Reklama
prabhupada.jpg
Reklaminis skydelis
Komentarai
  • Ar galima valgyti saulegrazas per ekadsi?
  • nu geras 8)
  • Čia nepaminėtas atvejis, kai šventų vardų kartojim...
  • Sveiki, Klaipėdoje yra radijo stotis "Radijogama",...
  • Labas vakaras, ar beturite šitą knygą?
Pradžia Filosofija Bhakti

Žodis bhakti kilęs iš sanskrito žodžio bhadžate šaknies bhadž – garbinti. Bhakti yra toks Dievo garbinimas, kuriame pats garbinantysis prapuola iš savo akiračio, ir išlieka tik garbinimo objektas – Krišna. Kitaip sakant, garbindamas Dievą bhakta pamiršta save ir savo asmeninius motyvus. Šrila Rūpa Gosvamis knygoje “Bhakti Rasamrita Sindhu” (1.1.11) pateikia tobuliausia bhakti apibrėžimą:

anyābhilāṣitā-śūnyaṁ
jñāna-karmādy-anāvṛtam
ānukūlyena kṛṣṇānu-
śīlanaṁ bhaktir uttamā

“Žmogus turi atlikti transcendentinę atsidavimo tarnystę Viešpačiui Krišnai palankiai nusistatęs, neturėdamas kitų troškimų ir nesiekdamas materialios veiklos rezultatų ar filosofinių spekuliacijų. Tai vadinama tyra atsidavimo tarnyste.”

Žaidimai yra galimybės pasitarnauti

Śrīla Bhaktisiddhanta Sarasvati Thākura Prabhupāda

Tie, ką domina tik jutimų tramdymas, negali laimėti nieko apčiuopiamo. Iš kitos pusės, net labiausiai nesusivaldantys žmonės gali pasiekti tobulumą atlikdami atsidavimo tarnystę. Viešpaties bhaktai gali lengvai nukirsti materialios veiklos troškimų mazgus savo širdyse atsimindami spindesį sklindantį iš Viešpaties lotosinių pėdų. Prie Viešpaties pramogų reikia prisidėti su tarnystės nuotaika. Taip Hanumanas padėjo Viešpačiui Ramachandrai išgelbėti Sītą. Viešpačiui tai yra žaidimai, bet bhaktams – tai galimybės pasitarnauti.

— Bhāgavat Tātparya. Rasbihari Lal and Sons. Vrindavan. 2005. Puslapiai 52-53.

 

Vrindavano rytas (garsas)

Vartotojo vertinimas: / 4
BlogiausiasGeriausias 

Rytas Vrindavane. Įrašyta 2017-03-27 laukuose šalia vrindavano. Tinka japa meditacijai.

 

Visi gali kartoti Hari vardą

Kiekvienas yra pajėgus atlikti śrī-kṛṣṇa-saṅkīrtaną. Kaip Kṛṣṇa kupinas energijų, taip ir Jo vardai. Idėja, kad tik vyrai gali garbinti Hari, o moterys negali, kad tik sveiki žmonės gali garbinti Hari, o ligoniai negali, kad tik stipruoliai gali garbinti Hari, o silpnieji negali - šie samprotavimai netaikomi śrī nāma-saṅkīrtanai. Jis yra vaikas, o aš senas žmogus, todėl aš nekartosiu Hari vardo su juo. Aš išsilavinęs žmogus, o jis kvailys, todėl aš negarbinsiu Hari kartu su juo. Aš pagarbus brāhmanas, o jis yra iš žemos klasės šeimos, todėl aš negarbinsiu Hari kartu su juo. Visa tai yra protiškos ir kūniškos idėjos ir nėra svarbios atliekant śrī-kṛṣṇa-saṅkīrtaną. Aš negaliu kartoti Hari vardo tuštindamasis ar šlapindamasis. Aš negaliu kartoti Hari vardo, nes mano širdis nuodėminga. Tokie samprotavimai yra taip pat nereikšmingi. Mes galima kartoti Hari vardą kai tuštinamės ar šlapinamės, ir netgi didžiausias nusidėjėlis gali kartoti Hari vardą. Bet veidmainiai, manantys, kad kartodami jie atsikratys nuodėmių, niekada negali kartoti Hari vardo. Jei turime polinkį atlikti nuodėmingą veiklą, pasikliaudami apvalančia švento vardo galia, pamatysime, kad mes negalime kartoti švento Hari vardo.

- Iš Amrta Vani, Śrīlos Bhaktisiddhantos Sarasvati Ṭhakuro mokymo. Bengali kalba sudarė  Śrī Bhakti Bhagavat Mayukha Maharāja.

 

 

 

Kvietimas kartoti šventą vardą - Bhaktivinode Thakura

Kodėl aš, pati nesėkmingiausia puolusi siela, negimiau tuo metu, kai Šri Gauračandra panardino visą pasaulį, net ir aukščiausius kalnus, meilės Dievui potvynyje? Dėl to aš negalėjau pasimėgauti šiomis meilės Dievui bangomis!

Kodėl aš negimiau tuo metu, kai galėjau pasitarnauti lotosinėms Šri Čaitanjos pėdoms? Kodėl aš netapau Šri Rūpos ir Sanatanos tarnu? Kodėl aš negalėjau nešioti Raghunathos indo su vandeniu? Kodėl aš nevaikštinėjau su Ramananda Rajumi po Čakratirthą? Kodėl aš nemačiau, kaip buvo išvaduotas Sarvabhauma Bhattačarja? Kai Prakašananda Sarasvatis, Kašio sannjasių lyderis, gavo dvasinę palaimą - pasiaukojimo tarnystę Viešpačiui, kodėl aš negimiau tada ir neišgirdau nektaro bangų, pripildytų atsidavimo, neišgirdau Viešpaties ginčų su šiais majavadžių sannjasiais? Nors toks noras yra retas, vis tiek, jei aš būčiau gimęs tuo metu brahmanų šeimoje ir būčiau buvęs logiku materialistu, Šri Krišna Čaitanja, visų gyvų esybių draugas, būtų mane nubaudęs savo žodžiais, aštriais kaip strėlės, ir priimtų mane, tokį ateistą, savo tarnu! Tuomet jis būtų mane patikėjęs Haridasui Thakurui, kad šventų vardų kartojimas pataisytų mane! Vaje! Jei tik aš savo dvasinėmis akimis būčiau galėjęs nuolat matyti Viešpatį, sėdintį vaišnavų apsupty, šventų vardų nektaru išvaduojantį visas gyvąsias esybes, degančias materialios egzistencijos ugnyje! Kokioje ekstazėje būtų Viešpaties palydovai, kai Viešpats, pažadinęs visas gyvąsias esybes iš miego iliuzijos glėby, pakeltų rankas ir ištartų: „Imkite šį vaistą nuo materializmo ligos, gerkite ekstaziškos meilės skonį ir tapkite nemirtingais!" Nesuskaičiuojama gausybė žmonių, bijančių demoniškų materialių malonumų, būtų prašę Jo prieglobsčio. Tada Viešpats būtų juos su meile apkabinęs ir džiaugsmingai davęs jiems meilę Krišnai. Taip būtų išgydyta gyvųjų esybių materializmo liga.

Aš esu Šri Čaitanjos tarnas, bet aš įkritau į materijos vandenyną. Viešpats yra mano vienintelis vadovas ir globėjas. Jo paliepimu aš kviečiu visus jus giedoti šventus Hari vardus. O gyvosios esybės!  O draugai! Palikite karma-kāṇḍą - savanaudiškos veiklos kelią, tarka-kāṇḍą – ginčų ir spekuliacijų kelią, ir brahma-kāṇḍą – impersonalaus Brahmano garbinimo kelią! Ateikite čia ir imkite meilę Dievui, kurią Šri Čaitanja dalina, imkite sočiai! Tuomet jūsų nusivylimas bus sunaikintas, sąlygoto gyvenimo tarša išnyks, ir jūs atstatysite savo pirminę prigimtinę padėtį. Tada jūs atgausite ramybę, kuri yra jūsų prigimtinė savybė ir galėsite ragauti beribę ekstazišką meilę Krišnai.

 

Širdies joga - Radhanatha Svamis

 

Prisiimdamas atsakomybę būti Guru

Vartotojo vertinimas: / 1
BlogiausiasGeriausias 

Šrilos Bhaktisiddhantos kalba savo Vyasa pujos proga Cuttacke, 1927 m. liepos 10 d.:

Mes prisiėmėme sau atsakomybę už šią sunkią naštą. Visi susirinkusieji atsisėdo į paprastas vietas. Man vieninteliam pasiūlė ištaigingą krėslą. Visiems iš esmė buvo pasakyta: „Štai, pažvelkite į tą didelį gyvulį iš zoologijos sodo. Koks išpuikimas! Kaip kvaila! Kaip baisu! Ar jūs kada nors matėte tokį didelį stuobrį? Jam ant kaklo uždėjo gėlių girliandas! Kokios ovacijos! Kokie skambūs ir ilgi hiperboliški apibūdinimai! Ir koks patenkintas jis klausosi visų tų pagyrų apie jo paties pasiekimus, kaip dėmesingai ir savo paties ausimis! Akivaizdu, kad jis džiūgauja. Argi jo elgesys nėra akivaizdus Mahāprabhu mokymo laužymas? Ar šis didelis stuobrys, toks savanaudiškas ir įžūlus, kada nors galės atpirkti savo brutalumą?“

Taip atsitiko, kad aš esu vienas iš didžiausių kvailių. Dėl mano pasipūtimo niekas man neduoda gerų patarimų.. Kadangi niekas globėjiškai nesutinka pamokyti manęs, man šovė į galvą, kad aš turiu savo atvejį pateikti pačiam Mahāprabhu, ir tada pažiūrėti, ką Jis man patars. Tuomet Śrī Caitanya-deva man pasakė: „Ką tu besutiktum, mokyk juos apie Krišną. Mano paliepimu tapk guru ir išvaduok šį kraštą. Tokiu būdu tau nesukliudys šio pasaulio srovės. Tu vėl susitiksi mane šioje vietoje.“

Šiuose posmuose yra tinkamai paaiškintas tas akivaizdus neatitikimas, kurį aprašiau aukščiau. Tas, kurio vienintelis mokymas yra būti nuolankesniam už žolės kuokštą, pasakė: „Mano paliepimu tapk guru ir išvaduok šį kraštą.“ Šiuo atveju Mahāprabhu pats duoda nurodymą: „Atlik guru pareigas, taip kaip Aš tai darau. Perduok tą patį paliepimą kiekvienam kurį tau pavyks sutikti.“ Caitanya-deva sako: „Pasakyk jiems tuos pačius žodžius: 'Mano paliepimu tapk guru ir išvaduok šį kraštą.‘ Išvaduok žmones nuo jų kvailumo.“

Kiekvienas, kuris išgirs šiuos žodžius, pradės natūraliai protestuoti sudėtais delnais: „Bet aš iš tiesų esu didelis nusidėjėlis; kaip galiu būti guru? Tu esi pats Dievas, jagad-guru. Tik tu gali būti guru.“ Į tai Mahāprabhu atsako: „Tokiu būdu tau nesukliudys šio pasaulio tėkmės. Tu vėl susitiksi mane šioje vietoje. Nepraktikuok guru darbo tam kad savo blogybėmis žeistum kitus. Netapk guru dėl pragyvenimo, kad dar labiau neįklimptum šiame pasaulyje. Tačiau jei išties gali būti mano atviraširdis tarnas, tu turėsi Mano galią. Tau nereikia bijoti.“

Aš nebijau. Mano gurudeva girdėjo šį paliepimą iš savo gurudevo. Būtent dėl šios priežasties mano gurudeva priėmė netgi tokį didelį nusidėjėlį kaip aš, ir pasakė man: „Mano nurodymu tapk guru ir išvaduok šią šalį.“ Tik tie, kurie niekada negirdėjo šių Śrī Gaurasundaros žodžių, gali pasakyti: „Kaip keista yra klausytis savo paties pagyrų!“ Jų nuomone, kai guru moko savo mokinį iš Bhāgavatam 11 giesmės, jis atlieka didžiulę nuodėmę. Ką turi daryti ācārya, kai jam reikia paaiškinti posmą ācaryam mām vijānīyāt – „Niekuomet neignoruok ācāryos ir nelaikyk jo lygiu sau jokia prasme"? Tai yra paties Śrī Krsnos žodžiai, iš kurių jīva gauna didelę naudą. Ar guru turi palikti savo krėslą, ācāryos krėslą, iš kurio šie žodžiai turi būti aiškinami? Šią padėtį jam perdavė jo paties gurudeva. Jei jis nesielgs kaip reikalinga, jis yra pasmerktas prakeikimui už tai kad įžeidė šventą vardą, neparodydamas pagarbos guru. Jis turi atlikti savo pareigas nepaisant to, kad jo elgesys gali būti apkaltintas egoizmu.

Kai guru perduoda mantrą savo mokiniui, ar jis neturėtų jam liepti su šia mantra garbinti guru? Ar vietoj to jis turėtų sakyti: „Trenk savo guru kelis kartus batu arba ašutine"? „Guru niekada negalima menkinti. Guru yra visų dievų buveinė“ – ar skaitydamas savo mokiniui Bhāgavatam guru turėtų susilaikyti nuo šitų žodžių? „Tik tam, kuris turi nepalaužiamą dvasinį pasišventimą guru, tokį pat kaip ir pačiam Krišnai, tik jam atsiskleis visos šventos paslaptys“ – ar guru neturėtų šių dalykų sakyti savo mokiniui? Ādau guru-pūjā - „Guru garbinimas yra svarbesnis nei visa kita; guru reikia tarnauti taip pat kaip tarnaujama Krišnai; guru reikia garbinti tam tikru būdu" - ar guru turėtų pasitraukti iš savo krėslo nepasakydamas šių dalykų mokiniui?

Kampas visada turi trūkumą, kuris reiškia išbaigtumo nebuvimą, ar tai būtų 180 laipsnių lygumas, ar mažiau nei 360 laipsnių. Tačiau plokštumoje, 360 laipsniuose nėra tokio trūkumo. Paprastai kvaili žmonės nesugeba suprasti paprastos tiesos, kad išvaduotame būvyje nebėra jokio trūkumo.

Kaip sako patarlė: „Pradėjus šokį, nebėra prasmės dengti veidą vualiu.“ Aš atlieku guru pareigą, ir vis tik jei aš pamokslaučiau, kad niekas neturėtų man šaukti Jaya! – tai reikštų iš esmės, kad aš sakau aplinkiniu keliu: „Dainuokite man Jaya! Tai būtų ne kas kita kaip veidmainystė. Mūsų gurudeva nemokė tokio nenuoširdumo. Taip pat ir Mahāprabhu nemokė tokio nenuoširdumo. Aš turiu tarnauti Bhagavānui tiesiai šviesiai.

Žodis Bhagavān pasiekė mus per guru. Aš turiu paklusti jam su visu nuoširdumu.. Aš nerodysiu guru nepagarbos primygtinai reikalaujant kvailiems ir piktavaliams sektantams, ypač kai Śrī Gurudeva liepė man: „Mano nurodymu tapk guru ir išvaduok šią šalį.“ Mano gurudeva mokė mane šio paliepimo ir savo ruožtu perdavė jį man. Aš nebūsiu kaltas nenuoširdumu vykdant šį jo nurodymą. Šiuo požiūriu aš nepriimsiu neišmanančio, nenuoširdaus, pseudo-asketiško sektantizmo idealo. Aš nesimokinsiu nenuoširdumo. Materialistai, piktavaliai, apsimetėliai atsiskyrėliai bei savanaudžiai negali suprasti, kaip Bhagavāno bhaktai atmetę viską šiame pasaulyje Bhagavāno paliepimu dvidešimt keturias valandas nei sekundei nenukrypsta nuo tarnystės Dievui.

Veidmainiai sektantai ir pseudo vaišnavai, viduje puoselėjantys troškimus žemiškai šlovei, natūraliai pagalvos: „Kokia gėda yra sėdėti guru krėsle ir klausytis mokinių liaupsinimų!“ Tačiau kiekvienas vaišnavas visus kitus vaišnavus laiko savo garbinimo objektais.. Kai Thākura Haridāsa parodė savo ypatingą nuolankumą, Mahāprabhu tarė: „Tu esi didžiausias šiame pasaulyje, visų brangakmenis. Prašau, papietaukime kartu.“ Jis savo rankose nešė Thākura Haridāsos sac-cid-ānanda pavidalą. Śrī Rūpos pasekėjų tarpe visiškai pasireiškia tokios savybės kaip netrokšti pagarbos sau ir būti pasiruošusiam rodyti tinkamą pagarbą kitiems. Tie, kurie čia mato kažkokį neatitikimą, yra tarsi pelėdos, kurios yra aklos šviečiant saulei. Tokiu savo elgesiu jie atlieka įžeidimus.

Jei aš nepaklusčiau įstatymui, kuris pasiekė mane per mokinių seką, tuomet įžeidimas už tai, kad aš nevykdžiau savo guru nurodymo, atkirstų mane nuo lotosinių Śrī Gurudevo pėdų. Jei tam, kad įvykdyčiau vaišnava guru nurodymą, aš turėsiu būti pasipūtęs ir grubus, arba kentėti amžiną pasmerkimą, aš esu pasiruošęs sutikti tokį amžiną pasmerkimą, ir netgi iš anksto pasirašyti sutartį dėl to.. Aš nesiklausysiu piktavalių žmonių žodžių vietoje Śrī Gurudevo paliepimo. Su nepalaužiama drąsa ir įsitikinimu aš vaikysiu viso likusio pasaulio minčių tėkmes, pasikliaudamas jėga, gauta iš Śrī Gurudevo lotosinių pėdų. Aš prisipažįstu tokiu išdidumu.

Viena dulkelės dalelytė nuo mano mokytojo lotosinių pėdų išvaduos dešimtis milijonų tokių kaip jūs. Nėra tokio išprusimo pasaulyje, nėra tokio prasmingo mąstymo visuose keturiolikoje pasaulių, nei tarp žmonių nei tarp dievų, kurie svertų daugiau nei viena dulkės dalelytė nuo mano gurudevo lotosinių pėdų. Mano gurudeva, kuriuo aš visiškai pasitikiu, niekada manęs neatstums. Aš visiškai nenoriu klausytis kažkieno, kas nori mane įskaudinti; arba tokį piktavalį žmogų laikyti savo mokytoju.

Jūs visi pasigailėkite manęs, labiausiai luošo iš visų būtybių, kadangi jūs esate tokie atviri. Jūs visada atleidžiate patiems įvairiausiems žmonėms.. Padarykite gera ir man, atleisdami šiam labiausiai pasipūtusiam iš žmonių, ne kam kitam, o man.

 

6 atsidavimo požymiai - II skyrius

Žemiau pateikiame ištrauką iš Bhakti Rakšaka Šridhara Svamio knygos "Prapanna Jivanamritam" - "Atsidavusiųjų sielų pozityvaus nemirtingumo nektaras". Ši knyga pateikia šventraščių ir šventų asmenybių liudijimus apie śaranāgati - Viešpaties prieglobstį ir šešias sudedamasias śaranāgati dalis (ṣad viddha śaranāgatiḥ). II šios knygos skyrius "Śāstra vacanāmṛta" - "Šventraščių žodžių nektaras" pateikia posmus iš šventraščių, aprašančius poreikį rasti ir priimti Viešpaties prieglobstį.

1. Atsidavimas labai gerai pagrįstas śāstrose

śruti-smty-adi-śāstreu, prapatir yan nirūpyate
tad ukta
dvitiyādhyāye, śrī śāstra-vacanāmte (1)

Šis antrasis skyrius, Śrī Śāstra-vacanāmṛta, šventraščių žodžių nektaras, aprašo atsidavimą, kaip jis pateiktas apreikštuosiuose šventraščiuose, pradedant Vedomis (Śruti) ir religiniuose tekstuose (Smṛti).

2. Priežastis, kodėl reikia atsiduoti paaiškinta smti literatūroje

yo brahmāa vidadhāti-purva yo brahma-vidyā
tasmai g
ā pālayati sma kṛṣṇa
ta
hi devam ātma-vtti-prakāśa
mumuk
ur vai śaraam amu vrajet (2)

Tāpanyām (Brahma-sahitā, tikā)

Kūrimo pradžioje, Jis, kuris sukūrė visatos kūrėją, Brahmą, ir suteikė Brahmai žinias apie Brahmaną, Absoliutą, Jis yra tas pats Viešpats Krišna, ganantis karves (arba puoselėjantis Vedas). Kas troška išsivaduoti, turi atsiduoti šiam Viešpačiui, atskleidžiančiam vidinę sielos funkciją.

2.1 Žodžio nama - lenktis - reikšmė

ahaktir ma-kāra, syān, na-kāras tan niedhakah
tasm
āt tu namasā ketri, svātantrya pratiidhyate (3)

bhagavat-paratantro ‘sau, tad āyatātma-jīvana
tasm
āt sva-sāmarthya-vidhi, tyajet sarvam aśeata (4)

Padma-uttara-khada

Skiemuo ma reiškia save įtvirtinantį ego (klaidingą sampratą: „Aš esu veikiantysis“), o skiemuo na reiškia ego neigimą. Tokiu būdu nusilenkimo veiksmas (namaḥ) panaikina besilenkiančiojo nepriklausomybę. Siela natūraliai pavaldi Visagaliui. Jos vidinė prigimtis ir jos vidinė funkcija - tarnauti Aukščiausiajam Viešpačiui. Todėl reikia visiškai atsisakyti tų veiksmų, kurie atliekami galvojant: „Aš esu veikiantysis“.

(„Ma“ reiškia ego - aš esu veikiantysis, „na“ - reiškia neigimą. Todėl kai žmogus lenkiasi (namaḥ) jis atsisako savo nepriklausomybės ir pripažįsta save Viešpaties tarnu.)

3. Vienintelė kliūtis, trukdanti atsiduoti, yra klaidingas ego

ahakāra-nivttānā, keśavo nahi dūraga
aha
kāra-yutānā hi, madhye parvata-rāśaya (5)

Brahma-vaivarta Purāa

Aukščiausias Viešpats Keśava visada pasilieka su tais, kurie neteuri materialios gyvenimo sampratos; Tačiau panašu, jog tarp save tvirtinančių egoistų ir Viešpaties yra didelių kalnų grandinė.

4. Tie, kurie nepriima Viešpaties prieglobsčio, tiesiog klaidžioja gimimų ir mirčių pasaulyje

yāvat pthaktvam idam ātmana indriyārtha
m
āyā-bala bhagavato jana iśa paśyet
t
āvan na sastir asau pratisakrameta
vyarth
āpi dukha-nivaha vahati kriyārthā (6)

Śrīmad-Bhāgavatam 3.9.9

O Viešpatie, o sielų siela, salygotos sielos suvokia Tave ir visatą kaip atskirtus vienas nuo kito ir galvoja, kad visata skirta jų jusliniams malonumams. Tačiau tai tik Tavo klaidinančios energijos (māyos) padarinys. Kol gyvosios esybės laikosi įsikibusios savo iliuziškų atskirų interesų, jos negali palikti apgailėtino materialaus pasaulio, sudaryto iš veiksmų ir pasekmių, gimimo ir mirties, nepaisant jo beprasmiškumo.

5. Neatsidavusi siela yra nuolat apgaunama

prāpyāpi durllabhatara, mānuya vibudhepsitam
yair āśrīto na govindas, tair ātmā vañcitaś ciram (7)

Brahma-vaivarta Purāa

Gimti žmogaus gyvybės formoje yra tokia vertybė, jog to siekia net pusdieviai. Kas, gimęs žmogumi, nepaiso tokios sėkmės ir nepriima Govindos lotosinių pėdų prieglobsčio, nuolatos save apgaudinėja.

5.1 Gyvenimas be atsidavimo yra tuščias

aśītiñ caturaś caiva, laksās tān jīva-jātiu
bhr
āmyadbhi puruai prāpya, mānuya janma-paryayāt (8)

tad apy aphalatā yātam, teām ātmābhimāninām
var
ākānām anāśrītya, govinda-caraa-dvayam (9)

Brahma-vaivarta Purāa

Aplankiusi 8.400.000 gyvybės formų siela galiausiai gimė žmogumi. Bet šis žmogaus gyvenimas yra visiškai bevertis tiems apgailėtiniems žmonėms, kurie taip didžiuojasi savo kūnais, jog atsisako priimti Viešpaties Govindos lotosinių pėdų prieglobstį.

6. Net žemiausi tarp žmonių išsivaduoja atsidavę

sarvācāra-vivarjitā śaha-dhiyo vrātyā jagad-vañcakā
dambh
āhakti-pāna-paiśuna-parā pāpāntyajā niṣṭhurāh
ye cānye dhana-dāra-putra-niratā
sarvādhamās te pi hi
śrī-govinda-padāravinda-śaraā muktā bhavanthi dvija (10)

Nsiha Purāa

O dukart gimęs, neturintys jokių dorų savybių ir neatliekantys dorų darbų, įvairūs atstumtieji, niekšai, apgavikai, pasipūtėliai ir egoistai, priklausantys nuo kvaišalų ir vaikščiojančios nuodėmių buveinės, piktavaliai, žiaurūs ar apsvaigę nuo savų vaikų, žmonų ir turtų – net tokios ypatingai puolusios asmenybės išsivaduoja, kai atsiduoda Śrī Govindos lotosinėms pėdoms.

7. Atsidavusi siela niekada nebepuola

paramārtham aśeasya, jagatām ādi kāraam
śaraya śaraa yāto, govinda nāvasidati (11)

Bhan-nāradiya Purāa

Śrī Govinda yra visų visatų šaltinis, Aukščiausia Tiesa ir visų prieglobstis. Kas atsiduoda Jo lotosinėms pėdoms, niekada nepražus.

8. Atsidavimas Viešpačiui sunaikina kančias ir pavagia širdį

sthita priya-hite nitya, ya eva puruarabha
r
ājas tava yadu-śreṣṭho, vaikuṇṭha puruottama (12)
ya ena
saśrayantīha, bhaktyānārāyaa harim
te tarant
īha durgāni, na me trāsti vicāraā (13)

Mahābhārata, Śānti-parva

O karaliau, ką dar galiu tau pasakyti? Geriausiasis iš Yadu dinastijos, neįveikiama didi asmenybė, kuri visada kupina geros valios tau ir yra brangus tavo draugas – Jis ne kas kitas, o Aukščiausiasis Viešpats Narayana, Śrī Hari. Kas su pasišventimu priima Jo visišką prieglobstį, tas perplaukia neįveikiamą materialios egzistencijos vandenyną.

9. Sunaikindamas visą baimę atsidavimas duoda gyvenimą, kupiną amžino nektaro

ye śakha-cakrābja-kara hi śārgia
khagendra-ketu
varada śrīya patim
sam
āśrayante bhava-bhīti-nāśana
te
śā bhaya nāsti vimukti-bhājān (14)

(Vāmana)

Sėkmės deivės šeimininkas rankose laiko kriauklę, diską, lotoso žiedą ir lanką; Jis yra Garudos šeimininkas. Jis sunaikina materialios egzistencijos baimę ir suteikia visus palaiminimus. Kurie priima Jo prieglobstį, nebeturi menkiausių būgštavimų dėl ateities, nes yra pasiruošę pozityviam nemirtingumui.

10. Atsidavusios sielos visos pastangos vaisingos

sasāre smin mahā-ghore, moha-nidrā-samākule
ye hari
śaraa yānti, te ktārthā na saśaya (15)

Bhan-nāradiya Purāa

Materialus pasaulio tamsoje, pripildytoje neišmanymo bei miego, kas atsiduoda Viešpaties Hari šventosioms pėdoms, be abejonių, patirs tik sėkmę ką ir bedarytų.

11. Net jei žmogus nekontroliuoja proto, atsidavus Viešpačiui niekas nebebus sunku

ki durāpādana teā, pusām uddāma-cetasām
yair
āśrītas tirtha-padaś, carao vyasanātyaya (16)

Śrīmad-Bhāgavatam 3.23.42

Viešpaties Hari lotosinės pėdos sunaikina materialią egzistenciją. Atsidavus Jo lotosinėms pėdoms nelieka nieko, kas būtų sunkiai pasiekiama net ir tam, kieno protas sujaudintas.

12. Atsidavusiai sielai baigiasi trijų rūšių materialios kančios

śārirā mānasā divyā, vaiyāse ya ca mānuā
bhautikāś ca katha
kleśā, bādheran hari-saśrayam (17)

Śrīmad-Bhāgavatam 3.22.37

O Vidura, kaip gi kūno bei proto neramumai, kylantys iš materialių elementų, kitų būtybių ar nepalankių astrologinių aplinkybių, gali pakirsti tą, kuris priėmė Śrī Hari lotosinių pėdų prieglobstį?

13. Atidavusios sielos lengvai pasiekia Viṣṇu buveinę

samāśrītā ye pada pallava-plava
mahat-pada
puya-yaśo murāre
bhav
ānbudhir vatsa-pada para pada
pada
pada yad vipadā na teśām (18)

Śrīmad-Bhāgavatam 10.14.58

Viešpats Śrī Hari šlovinamas kaip pati tyrumo esmė. Tiems, kurie visiškai priėmė Jo lotosinių pėdų prieglobstį-laivą, šis materialios egzistencijos vandenynas pasidaro nereikšmingas, kaip balutė veršelio pėdos įspaude. Jų tikslas yra Viešpaties aukščiausioji buveinė, o ne ši materiali vieta, kupina nelaimių.

14. Visiškai atsidavusi siela nugali kūniško susitapatinimo bei materialios nuosavybės iliuziją

yeśā sa eva bhagavān dayayed ananta
sarv
ātmanāśrīta-pado yadi nirvyalīkam
te dustarām atitaranti ca deva-māyā

nai
ām mamāham iti dhi śva-sgāla-bhakye (19)

Śrīmad-Bhāgavatam 2.7.42

Nepranokstamą iliuzinę Viešpaties galią įveikia tie, kurie visais atžvilgiais priėmė Aukščiausiojo Viešpaties lotosinių pėdų prieglobstį, ir kuriems begalinis Viešpats suteikė savo nepamatuojamą malonę. Viešpats nerodo palankumo taikantiems idėjas 'Aš' ir 'Mano‘ šitam materialiajam kūnui, kuris vis tiek bus maistas šakalams ir šunims.

15. Tiems, kurie neatsidavė Krišnai, visos pastangos išvengti kančių duoda laikiną rezultatą.

bālasya neha śarana pitarau nsiha
n
ārtasya cāgadam udanvati majato nau
taptasya tad-pratividhir ya ih
āñjaseṣṭas
t
āvad vibho tanu-bhtā tvad-upekitānām (20)

Śrīmad-Bhāgavatam 7.9.19

O Nṛsimha, o Visagalis Viešpatie, atsargumo priemonės bei įvairūs vaistai turi tik trumpalaikį poveikį, kai jų griebiasi kenčiančios įkūnytos sielos, negavusios Tavo prielankumo. Tėvai negali apsaugoti savo vaiko, vaistai negali išgydyti ligonio, o laivas negali išgelbėti vandenyne skęstančio žmogaus.

16. Visos neatsidavusių sielų kančios ir neramumai kyla dėl to, kad įsivaizduojamą priima už tikrą

tāvad bhaya dravia-deha suhn-nimitta
śoka sphā paribhavo vipulaś ca lobha
t
āvan mamety asad-avagraha ārti-mūla
y
āvan na te ghrim abhaya pravṛṇita loka (21)

Śrīmad-Bhāgavatam 3.9.6

Viešpatie, kol žmonės šiame pasaulyje nepriims Tavo lotosinių pėdų saugaus prieglobsčio, tol jie bus kupini nerimo dėl savo turtų, kūnų ir draugų. Sielvarto, troškimų, manijų ir stipraus godumo užvaldyti jie negali atsigauti nuo kančios, kuri giliai įsišaknijo jų susigalvotose idėjose: „Aš ir mano“.

17. Prieglobstį reikia priimti pas savyje patenkintą Viešpatį Hari, bet kokių pusdievių prieglobstis suteikia apgailėtiną rezultatą

avismita ta paripūra-kāma,
svenaiva l
ābhena sama praśāntam
vinopasarpaty apara
hi bāliśa,
śva-lāgulenātititarti sindhum (22)

Śrīmad-Bhāgavatam 6.9.22

Krišna - tobulai pilnas visų trokštamų dalykų, Jis visiškai pakankamas pats sau, lygus su visais, ramus. Niekas negali Jo nustebinti. Tik kvailys, ignoruodamas Jį, gali ieškoti prieglobsčio pas kokį pusdievį, kurio garbinimas skirtas siekiantiems materialios naudos. Šiuos žmones galima palyginti su tais, kurie įsikibę į šuns uodegą bando perplaukti vandenyną.

18. Tik Šri Hari prieglobstis gali išgelbėti visas gyvas esybes visose gyvenimo sąlygose

kirāta-huāndhra-pulinda-pukkaśā
abhira-
śuhuma yavanā khaśādaya
ye
nye ca pāpā yad-upāśrayāśrayā
śudhyanti tasmai prabhaviṣṇave nama (23)

Śrīmad-Bhāgavatam 2.4.18

Kas gimė Kirata, Huna, Abhira, Suhma (Kanka), Yavana, Khasa ir kitose tautose, ar tie, kas prisirišę prie nuodėmių, be jokios abejonės gali tobulai apsivalyti priėmę prieglobstį pas bhaktus, atsidavusius visagaliam Viešpačiui Viṣṇu. Aš pagarbiai lenkiuosi jam.

19. Tik atsidavusios sielos gali atskirti esmę nuo formos. Ieškantys laimės karmoje ir jogoje eina savižudišku keliu

athāta ānanda-dugha padāmbuja
ha
sā śrayerann aravinda-locana
sukha
nu viśveśvara yoga-karmabhis
tan m
āyayāmi vihatā na mānina (24)

Śrīmad-Bhāgavatam 11.29.3

O lotosaki, gulbės (aukščiausio lygio bhaktai, paramahamsos) priima ekstazę sukeliančių Tavo lotosinių pėdų prieglobstį. Visatos Viešpatie, kas nesiekia Tavo lotosinių pėdų džiaugsmo, bet vietoje to renkasi abstraktaus išsivadavimo ar materialių laimėjimų kelią, juos sunaikina Tavo klaidinanti galia.

20. Visiškas prieglobstis prie Krišnos lotosinių pėdų yra aukščiausias tikslas

na nāka-pṛṣṭha na ca sārva-bhauma
na p
ārameṣṭhya na rasādhipatyam
na yoga-siddh
īr apunar-bhava vā
v
āñchanti yat pāda-raja prapannā (25)

Śrīmad-Bhāgavatam 10.16.37

Śrī Krišnos lotosinių pėdų visiškas prieglobstis yra aukščiausias tikslas. Kas rado prieglobstį prie Tavo lotosinių pėdų dulkių, nebetrokšta patekti į rojų, viešpatauti visatoje, užimti Viešpaties Brahmos poziciją, karaliauti žemėje, įgyti jogos tobulybes ar išsivaduoti.

21. Tie, kurie atsidavė Viešpačiui, pajėgūs išvaduoti ir kitus

yat pāda-saśrayā sūta, munaya praśamāyanā
sadya
punanty upaspṛṣṭā, svardhuny-āpo nusevayā (26)

Śrīmad-Bhāgavatam 1.1.15

Net menkiausias bendravimas su pačiais ramiausiais išminčiais, atsidavusiais Viešpaties lotosinėms pėdoms, apvalo šio pasaulio žmones. Tačiau Gangos upė apvalo tik tuos, kurie joje maudosi.

22. Tie, kurie atsidavė Krišnai, nebepavaldūs šventraščiuose aprašytoms taisyklėms ir draudimams

devari-bhūtāpta-nṛṇā pitṛṇā,
na kinkaro n
āyam ṛṇi ca rājan
sarv
ātmanā ya śaraa śaraya,
gato mukunda
parihtya kartam (27)

Śrīmad-Bhāgavatam 11.5.41

O karaliau, kas paliko visas savo pasaulietines pareigas ir visa širdimi atsidavė Mukundai, išskirtiniam visų gyvų esybių prieglobsčiui, tas nebeskolingas pusdieviams, išminčiams, kitoms gyvybės formoms, draugams ir giminaičiams, žmonėms ir protėviams.

23. Tie, kurie gavo Viešpaties malonę, yra transcendentiški Vediniam religingumui

yadā yasyānughāti,
bhagav
ān ātma-bhāvita
sa jah
āti mati loke,
vede ca parini
ṣṭhithām (28)

Śrīmad-Bhāgavatam 4.29.45

Atsidėkodamas už Jam atsidavusios sielos stiprią meilę, Aukščiausiasis Viešpats suteikia Savo malonę šiam bhaktui, apreikšdamas jo širdyje dievišką įkvėpimą. Tuomet toks bhakta nebeužsiima materialiomis pareigomis ir Vediniu religingumu.

24. Šri Krišnos pavidalas yra aukščiausias atsidavusių sielų prieglobstis, nes Jis yra rasos personifikacija

daśame daśama lakyam, āśrītāśraya-vigraham
śrī kṛṣṇakhya para dhāma, jagad-dhāma namāmi tat (29)

Bhāvārtha-dīpikā, Śrīmad-Bhāgavatam 10.1.1

Śrīmad-Bhāgavatam dešimtoje giesmėje Śrī Krišna yra išskirtas kaip visų atsidavusiųjų sielų prieglobsčio įsikūnijimas. Aš lenkiuosi šiam aukščiausiajam visatos prieglobsčiui, vardu Śrī Krišna.

25. Viešpats Šri Čaitanja Mahaprabhu moko atsidavimo savo pavyzdžiu

dhyeya sadā paribhava-ghnam abhīṣṭa-doha
t
īrthāspada śiva-viriñci-nuta śarayam
bh
tyārti-ha praata-pāla-bhavābdhi-pota
vande mah
ā-purua te caraāravindam (30)

Śrīmad-Bhāgavatam 11.5.33

O atsidavusių sielų globėjau, o didžioji asmenybe (Aukščiausiasis Dievo Asmuo, kuris dieviškai nuostabiai vaidina Savo tyrą bhaktą [maha-bhagavatą]), Tu vienas esi realybė, į kurią nuolat medituoja tyros sielos. Tu sunaikini sielos iliuziją. Tu esi dieviškas troškimų medis, visų bhaktų prieglobstis. Tave garbina Śiva ir Virinci (Sadaśiva kaip Śrī Advaita Ācārya ir Brahma kaip Haridasa Thakura). Tu esi visų ir visa ko prieglobstis. Tu taip pat išvaikai savo bhaktų kančias, gimusias iš įžeidimų šventam vardui (nāma-aparādha). Tu vienintelis esi laivas, kuriuo galima perplaukti materialių kančių vandenyną. Aš garbinu Tavo šventas lotosines pėdas.

26. Tie, kurie atsidavė Šri Čaitanjos lotosinėms pėdoms, maudosi dieviškos meilės vandenyne

sasāra-sindhu-tarae hdaya yadi syāt
sankirtanām
ta-rase ramate manaś cet
prem
āmbudhau viharae yadi citta-vttiś
caitanya-candra-cara
e śaraa prayātu (31)

Caitanya-candrāmta 8.93

Jei tu trokšti perplaukti materialios egzistencijos vandenyną, jei sieki paragauti nektariško kolektyvinio šventų vardų giedojimo (sankīrtana) ekstazę, ilgiesi žaisti dieviškosios meilės vandenyne, tuomet prašau, atsiduok Śrī Caitanyacandros lotosinėms pėdoms.

27. Šeši atsidavimo požymiai

ānukūlyasya-sakalpa,
pr
ātikūlya-vivarjanam
rak
iyatiti viśvāso,
gopt
tve varaam tathā
ātma-nikepa-kārpaye,
sad vidh
ā śaraāgati (32)

Vaiṣṇava-tantra

Priimti tai, kas palanku ir atsisakyti to, kas nepalanku, būti įsitikinusiam: „Viešpats tikrai mane apgins“, laikyti Viešpatį savo globėju, visiškai pasikliauti Juo, suvokti savo bejėgiškumą be Jo – tai šeši esminiai išskirtinio atsidavimo (śaranagatī) Viešpačiui būdai.

28. Atsidavimą reikia praktikuoti mintimis, žodžiais bei darbais

tavāsmiti vadan vācā, tathaiva manasā vidan
tat sthānam āśrītas tanvā, modate śara
āgata (33)

Vaiṣṇava-tantra

Pasinaudojusi savo kalbos galia atsidavusi siela paskelbia: „Aš esu Tavo"; mintyse ji galvoja apie tą patį; o savo kūnu ji randa prieglobstį Viešpaties šventoje buveinėje. Tokiu būdu atsidavusi siela širdimi, kupina džiaugsmo, gyvena šį gyvenimą.

Atnaujinta (Trečiadienis, 31 Gruodis 2014 22:28)

 

Nanda Maharadžo pokalbis su Uddhava

Vartotojo vertinimas: / 2
BlogiausiasGeriausias 

Labai gražus Višvanatha Čakravarčio komentaras posmui iš Śrīmad Bhagavatam 10.46.44 apie tai, kodėl Krišna delsė iš Mathuros grįžti į Vrindavaną. Taip pat ačarjos komentaras patvirtina, kad Vrindavano gyventojai žino, jog Krišna yra Dievas, bet tai neturi jokios įtakos jų meilei.

SB 10.46.44

evaṁ niśā sā bruvator vyatītā
nandasya kṛṣṇānucarasya rājan
gopyaḥ samutthāya nirūpya dīpān
vāstūn samabhyarcya dadhīny amanthan

Vertimas: „O karaliau, kol Kṛṣṇos pasiuntinys kalbėjosi su Nanda, baigėsi naktis. Piemenų kaime moterys atsikėlė iš lovų ir uždegusios lempas garbino savo namų dievybes. Tada jos pradėjo plakti jogurtą į sviestą.“

Višvanatha Čakravarti Thakuro komentaras (Sarartha Darsini): Nors visa naktis praėjo diskutuojant, Uddhavai nepavyko nuraminti Nandos su Yaśoda. Nepavyko ir įtikinti juos priimti jo patarimą. Nanda galvojo apie šitą reikalą taip: „Uddhava nori mus apšviesti, sakydamas, kad Kṛṣṇa yra Aukščiausias Viešpats. Argi mes to nežinome? Kṛṣṇos vardo davimo ceremonijoje aš pats girdėjau kaip Garga Munis sakė: ‚Tavo sūnus savybėmis bus lygus Narayanai.' Iš tiesų, kas gali būti lygesnis Narayanai už Kṛṣṇą? Todėl iš Gargos mes sužinojome, kad mūsų sūnus yra Narayana. Be viso to, aš asmeniškai susidūriau su tuo, kad mūsų sūnus yra Narayana, kai jis nužudė Pūtaną, Aghą ir Baką, kai jis pakėlė Govardhano kalną, sustabdė miško gaisrą ir sulaukė tokios pagarbos iš Varunalokos valdovo. Aš tikrai suprantu, kad Kṛṣṇa yra Narayana, Aukščiausioji siela ir Aukščiausias Brahmanas. Vis dėlto, niekas man netrukdo galvoti, kad Kṛṣṇa yra mūsų sūnus. Įrodymas yra Gargos žodžiai: tasmān nandātmajo ’yaṁ te, ‚O Nanda, šis tavo sūnus.‘ (SB 10.8.19) Kṛṣṇa gali būti Aukščiausiasis Viešpats, mes vis tiek negalvojame apie jį kaip apie garbinimo objektą. Mes tiesiog galvojame, kad jis yra mūsų sūnus ir patiriame malonumą siūlydami jam mūsų kramtyto betelio riešuto likučius. Jei jis nebūtų mūsų sūnus, mūsų protai nebūtų patenkinti. Prieš gimstant Kṛṣṇai, mes galėjome medituoti į Narayaną, mūsų šeimos dievybę. Bet dabar, kai tik medituojame į Narayaną, Narayana tuoj pat pasirodo priešais mus. Tai ženklas, kad mintyse mes esame patenkinti. Todėl taip elgtis su mūsų sūnumi anaiptol nėra klaida. Mes tikrai esame Kṛṣṇos motina ir tėvas. Dar daugiau, tai, kaip Kṛṣṇa supranta šitą reikalą, taip pat yra įrodymas, kad mes esame jo tėvai. Mes daugybę kartų matėme, kaip jo veidas nuliūsta, kai mes jo nelepiname, neduodame jam sukramtyto betelio likučių, nepaimame jo ant kelių, neapkabiname jo, nebučiuojame ar panašiai. Jei Yaśoda nebūtų jo motina, kaip ji būtų galėjusi jį surišti, kai jis sudaužė jogurto puodynes? Pamatęs jį nelaimingą ir pririštą, aš jį išlaisvinau, o tada jis laimingas šypsojosi. Mes jo tėvai, todėl jis klauso mūsų barimo, paliepimų, ir netgi sutinka, kad mes jį surištume, nors jis gali būti Aukščiausias Viešpats. Jeigu nebūtų tikra tai, kad mes esame Kṛṣṇos tėvai, kaip tuomet būtume galėję surišti Aukščiausiąjį Asmenį, visą persmelkiantį Absoliutą? Bet dabar, kai Kṛṣṇa Mathuroje, kai jis nužudė Čanurą, Kamsą ir kitus, visi jam sako: ‚O Kṛṣṇa, tikrai tu esi Aukščiausiasis Viešpats!‘ Dar daugiau, Devaki sako Kṛṣṇai: ‚Aš esu tavo motina‘, Vasudeva jam sako: ‚Aš esu tavo tėvas‘, kiti jam sako: ‚Mes tavo dėdės‘, o dar kiti Kṛṣṇai sako, kad jie yra jo broliai, giminaičiai ir draugai. Kiekvieną kartą, kviesdami ir bandydami atsivesti Kṛṣṇą į savo namus, jie tiesiog pailgina jo buvimą Mathuroje. Tada mūsų sūnus, kuris yra deramo elgesio brangakmenis, žiūri jiems į veidą ir vis giliau puola į jų siaubingus spastus. Aš manau, kad dėl savo kilnios širdies negalėdamas sugrįžti į savo Vradžą, Kṛṣṇa visiems sako: ‚Iš tiesų, aš esu Aukščiausias Viešpats, visatos kūrėjas. Kas gali būti mano motina, kas gali būti mano tėvas ir kas gali būti mano giminaitis? Tik pažvelkite į visus šventraščius ir jūs pamatysite, kad aš priklausau tik tam, kuris atlieka pasiaukojimo tarnystę Man. Tik į jo namus aš eisiu. Tik jis yra mano tėvas ar kitoks giminaitis.‘“ Nanda Maharadža svarstė toliau: „Tačiau šis Uddhava yra tiesiog vaikas, nors gali būti ir labai protingas. Jis negali suvokti mano sūnaus širdies gelmių. Paraidžiui supratęs Kṛṣṇos žodžius, tarsi jie būtų tikrosios Kṛṣṇos mintys, Uddhava atvyko iš Mathuros ir duoda mums savo patarimus. Bet mano sūnus labai gudriai ir vis tik gana teisingai pasakė: ‚Tas kuris atlieka pasiaukojimo tarnystę Man, yra mano tėvas ir aš gyvenu jo namuose.‘ Todėl aš per Uddhavą nusiųsiu Kṛṣṇai tokią žinutę: ‚Mano brangusis Kṛṣṇa, aš esu pasišventęs tavo lotosinėms pėdoms. Būk maloningas ir patenkintas manimi, kad galėčiau laimėti tave pasiaukojimo proceso dėka, klausydamas ir kalbėdamas apie tave, atsimindamas tave ir lenkdamasis tau.‘ Gavęs šitą žinutę Yadavų susirinkime mano sūnus paskelbs: ‚O Yadu dinastijos vyrai, šioje vietoje jūs negalite parodyti man tokio pasiaukojimo, o Nanda Maharadža tai jau daro. Todėl Nanda Maharadža yra mano tikrasis tėvas, draugas ir mylimasis. Aš keliausiu į jo namus.‘ Pasakęs tai Kṛṣṇa iš karto sugrįš čia.“

Galiausiai dėl nuolankumo (kuris yra viena iš sancari-bhāvų) Nanda Maharadža pamiršo visus šiuos svarstymus ir nenusiuntė Kṛṣṇai jokios žinutės.

Atnaujinta (Pirmadienis, 07 Balandis 2014 19:47)

 

Bhaktisiddhanta Sarasvatis apie savo guru

Vartotojo vertinimas: / 2
BlogiausiasGeriausias 

Kai dėl savo klaidingo ego aš galvojau: „Aš esu didelis matematikos ir filosofijos mokslininkas – lai bet kuris didelis panditas ateina pas mane bet kuriuo metu, dieną ar naktį, aš sukaposiu į daleles visus jo teiginius“, tuomet aš gavau Śrī Gurudevo lotosinių pėdų daršaną.

Jis ignoravo viską, kas anksčiau manyje buvo vertinama – mano teisingumas, moralinis ir doringas gyvenimas, mano intelektualizmas – žinodamas, jog visa tai turi menką vertę. Kai pamačiau, kad jis ignoravo viską, kas manyje buvo gero, aš suvokiau, koks jis pats turėtų būti geras, kad galėtų ignoruoti tiek daug „gerų savybių“ manyje. Kokį nesuvokiamą turtą jis turėjo!

Jo atstumtas aš suvokiau, kad nėra labiau puolusio ir niekingo žmogaus už mane. Tokia buvo mano tikroji tapatybė. Tuos pačius dalykus, kuriuos aš laikiau trokštamais, tokius kaip išsimokslinimas, tvirtas charakteris, ši iškilni siela laikė nevertingais. Aš supratau, kad savyje ši kilni asmenybė slėpė neįvertinamą lobį. Tuomet aš svarsčiau, ar jis yra ypatingai pasipūtęs, ar nepaprastai maloningas.

Tada aš išdidžiai pasakiau savo gurudevai: „Tu garbini šį apgaviką ir palaidūną Krišną, tad kodėl turėtum jausti gailestį tokiam kaip aš, pasišventusiam paprastai moralei?“

Nuolankiai ir nuoširdžiai aš meldžiau Aukščiausią Viešpatį Jo malonės. Vėliau, Jo malone supratau, kad negavus šio neprilygstamo šventojo palaiminimų, netarnaujant jam, nieko gero man nutikti negali. Kai tai supratau ir atitinkamai elgiausi, ir tada gavau bepriežastinę ir beribę savo Śrī Gurudevo malonę ir prieglobstį prie jo lotosinių pėdų, tuomet aš pajutau gyvenimo pilnatvę.

Aš maniau, kad mano gurudevui niekas neprilygsta atsižadėjimu, tačiau jam šiek tiek trūksta išsilavinimo. Tačiau visą mano įžūlumą, gimusį iš knygų skaitymo, jis sumalė į miltus.  Savo malonės plaktuku jis atskleidė man, kad viskas, ką laikiau aukščiausiu idealu, faktiškai buvo žemiausia ir niekinga. Kai jo malone šitie pamokymai pirmą kartą pateko į mano ausis, mano mažytės smegenys nesugebėjo suvirškinti šitų transcendentinių žinių. Bet visiems kvailiams, panašiems į mane jis davė galimybę klausytis tokių iškilnių dalykų.

Aš supratau, kad jei žmonės šiame pasaulyje negaus tokio pat sukrėtimo, kokį aš gavau iš savo gurudevo, jų sąmonė nepabus. Todėl aš ir sakau visiems: „Aš esu kvailesnis už bet kurį šioje žemėje. Prašau visų jūsų, nebūkite kvailiai kaip aš. Negyvenkite ribojami savo į išskaičiavimus linkusios sąmonės. Diskutuokite apie Vaikuntha-kathą ir tapsite didžiomis asmenybėmis. Aš sakau jums tai, ką pats supratau ir kas turi didžiausią naudą.

--------

Gavęs Śrī Gurudevo lotosinių pėdų spyrį, visiems metams aš visiškai praradau šio išorinio kosmoso pojūtį. Aš nežinau, ar šiame pasaulyje dar kada nors buvo pasirodęs jam lygus transcendencijos atstovas. Kaip tie, kurie panirę į materialų geismą, pyktį ir t.t. gali jį bent kiek pažinti?

Aš buvau paniręs į šį laikiną pasaulį, bandydamas juslinius malonumus padaryti ranka pasiekiamus. Aš dažnai galvodavau, kad gavus juslių malonumus sukeliančius objektus, mano visi trūkumai bus užpildyti. Tikrai, aš pasiekiau įvairius, retai pasiekiamus tikslus, bet mano asmeniniai trūkumai nepradingo. Šiame materialiame pasaulyje aš galėjau bendrauti su aukštos klasės kilmingais žmonėmis, bet pastebėjęs daugybę neatitikimų, negalėjau jų pagirti.

Matydamas mane tokioje apverktinoje padėtyje, visų gailestingiausias Viešpats Gaurasundara leido man sutikti du jo brangiausius bhaktus [Šrilą Bhaktivinodą Thakurą ir Šrilą Gaura Kisorą dasa Babaji] ir gauti jų palaiminimus. Nuolatos apkvaitęs nuo materialaus klaidingo ego, norėdamas būti vėl ir vėl dėmesio centre, aš pats iš savęs atėmiau tikrąją naudą. Bet dėl dorybingos veiklos, kurią atlikau ankstesniuose gyvenimuose, aš sutikau Šrilą Bhaktivinodą Thakurą, mano dvasinį geradarį. Mano prabhu, Śrīla Gaura Kišora dasa Babadži, dažnai lankydavosi pas Śrīlą Bhaktivinodą Thakurą ir apsistodavo pas jį. Jausdamas kitiems gailestį, Śrīla Bhaktivinoda Thakura parodė man mano prabhu, Śrīlą Gaura Kisorą dasa Babadži, kurį pamačius mano materialaus klaidingo ego mastas sumažėjo. Aš žinojau, kad visos gyvosios esybės, kurios gavo žmogišką gyvybės formą, yra tokios pat puolusios ir žemos kaip aš pats. Tačiau po truputį, stebėdamas savo mokytojo dvasinį charakterį, aš supratau, kad tik vaišnavas gali gyventi mirtingųjų pasaulyje ir likti pavyzdžiu kitiems.

Vėliau, kai sutikau savo mokytoją, jo darbai, jo veiksmai suteikė man visišką pasitenkinimą, o taip pat galėjau įsisavinti dalykus, kurių taip iešojau. Nuo pat pirmos dienos, kai jį sutikau, bendraudamas su šiuo didžiu religinio pasaulio šeimininku ir mokytoju, aš tapau praktišku žmogumi. Lemties leidimu aš galėjau visiškai suprasti pasiaukojimo kalbą ir praktinę pusę po to, kai aš sutikau praktikuojantį mokytoją ir visiškai jam atsidaviau. Joks išsilavinimas nebūtų galėjęs manęs paruošti tai sėkmei, kad suprasčiau savo mokytojo nuotaiką.

Jis yra laisvas ir nusimano apie bet kokį judesį, susijusį su Šrī Caitanyos ir Śrīmad Bhāgavatam mokymu. Prieš sutinkant jį, mano įspūdis buvo toks, kad šiame pasaulyje pasiaukojimo mokyklos rašinių neįmanoma iki galo suvokti gyvenant praktiškai. Studijuodamas mokytoją ir tada knygas, kartu su Thakuros Bhaktivinodos paaiškinimais, turėjau puikią galimybę tobulėti tikrame dvasiniame gyvenime. Prieš sutikdamas savo mokytoją, aš nieko nerašiau apie tikrąją religiją. Iki tol mano idėjos apie religiją buvo apribotos knygomis ir griežtu etiniu gyvenimu, tačiau šis gyvenimas buvo akivaizdžiai netobulas, kol aš nesusiliečiau su praktine puse.

 

Vasario 20 d. - Bhaktisiddhanta Sarasvati apsireiškimo diena

nama oṁ viṣṇu-pādāya kṛṣṇa-preṣṭhāya bhū-tale
śrīmate bhaktisiddhānta-sarasvatīti nāmine

śrī-vārṣabhānavī-devī-dayitāya kṛpābdhaye
kṛṣṇa-sambandha-vijñāna-dāyine prabhave namaḥ

mādhuryojjvala-premāḍhya-śrī-rūpānuga-bhaktida
śrī-gaura-karuṇā-śakti-vigrahāya namo 'stu te

namas te gaura-vāṇī-śrī-mūrtaye dīna-tāriṇe
rūpānuga-viruddhāpasiddhānta-dhvānta-hāriṇe

Pagarbiai lenkiuosi Jo Dieviškajai Malonybei, Bhaktisiddhānta Sarasvačiui, kuris yra labai brangus Viešpačiui Kṛṣṇai ir rado prieglobstį prie Jo lotosinių pėdų.

Pagarbiai lenkiuosi Śrī Vārṣabhānavī-devī-dayita dāsai (kitas Śrīla Bhaktisiddhānta Sarasvačio vardas), kuris brangus Śrīmatī Rādhārāṇei, ir kuris yra transcendentinės malonės vandenynas, skleidžiantis mokslą apie santykius su Kṛṣṇa.

Pagarbiai lenkiuosi tau, Śrī Caitanyos malonės energijos pavidalui, dalinančiam pasiaukojimo tarnystę, atskleistą per Śrīla Rūpa Gosvamio pasekėjus ir turtingą Rādhos ir Kṛṣṇos romantiškos meilės nuotaikomis.

Pagarbiai lenkiuosi tau, įkūnijančiam Viešpaties Caitanyos mokymą. Tu išvaduoji visas puolusias sielas. Tu sunaikini bet kokius teiginius, kurie užtemdo ar yra nukreipti prieš pasiaukojimo tarnystę, kurią atskleidė Śrīla Rūpa Gosvāmio pasekėjai.

 
More Articles...
Kalendorius