Vedų filosofijos pagrindą sudaro žinios apie savąjį "aš". Norint suprasti, kaip mūsų "aš" yra susijęs su aplinkiniu pasauliu, visų pirma turime suprasti to "aš" prigimtį, kitaip tariant, atsakyti į amžinąjį klausimą - "Kas aš esu"? Šį klausimą gvildeno visų laikų filosofai, tačiau išsamiausiai į jį atsako Vedos. Vienas labiausiai žinomų tekstų yra "Mahabharatos" skyrius, vadinamas "Bhagavad-gīta" (Dievo giesme). "Bhagavad-gītoje" mokslą apie savąjį "aš" labai aiškiai ir suprantamai dėsto Pats Aukščiausiasis Dievo Asmuo.

Tiesos, pasiekiančios mus mokinių seka, t.y. tiesos, kurias pirmasis paskelbė Pats Aukščiausiasis, yra absoliučios, o tiesos, gautos netobulais materialiais jutimais - santykinės. Tai, kas esti anapus riboto jutiminio patyrimo ribų, vadinasi transcendencija, o mūsų "aš", giliausioji gyvosios būtybės individualioji esmė, yra transcendentinis asmuo - negimstantis ir nemirštantis. Vadinasi, pažinti savąjį "aš" empiriškai, pasikliaujant eksperimentiniu mokslu, neįmanoma. Santykinės žinios negali paaiškinti to, kas yra aukščiau materialaus pasaulio. Štai kodėl mes semiamės žinių iš "Bhagavad-gītos", "Šrimad-Bhagavatam" ir kitų Vedų tekstų, ir semiamės jų tokia forma, kokia jos pasiekė mus mokinių seka.

"Bhagavad-gīta" moko, kad gyva esybė transcendentiška kūno atžvilgiu. Ji yra gyva, negimusi ir nemari siela. Visagalis laikas pasmerkia pražūčiai tiek šiurkštų, tiek subtilų materialius kūnus, tačiau juose glūdinti siela niekada nemiršta. Šį fenomeną paaiškina vienas "Bhagavad-gītos" posmų:

dehino 'smin yathā dehe / kaumāraṁ yauvanaṁ jarā
tathā dehāntara-prāptir / dhīras tatra na muhyati

"Įkūnytoji siela, dar būdama savo dabartiniame kūne, tolydžio keliauja iš vaikystės į jaunystę, iš jaunystės į senatvę. Lygiai taip po mirties ji pereiną į kitą kūną. Mąslaus žmogaus šie pokyčiai netrikdo".

Niekam ne paslaptis, kad per keletą metų kūnas visiškai pasikeičia. Tai mokslo patvirtintas faktas. Kai kurie medicinos specialistai tvirtina, kad kas septyneri metai visos organizmo ląstelės pasikeičia. Taigi septyniasdešimtmečio žmogaus kūnas per visą jo gyvenimą pakinta 10 kartų. Nepaisant to, pats žmogus, kūno savininkas, nepakinta. Visa tai nesunku suprasti, turint galvoje, kad siela - tikrasis "aš", glūdintis kūne, - yra amžina.