Reklama
WebBanner.JPG
Reklaminis skydelis
Komentarai
  • Ar galima valgyti saulegrazas per ekadsi?
  • nu geras 8)
  • Čia nepaminėtas atvejis, kai šventų vardų kartojim...
  • Sveiki, Klaipėdoje yra radijo stotis "Radijogama",...
  • Labas vakaras, ar beturite šitą knygą?
Pradžia Filosofija Siela

Siela

Vedų filosofijos pagrindą sudaro žinios apie savąjį "aš". Norint suprasti, kaip mūsų "aš" yra susijęs su aplinkiniu pasauliu, visų pirma turime suprasti to "aš" prigimtį, kitaip tariant, atsakyti į amžinąjį klausimą - "Kas aš esu"? Šį klausimą gvildeno visų laikų filosofai, tačiau išsamiausiai į jį atsako Vedos. Vienas labiausiai žinomų tekstų yra "Mahabharatos" skyrius, vadinamas "Bhagavad-gīta" (Dievo giesme). "Bhagavad-gītoje" mokslą apie savąjį "aš" labai aiškiai ir suprantamai dėsto Pats Aukščiausiasis Dievo Asmuo.

Tiesos, pasiekiančios mus mokinių seka, t.y. tiesos, kurias pirmasis paskelbė Pats Aukščiausiasis, yra absoliučios, o tiesos, gautos netobulais materialiais jutimais - santykinės. Tai, kas esti anapus riboto jutiminio patyrimo ribų, vadinasi transcendencija, o mūsų "aš", giliausioji gyvosios būtybės individualioji esmė, yra transcendentinis asmuo - negimstantis ir nemirštantis. Vadinasi, pažinti savąjį "aš" empiriškai, pasikliaujant eksperimentiniu mokslu, neįmanoma. Santykinės žinios negali paaiškinti to, kas yra aukščiau materialaus pasaulio. Štai kodėl mes semiamės žinių iš "Bhagavad-gītos", "Šrimad-Bhagavatam" ir kitų Vedų tekstų, ir semiamės jų tokia forma, kokia jos pasiekė mus mokinių seka.

"Bhagavad-gīta" moko, kad gyva esybė transcendentiška kūno atžvilgiu. Ji yra gyva, negimusi ir nemari siela. Visagalis laikas pasmerkia pražūčiai tiek šiurkštų, tiek subtilų materialius kūnus, tačiau juose glūdinti siela niekada nemiršta. Šį fenomeną paaiškina vienas "Bhagavad-gītos" posmų:

dehino 'smin yathā dehe / kaumāraṁ yauvanaṁ jarā
tathā dehāntara-prāptir / dhīras tatra na muhyati

"Įkūnytoji siela, dar būdama savo dabartiniame kūne, tolydžio keliauja iš vaikystės į jaunystę, iš jaunystės į senatvę. Lygiai taip po mirties ji pereiną į kitą kūną. Mąslaus žmogaus šie pokyčiai netrikdo".

Niekam ne paslaptis, kad per keletą metų kūnas visiškai pasikeičia. Tai mokslo patvirtintas faktas. Kai kurie medicinos specialistai tvirtina, kad kas septyneri metai visos organizmo ląstelės pasikeičia. Taigi septyniasdešimtmečio žmogaus kūnas per visą jo gyvenimą pakinta 10 kartų. Nepaisant to, pats žmogus, kūno savininkas, nepakinta. Visa tai nesunku suprasti, turint galvoje, kad siela - tikrasis "aš", glūdintis kūne, - yra amžina.

sanatana dharma

Vartotojo vertinimas: / 2
BlogiausiasGeriausias 

       

 

                        

 Krišnos sąmonė Vedose vadinama sanatana dharma. Ką tai reiškia? Žodis sanatana reiškia amžinas. Amžina yra siela. Ji niekada neatsirado, ji nekinta ir nemiršta. Miršta tik kūnas. Tai yra pirmasis Vedų postulatas. Vadinasi amžina siela turi turėti ir savo amžiną prigimtį, aplinką ir užsiėmimą. Siela nėra indiška, lietuviška ar rusiška. Ji yra "tarptautinė" arba transcendentinė. Pagal savo norus ir nuopelnus ji įgyja tam tikro tipo kūną, kaip kad žmogus apsivelka įvairius drabužius įvairiomis progomis. Drabužis keičiasi, žmogus išlieka tas pats. Taip ir keičiantis kūnams, siela, arba tikrasis aš, išlieka nepakitusi. Kaip ir bet koks objektas, siela turi savo vidinę konstrukciją ir prigimtį, kuri iš šios konstrukcijos kyla. Kaip materialūs objektai sudaryti iš materialių atomų, elektronų, protonų ir energijų sąveikų, taip ir dvasinė siela sudaryta iš sat, čit ir ananda – amžinybės, žinojimo ir palaimos. Kiekvienas egzistuojantis objektas dėka savo vidinės konstrukcijos turi taip pat prigimtį arba funkciją, kuri nusako, kam šis objektas yra tinkamas. Ši prigimtinė funkcija yra vadinama žodžiu dharma – tai kas palaiko objekto egzistavimą kitų objektų atžvilgiu. Pvz. vandens dharma yra skystumas, o cukraus - saldumas. Jei cukrus būtų nesaldus, jis būtų nereikalingas kaip toks. 

 

Bhagavad-gītoje (6.46-47)

Vartotojo vertinimas: / 3
BlogiausiasGeriausias 

Bhagavad-gītoje (6.46-47) Krišna atskleidė Vedų paaiškinimą apie galutinį tikslą:

tapasvibhyo 'dhiko yogī jñānibhyo 'pi mato 'dhikaḥ
karmibhyaś cādhiko yogī tasmād yogī bhavārjuna
yoginām api sarveṣāṁ mad-gatenāntar-ātmanā
śraddhāvān bhajate yo māṁ sa me yuktatamo mataḥ

„O Ardžuna, jogas yra aukštesnis už visų tipų asketus, siekiančius rezultatų ir tuos, kurie kultivuoja impersonalų pažinimą, siekdami išsivaduoti. Todėl tapk jogu. Aš laikau, kad tas yra aukščiausias iš visų jogų, kuris su tvirtu tikėjimu prisirišęs prie Manęs, kuris pastoviai garbina Mane, visiškai atverdamas Man savo širdį.“

Norint suvokti santykius tarp Krišnos ir tarp jo bhaktų pirmiausia būtina suprasti pagrindą, ant kurio visi šie santykiai pastatyti. Tai yra meilė Dievui - prema. Būtent nuo meilės Dievui ir prasideda asmeniniai santykiai su Juo. Todėl dabar apie pačią meilę.

Atnaujinta (Ketvirtadienis, 22 Balandis 2010 11:18)

 

Sielos išvadavimas

Vartotojo vertinimas: / 1
BlogiausiasGeriausias 

Siela neturi nei pradžios, nei pabaigos. Tai amžinatvės apibrėžimas. Taigi siela tol bus materialiame pasaulyje, tol egzistuos įvairiausiomis gyvybės formomis, kol apsivaliusi neištrūks iš jo nelaisvės. Siela, gyvenanti šiame pasaulyje, yra įstrigusi savo veiklos ir tas veiklos sukeltų padarinių tinkluose, ir tam, kad ji patirtų savo dorų ir nedorų darbų pasekmes, ji turi likti čia ir gimti vis nauju kūnu.

 

Aš amžinai esu aš

Vartotojo vertinimas: / 4
BlogiausiasGeriausias 

Net kai man bus septyniasdešimt, aš atsiminsiu tuos laikus, kai buvau dvidešimtmetis jaunuolis: "Tada buvau kupinas energijos, bėgiojau, mokiausi ir galėjau daryti daug ką, ko negaliu dabar". Pagyvenęs žmogus žino, kad jis - tas pats asmuo, kaip ir prieš daugelį metų. Aš amžinai esu aš. Aš suvokiu, kad, kaip ir anksčiau, esu tas pats asmuo ir ateityje juo būsiu: Kinta tik mano kūnas. Jis auga, sensta, serga ir galų gale miršta. Tai natūralu ir neišvengiama.

Vedos pateikia dar vieną pavyzdį, kuris padeda geriau suprasti gyvos būtybės esmę. Egzistuoja aiškus skirtumas tarp to, kas esu aš pats, ir man priklausančių daiktų. Savo marškinius aš vadinu "mano marškiniai", nes jie priklauso man, jų savininkui. Lygiai taip aš sakau "mano ranka", "mano koja", "mano galva" ir "mano kūnas". Aš - savininkas. Tarp daiktų savininko ir pačių daiktų egzistuoja akivaizdus skirtumas. Vadinasi, aš pats esu kažkas skirtinga nuo kūno. Mano kūnas tėra apvalkalas, drabužis. Aš dėviu savo šiurkštų kūną, kurį sudaro žemė, ugnis, oras ir eteris, lygiai kaip striukę ir kepurę. Po striuke aš apsivilkęs marškinius (plonesnio audeklo kūno apvalkalą). Tas plonesnis kūno apvalkalas yra subtilusis mūsų kūnas, kurį sudaro protas, intelektas ir netikras ego. Laiko ir aplinkybių veikiami, šie apvalkalai tolydžio kinta, bet jų savininkas išlieka nepakitusios esmės. Nors mes nematome gyvos sielos, kurią gaubia kūnas, galime būti tikri, kad ji egzistuoja, nes savasis "aš" visada yra kūne ir suvokia, kad egzistuoja, per savo sąmonę, kuri persmelkia šiurkštų ir subtilų kūnus.

 

Siela

Vartotojo vertinimas: / 2
BlogiausiasGeriausias 

Amžinoji gyvosios esybės prigimtis

Pirmoji Vedų kultūros pamoka mums yra tai, kad mes neturime tapatinti savęs su savo kūnais. Mes esame aukščiau jų. Niekas nenori mirti - mirtis suvokiama kaip kažkas nenatūralaus. Pamėginkite akimirką įsivaizduoti, kad jūsų nėra, kad jūs neegzistuojate... tai tiesiog nepayks! Kūnas mirtingas: viskas, kas gimsta, neišvengiamai numirs. Todėl tikrai gera žinia yra tai, kad mes nesame šie mirtingi kūnai! Mes - dvasinės sielos, t.y. sąmonė, kuri persmelkia šį kūną. Mes - tai šis sugebėjimas jausti, norėti, mąstyti, veikti, mylėti ir kentėti. Tame yra gyvenimo jausmo esmė ir šis jausmas neišnyksta net ir mirties valandą!

Atnaujinta (Pirmadienis, 09 Spalis 2006 20:31)

 
Kalendorius