanas. Kadangi šie trys yra viena, nelieka vietos sajātīya skirtumui Aukščiausiajame.

Komentaras: ir impersonalistai ir Aukščiausio Viešpaties bhaktai Vedas laiko tobulu autoritetu. Tačiau, kai Vedų upanišados skelbia, kad Aukščiausiajame nėra dualumo, personalistai ir impersonalistai tai supranta priešingai. impersonalistams advaita-vādžiams, Brahmano vienovė reiškia, kad visi pavidalai ir visa įvairovė yra iliuzija. Tačiau Vaišnavų požiūriu, nors Aukščiausiasis yra vienas, Jis yra kupinas įvairovės. Kaip taip gali būti Vedos dabar paaiškins Gopakumārui. Jos pradeda dviem posmais, kurie kalba apie tai, kad Aukščiausiajame nėra skirtumų. Galima analizuoti dviejų tipų skirtumus: sajātīya ir vijātīya. Panašūs dalykai, kaip du žmonės, skiriasi kaip individai. Tai vadinama sajātīya-bheda, skirtumas tarp tos pačios kategorijos narių. Nepanašūs dalykai, pvz. žmogus ir karvė, skirtingi dėl vijātīya-bheda - skirtumo tarp skirtingų kategorijų narių.  Taigi, kadangi jīvos yra Brahmano pasireiškimas, o taip pat iš ankstesnių posmų girdėjome, kad jīvos kaip individai visada skiriasi, kas nors gali paprieštarauti: štai mes, žvelgiantys į Brahmaną, tai jau yra sajātīya skirtumas.  Tai yra, dabar atrodo, jog Brahmanas sudarytas iš tos pačios kategorijos narių, kurie skiriasi vienas nuo kito. Bet tai neturi prasmės, nes tai prieštarauja pačiai Brahmano prigimčiai, kuri pagal autoritetingų Upaniṣadų apibrėžìmą yra ekam (absoliučiai viena) ir advayam (neturinti savyje jokių skirtumų). Štai toks momentas. Tačiau kokiu būdu, Aukščiausiasis neturi jokio dualizmo - sajātīya ir vijātīya, kaip teigia formulė ekam advayam, visai kitaip parodoma šiame ir kitame posmuose.  Nepaisydami akivaizdžios mus supančio pasaulio įvairovės, impersonalistai ekam advayam konstruoja pačia griežčiausia pažodine prasme, sakydami kad dualumas visiškai neegzistuoja. Tačiau tikroji prasmė, kurią Vedos suteikia šiems žodžiams, labiau atitinka mūsų bendrą patirtį. Kokiu būdu Brahmanas yra ekam - tai yra neturi sajātīya skirtumų - geriausia suprasti štai tokiu būdu: Impersonalus Absoliutas (para-brahma), jīvų viduje esantis valdovas (paramātmā) ir Aukščiausias Dievo Asmuo (parameśvara) yra viena Absoliuti Tiesa. Tarp šių trijų nėra skirtumo. Kai šis Aukščiausiasis Absoliutas, Dievo Asmuo, toliau išskleidžia save į nesuskaičiuojamus pavidalus - guṇa-avatārus, līla-avatārus ir pan. - atrodo, kad šie avatārai skiriasi vienas nuo kito, tačiau iš tiesų tai vienas ir tas pats asmuo. Nepaisant išoriškos išvaizdos, visi neriboti Jo pasireiškimai niekada netampa menkesni nei Jis visas. Todėl bet kokie bandymai neribotus Dievo pasireiškimus analizuoti kaip skirtingus vienos kategorijos narius yra pasmerkti žugti. Tačiau Brahmanas savo energijas skleidžia taip pat ir baigtinių gyvų būtybių pavidalu. Apie tai kalbama kitame posme.

Brhad Bhagavatamrta, II dalis, 195 tekstas

sadā vaijātyam āptānāṁ 
jīvānām api tattvataḥ
aṁśatvenāpy abhinnatvād 
vijātīya-bhidā mṛtā

Jīvos turi savo pačių tapatybes, kurios skirtingos nei Aukščiausiojo. Bet jos yra Aukščiausiojo dalys, ir negali egzistuoti atskirai nuo Jo, todėl vijātīya skirtumas taip pat atmetamas.

Komentaras: Šis posmas iš tikrųjų pagrindžia, kad Brahmanas yra advayam, be jokių dualybių. Taip, tai tiesa, kad jīvos priklauso kitai kategorijai nei Brahmanas - kategorijai objektų turinčių baigtinį dydį. Šia prasme jos skiriasi nuo Brahmano. Bet kitais atžvilgiais, jos nesiskiria nuo Jo: Jos sklinda iš tos pačios gyvybės jėgos, iš kurios sudaryta aukščiausia Brahmano asmenybė, ir be to jos yra neatsiejamos Jo dalys, todėl natūralu, kad jos turi daug Jo savybių. Tad nors jos yra individualios ir tokiomis liks amžinai, jos nėra visiškai atskiros nuo Absoliutaus Brahmano, Aukščiausiojo Asmens.

sadā sarvatrāste nanu vimalam ādyaṁ tava padaṁ
tathāpy ekaṁ stokaṁ na hi bhava-taroḥ patram abhinat
kṣaṇaṁ jihvā-grastaṁ tava tu bhagavan nāma nikhilaṁ 
sa-mūlaṁ saṁsāraṁ kaṣati katarat sevyam anayoḥ

„Tavo pirmapradė tyra egzistencija yra amžinai visa persmelkianti, vis dėlto ši visa persmelkianti egzistencija nenuplešia nei mažiausio gabalėlio nuo vieno iš daugybės materialios iliuzijos medžio lapų. Tačiau, Visagali Viešpatie, net jeigu akimirkai liežuvis pasigauna Tavo vardą, materialios egzistencijos medis yra sunaikinamas iš pašaknų. Tad kas nusipelno mūsų dėmesio - Tavo visa persmelkianti egzistencija, ar Tavo šventas vardas?“
Cituojama iš Brhad Bhagavatamrta, II (Sanatana Gosvami)

avāntara-phalaṁ bhakter 
eva mokṣādi yady api
tathāpi nātmārāmatvaṁ 
grāhyaṁ prema-virodhi yat

bhakteḥ phalaṁ paraṁ prema 
tṛpty-abhāva-svabhāvakam
avāntara-phaleṣv etad 
ati-heyaṁ satāṁ matam

Nors išsivadavimas ir jo pasekmės yra pasiaukojimo tarnystės natūralūs šalutiniai produktai, bhaktai nemano, kad pasitenkinimas savyje yra didelė vertybė, nes jis trukdo tyrai meilei Dievui.

Aukščiausias pasiaukojimo tarnystės vaisius yra prema, kurią patyręs žmogus, dėl jos prigimties niekada nebus patenkintas. Šventieji autoritetai laiko pasitenkinimą savyje labiausiai nepageidaujamu šalutiniu premos vaisiumi.