|
|
Žinojimas - viską matyti tikroje šviesoje, be iliuzijos
Mokslininkai materialistai nepajėgūs suprasti materialaus kūno funkcionavimo mechanizmo. Jie tyrinėja tik bedvasę inertišką materiją tačiau to nepakanka, nes gyvoji esybė iš principo skiriasi nuo materialaus kūno. Mokslininkai dažniau tyrinėja tik kūną ir dėl to daro klaidingas išvadas, kad gyvybinė jėga kūne atsiranda atitinkamų materialių sąlygų dėka. Tai terodo, kad jie nieko nežino apie sielą kaip kad nežino irto, kad kūne yra dvi gyvybės- individuali siela ir supersiela, t.y. Viešpats širdyje. Supersiela yra visuose kūnuose, o individuali siela yra tik savame kūne, bet priversta, atėjus numatytam laikui, būti perkelta iš vieno kūno į kitą.
Išėjimo iš kūno metu, kurį vadiname mirtimi, kiekvienas pamatysime lydyto aukso spalvos švytinčią supersielą, kuriai turėsime galimybę išsakyti maldas ir nusilenkti.
Ieškoti šlovės, pasitenkinimo ir laimės šiame pasaulyje - tas pats, kas įsimylėti į praskrendančius paukščius. Visa, ką mes taip vertiname pasaulyje - tuštuma ir niekniekis. Tai - ir žmogiškos patirties vaisius. Jeigu kreipsimės į įvairius šventus raštus, pažinsime tokią tiesą: gyvenimas šiame pasaulyje materialiame kūne - nėra mūsų natūrali padėtis. Pagal savo prigimtį mes amžini, pilni žinojimo ir laimės. Mūsų tikrieji namai - visai kita, dvasinė, realybė. Jeigu mes pakankamai išmintingi, tai šie prieštaravimai mus pastūmės prie sprendimo ieškojimo. Mes būtinai surasime, tik-reikia pradėti ieškoti; nes žmogiškasis gyvenimas gyvai esybei duodamas tam, kad ji galėtų suvokti savo dvasinę prigimtį ir įgautų laimės. Jei kuris mano, kad jo asmeninis gyvenimas (arba artimųjų) neturi prasmės, tas yra ne tik nelaimingas, bet ir nesugebantis gyventi.
Žmogus - savo likimo kalvis. Žmogaus gyvenimo formoje mums duota galimybė suprasti savo tikrąją padėtį ir nuspręsti, ko mes norime: iki begalybės keliauti po visatą ar grįžti namo, atgal pas Dievą. Atsitiktinumų nebūna, nors mums duotas kūnas gali pasirodyti atsitiktinumu. Iš tikrųjų mes gauname kūnus dėl savo proto būsenos. Protas blaškosi, priimdamas viena ir atstumdamas kita, ir priklausomai nuo to mes gausime įvairius kūnus. Todėl mes esame savo kūno skulptoriai, t.y. savo mintimis, elgesiu, aistromis formuojame savo būsimą kūną. Jeigu mes gerai suformavome kūną galėsime pasinaudoti jo privalumais.
Be dvasinio žinojimo tiesos pažinti neįmanoma. Žinios, būtinos žmonijai, yra Vedose. Jos - tarsi instrukcija žmonijai, jų besilaikantis žmogus nustoja daryti nuodėmes. O juk visiškai pasikliauti Dievu gali tik tas, kuris išsivadavo iš nuodėmės pasekmių.
Kęstutis Baltrėtis
2008 m. kovo 8 d., Nr. 18 (7002), "Naujoji Vaga", Ignalinos rajono laikraštis
Atnaujinta (Trečiadienis, 21 Gegužė 2008 13:13)