Reklama
prabhupada.jpg
Reklaminis skydelis
Komentarai
  • labai prasau nesmerkite iš pyrmo žvilksnio : :-)
  • as esu irmanto žemaičio dukra ir noriu pasakyti ka...
  • Ar galima valgyti saulegrazas per ekadsi?
  • nu geras 8)
  • Čia nepaminėtas atvejis, kai šventų vardų kartojim...
Pradžia Nektaro lašai

Brhad Bhagavatamrita, II, 181

sukha-rūpaṁ sukhādhāraḥ 
śarkarā-piṇḍa-van matam
śrī-kṛṣṇa-caraṇa-dvandvaṁ 
sukhaṁ brahma tu kevalam

Dvi Śrī Kṛṣṇos pėdos galima palyginti su cukraus gabaliukais, nes jos yra džiaugsmingos ir taip pat viso džiaugsmo šaltinis. Tačiau Brahmanas yra tik džiaugsmingas.

Viešpaties Kṛṣṇos lotosinės pėdos yra sukha-rūpa, paties džiaugsmo esmė, ir sukha-ādhāra, meilės objektas, kuriame bhaktai patiria nesuskaičiuojamą džiaugsmų įvairovę. Jo pėdos yra kaip cukraus gabaliukas, kuris iš esmės reiškia ne ką kitą kaip saldumą, tačiau taip pat ir konkretų objektą, kuris tą saldumą suteikia.  Brahmanas iš esmės yra palaima, tačiau Brahmanas negali būti laikomas palaimos šaltiniu, nes tai reikštų dualizmą, skirtumą tarp Brahmano ir jo palaimos. Pagal apibrėžimą Brahmanas negali būti dualus. Tačiau Dievo Asmenybės idėja nėra tokia ribota. Jis yra beribis stebuklų šaltinis, gilesnis už milijonus vandenynų. Panašiai kaip upės suteka į vandenyną, daugybė priešingų savybių kaip vienovė ir dualizmas įeina į Jį ir susimaišo.

 

RAKTAS ĮEITI

Vartotojo vertinimas: / 2
BlogiausiasGeriausias 

Sačinandana Svamis

Kartą Šrila Prabhupada rašė, kad niekas negali patekti į šventą Vrindavano žemę kokiomis nors mechaninėmis priemonėmis - autobusu, traukiniu, ar kitokiu transportu. Krišnos knygoje jis paaiškina: „Iš tiesų, niekas negali patekti į Vrindavaną, nusipirkęs bilietą.“ (Krišnos knyga, 38 skyrius)

Tai kas gi tas raktas, kad ten patekti, - galima paklausti. Atsakymas yra - bhakti, tarnystė su pasišventimu. Vienas iš devynių bhakti metodų yra vandanam - malda.

Kai aš atvykau į Delhį (lėktuvu), geras mano draugas atsiuntė man maldą Šrimatei Rādhārāṇī. Aš pasakiau šią maldą, užmigau taksi, ir kitas dalykas, ką suvokiau, kad aš pabudau Vrindavane, detoksikuotas nuo Vakarų poveikio. Raktas patekti padėjo.

RAKTAS ĮEITI

„O gražioji ir jaunoji Rādhe (Kiśorī), Tu esi skaisti ir kupina saldžios meilės Krišnai. Prašau, apšlakstyk mane bent lašu savo malonės.

Aš esu bejėgis ir varganas, bet tu esi meilės įsikūnijimas ir labai maloninga. Man tikrai nereikia prašyti malonės pas kitus, nes žinau, kad niekas nepasirūpins šia vargstančia siela.

Aš nesvyruodamas užsiimu nuodėmingais darbai, o taip pat nesutelkiu savo minčių į Tave. Sudėtais delnais aš meldžiu: „O Rādhā! Prašau, laikyk mane šalia savęs.“ Niekas išskyrus Tave negali pakeisti mano lemties.

Ar būčiau blogas, ar geras, žinok, jog esu Tavo ir be Tavęs nematau nieko, kas linkėtų man gero. O karaliau Vrišabhanu dukterie! Prašau tinkamai pasirūpink manim. Aš, visų puolusiųjų lyderis, nuolankiau siekiu Tavo prieglobsčio.

Prašau, suteik man gopių meilę Krišnai ir kažkaip padaryk mane Savo nuosavybe. Aš visą gyvenimą giedosiu apie Tavo šlovę. Ašaros tekės iš mano akių ir aš pasieksiu aukščiausią dvasinę ekstazę.“

 

Viraha Gita (SB 10.39.19-31)

Gopių išsiskyrimo ir sielvarto giesmė, kai Akrūra atvyko į Vrindavaną paimti Krišnos į Mathurą. Vrindavano gyventojai džiūgavo, kad turės progos aplankyti miestą, ir tik gopės širdimi suvokė, kad Krišna nebegrįš...

Gopės tarė: Likime, tu visiškai neturi gailesčio! Tu suvedi įkūnytas esybes draugystėje ar meilėje, o tada be jokios prasmės vėl juos išskiri, kol jie nepatenkino savo troškimų. Toks įnoringas tavo žaidimas panašus į vaiko.

Parodęs mums Mukundos veidą, tamsių garbanų įrėmintą, papuoštą švelniais žandais, pakelta nosimi ir švelniomis šypsenomis, kurios sunaikina bet kokias kančias, dabar šį veidą vėl slepi nuo mūsų. Toks tavo elgesys visiškai nederamas.

Likime, nors čionai atvykai vardu Akrūra, iš tiesų tu esi žiaurus, nes kaip kvailys iš mūsų atimi tai, ką jau kartą davei - akis, kuriomis mes matėme visos tavo kūrinijos tobulybę kiekvienoje Viešpaties Madhudvišos kūno dalelėje.

Deja, Nandos sūnus, kuris akimirksniu gali nutraukti meilės draugystę, net nepažvelgs tiesiai į mus. Jėga Jo užvaldytos, mes palikome savo namus, artimuosius, vaikus ir vyrus, vien tik tam, kad tarnauti Jam, bet Jis visuomet ieško naujų mylimųjų.

Kitas saulėtekis tikrai bus palankus Mathuros moterims. Visos jų svajonės dabar išsipildys, nes Vradžos Viešpačiui įžengus į jų miestą, Jo veide jos galės gerti šypsenos, sklindančios iš Jo akių kampučių, nektarą.

O gopės, nors mūsų Mukunda yra protingas ir labai paklusnus savo tėvams, kai tik jis paklius į Mathuros moterų saldžių kaip medus žodžių pinkles ir susižavės jų viliojančiomis droviomis šypsenomis, kaip Jis galės kada nors sugrįžti pas mus, paprastas kaimo merginas?

Kai Dāśārhos, Bhojos, Andhakos, Vṛṣṇiai ir Sātvatos pamatys Devakī sūnų Mathuroje, jie tikrai patirs didelį festivalį savo akims, lygiai taip pat kaip ir tie, kas matys jį pakeliui į miestą. Galų gale, gi Jis yra sėkmės deivės mylimasis, bei visų transcendentinių savybių šaltinis.

Tas, kuris elgiasi taip negailestingai, tikrai neturėtų būti vadinamas Akrūra. Jis toks žiaurus, kad net nebandydamas paguosti sielvartaujančius Vradžos gyventojus, jis išsiveža Krišną, kuris mums brangesnis už mūsų gyvybes.

Kietaširdis Krišna jau įsėdo į vežimą, o dabar šitie kvaili piemenys jaučiais įkinkytuose vežimuose skuba paskui Jį. Net vyresnieji nieko nesako, kad Jį sustabdytų. Šiandien likimas nusistatęs prieš mus.

Geriau mes kreipkimės tiesiai į Mādhavą, ir sustabdykime Jį. Ką mums galės padaryti šeimos vyresnieji ir kiti giminaičiai? Dabar, kai likimas išskiria mus su Mukunda, mūsų širdys jau yra apgailėtinos, nes be Jo mes negalime iškęsti nei vienos akimirkos.

Kai Jis sukvietė mus į rāsos šokio ratą, kuriame mes džiaugėmės Jo meiliomis ir žavinčiomis šypsenomis, Jo žavingais ir paslaptingais žodžiais, žaismingais žvilgsniais ir apkabinimais, daugybė naktų prabėgo tarsi viena akimirka. O gopės, kaip mes įveiksime šią neišmatuojamą tamsą, kai Jo nebebus?

Kaip galėsime mes egzistuoti be Anantos draugo Krišnos, kuris vakarais grįždavo į Vradžą, supamas savo draugų piemenukų, Jo plaukai ir girlianda būdavo aplipę karvių kanopų pakeltomis dulkėmis. Kai grodavo fleita, savo besišypsančiais įkypais žvilgsniais Jis pavogdavo mūsų protus.

Śukadeva Gosvāmis tarė: Ištarusios šiuos žodžius, Vradžos merginos, kurios buvo taip prisirišusios prie Krišnos, be galo susijaudino suvokusios neišvengiamą išsiskyrimą. Pamiršusios bet kokią gėdą jos garsiai sušuko: „O Govinda! O Dāmodara! O Mādhava!”

 

Atnaujinta (Sekmadienis, 10 Vasaris 2013 01:13)

 

Bhakti šokis

Muzikantas muziką nešiojasi savo širdyje, ir tai jam suteikia malonumo. Tačiau, kai tik jis pradeda groti savo instrumentu, muzika liejasi iš jo, ir jis gali klausytis ir dar labiau mėgautis ja. Dievas yra toks muzikantas. Jis lieja Jame esančią meilę į savo bhakto širdies dubenį. Iš ten meilė teka atgal į Jį. Ji teka į Jį iš Jo bhaktų širdies, todėl Jis ja taip džiaugiasi. Ši meilė tarp Dievo ir bhakto nuolatos teka vienu labai plačiu ratu - bhakti ratu. Bhakti jūs galite patirti tik tuomet, kai esate prijungti prie šio nuolat tekančio rato. Šventas Vaišnavų tradicijos mokymas sako: „Bhakti Dievą pastūmėja šokiui. Bhakti pastūmėja šokiui bhaktą. Bhakti šoka pati. Visi trys vienoje vietoje šoka kartu." Bhakti yra dieviška, tai, kas kyla ne iš žmogiškosios psichologijos. Ji pas mus ateina tuomet, kai gyvename aktyviame santykyje su dieviškumu. Tokiu būdu bhakti pagydys ir pripildys mūsų širdį.

Sačinandana Svamis (2012 liepa)

 

CC Madhya 2.37-38

 

ye kāle vā svapane, dekhinu vaṁśī-vadane,
sei kāle āilā dui vairi
‘ānanda’ āra ‘madana’, hari’ nila mora mana,
dekhite nā pāinu netra bhari’

punaḥ yadi kona kṣaṇa, karāya kṛṣṇa daraśana
tabe sei ghaṭī-kṣaṇa-pala
diyā mālya-candana, nānā ratna-ābharaṇa,
alaṅkṛta karimu sakala

„Kaskart, kai turiu galimybę pamatyti Kṛṣṇos veidą ir Jo fleitą, net jeigu tik sapne, iš karto pasirodo du mano priešai. Tai Malonumas (ānanda) ir Kupidonas (madana). Jie atitraukia mano protą ir aš negaliu žvelgti į Kṛṣṇos veidą tiek, kad mano akys būtų visiškai patenkintos.

Jei mane netikėtai aplankys akimirka, kai aš vėl galėsiu žvelgti į Kṛṣṇą, aš garbinsiu tas sekundes, akimirksnius ir valandas gėlių girliandomis ir sandalmedžio pasta, aš puošiu jas įvairiausiais brangakmeniais ir papuošalais.“

Atnaujinta (Pirmadienis, 17 Gruodis 2012 13:33)

 

Sri Caitanya Caritamrita, Adi 4.125

kasmād vṛnde priya-sakhi hareḥ pāda-mūlāt kuto ’sau
kuṇḍāraṇye kim iha kurute nṛtya-śikṣāṁ guruḥ kaḥ
taṁ tvan-mūrtiḥ prati-taru-lataṁ dig-vidikṣu sphurantī
śailūṣīva bhramati parito nartayantī sva-paścāt

- O mano mieloji Vrinda, iš kur atvykai?

- Aš atkeliavau nuo Šri Hari pėdų.

- Kur Jis?

- Miške, prie Radha-kundos kranto.

- Ką Jis ten veikia?

- Mokosi šokti.

- Kas yra Jo mokytojas?

- Tavo atvaizdas, Radha, klajojantis meistriškas šokėjas, atskleidžiantis save, kur tik aprėpia akys, visuose medžiuose ir vijokliuose, priverčiantis Jį šokti Tau už nugaros.

Šis posmas yra iš Krsnadasa Kaviraja Goswamio „Govinda lilamritos“ (8.77)

 

Duṣṭa-Mana, Bhaktisidhanta Sarasvati Thakur

1) O purvinas prote! Kas tu per vaiṣṇavas? Kaip tu manai?  Nuošalioje vietoje kartodamas Viešpaties Hari šventus vardus tu tiesiog darai pretenzingą šou, norėdamas apgaule įgyti prestižą ir pasaulio pripažinimą. Tai gryna veidmainystė, ne kas kita.

2) Toks materialus prestižas yra bjaurus kaip ir kiaulės išmatos. Argi tu nežinai, kad tai tik iliuzija, kurią sukūrė Māyos galia? Kokia tau nauda iš to, kad dieną ir naktį kuri planus kaip mėgautis turtais ir moterimis? Visi šie dalykai laikini.

3) Kai turtus vadini savais, tavyje kyla vis didesnis noras mėgautis materija. Tavo turtai turi būti naudojami tarnauti Mādhavai, visų turtų Viešpačiui. Lygiai taip pat visiškai netinka su geismu žiūrėti į moteris, kurių vienintelis tikras savininkas yra Viešpats Yādava.

4) Demonas Rāvaṇa (geismo įsikūnijimas) kovėsi su Viešpačiu Rāmacandra (meilės įsikūnijimu), kad laimėtų žemiško pripažinimo medį, tačiau jo oazė pavirto miražu Viešpaties materialios iliuzijos dykumoje.  Prašau ugdyk savyje ryžtą, kad pasiektum tvirtą padėtį, kurioje visada laikosi Vaiṣṇavai. Jei negalvosi kaip garbinti Viešpatį toje padėtyje, galiausiai pakliūsi į pragariškos egzistencijos sąlygas.

5) Kodėl turi nuolat be jokio reikalo kentėti, įžeidinėdamas Viešpaties Hari bhaktus, bandydamas tapti įžymus kaip jie ir taip parodydamas savo bevaisį kvailumą? Troškimas tapti dvasiškai įžymiu lengvai išsipildys, kai tapsi Viešpaties bhaktu, nes amžina šlovė automatiškai lipa Vaiṣṇavui ant kulnų. Šios šlovės negalima laikyti laikina žemiška vertybe.

6) Ryšys tarp bhakto ir Viešpaties Hari neturi net menkiausio materialios iliuzijos pėdsako, jis neturi nieko bendro su materialiu polinkiu apgaudinėti kitus. Materialioje sferoje taip vadinamas populiarumas lyginamas su klastinga ragana, valgančia šunis, o bandymai gyventi nuošalyje ir tariamai užsiimti tyru bhajanu, yra lygintini su painiu išsiblaškymo tinklu. Prašau, suprask, kas siekia bet kurio iš šių kelių iš tiesų gyvena Māyos sukurtame iliuzijos pragare.

7) „Aš nustosiu giedoti Viešpaties vardą viešame kīrtane, ir pasitrauksiu į nuošalę, taip susitepdamas materialia pagarba.“  Brangusis prote, kas gali būti gero siekiant tokios taip vadinamos šlovės? Aš visuomet primenu tau, kad didi siela Mādhavendra Purī niekada savęs taip neapgaudinėjo, kad vogtų iš savo paties patirčių sandėlio, kaip kad tu elgiesi.

8) Tavo pigi reputacija prilygsta kiaulės išmatoms. Paprastas ambicingas žmogus kaip tu niekada negali lygintis su Mādhavendra Purio lygio bhaktu. Pavydo blaškomas, tu paskendai purvinuose materialaus pasitenkinimo vandenyse, kai atsisakei nuostabaus kolektyvinio kīrtano tobulumo.

9) Iš tiesų, bjaurusis prote, tik apsimetėliai jogai propaguoja taip vadinamo nuošalaus garbinimo šlovę, naudodamiesi neskrupulingomis priemonėmis, kad tik apgautų kitus. Jei nori išvengti visų šių vilkduobių, prašau susimąstyk apie Aukščiausio Viešpaties Śrī Caitanyos Mahāprabhu pamokymus, kuriuos Jis maloningai ir su didžiausiu rūpesčiu davė mums, kalbėdamas su Sanātana Goswāmiu.

10) Nei akimirkai nepamiršk dviejų svarbiausių idėjų, kurių Jis mokė: 1) apie sausą, tariamą atsižadėjimą kaip priešingybę tikram, tinkamam atsižadėjimui, ir  2) apie materijos surištą, susipainiojusią sielą kaip priešybę išvaduotai sielai. Niekada nedaryk klaidos, galvodamas, kad šios konfliktuojančios idėjos yra to paties lygio. Prašau atsimink tai, kai kartosi Viešpaties šventus vardus kaip galima garsiau.

11) Vienintelis tikras Vaiṣṇavas yra tas, kuris atsikratė įpročio tapti turto, grožio ir šlovės baisiosios tigrės auka. Tokia siela iš tikrųjų atsikratė materialaus gyvenimo ir vadinama tyru bhaktu. Kas įgijo tokią atsižadėjimo sąmonę, nugalėjo materialų gimimų ir mirčių pasaulį.

12) Tas išties atsižadėjęs, kas saikingai naudojasi materialiais dalykais, būtinais gyventi ir atlikti pasiaukojimo tarnystę. Bhaktas, kuris taip elgiasi, netaps materialaus apsvaigimo auka. Neturėdamas savanaudiškų prisirišimų ir matydamas kaip daiktai susiję su Viešpačiu, visus juslių objektus jis suvoks tiesiogiai kaip patį Viešpatį Mādhavą.

13) Toks yra teisingo atsižadėjimo standartas, o kas tai suvokia, iš tiesų yra pats sėkmingiausias. Viskas, kas susiję su tokio bhakto gyvenimu, atstovauja Viešpaties Hari asmeninius dvasinius turtus, pasireiškusius materijos pasaulyje. Iš kitos pusės, kas gieda Viešpaties vardą, tikėdamasis padidinti savo materialią reputaciją, pamatys, kad visa jo veikla ir aplinka atstovauja tik veidmainystės turtus.

14) O prote, prašau nustok bendrauti su dviejų tipų asmenybėmis: 1) su tais, kurie trokšta impersonalaus išsivadavimo iš materialaus pasaulio, ir 2) tais, kurie trokšta patirti materialių juslinių objektų malonumus. Abu šie tipai yra lygiai tokie pat ne bhaktai. Dalykai, kurie naudojami Viešpačiui Kṛṣṇai, tiesiogiai priklauso transcendentinei sferai, todėl neturi nieko bendro su materija; žmonės, kuriuos domina tik materialūs malonumai ar jų atsižadėjimas, negali jų nei turėti nei atsisakyti.

15) Filosofas impersonalistas priešinasi minčiai, kad Kṛṣṇa yra pasiaukojimo objektas, ir pasipūtęs dėl savo įsivaizduojamo išsivadavimo garbės jis drįsta kritikuoti tikrus Viešpaties bhaktus. O prote, tu esi Vaiṣṇavų tarnas, todėl visuomet puoselėk viltį gauti šiek tiek pasiaukojimo. Tai kodėl tu keli tokį garsų bruzdėjimą, šaukdamas man ir bandydamas įrodyti tavo nuošalaus garbinimo tariamus pranašumus?

16) Klaidingai atsisakęs dalykų, kuriuos iš tiesų galima panaudoti tarnauti Viešpačiui, žmogus išdidžiai vadina save „atsižadėjusiu“, bet deja, su tokiu požiūriu jis niekada netaps Vaiṣṇavu. Palikęs tarnystę lotosinėms Viešpaties Hari pėdoms ir pasitraukęs į savo nuošalius namus, visa, ką jis laimės savo užsiėmimais, bus tik bevertis saviapgaulės turtas.

17) Visada tarnauk Śrī Rādhai ir laikykis atokiau nuo materialaus juslinio pasitenkinimo pagiežingos gyvatės. Šlovė, dalyvaujant Viešpaties kīrtane, neskirta puoselėti asmeninio pripažinimo ambicijas. O prote, tai kodėl tu nustojai save tapatinti su Rādhos amžina tarnaite ir vietoj to pasitraukei į nuošalią vietą, kad užsiimtum taip vadinamo bhajano apgaulingu procesu?

18) Viešpaties pamokslautojams pats vertingiausias lobis yra Vraja-dhāmoje gyvenančios amžinos asmenybės.  Jie niekuomet neprašo bevertės materialios reputacijos, kurią brangina tik gyvi mirusieji.  Vraja-vāsiai iš tiesų kupini gyvybės, todėl jie pamokslauja, kad suteiktų gyvybę vaikščiojantiems materialaus pasaulio lavonams. Visos Vraja-vāsių dainos yra apie Viešpaties Kṛṣṇos šlovę ir neturi net menkiausios šlovės troškimo priemaišos.

19) Šis nuolankus Rādhos ir jos mylimo Kṛṣṇos tarnas visuomet ilgisi kīrtano. Jis meldžia visus garsiai giedoti Viešpaties Hari vardus. Transcendentinė kolektyvinio giedojimo galia automatiškai pažadins prisiminimus apie Viešpatį ir Jo dieviškus žaidimus, kurie susiję su pačios sielos amžinu dvasiniu pavidalu. Tik tuomet bus įmanoma pasitraukti į nuošalią vietą ir Viešpaties garbinimu užsiimti privačiai.

duṣṭa mana! tumi kiser vaiṣṇava?
pratiṣṭhār tare, nirjaner ghare,
tava 'hari nāma' kevala 'kaitava'

jaḍer pratiṣṭhā,  śukarer viṣṭhā,
jāno nā ki tāhā 'māyār vaibhava'
kanaka kāminī,  divasa-yāminī,
bhāviyā ki kāja, anitya se saba

tomār kanaka,  bhoger janaka,
kanaker dvāre sevaho 'mādhava'
kāminīr kāma,  nahe tava dhāma,
tāhār-mālika kevala 'yādava'

pratiṣṭhāśā-taru,  jaḍa-māyā-maru,
nā pela 'rāvaṇa' yujhiyā 'rāghava'
vaiṣṇavī pratiṣṭhā,  tāte koro niṣṭhā,
tāhā nā bhajile labhibe raurava

harijana-dveṣa,  pratisthāśā-kleśa,
koro keno tabe tāhār gaurava
vaiṣṇaver pāche,  pratisthāśā āche,
tā'te kabhu nahe 'anitya-vaibhava'

se hari-sambandha,  śūnya-māyā-gandha,
tāhā kabhu noy 'jaḍer kaitava'
pratiṣṭhā-caṇḍālī,  nirjanatā-jāli,
ubhaye jāniho māyika raurava

kīrtana chāḍibo,  pratiṣṭhā mākhibo,
ki kāja ḍhuḍiyā tādṛśa gaurava
mādhavendra purī,  bhāva-ghare curi,
nā korilo kabhu sadāi jānabo

tomār pratiṣṭhā,-'śukarer viṣṭhā',
tār-saha sama kabhu nā mānava
matsaratā-vaśe,  tumi jaḍa-rase,
majecho chāḍiyā kīrtana-sauṣṭava

tāi duṣṭa mana,  'nirjana bhajan,'
pracāricho chale 'kuyogī-vaibhava'
prabhu sanātane,  parama jatane,
śikṣā dilo yāhā, cinto sei saba

sei du'ṭi kathā,  bhulo' nā sarvathā,
uccaiḥ-svare koro 'hari-nāma-rava'
'phalgu' ār 'yukta,'  'baddha' ār 'mukta,'
kabhu nā bhāviho, ekākār saba

'kanaka-kāminī,'  'pratiṣṭhā-bāghinī,'
chāḍiyāche jāre, sei to' vaiṣṇava
sei 'anāsakta,'  sei 'śuddha-bhakta,'
saṁsār tathā pāy parābhava

yathā-yogya bhoga,  nāhi tathā roga,
'anāsakta' sei, ki ār kahabo
'āsakti-rohita,'  'sambandha-sahita,'
viṣaya-samūha sakali 'mādhava'

se 'yukta-vairāgya,'  tāhā to' saubhāgya,
tāhā-i jaḍete harir vaibhava
kīrtane jāhār,  'pratiṣṭhā-sambhār,'
tāhār sampatti kevala 'kaitava'

'viṣaya-mumukṣu,'  'bhoger bubhukṣu,'
du'ye tyajo mana, dui 'avaiṣṇava'
'kṛṣṇer sambandha,'  aprākṛta-skandha,
kabhu nāhe tāhā jaḍer sambhava

'māyāvādī jana,'  kṛṣṇetara mana,
mukta abhimāne se ninde vaiṣṇava
vaiṣṇaver dās,  tava bhakti-āś,
keno vā ḍākicho nirjana-āhava

je 'phalgu-vairāgī,'  kohe nije 'tyāgī,'
se nā pāre kabhu hoite 'vaiṣṇava'
hari-pada chāḍi',  'nirjanatā bāḍi,'
labhiyā ki phala, 'phalgu' se vaibhava

rādhā-dāsye rohi',  chāḍi 'bhoga-ahi,'
'pratiṣṭhāśā' nahe 'kīrtana-gaurava'
'rādhā-nitya-jana,'  tāhā chāḍi' mana,
keno vā nirjana-bhajana-kaitava

vraja-vāsī-gaṇa,  pracāraka-dhana,
pratiṣṭhā-bhikṣuka tā'rā nahe 'śava'
prāṇa āche tā'r,  se-hetu pracār,
pratiṣṭhāśā-hīna-'kṛṣṇa-gāthā' saba

śrī-dayita-dās,  kīrtanete āś,
koro uccaiḥ-svare 'hari-nāma-rava'
kīrtana-prabhāve,  smaraṇa svabhāve,
se kāle bhajana-nirjana sambhava

Atnaujinta (Trečiadienis, 30 Sausis 2013 23:40)

 

Gopės stebi kaip Krišna melžia karves

(autorius Kavi Karnapura)

Baltas tyraširdžių karvių, besėdinčių palei kelią, atspalvis, kuris atrodė baltas it kamparo pudra, lengvai pranoko pilnaties spindėjimą, sukurdamas visiems malonų vaizdą. Jų nuostabius baltus kūnus iš blizgančio peizažo buvo galima išskirti tik pagal kietus ragus, kurie rodėsi tamsesni už kamanių spiečius. Taikiai sėdėdamos karvės jautė beribį džiaugsmą. Trokšdami pamelžti karves, piemenukai susitiko su Krišna, kuris skoningai atlieka visus žygdarbius ir semiasi džiaugsmo iš visko, ką bedarytų. Žvalgydamasis į visas puses, Krišna su dideliu džiaugsmu ir meile melžė karves.

Žinia, kad Krišna melžia karves, pasiekė gopių ausis, tarsi aistringas dramblys sutrypdamas jų minčių lotosus. Apžavėtos Madan-Mohano, nekreipdamos dėmesio į artimuosius gopės drąsiai lipo į apžvalgos bokštus, kad išvystų savo mylimąjį. Viena gopė pačiupusi kitai už rankos su dideliu entuziazmu tempė ją laiptais viršun. Kai gopės, plačiai atmerktomis akimis įdėmiai stebėjo Krišną ir karves, dangus prisipildė jų karštų ir meilių žvilgsnių mėlynais lotosais.

Savo mintis jos maudė nektaro upėje, besiliejančioje iš Krišnos veido mėnesienos. Lyg nepriklausomos yoginės smalsios gopių akys palaimingai klajojo į visas puses, joms bestovint ant namų stogų ir stebint Krišną, melžiantį karves. Niekas negalėjo jų akių atitraukti nuo Krišnos. Jų akys bandė išmelžti nektarą iš nuostabaus jų mylimojo veido.

Nors net ir pats Brahma negali apibūdinti šio žaidimo, kuriame Krišna melžia karves, kaip žvirblis niekada nepasieks žvaigždžių, visgi šis nereikšmingas poetas negali atsispirti pagundai pasimėgavimo semtis iš transcendentinių Krišnos žaidimų. Dėl šios priežasties, jis bandė pašlovinti Jį naudodamas kruopščiai parinktus žodžius.

Krišnos turbanas atrodė labai patraukliai, kai besitrindamas į karvių pilvus truputį pakrypdavo. Atsitūpęs ir tarp kelių laikydamas pieno kibiriuką Krišna atrodė labai kerinčiai su savo blizgančiu geltonu dhoti. Melžiant karves Jo nugara nuostabiai išsilenkdavo o alkūnės išsikišdavo į šalis, kai Jis į pumpurus panašiais pirštais suspausdavo ir paleisdavo tešmenis. Pirmiausia Krišna sudrėkindavo savo rodomąjį pirštą ir nykštį pieno puta, o tuomet žvitriai pieno upelius melždavo iš vieno tešmens, paskui kito. Krišnos rankų prisilietimas karvėms buvo daug mielesnis negu veršelių. Iš prieraišumo Viešpačiui karvės dosniai liejo pieno čiurkšles. Stiprios pieno čiurkšlės skleidė malonų garsą, užpildydamos gilų puodą. Pienas liedavosi ant žemės anksčiau, nei buvo atnešamas naujas puodas.

Kai gopės stovėjo apžvalgos aikštelėje nepailstamai žvilgčiodamos į Krišną, jas vienu metu apėmė ir nerimas ir ekstazė. Dabar, kai Krišna prisėdo ilgesingų gopių mintyse, jų protai tapo tokie sunkūs, jog net tūkstančiai vežimų nebūtų sugebėję atplėšti jų nuo mylimo Viešpaties. Nors ir drebėdamos iš baimės vyresniesiems, gopės buvo absoliučiai pakerėtos saldaus Krišnos daršano šventės. Pagarba ir nuolankumas negali varžytis su jų spontaniška meile Krišnai.Net jeigu gopės atrodo veidmainės, jos yra visiškai nepuolančios ir neklystančios. Šios nuostabios gopės atrodė lyg patyrusio juvelyro sukurti auksiniai vijokliai. Jausdamos gailestį savo tarnaitėms, stovinčioms čandrasalikose šalia jų, kalbėdamos jos dalinosi širdyse kylančiu džiaugsmu.

„Ei, sakhi, paklausyk. Mano akys pasiekė tobulumą, išvydusios tokį gaivinantį Šjamasundaros vaizdą. Aš grožiuosi malonia manojo Viešpaties elegancija. Jo visados jaunas, tamsiai melsvas kūnas švyti it naujas audros debesis. Mano kūną jau iškankino karštis, kylantis dėl kaimo vyresniųjų pasipriešinimo. Bet aš visgi noriu, kad mano kūnas tiktų Krišnai, Jo valdžiai, nes skirtinguose menuose Jis įgudusiai rodo aukščiausią tobulumą.
Tik pažvelkite, net ir tokioje būsenoje mano intelektas veikia gerai. Ei, paklausykite žaismingieji vijokliai! Be bičių lotosai praranda savo džiugesį ir blizgesį. Todėl, gražiausios iš visų merginų, dabar mes turime pademonstruoti savo mantros kartojimo galią, Krišną prisiviliodamos į savo kiemus.“

Kita sakhi paklausė: „Kaip mes tai padarysime?“

PRATĘSIMAS VĖLIAU.

Atnaujinta (Sekmadienis, 25 Lapkritis 2012 21:21)

 

Nepasitikėk manim

Vartotojo vertinimas: / 1
BlogiausiasGeriausias 

O mano Viešpatie,
Aš taip manau, jog tu žinai, kad myliu tik tave,
nors ir apsimetu, kad myliu žmones arba daiktus.
Aš taip manau, jog tu žinai, kad jei man liūdna,
tai tik kada jaučiuos atskirtas nuo tavęs.
Nors, jei manęs paklaustų kas,
pateikčiau priežastis kitas.
Kai aš verkiu, žinok, tavęs man trūksta,
net jeigu ašarose ir kiti vardai.

Aš gi manau, kad tu taip pat žinai,
jog ieškau vien tavęs,
nors ir atrodo, jog dairaus kitų žmonių, daiktų.

Taip, aš - padalinta siela,
vis ieškanti kažko rytuos,
beeidama į vakarus.
Esu bejėgė siela,
kažin kieno nuo seno verčiama
gyventi dvigubą gyvenimą, kaip bhaktas ir melagis.

Bet ar žinai, kodėl rašau tau tai?
Nes noriu tavo specialìos malonės.
Prašau, nepasikliauk mano veiksmais,
ir žodžiais mano netikėk.
Pažvelk giliau į mano širdį,
ten pamatysi savo nuostabų veidą.

(Sacinandana Swami, 2009 balandis)

Originalus eilėraštis čia: http://www.sacinandanaswami.com/en/s1a31/poems/dont-trust-me.html

 

Trumpos istorijos iš Bhakti Ratnakaros, 5 sk.

Rādhā paklausė saldžiu balsu: „Kaip tu žaidi su savo draugais šioje vietoje?" Kṛsṇa atsakė: „Aš apsirengiu imtynininko drabužiais ir galynėjuosi su savo draugais. Niekas taip neišmano imtynių, kaip aš, todėl aš lengvai nugaliu.“ Lalitā nusišypsojo ir paprašė Kṛsṇos parodyti, kaip jis grumiasi imtynininko drabužiais. Jie visi persirengė imtynininkų drabužiais, bet Kṛsṇa savo apranga labai didžiavosi. Rādhā labai švelniai nusišypsojo, pamačiusi Kṛsṇos imtynininko aprangą ir jie abu įžengė į imtynių areną. Nebuvo net klausimo, kas laimės o kas pralaimės šiose varžybose. Kandarpa, meilės dievas, stebėdamas šį žaidimą buvo labai patenkintas.

 

Šis žaidimas aprašytas Vraja-vilāsa-stavoje: „Aš dainuoju apie Bhāṇḍīros miško šlovę, kuriame žavingoji Śrī Rādhā norėdama susigrumti su Kṛsṇa kartu su savo draugėmis apsirengė imtynininkų apranga. Madanos (Kupidono) malonumui ši linksmai rungėsi su Bakāriu, Bakāsuros priešu, kuris taip pat buvo apsirengęs kaip imtynininkas.“

==========

Kartą Rādhā su savo draugėmis nešinos pieno puodynėmis atėjo čia, kad persikeltų per Yamuną. Jų grožis sužavėjo Kṛsṇą, kuris jų laukė sulūžusioje valtyje, norėdamas padėti joms persikelti per upę. Kai Rādhā pamatė Kṛsṇą, kuris apsimetė bemiegąs, ji šaukė jam vėl ir vėl, kad šis perkeltų jas į kitą upės pusę. Po kurio laiko Kṛsṇa paėmė jas į valtį, ir jausdamas širdyje didelę ekstazę nuplaukė nedidelį atstumą. Tuomet prasidėjo linksmybės, kurių net neįmanoma aprašyti, bet jas poetai labai gražiai aprašo savo raštuose. Toliau pateikiamas aprašymas iš Padyāvalī: „Rādhā sunerimusi tarė Kṛsṇai: 'Ši valtis yra sulūžusi, o upė čia labai gili. Mes esame jaunos merginos, o ši situacija mums visiškai nepalanki. Vienintelė mūsų išsigelbėjimo viltis esi tu, mūsų valtininkas. O Yadu-nandana, tavo pasiūlymu aš jau išmečiau iš valties visus savo puodus su pienu, savo vėrinius ir net savo šaliką, o kito kranto vis dar nematyti. Vanduo skverbiasi į valtį. Bet kurią akimirką, kai tik mus įtrauks audros sūkurys, mes paskęsime. Vaje, kokia nenumatyta nelaimė! O tu, Kṛsṇa, nepaisant viso šito, iš džiaugsmo ploji delnais. Mano rankos nesustodamos iš valties semia vandenį, o tu negali nustoti šaipytis. O Kṛsṇa, jei šį kartą aš išsigelbėsiu, aš daugiau niekada nekelsiu kojos į tavo valtį.‘

Narahari Cakravarti, "Bhakti ratnakara", 5 skyrius

 
More Articles...
Kalendorius