Reklama
prabhupada.jpg
Reklaminis skydelis
Komentarai
  • Ar galima valgyti saulegrazas per ekadsi?
  • nu geras 8)
  • Čia nepaminėtas atvejis, kai šventų vardų kartojim...
  • Sveiki, Klaipėdoje yra radijo stotis "Radijogama",...
  • Labas vakaras, ar beturite šitą knygą?
Pradžia Naujienos Žinojimas - viską matyti tikroje šviesoje, be iliuzijos

ekaḥ prasūyate jantur, 
eka eva pralīyate, 
eko ’nubhuṅkte sukṛtam, 
eka eva ca duṣkṛtam

Kiekvienas padaras gimsta vienas ir miršta vienas. Taip pat vienas pats jis patiria atoveikį už gerus ir blogus darbus. (SB 10.49.21)

 

Žinojimas - viską matyti tikroje šviesoje, be iliuzijos

Vartotojo vertinimas: / 1
BlogiausiasGeriausias 
Visos gyvosios esybės gimsta, apimtos iliuzijos, suklaidintos prie­šybių, kylančių iš noro ir neapykan­tos. Jas drasko priešybės: garbė -nešlovė, laimė - vargas, vyras - mo­teris, gėris - blogis, malonumas -skausmas ir t.t. Žmogus galvoja: „Štai mano žmona, štai mano namai, aš esu šių namų šeimininkas, aš -tos moters vyras." Tokia priešybių forma ir reiškiasi iliuzija, t.y. „aš" ir „mano". Priešybių suklaidinti žmo­nės visai pasimeta ir todėl negali suvokti Aukščiausio Dievo As­mens. Sąlygota siela, siela, patalpinta į materialų kūną visa yra materia­lios gamtos dėsnių valdžioje ir per savo neišmanymą laiko save nepri­klausoma. Visos sąlygotos sielos dėl savo neišmanymo save sutapa­tina su kūnu, nors iš tikro siela ski­riasi nuo kūno. Kūnas yra sudary­tas iš žemės, vandens, ugnies, oro ir eterio ir, atėjus laikui, suyra į tuos pačius materialius elementus. Kū­nas sukuriamas ir sugriaunamas, bet sielai tai neturi jokios įtakos.

Mokslininkai materialistai nepa­jėgūs suprasti materialaus kūno funkcionavimo mechanizmo. Jie ty­rinėja tik bedvasę inertišką materi­ją tačiau to nepakanka, nes gyvoji esybė iš principo skiriasi nuo ma­terialaus kūno. Mokslininkai daž­niau tyrinėja tik kūną ir dėl to daro klaidingas išvadas, kad gyvybinė jėga kūne atsiranda atitinkamų ma­terialių sąlygų dėka. Tai terodo, kad jie nieko nežino apie sielą kaip kad nežino irto, kad kūne yra dvi gyvy­bės- individuali siela ir supersiela, t.y. Viešpats širdyje. Supersiela yra visuose kūnuose, o individuali sie­la yra tik savame kūne, bet privers­ta, atėjus numatytam laikui, būti perkelta iš vieno kūno į kitą.

Išėjimo iš kūno metu, kurį vadi­name mirtimi, kiekvienas pamatysi­me lydyto aukso spalvos švytinčią supersielą, kuriai turėsime galimy­bę išsakyti maldas ir nusilenkti.

Ieškoti šlovės, pasitenkinimo ir laimės šiame pasaulyje - tas pats, kas įsimylėti į praskrendančius paukščius. Visa, ką mes taip verti­name pasaulyje - tuštuma ir niek­niekis. Tai - ir žmogiškos patirties vaisius. Jeigu kreipsimės į įvairius šventus raštus, pažinsime tokią tie­są: gyvenimas šiame pasaulyje ma­terialiame kūne - nėra mūsų natū­rali padėtis. Pagal savo prigimtį mes amžini, pilni žinojimo ir laimės. Mū­sų tikrieji namai - visai kita, dvasi­nė, realybė. Jeigu mes pakankamai išmintingi, tai šie prieštaravimai mus pastūmės prie sprendimo ieškoji­mo. Mes būtinai surasime, tik-rei­kia pradėti ieškoti; nes žmogiškasis gyvenimas gyvai esybei duodamas tam, kad ji galėtų suvokti savo dva­sinę prigimtį ir įgautų laimės. Jei kuris mano, kad jo asmeninis gyve­nimas (arba artimųjų) neturi pras­mės, tas yra ne tik nelaimingas, bet ir nesugebantis gyventi.

Žmogus - savo likimo kalvis. Žmogaus gyvenimo formoje mums duota galimybė suprasti savo tik­rąją padėtį ir nuspręsti, ko mes no­rime: iki begalybės keliauti po visa­tą ar grįžti namo, atgal pas Dievą. Atsitiktinumų nebūna, nors mums duotas kūnas gali pasirodyti atsi­tiktinumu. Iš tikrųjų mes gauname kūnus dėl savo proto būsenos. Protas blaškosi, priimdamas viena ir atstumdamas kita, ir priklausomai nuo to mes gausime įvairius kūnus. Todėl mes esame savo kūno skulp­toriai, t.y. savo mintimis, elgesiu, aistromis formuojame savo būsimą kūną. Jeigu mes gerai suformavo­me kūną galėsime pasinaudoti jo privalumais.

Be dvasinio žinojimo tiesos pa­žinti neįmanoma. Žinios, būtinos žmonijai, yra Vedose. Jos - tarsi in­strukcija žmonijai, jų besilaikantis žmogus nustoja daryti nuodėmes. O juk visiškai pasikliauti Dievu gali tik tas, kuris išsivadavo iš nuodė­mės pasekmių.

Kęstutis Baltrėtis 

2008 m. kovo 8 d., Nr. 18 (7002), "Naujoji Vaga", Ignalinos rajono laikraštis

 

 

Atnaujinta (Trečiadienis, 21 Gegužė 2008 13:13)

 
Kalendorius