Bhagavad-gītoje (6.46-47) Krišna atskleidė Vedų paaiškinimą apie galutinį tikslą:

tapasvibhyo 'dhiko yogī jñānibhyo 'pi mato 'dhikaḥ
karmibhyaś cādhiko yogī tasmād yogī bhavārjuna
yoginām api sarveṣāṁ mad-gatenāntar-ātmanā
śraddhāvān bhajate yo māṁ sa me yuktatamo mataḥ

„O Ardžuna, jogas yra aukštesnis už visų tipų asketus, siekiančius rezultatų ir tuos, kurie kultivuoja impersonalų pažinimą, siekdami išsivaduoti. Todėl tapk jogu. Aš laikau, kad tas yra aukščiausias iš visų jogų, kuris su tvirtu tikėjimu prisirišęs prie Manęs, kuris pastoviai garbina Mane, visiškai atverdamas Man savo širdį.“

Norint suvokti santykius tarp Krišnos ir tarp jo bhaktų pirmiausia būtina suprasti pagrindą, ant kurio visi šie santykiai pastatyti. Tai yra meilė Dievui - prema. Būtent nuo meilės Dievui ir prasideda asmeniniai santykiai su Juo. Todėl dabar apie pačią meilę.

Siela neturi nei pradžios, nei pabaigos. Tai amžinatvės apibrėžimas. Taigi siela tol bus materialiame pasaulyje, tol egzistuos įvairiausiomis gyvybės formomis, kol apsivaliusi neištrūks iš jo nelaisvės. Siela, gyvenanti šiame pasaulyje, yra įstrigusi savo veiklos ir tas veiklos sukeltų padarinių tinkluose, ir tam, kad ji patirtų savo dorų ir nedorų darbų pasekmes, ji turi likti čia ir gimti vis nauju kūnu.

Net kai man bus septyniasdešimt, aš atsiminsiu tuos laikus, kai buvau dvidešimtmetis jaunuolis: "Tada buvau kupinas energijos, bėgiojau, mokiausi ir galėjau daryti daug ką, ko negaliu dabar". Pagyvenęs žmogus žino, kad jis - tas pats asmuo, kaip ir prieš daugelį metų. Aš amžinai esu aš. Aš suvokiu, kad, kaip ir anksčiau, esu tas pats asmuo ir ateityje juo būsiu: Kinta tik mano kūnas. Jis auga, sensta, serga ir galų gale miršta. Tai natūralu ir neišvengiama.

Vedos pateikia dar vieną pavyzdį, kuris padeda geriau suprasti gyvos būtybės esmę. Egzistuoja aiškus skirtumas tarp to, kas esu aš pats, ir man priklausančių daiktų. Savo marškinius aš vadinu "mano marškiniai", nes jie priklauso man, jų savininkui. Lygiai taip aš sakau "mano ranka", "mano koja", "mano galva" ir "mano kūnas". Aš - savininkas. Tarp daiktų savininko ir pačių daiktų egzistuoja akivaizdus skirtumas. Vadinasi, aš pats esu kažkas skirtinga nuo kūno. Mano kūnas tėra apvalkalas, drabužis. Aš dėviu savo šiurkštų kūną, kurį sudaro žemė, ugnis, oras ir eteris, lygiai kaip striukę ir kepurę. Po striuke aš apsivilkęs marškinius (plonesnio audeklo kūno apvalkalą). Tas plonesnis kūno apvalkalas yra subtilusis mūsų kūnas, kurį sudaro protas, intelektas ir netikras ego. Laiko ir aplinkybių veikiami, šie apvalkalai tolydžio kinta, bet jų savininkas išlieka nepakitusios esmės. Nors mes nematome gyvos sielos, kurią gaubia kūnas, galime būti tikri, kad ji egzistuoja, nes savasis "aš" visada yra kūne ir suvokia, kad egzistuoja, per savo sąmonę, kuri persmelkia šiurkštų ir subtilų kūnus.

Amžinoji gyvosios esybės prigimtis

Pirmoji Vedų kultūros pamoka mums yra tai, kad mes neturime tapatinti savęs su savo kūnais. Mes esame aukščiau jų. Niekas nenori mirti - mirtis suvokiama kaip kažkas nenatūralaus. Pamėginkite akimirką įsivaizduoti, kad jūsų nėra, kad jūs neegzistuojate... tai tiesiog nepayks! Kūnas mirtingas: viskas, kas gimsta, neišvengiamai numirs. Todėl tikrai gera žinia yra tai, kad mes nesame šie mirtingi kūnai! Mes - dvasinės sielos, t.y. sąmonė, kuri persmelkia šį kūną. Mes - tai šis sugebėjimas jausti, norėti, mąstyti, veikti, mylėti ir kentėti. Tame yra gyvenimo jausmo esmė ir šis jausmas neišnyksta net ir mirties valandą!