Labai labai graži JM Varšana swamio paskaita lietuvių kalba:)

6 Dalis, 20 skyrius

Šrila Indradjumna Svamis

Lapkričio 9 - 15, 2005

“Praeitis, dabartis ir ateitis”

Prieš išvykdamas iš Vrindavano į Vakarus, papasakojau Šri Prahladui, kad norėjau gauti įžymiosios Radžastano Dievybės Šri Nathadži daršaną. Dievybę ant Govardhano kalvos rado didis bhakta Madhavanedra Puris daugiau nei prieš 500 metų, prieš apsireiškiant Viešpačiui Čaitanjai Mahaprabhu. Vėliau Dievybė buvo perkelta iš Vrindavano į Nathadvarą, netoli nuo dabartinio miesto Udaipuro.

“Būtų nuostabu, - pasakė Šri Prahladas. – O tuo pačiu galėtume aplankyti įžymųjį astrologą, gyvenantį kelios valandos gilyn į dykumą. Jį vadina Brighu, nes pranašauja ateitį pagal Brighu Samhitą”.

“Ar jis iš tiesų gali išpranašauti ateitį? – paklausiau.

“O taip, - atsakė Šri Prahladas. – Brighu Samhitos mokslas vis dar gyvas. Šrila Prabhupada tai patvirtino. Dvapara jugos pabaigoje Brighu munis susirūpino, kad daugelis Kali jugos astrologų bus nekvalifikuoti, taigi jis užrašė kiekvieno horoskopą ir įtraukė praeitą, dabartinį ir kitą gyvenimus”.

Prašome pasiklausyti Jo Šventenybės Bhakti Čaitanja Svamio paskaitos Muzikos ir Teatro Akademijoje.

Siūlome pažiūrėti seną televizijos laidą apie vegetarizmą, kurią kažkada rodė LRT2 televizija. Šitą nuorodą pasiūlė Džagadananda prabhu. Dėkojame jam. Vaizdas paspaudus mygtuką.

CNN straipsnyje (nuoroda pateikta žemiau) kalbama apie 10 žymiausių asmenybių Vakaruose, kurie pradėjo savo karjerą jau sulaukę pagarbaus amžiaus - 50 metų ir daugiau. Pateiktame sąraše Šrila Prabhupada paminėtas 7-oje vietoje. Apie jį sakoma:

7. A. C. Bhaktivedanta Swami Prabhupada

Harė Krišna judėjimo įkūrėjas buvo 69 metų amžiaus, kai įkūrė Tarptautinę Krišnos sąmonės Bendriją.

Savo gimtojoje Indijoje, Kalkutoje, Prabhupada buvo chemikas ir sanskrito mokslininkas, bet 1965 metais jis atvyko į Niujorką turėdamas tik penkiasdešimt dolerių, cimbolų porą ir norą paskleisti Viešpaties Krišnos mokymą.

Prabhupada pradėjo kukliai, sėdėdamas ant šaligatvio East Village ir giedodamas, bet mirties metu 1977 metais legionai jo pasekėjų buvo skaičiuojami tūkstančiais.

Originalus straipsnis:

http://edition.cnn.com/2010/LIVING/worklife/05/16/mf.famous.career.after.50/index.html?iref=allsearch

Kailaso kalno aukštybėse yra Šivos, naikinimo Viešpaties buveinė. Vieną vakarą Višnu, kuris atsakingas už kosminės tvarkos palaikymą, atėjo pamatyti Šivą. Jis paliko prie įėjimo Garudą, pusiau žmogaus, pusiau erelio darinį, tarnaujantį Jo nešėju.

Garuda sėdėjo vienas, stebėdamas natūralų vietovės puošnumą. Staiga jo akys užkliuvo ties nuostabia būtybe, mažu paukšteliu, kuris sėdėjo ant arkos, gaubiančios įėjimą į Šivos buveinę. Garuda garsiai nusistebėjo: „Koks nuostabus yra šis kūrinys! Tas kuris sukūrė šiuos didingus kalnus, sukūrė taip pat ir šį mažą paukštelį – abu jie atrodo vienodai nuostabūs.“

Kaip tik tuo metu pro šalį prajojo mirties dievas Jama, ketinęs susitikti su Šiva. Jojant pro arką, jo akys nukrypo į paukštelį, jo antakiai ironiškai pakilo. Po to jis nukreipė akis nuo paukščio ir pranyko viduje.

JŠ Radhanatha Svamis Maharadža

Kultūra nėra tai, ką sukuria mūsų protas ar vaizduotė. Dvasinė kultūra reiškia, kad ji atitinka tradicijas, kurias nuo neatmenamų laikų patikrino ir įrodė didieji ačarjos. Ir tokia dvasinė kultūra yra visuomet priešaky. Ne kartais. Ne tik sekmadieniais. Ne tik per brahma muhurta valandas. Visuomet svarbi. Tai yra ašramas ir kiekviena civilizuota žmogiška būtybė turi gyventi ašrame. Faktiškai, pagal varnašrama dharmos sistemą, kurią įkūrė Pats Krišna – catur varnyam maya srstam –ar žmogus būtų brahmačiaris, grihastha, vanaprastha ar sanjasis, jis visuomet turi gyventi ašrame. Faktiškai, kiekviena iš šių gyvenimo pakopų yra vadinama ašramu. Brahmačiari ašrama. Grihastha ašrama. Vanaprastha ašrama. Sanjasa ašrama. Nėra taip, kad tik brahmačiariai gyvena ašrame, o grihasthos gyvena namuose, ir tai suteikia grihasthoms galimybę daryti tai, ką jie nori – kadangi, jie galų gale grihasthos ir todėl negali gyventi ašrame. Toks mąstymas ne grihasthoms. Tai vadinama grihamedhi.

Grihamedhi nėra ašramas. Grihamedhi reiškia gyventi namuose be dvasinės kultūros priešaky. Tai vadinama grihamedhi. Net jei žmogus yra dorybės gunoje, labai dosnus, malonus kitiems, suteikia vaikams gerą išsilavinimą, kol dvasinė kultūra nėra visuomet priešaky, jie yra grihamedhi. Jie gyvena iliuzijoje. Jie gyvena gyvenimą, kur vyrauja pavydas, nes tai nesusiję su teisingu supratimu apie Krišną ir Krišna bhakti. Kai mūsų namai tampa ašramu, kai mūsų namai yra vieta, kur dvasinė kultūra visuomet priešaky, tada mes galime vadinti save grihastha.

Kartą buvo gamykla, kurioje dirbo vieni indai ir jie beveik visi buvo vaišnavai. Jiems buvo suteikta laisvė, todėl jie dirbdavo užsidėję tilakas ir nesibijojo rodyti kitų savo tikėjimo simbolių. Tačiau praėjo kiek laiko, pasikeitė gamyklos administracija, o savininku tapo musulmonas. Perimdamas verslą musulmonas paskelbė, kad jis neleis darbininkams ateiti į darbą su vaišnavų tilakomis. Dauguma darbuotojų pakluso ir nustatytą dieną pasirodė darbe be tilakos. Tačiau vienas darbuotojas nusprendė pasinaudoti galimybe ir pasikliauti Krišna. Taigi, jis nuėjo į darbą su ryškia balta vaišnavo tilaka. Pamatęs susirinkusius darbuotojus musulmonas savininkas tarė: “Šis vaišnavas, dėvintis tilaką yra labai drąsus. Jis gali toliau nešioti tilaką darbe. Tačiau visiems kitiems tai draudžiama.”

Pamokymas: Mes nebūtinai turime atsisakyti vaišnaviškos kultūros iš baimės prieš kitus. Jei norime patirti sėkmę dvasiniame gyvenime, privalome būti drąsūs.

Šrilos Prabhupados veiksmai buvo nuolat stebinantys ir nauji mums. Po aštuonių mėnesių asmeninės tarnystės Jam aš maniau turiu šiokį tokį suvokimą kaip elgtis ar ką sakyti Šrilai Prabhupadai tam tikroje situacijoje...
   Vieną dieną Prabhupada vyko į Indiją ir mes abu sėdom į lėktuvą. Visame lėktuve grojo klasikinė muzika. Mes ieškojome savo sėdimų vietų. Kaip visada Prabhupada atsisėdo į vietą prie lango, o aš šalia jo. Toliau grojo muzika.
   - Ar tau patinka ši muzika? - šypsodamasis paklausė Prabhupada.
Aš pažiūrėjau į Jį tuščiu žvilgsniu, "Kaip aš galiu Jam pasakyt, kad man patinka ši muzika? Aišku, ji skamba gražiai, bet čia nekartoja šventų Viešpaties vardų, čia tik instrumentų grojimas, tai negali būti Krišnos sąmonė." Baimingai spekuliuodamas, aš praradau galimybę paatvirauti su savo mylimu dvasiniu mokytoju ir nieko neatsakiau Jam.
   - Ši muzika labai graži, - maloningai pasakė Šrila Prabhupada.
   - Taip, Šrila Prabhupada, - atsakiau su palengvėjimu. - Muzika graži.
Jaučiausi kaip apgavikas, negalėjau būti nuoširdus. Aš buvau taip susikoncentravęs dėl savo atsakymo pasekmių, kad pamiršau, kad Šrila Prabhupada yra asmenybė, kuri kažką mėgsta ir kažko nemėgsta. Jis klausė muzikos ir atsiminė Krišną. Aš klausiau muzikos ir nusprendžiau, kad tai maja ir galvojau kaip atsakyti, lyg atrodyčiau Krišnos sąmonėje...

Iš JK Šrutakirti prabhu knygos apie Šrila Prabhupadą

Bhagavad-gīta, 1 sk. 15 tekstas, paskaita Londone 1973 07 15. Dvasinis komunizmas - viskas priklauso Dievui.

Žiauriai skanus tinginys, kai norisi kažko saldaus...

2pak. sausainių Gaidelis, jie be kiaušinių, jei norit galit patys išsikept tešlos, bet užtruks
210g  sviesto
0,5 indelio kondensuoto pieno, galima ir rududu
2 šaukštai kerobo

Ištirpinti sviestą su kondensuotu pienu, įdėti kerobo, išmaišyti ir įdėti sutraiškytus sausainių gabaliukus ir trupinius. Sudėti tešlą į maišelį (maišelyje geriau, nes sviestas neišbėga) ir idėti į šaldytuvą valandikei, paskui paaukoti ir valgyti. Niam Niam

Čia Romualdo galerija su nuotraukomis iš Krišnos sodelio atidarymo šventės Vilniaus šventykloje, gegužės 24 d. Mėgaukitės :)

http://picasaweb.google.com/romualdas.jasevskis/SodelioAtidarymas#

Jaya Jaya Sri Prahlada Nrisimhadeva! Jaya Jagannatha Baladeva Subhadara
Sudarsana! Jaya Jaya Sri Sri Gaura Nitai! Jaya Srila Prabhupada

Nuotraukos iš Krišnos sodelio atidarymo šventės Vilniuje gegužės 23 d. Smagaus naršymo. Šventę organizavo sodelio meistras Vaidas.

Hare Krišna!

Mieli bhaktai, ieškau bhakto, norinčio pasigydyti rimtas kūno ligas. Nesenai gavau pasiūlymą važiuoti į Indiją gydytis, pas rimtą ajurvedos gydytoja, sadhu. Ieškau vieno bendrakeleivio nes, kaip žinia moteriai vienai važiuoti į Indiją nesaugu. Važiuočiau kuo greičiau, taigi gali taip atsitikti, kad greitai kas atsiras, todėl prašau nedelsti, apgalvoti ir skambinti man, bhn. Monikai iš Vilniaus, tel. 8 685 08227.

Ačiū!

KELIAUJANČIO VIENUOLIO DIENORAŠTIS

11 dalis, 4 skyrius

Balandžio 1 - 10, 2010 Šrila Indradjumna Svamis

Po dviejų mėnesių pamokslavimo ir aukų rinkimo Jungtinėse Valstijose buvau pasiruošęs pailsėti, tad kai Svarūpa Damodara dasa, Durbano šventyklos prezidentas Pietų Afrikoje, pakvietė mane balandžio mėnesį atvykti į ratha-jatrą, pasinaudojau šia galimybe.

Atlantos oro uoste užsiregistravęs skrydžiui praeidamas grupelę jaunų jūrų pėstininkų ėjau link įlaipinimo vartų.

- Ei, žavus vaikine! – sušuko vienas. – Kur trauki?

Pasisukau į jį.

- Žavus vaikine? – paklausiau.

- Taaip, širdele, - pasakė jis. – Turiu galvoje suknelę. Jis tiesiog stulbinanti. – Kiti jūrų pėstininkai prapliupo kvatoti.

Nuėjau ten, kur jie sėdėjo.

- Tai mano dvasiniai drabužiai, kareivi, - pasakiau. – Esu vienuolis.

Kitas jūrų pėstininkas nusijuokė.

- Vienuolis? – paklausė jis. – Su rožine marška?

- Ar taip jus ten auklėja, vaikinai? – atšoviau. – Esate elitinės kovinės grupuotės dalis, tarnaujate vienai iš didžiausių pasaulio šalių.

- Cha! – pašiepė jūrų pėstininkas. – Ką žinai apie tarnybą savo šaliai? – pasakė jis ryškiu pietietišku akcentu.

Tikrasis gailestingumas reiškia padėti žmogui po mirties pakliūti į aukštesnę būties pakopą. Vedos draudžia gailėtis mirštančio žmogaus jo paties akivaizdoje. Tai tas pats, kas egzamino metu garsiai verkti prie studento, sielotis, kad jis neišlaikys. Tuomet tikrai neišlaikys. Geriau jau padėti jam susikaupti ir pasiruošti egzaminui.

Daugelį kartų teko stebėti mano manymu kvailą gailesčio pasireiškimą: Nebijok, tu nenumirsi, mes su tavimi dar pagyvensime, dar paūšime. Kokios mintys bus mirštančio žmogaus galvoje? Jis tik ir gailėsis to, ką paliko, ko dar negavo. Kokią būtį jis pasieks po mirties? Apgailėtiną, kupiną neišsipildžiusių troškimų. Man laikas nuo laiko tenka sutikti vaikus, kurie jau kelių metų amžiaus serga depresija. Iš kur ji pas tokį mažą vaiką? Tai dėl to, kad jis mirė, gailėdamasis gyvenimo.

Jei norėtume visuomet gyventi tiesos šviesoje, ši tiesa turi būti natūraliai graži. Ji turi turėti visą grožį, kurio neturi vien tik tiesos triumfas prieš apgaulę.

Pasaulio grožis gyvenimą jame padaro prasmingu, o tai reiškia, kad be grožio netgi tiesa atrodo negyvybinga.

Jei tiesa būtų vien tik materialaus pasaulio neigimas, ar galėtume gyventi jos sukurtoje tuštumoje, amžinai tylioje ir nejudančioje?

Tik tikro, išliekančio grožio ieškojimas gali mus išgelbėti nuo susitaikymo su daline tiesa apie pasaulio iliuziškumą. Šis ieškojimas turi vesti mus prie pilnos tiesos apie begalinį suvokiantį grožį, apie kurį niekas negalėtų pasakyti: gana.

Visas mūsų pasaulio žavumas yra šios tiesos grožio atspindys. Būtent apie šį grožį, realybę pasislėpusią už atspindžio, kalba Vedanta, vadindama Jį Krišna. Hegelio terminologijoje Krišna yra grožio realybė, o Upanišadose – Jis yra estetinė patirtis.

Krišnos grožis yra tai, kad Jis paslepia savo Dievo didybę. Juk, jei Absoliuto galutinis tikslas yra tik žaidimas, tuomet paprastumas ir žavumas su Absoliuto aukščiausia išraiška susiję labiau, nei Jo didybė.

Tai, kad Krišna atlieka stebuklingus žygius, nestebina. Bet, kai Dievas elgiasi kaip paprastas žmogus, tai yra neįprasta. Jis taip elgiasi, nes tik žmogaus gyvybės formoje galima suprasti meilę, o tai svarbiau, nei žmogaus sugebėjimas mąstyti racionaliai.

Perfrazuota iš Tripurari Svamio "Estetinė Vedanta"