Kaip karvė, pririšta per šnerves perverta ilga virve, yra apribota, taip ir žmogiškosios būtybės yra ribojamos įvairių Vedų draudimų ir yra priverstos paklusti Aukščiausiojo nurodymams.

Bet iš tiesų niekas nėra lais­vas nuo griežtų Viešpaties įstaty­mų. Tokios yra materialios būties taisyklės. Viešpaties įstatymai to­kie griežti, kad stenkis nesistengęs - jų vis tiek neišsilenksi. Apsukrūs nusikaltėliai gali išsisukti nuo žmo­nių sukurtų įstatymų, tačiau įstaty­mų, kuriuos paskelbė aukščiausia­sis įstatymų leidėjas, apeiti neįma­noma. Už menkiausią nukrypimą nuo Dievo įstatymų gresia didžiau­sia bausmė. Aukščiausiojo įstaty­mai vadinami religijos normų sąva­du, yra pritaikyti įvairioms sąly­goms, bet svarbiausias visų religi­jų principas yra vienas - paklusti Aukščiausiojo Dievo įsakymui, t.y.

religijos įstatymams.

Visos gyvos būtybės, gyvenan­čios materialiame pasaulyje, pačios pasirinko rizikingą sąlygotą gyveni­mą ir pakliuvo į materialios gamtos įstatymų spąstus. Vienintelis būdas iš jų ištrūkti - paklusti Aukščiausia­jam. Tačiau, užuot stengęsi išsiva­duoti iš iliuzijos gniaužtų, paiki žmo­nės pančioja save įvairiais įvardiji­mais: šventikai, vadovai, prekybinin­kai, darbininkai, individualistai, mu­sulmonai, indai, europiečiai, ameri­kiečiai, kinai ir t.t. Todėl Aukščiau­siojo Viešpaties valios vykdymą jie sieja su atitinkamais šventraščiais ir valstybės įstatymais. Valstybės iš­leisti įstatymai tėra netobula religi­jos įstatymų imitacija. Pasaulietinė, t.y. ateistinė, valstybė leidžia savo piliečiams laužyti Dievo įstatymus, tačiau baudžia užjos pačios įstaty­mų nepaisymą. Tačiau net ir vykdy­dama valstybės išleistus įstatymus (o jie - netobuli) žmonija pasmerkta kentėti, nes paminamas Dievo įsta­tymas.

Materialios būties sąlygomis visi žmonės iš prigimties yra neto­buli, todėl ir genialiausias materia­liu požiūriu žmogus negali sukurti tobulų įstatymų. Dievo gi įstatymai - nepriekaištingi. Jei vadovai žino Dievo įstatymus, išnyksta poreikis griebtis laikinųjų priemonių, t.y. šaukti netikusių žmonių susirinki­mus įstatymams kurti. Žmogaus su­kurti įstatymai laikini, juos kaskart reikia keisti, o Dievo įstatymai ne­kinta, nes tobulo Dievo Asmens įstatymai - tobuli.

Religijos įstatymus. Šventraš­čių nurodymus, atsižvelgdamos į skirtingas gyvenimo sąlygas, sukū­rė nesąlygotos asmenybės - Die­vo atstovai. Vykdydamos Viešpa­ties valią gyvos būtybės palaips­niui išsivaduoja iš materialios bū­ties gniaužtų. Bet gyva būtybė yra amžinas Aukščiausiojo Viešpaties tarnas - tokia yra tikroji jos padė­tis. Išvaduotąjį su transcendenti­ne meile tarnauja Viešpačiui ir pati­ria visišką gyvenimo laisvę, dažnai prilygstančią Paties Viešpaties lais­vei ar net didesnę.

Deja, sąlygotame materialiame pasaulyje kiekviena gyva būtybė nori būti kitų gyvų būtybių Viešpa­čiu ir, veikiant iliuzijai, šis jos sieki­mas viešpatauti tampa nesibaigian­čio sąlygoto gyvenimo priežastimi. Taigi materialiame pasaulyje gyva būtybė vis labiau suvaržoma. Ir tai trunka tol, kol ji nusilenkia Viešpa­čiui ir sugrįžta į prigimtinę amžinos tarnystės būseną. Toks yra galuti­nis „Bhagavad-gitos" ir kitų pripa­žintų pasaulio šventraščių žodis.

Kęstutis BALTRĖTIS

"Naujoji Vaga", Ignalinos rajono laikraštis