Šrimad Bhagavatam 8.8.20 -8.8.23

SB 8.8.20

nūnaṁ tapo yasya na manyu-nirjayo

jñānaṁ kvacit tac ca na saṅga-varjitam

kaścin mahāṁs tasya na kāma-nirjayaḥ

sa īśvaraḥ kiṁ parato vyapāśrayaḥ

 

PAŽODINIS VERTIMAS

nūnam - tikrai; tapaḥ - askezės; yasya—kažkieno; na — ne; manyu—pyktį; nirjayaḥ—nugalėjo; jñānam—žinios; kvacit—kai kuriose šventose personose; tat—tai; ca—taip pat; na — ne; saṅga-varjitam—neužsiteršęs bendravimu; kaścit—kažkas; mahān—labai didi, išaukštinta asmenybė; tasya—jo; na — ne; kāma—materialūs troškimai; nirjayaḥ—nugalėjo; saḥ—toks asmuo; īśvaraḥ—kontroliuotojas; kim—kaip jis gali būti; parataḥ—kitiems; vyapāśrayaḥ—pavaldiems.

 

VERTIMAS

Sėkmės deivė, tikrindama susirinkusius, galvojo taip: Kažkas, kuris atliko dideles askezes, vis dar nenugalėjo pykčio. Kažkas turi žinias, bet jis nenugalėjo materialių troškimų. Kažkas yra labai didi asmenybė, bet jis nenugalėjo geidulių. Net ir didi asmenybė priklauso nuo kažko kito. Kaip tuomet ji gali būti aukščiausiu valdovu?

 

 

 

 

 

PAAIŠKINIMAS

Čia yra bandymas surasti aukščiausią valdovą arba īšvarą. Kiekvieną galima laikyti īšvara arba valdovu, bet vis dėlto tokie valdovai yra valdomi kitų. Pavyzdžiui, žmogus galėjo atlikti rūsčias askezes, bet vis dėlto būti pykčio valdžioje. Kruopščiai analizuodami, mes pamatysime, kad kiekvienas yra kažko kito valdomas. Todėl, nei vienas negali būti tikru valdovu, išskyrus Aukščiausią Dievo Asmenį, Krišną. Tai paremia śāstros. Īśvaraḥ paramaḥ kṛṣṇaḥ: [Bs. 5.1] aukščiausias valdovas yra Krišna. Krišnos niekada niekas nevaldo, kadangi Jis yra kiekvieno valdovas (sarva-kāraṇa-kāraṇam).

 

SB 8.8.21

dharmaḥ kvacit tatra na bhūta-sauhṛdaṁ

tyāgaḥ kvacit tatra na mukti-kāraṇam

vīryaṁ na puṁso 'sty aja-vega-niṣkṛtaṁ

na hi dvitīyo guṇa-saṅga-varjitaḥ

 

PAŽODINIS VERTIMAS

dharmaḥ—apie religiją; kvacit—kažkas gali visiškai išmanyti; tatra—jame; na — ne; bhūta-sauhṛdam—draugiškumo kitoms gyvoms būtybėms; tyāgaḥ—atsižadėjimą; kvacit—kažkas gali turėti; tatra—tame; na — ne; mukti-kāraṇam—išsivadavimo priežastis; vīryam—galia; na — ne; puṁsaḥ—bet kurios asmenybės; asti—gali būti; aja-vega-niṣkṛtam—jokio išsilaisvinimo iš laiko galios; na — ne; hi—išties; dvitīyaḥ—antrasis; guṇa-saṅga-varjitaḥ—visiškai laisvas nuo gamtos gunų užterštumo.

 

VERTIMAS

Kažkas gali turėti visas žinias apie religiją, bet vis dėlto nebūti gailestingas visoms gyvoms būtybėms. Kitame, ar žmoguje ar pusdievyje, gali būti atsižadėjimo, bet tai nėra išsivadavimo priežastis. Kažkas gali turėti dideles galias, bet vis dėlto nepajėgti sustabdyti amžinojo laiko galios. Kažkas kitas galėjo atsižadėti prisirišimų prie materialaus pasaulio, bet vis dėlto jis negali prilygti Aukščiausiam Dievo Asmeniui. Todėl niekas nėra visiškai laisvas nuo materialios gamtos gunų įtakos.

 

PAAIŠKINIMAS

Teiginys dharmaḥ kvacit tatra na bhūta-sauhṛdam yra labai svarbus šiame posme. Mes iš tiesų matome, kad yra daugybė induistų, musulmonų, krikščionių, budistų ir kitų kultų religinių lyderių, kurie labai puikiai laikosi savo religinių principų, bet nėra lygūs visoms gyvoms būtybėms. Iš tiesų, nors jie teigia esą labai religingi, jie žudo vargšus gyvulius. Tokia religija neturi prasmės. Śrīmad-Bhāgavatam (1.2.8) sako:

dharmaḥ svanuṣṭhitaḥ puṁsāṁ

viṣvaksena-kathāsu yaḥ

notpādayed yadi ratiṁ

śrama eva hi kevalam

Kažkas gali būti labai patyręs sekant savo paties sektos religiniais principais, bet jei jis neturi polinkio pamilti Aukščiausią Dievo Asmenį, jo sekimas religijos principais yra paprasčiausiai laiko švaistymas. Reikia išsiugdyti meilės Vāsudevai jausmą (vāsudevaḥ sarvam iti sa mahātmā sudurlabhaḥ [Bg. 7.19]). Atsidavusiojo požymis yra tai, kad jis yra kiekvieno draugas (suhṛdaṁ sarva-bhūtānām [Bg. 5.29]). Atsidavęs niekuomet neleis žudyti vargšų gyvulių religijos vardan. Tai yra skirtumas tarp paviršutiniško religingo žmogaus ir atsidavusio Aukščiausiam Dievo Asmeniui.

Mes matome, kad istorijoje buvo daugybė didžių herojų, bet jie negalėjo pabėgti nuo žiaurių mirties rankų. Netgi didžiausias herojus negali pabėgti nuo Aukščiausio Dievo Asmens valdančios galios, kai Krišna pasirodo kaip mirtis. Tai aprašo pats Krišna: mṛtyuḥ sarva-haraś cāham [Bg. 10.34]. Viešpats, pasirodydamas kaip mirtis, atima taip vadinamą herojaus galią. Net ir Hiraṇyakaśipu negalėjo išsigelbėti, kai Nṛsiṁhadeva pasirodė jam mirties pavidalu. Žmogaus materiali jėga yra niekis, prieš Aukščiausio Dievo Asmens galią.

 

SB 8.8.22

kvacic cirāyur na hi śīla-maṅgalaṁ

kvacit tad apy asti na vedyam āyuṣaḥ

yatrobhayaṁ kutra ca so 'py amaṅgalaḥ

sumaṅgalaḥ kaśca na kāṅkṣate hi mām

 

PAŽODINIS VERTIMAS

kvacit—kažkas; cira-āyuḥ—turi ilgą gyvenimo trukmę; na — ne; hi—išties; śīla-maṅgalam—gerą elgesį ar palankumą; kvacit—kažkas; tat api—nors pasižymi geru elgesiu; asti—is; na — ne; vedyam āyuṣaḥ—tikras dėl gyvenimo trukmės; yatra ubhayam—jei yra abu (elgesys ir palankumas); kutra—kažkur; ca—taip pat; saḥ—toks asmuo; api—nors; amaṅgalaḥ—šiek tiek nepalankus kitais atžvilgiais; su-maṅgalaḥ—palankus visais atžvilgiais; kaśca—kažkas; na — ne; kāṅkṣate—trokšta; hi—išties; mām—manęs.

 

VERTIMAS

Kažkas gali turėti ilgą gyvenimo trukmę, bet neturi palankumo ar gerų manierų. Kažkas gali turėti ir palankumą ir geras manieras, bet jo gyvenimo trukmė nėra aiški. Nors tokie pusdieviai, kaip Viešpats Śiva gyvena amžinai, jie turi nepalankius įpročius, kaip gyvenimas krematoriumuose. O net jei kiti yra labai kvalifikuoti visais atžvilgiais, jie nėra atsidavę Aukščiausiam Dievo Asmeniui.