Śrīmad Bhāgavatam 4.29.48, Nārada sako karaliui Prācīnabarhi:

svaṁ lokaṁ na vidus te vai
yatra devo janārdanaḥ
āhur dhūmra-dhiyo vedaṁ
sakarmakam atad-vidaḥ

Tie, kurių intelektas mažesnis, Vedų ritualines ceremonijas vieninteles laiko svarbiomis. Jie nežino, kad Vedų tikslas yra suprasti savo namus, kur gyvena Aukščiausias Dievo Asmuo. Jis nesidomi savo tikraisiais namais, todėl suklaidinti ieško kitų namų.

Śrīmad Bhāgavatam 6.4.31 Dakṣa meldžiasi Viešpačiui Viṣṇu:

yac-chaktayo vadatāṁ vādināṁ vai
vivāda-saṁvāda-bhuvo bhavanti
kurvanti caiṣāṁ muhur ātma-mohaṁ
tasmai namo 'nanta-guṇāya bhūmne

Aš pagarbiai lenkiuosi visa persmelkiančiam Aukščiausiam Dievo Asmeniui, kuris turi nesuskaičiuojamas transcendentines savybes. Būdamas visų filosofų, propaguojančių įvairias nuomones, širdyse, Jis verčia juos pamiršti savo sielas, kai jie kartais sutaria tarpusavyje, o kartais nesutinka vieni su kitais. Taip šiame materialiame pasaulyje Jis sukuria situaciją, kurioje jie negali padaryti jokios išvados. Aš pagarbiai lenkiuosi jam.“

Śrīmad Bhāgavatam 10.87.36, įkūnytos Vedos kreipiasi į Mahāviṣṇu:

sata idaṁ utthitaṁsad iti cen nanu tarka-hataṁ
vyabhicarati kva ca kva ca mṛṣā na tathobhaya-yuk
vyavahṛtaye vikalpa iṣito 'ndha-paramparayā
bhramayati bhāratī ta uru-vṛttibhir uktha-jaḍān

"Galima teigti, kad šis pasaulis yra visada realus, nes jis sukurtas iš amžinos realybės, tačiau tokį argumentą galima paneigti logiškai. Kartais, iš tiesų akivaizdus priežasties ir jos pasekmės tapatumas negali būti įrodomas, o kartais tikro dalyko produktas yra iliuzinis. Be to, šis pasaulis negali būti realus pastoviai, nes savo prigimtį gauna ne tik iš absoliučios realybės, bet ir iliuzijos, maskuojančios šią realybę. Tiesą sakant, regimos formos šiame pasaulyje yra tik įsivaizduojama tvarka, kurios vienas po kito griebiasi neišmanėliai, siekdami palengvinti savo materialų gyvenimą. Mokslingi Tavo Vedų žodžiai, su jų įvairiomis reikšmėmis bei potekstėmis, glumina visus tuos, kurių protai atbuko besiklausant aukojimo ritualų mantrų."

Śrīmad Bhāgavatam 6.9.36 pusdieviai kreipiasi į Viṣṇu

na hi virodha ubhayaṁ bhagavaty aparimita-guṇa-gaṇa īśvare 'navagāhya-māhātmye 'rvācīna-vikalpa-vitarka-vicāra-pramāṇābhāsa-kutarka-śāstra-kalilāntaḥkaraṇāśraya-duravagraha-vādināṁ vivādānavasara uparata-samasta-māyāmaye kevala evātma-māyām antardhāya ko nv artho durghaṭa iva bhavati svarūpa-dvayābhāvāt.

"O Aukščiausias Dievo Asmuo, visi prieštaravimai gali būti išspręsti Tavyje. Viešpatie, kadangi Tu esi Aukščiausiasis Asmuo, beribių dvasinių savybių šaltinis, aukščiausiasis valdovas, Tavo beribė šlovė yra nesuvokiama sąlygotoms sieloms. Daugybė šiuolaikinių teologų ginčijasi apie gėrį ir blogį, nežinodami, kas iš tiesų yra teisinga. Jų argumentai visada klaidingi, o jų sprendimai negalutiniai, nes jie neturi autoritetingų šaltinių, iš kurių galėtų įgyti žinių apie Tave. Kadangi jų protai yra neramūs dėl šventraščių, kuriuose pateikiamos neteisingos išvados, jie negali suprasti tiesos apie Tave. Be to, dėl sutepto noro padaryti teisingas išvadas, jų teorijos negali atskleisti Tavęs, kuris yra transcendentiškas jų materialioms sampratoms. Tu esi vienintelė realybė, todėl Tavyje prieštaravimai, tokie kaip veiksmas ir neveikimas, laimė ir kančia, nėra prieštaringi. Tavo galia tokia didelė, kad ji gali padaryti ir atšaukti viską Tau panorėjus. Šios galios pagalba, kas yra neįmanoma Tau? Kadangi Tavo konstitucinėje padėtyje nėra dvilypumo, Tu gali daryti viską, Savo energijos pagalba."

Radha Damodara šventykla, Vrindavanas, 1972

Brahmačaris: Šrila Prabhupada, vienoje istorijoje Krišnos knygoje pasakojama, kaip Krišna ir Balarama nušoko nuo 88 mylių aukščio kalno? Kur randasi šis kalnas dabar?

Prabhupada: Danguje.

Nenuspėjamas Viešpaties Planas
Religiniai persekiojimai nėra kažkas naujo, ir tų, kurie yra pasiruošę kentėti ir būti kankinami dėl savo tikėjimo, visada buvo tarp mūsų. Ankstyvojoje Sovietų Sąjungoje daugybė atsidavusiųjų buvo uždaryti į kaleimus, koncentracines stovyklas ir psichiatrines ligonines. Jie buvo smarkiai mušami ir kitaip įžeidinėjami, nors vienintelis jų nusikaltimas buvo entuziazmas skleisti Krišnos sąmonės filosofiją. Toliau pateikiama istorija apie vieną tokių įžeidinėjimų ir apie tai, kas buvo po to, papasakota kalėjusio atsidavusio.

„Vieną dieną sargybinis nusitempė mane už plaukų per grindis į savo kambarį. Jis žvelgė man tiesiai į akis. Jo akys buvo panašios į dvi raudonas degančios neapykantos anglis! Tarytum demonas jis klaikiai šaukė. Jis paėmė savo lazdą ir labai smarkiai trenkė man į kaktą ir smilkinius. Tuomet jis kartą smogė, ko gero, iš visos sveikatos. Smūgis nubloškė mane į kitą kambario galą ir aš žnektelėjau su smarkiai kraujuojančia nosimi ir burna. Jis priėjo artyn ir pradėjo spardyti mano nugarą ir krūtinę taip stipriai, kad aš praradau sąmonę ir visiškai neprisimenu, kas nutiko po to.

Pravėriau akis po kurio laiko ir pamačiau, jog jis velka mano kūną per grindis. Jis keikė mane ir negailestingai mindžiojo mano pilvą ir veidą. Aš pasisukau, kad apsaugočiau veidą. Kai tik pasisukau, jis spyrė į mano nugarkaulį ir aš vėl praradau sąmonę. Tuomet jis įmetė mane į manąją vienutę ir su keiksmu užtrenkė duris.

Neatmenu, kiek laiko buvau lovoje, tačiau kai pramerkiau akis, visi jau miegojo. Pabandžiau pasisukti ir nueiti į tualetą, bet nejaučiau jokio sąryšio tarp viršutinės ir apatinės savo kūno dalies. Aš garsiai surikau ir vėl praradau sąmonę. Reikėjo daugybės savaičių, kad atsigaučiau.

Po šio įvykio ilgą laiką nemačiau to sargybinio. Iš kito sargybinio mes išgirdome, kas jam nutiko. Vieną šeštadienį jis, jo žmona ir du vaikai keliavo į mieste vykusį vestuvių vakarėlį. Grįždamas atgal, jis vairavo mašiną girtas ir nutiko rimta avarija. Mašina nukrito nuo skardžio ir visi buvę mašinoje žuvo.

Jaučiausi blogai dėl sargybinio mirties, tačiau tuo pat metu džiaugiausi, kadangi po šio įvykio kiti sargybiniai nebebuvo linkę manęs mušti taip, kaip mušė anksčiau, nes bijojo, kas gali jiems nutikti. Niekada negalėjau suprasti, kodėl kai kurie asmenys buvo tokie priešiški atsidavusiems ir svarsčiau, kokių baisių dalykų jie turėjo girdėti apie atsidavusius ir ką matyti, kad norėtų mūsų mirties.

Galima sakyti, kad radijo, televizijos bei laikraščių melaginga informacija buvo esminė jų neapykantos Viešpaties Krišnos atsidavusiems priežastis. Kad ir kokia būtų priežastis, kai ištinka baisi situacija, Viešpats asmeniškai ateina, kad apsaugotų savo atsidavusius ir nubaustų demonus.

Krišna norėjo pokyčio už geležinės uždangos, ir šių ankstyvųjų atsidavusiųjų pasiaukojimo rezultatas yra tas, jog galų gale Krišnos Sąmonės Judėjimas buvo oficialiai įregistruotas Rusijoje ir šiandien čia yra daugiau kaip šimtas šventyklų ir daugybė tūkstančių atsidavusiųjų.

MUKUNDA: Tu finansavai pirmąjį knygos ,,Krišna" leidimą, parašei jai įvadą. Kaip vertini šiuos savo poelgius?

DŽ. HARISONAS: Aš buvau įsitikinęs, kad jie — dalis to darbo, kurį privalau padaryti.

Kad ir kur bučiau, išvydęs bhaktus, visada sakau: ,,Harė Krišna", ir jie visada džiaugiasi matydami mane. Tai nuostabūs tarpusavio santykiai. Nesvarbu, ar mes buvome pažįstami anksčiau, ar ne, — jiems atrodo, jog pažįsta mane. Ir tai tiesa.

MUKUNDA: „Material World" plokštelės aplanko viduje yra „Bhagavad-gytos" viršelio reprodukcija, vaizduojanti Krišną su Savo draugu ir mokiniu Ardžuna. Kodėl įdėjai būtent šią reprodukciją?

DŽ. HARISONAS: Hm... Ant plokštelės aplanko paaiškinta: „Perspausdinta iš ,,Bhagavad-gytos, Kokia Ji Yra" viršelio. Autorius — A. C. Bhaktivedanta Svamis". Žinoma, tai duoklė jums. Norėjau, kad visi išvystų Krišną, sužinotų apie Jį. Toks buvo sumanymas.

KELIAUJANČIO PAMOKSLAUTOJO DIENORAŠTIS

Šrila Indradjumna Svamis                                                                                                                               9 dalis, 3 skyrius

„Švento vardo žaidimai“

01/03/08 – 15/03/08

Kovo pradžioje išskridau iš Los Andželo į Atlantą, iš ten manęs laukė skrydis į Santjagą, Čilę. Čilės jatrą paskutinį kartą lankiau prieš trejus metus, tad dabar su jauduliu laukiau susitikimo su bhaktais.

Kai lėktuvas nusileido Atlantoje, nuėjau prie Santjago įlaipinimo vartų. Salė buvo pilnutėlė, vienintelė laisva vieta buvo priešais televizoriaus ekraną, rodantį naujienas apie moterį, kuriai pasidarė bloga skrendant lėktuvu Jungtinėse Valstijose.

Kai moteris palydovės paprašė deguonies kaukės, jai buvo atsakyta. Po keletos minučių moteris vėl paprašė, stiuardesė, matydama jos sunkią būklę pabandė padėti, bet deguonies balionėlis neveikė. Netrukus moteris mirė.

Reportaže toliau rodyta, kad oro linijos teisinosi, tačiau buvo akivaizdu, jog lėktuvo komanda elgėsi aplaidžiai. Pranešimo pabaigoje ypatingas laidos svečias patarė, ką daryti, jei vienam iš keleivių pasidaro bloga: „Pakvieskite stiuardesę, uždėkite nukentėjusiam deguonies kaukę ir pabandykite jį nuraminti“.

„Siaubinga, - pagalvojau. - Galima tik įsivaizduoti, kaip baisu atsidurti tokioje situacijoje skrydžio metu“.

Nereikėjo ilgai laukti, kad tuo įsitikinčiau.

Gyveno kartą šykštuolis, kuris visada rūpinosi tik savo verslu ir pinigais. Jis tikėjo, kad jei mirsi su Dievo vardu lūpose, kitas gimimas bus palankus, nesvarbu, kaip nugyvenai šį gyvenimą. Būdamas gudrus, savo vaikus jis pavadino Krišna, Rama, Kali, Durga, Šiva ir tt.

Galiausiai gulėdamas mirties patale, jis nusprendė įgyvendinti savo gudrų planą. Iš pradžių jis pakvietė savo vyriausią vaiką, Krišną. Šis atėjo ir jis kalbėjo su juo, nuolat kreipdamasis į jį vardu, bet galų gale jam pritrūko ką sakyti, tad jis pakvietė kitą vaiką, Rama, tačiau ir vėl pritrūko ką pasakyti. Tai tęsėsi tol, kol jis ilgokai pakalbėjo su visais savo vaikais. Galiausiai jie visi tylėdami sustojo aplink jo lovą.

Staiga jis kažką prisiminė. "Paklausykit visi, nepamirškite apie pinigus, kuriuos aš paskolinau žmonėms." ir taip jis mirė.

Moralas: vienintelis būdas užtikrinti, kad geros mintys bus jūsų galvoje mirties akimirką yra gyventi tokį gyvenimą, kuriame geros mintys nuolat gyventų jūsų prote.

 Vedų tiesoms apie žmogaus prigimtį labai artimos graikų filosofų Sokrato ir Platono mintys. Atėnų mąstytojai teigia, kad laikinas pasaulis nėra tikrieji mūsų namai — kadaise mes gyvenome dvasiniame pasaulyje. Garsioje Platono knygoje „Dialogai" Sokratas moko, kad mes esame tyros prigimties, savo pirmapradėje padėtyje nevilkėjome gyvo mirties rūbo, kurį vilkim dabar ir kuriame esame įkalinti tarsi austrė kiaute. Anot šių senųjų Atėnų mąstytojų, filosofijos tikslas — pažadinti pirminį dvasinį individo pradą, kurį slepia kūno drabužis.

    To paties po keturių šimtmečių Galilėjoje mokė ir Jėzus Kristus. Štai Kristaus žodžiai iš Evangelijos pagal šv. Joną: „Dvasia įkvepia gyvybę, kūnas gi neduoda nieko". Kitaip tariant, kūnas — išorinis sielos, tikrosios gyvybės jėgos dangalas. Todėl Jėzus klausia: ,, ...kas padėtų žmogui, jei jis laimėtų visą pasaulį, bet prarastų sielą?"1. Aukščiausias gyvenimo tikslas, mokė Kristus, perprasti ir patirti savo dvasinę prigimtį. Evangelijoje pagal šv. Luką jis mokė žmoniją tikrojo dvasiškumo ieškoti savyje: „Dievo karalystė ateina nepastebimai. Ir niekas nepasakys: štai ji čia arba ten! Nes  Dievo   karalystė   jau   yra   jumyse"1. Aprašydamas vidinį Dievo ieškojimą, meditaciją, didis šventasis ir garsus Romos katalikų bažnyčios filosofas Šv. Augustinas rašo „Išpažintyje", kad jo „protas atsiribojo nuo jutiminės patirties ir atsisakė daugybės jutiminių įvaizdžių"'.

Kasdieninė Rutina

Kadangi esame induistai, mes tvarkome savo kasdieninį gyvenimą taip, kad galėtume atsiminti ir tarnauti Dievui per visą dieną. Mums atsidavimas Jam greičiau yra gyvenimo stilius, o ne tiesiog religija. Mūsų tikslas – per nuolatinę tarnystę pasiekti meilės santykių su Juo stadiją. Pasiekti meilę Jam, kuri būtų aukščiau viso kito, ir visados Jį atminti – tai yra vadinama Bhakti Joga. Bhakti yra vienintelė Jogos sistema, kurioje sąmonei leidžiama veikti per protą ir jusles.

Jei vaikas elgiasi netinkamai, yra du būdai, kaip jį suvaldyti. Pirmasis būdas yra paliepti jam atsisėsti, pabūti ramiai ir netriukšmauti. Tai gali išdegti kurį laiką, tačiau galų gale vaikas vis tiek grįš prie savo išdaigiškos veiklos. Geresnis sprendimas yra užimti vaiką pozityvia veikla. Bhakti Joga įtraukia į panašų procesą, atitraukdama protą bei jusles nuo materialios veiklos ir užimdama juos trancendentine veikla.

Mes pradedame savo dieną atsikeldami anksti ryte ir pasiūlydami garbinimą bei maldą. Vedų raštai teigia, kad pats palankiausias metas į tai susikoncentruoti yra tarp ketvirtos ir aštuntos valandos ryte. Tai taipogi tinkamai nuteikia ir duoda toną likusiai dienai.

Mes pradedame kartodami su savo maldos karoliais nurodytą kiekį šventų Dievo vardų ratų. Nors Dievas turi daugybę vardų, Višnu, Rama bei Krišna mums yra patys įprasčiausi. Mes suprantame, kad Dievo vardas nesiskiria nuo Jo Paties. Pavyzdžiui: mes nesitikėtume numalšinti troškulį, kartodami: „Vanduo, vanduo, vanduo“, kadangi vardas ir medžiaga, vanduo, skiriasi vienas nuo kito. Vis dėlto Dievas ir Jo vardai, būdami vienas ir tas pats, leidžia atsidavusiems bendrauti su jų garbintinu objektu labai asmeniškai. Taip protas tampa taikus, jaučiamas vidinis pasitenkinimas, o pasaulietiniai troškimai žymiai sumažėja.

Dievybės garbinimas šventykloje ar namuose yra dar viena ryto veikla ir dar viena galimybė puoselėti asmenišką bendravimą su Viešpačiu. Jis esti visur, bet kaip jūs pasiūlysite gėlę visur. Taigi, per Savo Dievybės pavidalą Jis tampa lengvai prieinamas visiems. Matydami priešais save Jį kaip Aukščiausiąją Asmenybę, mes naturaliai panūsime patenkinti Jį, siūlydami Jam tarnystę. Mes atsikeliame, nusiprausiame, apsirengiame švariais drabužiais, atsigeriame ir pavalgome – panašiai tie patys veiksmai gali būti pasiūlyti Dievybės pavidalui per rytinį garbinimą. Išmaudę Viešpatį, mes aukojame kvapųjį aliejų, smilkalus, vandenį, gėles ir įvairiausių rūšių vaisius, riešutus, saldumynus, aštrius užkandžius.

Mes suvokiame, kad Jam nereikia dalykų, kurių aukojame, kadangi Jis ir taip yra Pats Sau pakankamas ir patenkintas. Visgi pagal tai, kokio lygio meilę, atsidavimą ir tikėjimą mes aukosime, tai patenkins Jį ir Jis natūraliai atsilieps. Taip tarnystės kokybė yra svarbesnė nei kiekybė. Kai gaminame Jo malonumui, aukojame maistą meilės pripildytoje tarnystės jausenoje, ir tai meilės bei atsidavimo prieskonis, kuris nustelbia visus kitus patiekalo ingradientus. Tuomet maistas tampa pašventintas ar dvasiškai įkrautas. Valgydami pašventintą maistą mes ne tik pamaitiname savo kūną, bet ir pajuntame didžiulį pasitenkinimą širdyje. Kad ir ką nedidelio mes padarome, kad patenkintume Jį, Jis, atrodo, atlygina mums žymiai gausiau.

Dienos metu mes atliekame savo šeimyninius ar profesinius darbus toje pačioje atsidavimo dvasioje. Mes matome, kad papildomai stengiantis įtraukti Dievą į savo kasdienį gyvenimą, pasidaro žymiai lengviau susitvarkyti su šio pasaulio dvilypumais. Kai laistomos medžio šaknys, šakos, lapai ir žiedai yra automatiškai patenkinami. Taip pat ir mes, patenkindami Dievą, patys tapsime patenkinti.

Tad mūsų tikėjimo esmė yra nuolatos gyventi meilės ir prisirišimo santykiuos tarp Viešpaties bei mūsų pačių taip, kad vyktų varžybos, kas ką patenkins labiau.

Harė Krišna!
Dhirašanta dasa

Didysis Dievybių sveikinimas

Bhagavad-gīta, 1 sk. 16-19 tekstai, paskaita Londone 1973 07 16. Visi nori, kad jiems tarnautų.

Rugsėjo 2-3 dienomis

Krišnos gimtadienis ir Nanda Maharadžo festivalis

Krišnos, Aukščiausio Dievo Asmens apsireiškimą pažymėjo didieji pusdieviai, išminčiai bei visa gamta. Štai kaip šį įvykį aprašo „Śrīmad Bhāgavatam“ 10.3.7-8:

mumucur munayo devāḥ sumanāṁsi mudānvitāḥ
mandaṁ mandaṁ jaladharā jagarjur anusāgaram
niśīthe tama-udbhūte jāyamāne janārdane
devakyāṁ deva-rūpiṇyāṁ viṣṇuḥ sarva-guhā-śayaḥ
āvirāsīd yathā prācyāṁ diśīndur iva puṣkalaḥ

„Pusdieviai bei didžios šventos asmenybės džiaugsmingai barstė gėles, danguje susirinkę debesys švelniai dundėjo, skleisdami garsą, primenantį vandenyno ošimą. Tarsi mėnulio pilnatis, patekėjusi rytų horizonte, Aukščiausias Dievo Asmuo, Viṣṇu, esantis visų širdyse, nakties tankmėje pasirodė iš Devakī širdies, nes ji priklausė tai pačiai kategorijai kaip ir Śrī Kṛṣṇa.“

Vilniaus šventykloje Krišnos gimtadienis užtruks dvi dienas. Ketvirtadienį, rugsėjo 2 d. šventė prasidės 18 val. kartu su Gaura Arati ir tęsis iki vėlyvos nakties.

Kitą dieną, rugsėjo 3 d. vyks Nandos Maharadžo šventė. Nanda Maharadža Krišnos gimtadienio proga pasauliui padovanojo didį bhaktą – Śrīlą Prabhupādą. 11 val. ryto programą pradėsime nuo žiedlapių siūlymo Prabhupādai.

Vakare 18 val. Šventyklos kiemelyje vyks kultūrinė šventė, kurios tema - „Aš esu žmogaus gabumai“. Šventėje laukiame muzikantų, dainininkų, aktorių, kurie atliks savo kūrinius Krišnai.

Prašome visus bhaktus atvykti į šventę, pakviesti savo artimuosius bei draugus. Pagražinkite šventę savo buvimu. Bus reikalinga visų jūsų pagalba, puošiant, ruošiant, gaminant, verdant, aukojant, dalinant, priimant, išleidžiant. Taip pat prašome paremti šventę produktais, pinigais ir kitais reikalingais dalykais.

Savo pagalbą galite pasiūlyti Vilniaus šventykloje: Vaišnavi dd., bh. Vaidui, arba kreipdamiesi į šventyklos vyresniuosius. Teiraukitės šventyklos telefonu: 852135218.

Rugpjūčio 24 dieną, antradienį

Viešpaties Balaramos apsireiškimo diena

Vilniaus šventykloje šventė prasidės 17 val. Kviečiame visus apsilankyti ir nepamirškite pasiimti savo draugų. Taip pat prašome visus galinčius paremti pasiruošimą šventei savo darbu bei lėšomis. Padovanokite Balarāmai gėlių, vaisių, daržovių bei kitų reikalingų dalykų. Daugiau informacijos šventyklos telefonu 852135218.

Prieš apsireikšdamas šiame pasaulyje Viešpats Krišna atsiuntė savo pirmąją ekspansiją, kuris visuomet paruošia aplinką Jo pramogoms.

Gopīnātha