Reklama
WebBanner.JPG
Reklaminis skydelis
Komentarai
  • Ar galima valgyti saulegrazas per ekadsi?
  • nu geras 8)
  • Čia nepaminėtas atvejis, kai šventų vardų kartojim...
  • Sveiki, Klaipėdoje yra radijo stotis "Radijogama",...
  • Labas vakaras, ar beturite šitą knygą?
Pradžia Filosofija Acintya Acintya kaip santykis

Acintya kaip santykis

Vartotojo vertinimas: / 1
BlogiausiasGeriausias 

Jīva Gosvāmis sako, kad neįmanoma nei mąstyti, nei pagrįsti vienovę ir skirtybę tuo pačiu atžvilgiu ar tame pačiame santykyje. Jis nagrinėja tris santykius:

1)       Santykį tarp dalies ir visumos;

2)       Santykį tarp priežasties ir pasekmės;

3)       Santykį tarp energijos ir jos šaltinio.

Santykis tarp dalies ir visumos.

·         Šio pasaulio objektai, susidedantys iš pirminių elementų, nėra nei jų derinys, nei jų transformacija, nei mišinys, nei skirtybė. [1]

·         Visuma vieninga su savo dalimis. Patraukus daiktą už vienos dalies, visas daiktas pajudės.

·         Visuma negali būti dalių rinkinys (kaip medžiai miške). Juk patraukus vieną medį iš vietos, miškas nepasistums, o patraukus daiktą už vienos dalies jis visas pajudės.

·         Visuma nėra dalių transformacijos rezultatas, nes visuma pirminė savo dalims ar jų pokyčiams.  

·         Kokia santykio tarp visumos ir dalies prigimtis? Atskiriami jie ar ne?

o         Jei jie atskiriami, tai visumos neįmanoma aptikti ar parodyti, nes visur regėsime tik dalis, o ne visumą.

o         Jei jie neatskiriami, tai ar visuma dalyje yra visa, ar tik dalinai. Pirmu atveju pirštas turėtų viso kūno sąmonę. Antru atveju gresia begalinė regresija.

·         Todėl neįmanoma pripažinti nei vienovės, nei skirtybės tarp visumos ir dalies. Jei nėra visumos, nėra ir dalių. Dalys tampa realiomis tik visumos kontekste ir tik visuma suvokiama realiai.

·         Kadangi transcendentiniai objektai yra aukščiau paaiškinimų, tikrą vertę turi tik tai, ką paaiškina śruti žodžiai, o ne tai, ką galima įrodyti logiškai.

·         Šventraščiuose daugybė teiginių, parodančių, jog Dievas turi kintančias dalis, ir kad Jis Pats nesikeičia. Dievo prigimtis nesuvokiama (acintya svabhāva) ir todėl šventraščiai jam suteikia prieštaringus atributus (neturintis dalių ir turintis dalis). Logika negali suprasti begalybės, o šventraščiai sako, jog Viešpats yra amžinas, vadinasi neteisinga sakyti, kad turėdamas dalis Viešpats neamžinas.

·         Teiginius „neturintis dalių“ ir „turintis dalis“ nesudėtinga suprasti. Sudėtinga suprasti abu šiuos teiginius sutapatintus viename objekte ir tame pačiame mąstymo akte.

·         Nesuvokiama tai, kas leidžia derėti tam, kas nesuderinama. Tai yra acintya śakti darbas. Dėka jos, Dievas turi dalis ir tuo pat metu jų neturi. Dėka acintya śakti, Jis kinta ir tuo pat metu nesikeičia.

Santykis tarp priežasties ir pasekmės;

Bhāskaros pasekėjai aiškina, kad kiekvienas objektas gali būti ir priežastis ir pasekmė tuo pat metu. Pvz., molinis puodas yra ne kas kitas, kaip molis (priežastis), tuo pat metu jis turi puodo formą (tai yra pasekmė).

Nyāyos pasekėjas paprieštaraus, kad kiekvienas objektas atskirai gali būti nagrinėjamas tik kaip pasekmė, bet ne kaip priežastis, ir molinis puodas negali būti nagrinėjamas kaip molis, nes būtent puodiškumas yra tai, kas jį padaro puodu. Visų objektų bendrybė gali būti nagrinėjama tik kaip priežastis, bet ne kaip pasekmė.

Ir viena, ir kita pozicija turi savo trūkumų. Jei objektai (pasekmės) gali egzistuoti tik kaip skirtingi, kaip su śāstromis, kurios sako: tat tvam asi – tu esi tai (Brahmanas), tuo parodydamos visa ko vienovę. Abi šios nuomonės atspindi tik dalį realybės.

·         Skirtybę suvokia tie, kurie mąsto apie vienetinius daiktus, negalėdami suvokti jų kartu su jų vieningumu.

·         Vienovę suvokia tie, kurie atsisako mąstyti apie skirtumus, negalėdami suvokti jų kartu su vienove.

·         Trečia kategorija mato nesuskaičiuojamus trūkumus abiejų mąstyme, nes proto samprotavimai neturi pagrindo („Vedanta sūtra“ 2.1.11).

Santykis tarp energijos ir jos šaltinio

Energijos šaltinis ir energija neatskiriami vienas nuo kito, kaip ugnis ir karštis, saulė ir jos spinduliai, muskusas ir kvapas.

Šis neatsiejamumas galioja ne tik Dievui ir jo kūriniams, bet ir paprastiems materialiems objektams.

Neįmanoma mąstyti apie ugnį be kaitros, arba apie kaitrą be ugnies, nes ugnis – tai, kas degina. Bet vis dėlto ugnis – tai ne karštis, nes tuomet negalima būtų sakyti, kad ugnis degina. Tuomet „ugnis“ ir „degina“ reikštų tą patį.

Todėl, iš nesugebėjimo suvokti vienovės tarp energijos ir to, kuriam ji priklauso, kyla skirtybės suvokimas. O iš negebėjimo suvokti jų atskirumo, kyla vienovė. Todėl reikia pripažinti, kad energija ir jos savininkas tuo pat metu vieningi ir skirtingi ir tuo pat metu nesuvokiami.

Išvados

Visi trys išnagrinėti atvejai pasižymi nesuvokiamu vieningumu ir skirtingumu tuo pat metu. Pirmieji du atvejai yra trečiojo atvejo erdvinis ir laikinis aspektai.

Dėka energinio aiškinimo, vieningumas ir skirtingumas nepanaikina vienas kito ir nepakeičia savo pavaldumo. Taip karštis negali deginti ugnies, o šviesa negali apšviesti saulės.

Gauḍīya vaiṣṇavizmą kartais kaltina tuo, kad sąvoką acintya įvedė tiesmukai supratę Purāṇas, kurios sako, kad Dievas turi kūną ir dėvi drabužius bei papuošalus.

Jīva Gosvāmis šiuos kaltinimus atmeta, atskirdamas tai, kas nesuvokiama (acintya) nuo to, kas pažinu ir gali būti nagrinėjama racionaliai.

Jo požiūriu „nesuvokiamumas yra neįgyvendinamo įgyvendinimas.“[2] Mes negalime suvokti ir tuo labiau logiškai paaiškinti mantrų ir brangakmenių poveikio. Nesuvokiamybės realumas išvedamas iš prielaidos/spėjimo (arthāpatti-pramāṇa).

Tai, kas nesuvokiama, apie ką neįmanoma mąstyti dėl svyravimo tarp skirtingumo ir neskirtingumo, priskiriama kategorijai dalykų, suprantamų tik iš prielaidos. Mes nesuvokiame, kaip vienas ir tas pats yra atskirai ir tuo pat metu neatskiriama, tačiau tai pripažįstame. Tai akivaizdybė, o kiekviena akivaizdybė suteikia pakankamą pagrindą prielaidai. Tokiu būdu prielaidos pagalba išvedama nesuvokiama prigimtis.

„Žinios apie nesuvokiamybę, kurios neprieinamos proto samprotavimams, pakankamai pagrindžiamos tuo, kad neįmanoma paaiškinti pasekmę kitaip.“[3]

Taigi nesuvokiamybė, nelogiškas prieštaringų atributų koegzistavimas, yra akivaizdybė, numananti tam tikros nesuvokiamos esmės ar prigimties buvimą. Ši prigimtis ir yra nesuvokiama energija – acintya śakti.

Acintya śakti yra Viešpaties vidinė, prigimtinė energija – svarūpa śakti. Nesuvokiama energija – tai pati Dievo esmė[4].

Kṛṣṇa pats sako: „Aš esu pasaulyje, o pasaulis manyje, tačiau tuo pat metu Aš nesu pasaulyje ir jis nėra Manyje.“[5]

Racionalios diskusijos rėmuose galima kalbėti tik apie tai, kad acintya śakti egzistuoja, tačiau kalbėti apie jos charakteristikas neįmanoma.

Dėka sąvokos acintya, Gaudīya vaiṣṇavizmas vienovės ir skirtybės problemų sprendimą patraukė iš racionalumo sferos ir taip vienu ypu atsikratė daugelio sunkumų. Atsisakę derinti nesuderinamus dalykus Gaudīya vaiṣṇavai perkirto Gordijaus mazgą ir po to galėjo spręsti kitas problemas.

Nesuvokiamo gebėjimo sujungti priešybes dėka Dievas, visų energijų šaltinis, lieka nepaliestas ir neperima neigiamų pasaulio ir gyvųjų būtybių bruožų, o gyvosios būtybės, neprarasdamos savo ryšio su Dievu, gauna teisę būti individualiomis ar atskiromis būtybėmis. To pasekmė ta, kad pasaulis išlieka pasauliu, gyvosios būtybės – gyvosiomis būtybėmis, o Dievas – Dievu, ir nebereikia kurti postulatų apie pasaulio iliuziškumą ar panašiai.

Nesuvokiamybę galima išreikšti žodžiais per priešybes, ir tai patvirtina Upaniṣados. Tokiu būdu tai, kas yra transcendentiška, tampa kalbos objektu, priešingai nuo sąvokos anirvacanīya – „neištariamybės“ (tai, apie ką negalima kalbėti), kurią sugalvojo advaitistai, taikydami šią sąvoką māyai. Acintya bheda-abheda filosofija atskiria tai, kas prieinama racionaliai diskusijai, nuo to, kas jai neprieinama ir patenka į teologijos sritį.

 



[1] „Śrīmad Bhāgavatam“ 7.15.59

[2] Bhāgavata Sandarbha, 16 skyrius.

[3] Ten pat.

[4] Caitanya Caritāmṛta Adi 5.88-89

[5] Bhagavad-gīta 9.4

Atnaujinta (Trečiadienis, 21 Gegužė 2008 14:08)

 
Kalendorius