Reklama
prabhupada.jpg
Reklaminis skydelis
Komentarai
  • labai prasau nesmerkite iš pyrmo žvilksnio : :-)
  • as esu irmanto žemaičio dukra ir noriu pasakyti ka...
  • Ar galima valgyti saulegrazas per ekadsi?
  • nu geras 8)
  • Čia nepaminėtas atvejis, kai šventų vardų kartojim...
Pradžia Klausimai ir atsakymai Interviu su Džordžu Harisonu

Interviu su Džordžu Harisonu

Vartotojo vertinimas: / 3
BlogiausiasGeriausias 

                         

(Pokalbis į magnetofono juostelę užrašytas 1982 m. rugsėjo 4 die­ną, Dž. Harisono namuose, Ang­lijoje). 

MUKUNDA GOSVAMIS: Neretai save vadini „neuniformuotu" bhaktu, pasislėpusiu jogu ar „pa­sislėpusiu Krišna". Bet tavo dainos su mantros giesme supažindino milijonus žmonių. Įdomu su­žinoti, kaip su ja susidūrei pats? Kada pirmą kartą išgirdai apie Krišną? 

DŽORDŽAS HARISONAS: Tai atsitiko Indijoje. Jau 1966 metais, kai Harė Krišna judėjimas tik pasiekė Anglijos krantus, drauge su Džonu Lenonu buvome spėję įsigyti pirmąjį Prabhupados albumą „Krishna Consiousness"[1]. Dažnai jo klausė­mės ir pamėgome. Taip tuomet pirmąsyk ir išgir­dau maha-mantrą.

MUKUNDA: Drauge su Lenonu nemaža kartų klauseisi Šrylos Prabhupados albumo, ir pats ban­dei dainuoti mantrą, tačiau tada dar nepažinojai bhaktų, ar ne tiesa? Ir nepaisant to, kai Sjamasundara, Guru dasa ir aš (pirmieji harėkrišnai ameri­kiečiai, įpareigoti įkurti šventovę Londone) pirmą kartą atvykom į Angliją, tu drauge su mumis pa­sirašei nuomos sutartį pirmai mūsų šventovei Lon­dono centre, nupirkai „Manor"[2], kuris šimtams tūkstančių žmonių suteikė galimybę sužinoti apie Krišnos sąmonę, finansavai pirmąjį knygos „Krišna" leidimą, o mūsų tuomet dorai nė nepažino­jai. Ar nebuvo toks tavo pasikeitimas, tarkim „per skubus"?

 

 

 

 

 

 

DŽ. HARISONAS: Visai ne, Krišna man visada buvo artimas. Patikėk, tai jau buvo dalis manęs. Manau, tai susiję su praeitu mano gyvenimu. Jūsų atvykimas į Angliją — dar viena karpytinės mozaikos[3] detalė, atvėrusi pilną vaizdą. Pamažu viskas nušvito tikrąja šviesa. Štai kodėl vos jums atvykus į Londoną, o ir visą tą laiką, kol buvote čia, nelikau jums abejingas.

Reikia rinktis, tariau sau, tad verčiau eisiu pas­kui šiuos vaikinus, o ne paskui aklą minią, kuri supa mane iš visų pusių. Maždaug taip tuomet svarsčiau. Turiu galvoj, kad buvau pasirengęs ver­čiau nusilenkti Dievui, negu likti tariamai norma­lus, sveikai mąstantis, doras pilietis, kuris nė ne­nutuokia, kad žmogus yra dvasinė esybė, kad jis turi sielą. Be to, su jumis buvo tikrai lengva, at­rodo, tarsi mūsų pažintis būtų užsimezgusi labai seniai. Nė kiek neperdedu, viskas rodės taip įprasta!

MUKUNDA: Džordžai, tu buvai ansamblio „Beat­les" narys. Neabejoju, kad tai žymiausias vokalinis instrumentinis ansamblis pop muzikos istorijo­je. Jis turėjo įtakos ne tik muzikos raidai, — vei­kė ir ištisą jaunimo kartą. Ansambliui iširus, atsi­skleidė tavo, kaip savarankiško dainininko suge­bėjimai. Puikiausias to pavyzdys — solinė plokšte­lė — „All Things Must Pass", kuri septynias savai­tes buvo labiausiai perkama plokštelė šalyje. Garsi jos daina „My Sweet Lord" du mėnesius užėmė pir­mąją vietą Amerikos klasifikacinėse lentelėse.

Tuoj po „All Things Must Pass" išleidai albumą „Living in the Material World", kuris penkias savaites žurnalo „Billboard" klasifikacinėje lentelė­je užėmė pirmąją vietą. Buvo parduotas visas tira­žas — milijonas egzempliorių. Viena albumo dainų „Give me Love"[4], laikyta geriausia ištisas šešias savaites. Milžiniškas pasisekimas lydėjo koncertą, kuriame drauge su tavimi pasirodė Ringo Staras, Erikas Klaptonas, Bobas Dylanas, Leonas Raselas ir Bilis Prestonas. Koncerto metu surinktos lėšos skiriamos Bangladešo respublikai. O tai, kad apie koncertą buvo pastatytas dar ir dokumentinis fil­mas, rodo, jog jis buvo sėkmingiausias labdaringas koncertas per visą roko muzikos istoriją.

Tave lydėjo pasisekimas, skersai ir išilgai iš­maišei pasaulį, darei viską, ką norėjai, ir vis dėlto be atvangos ieškojai kažko dvasiško. Kas gi pa­stūmėjo tave į dvasinį kelią?

DŽ. HARISONAS: Apie tai negalvojau, kol manęs stipriai nesukrėtė šeštojo dešimtmečio išgyveni­mai. Juk žinai, mums šypsojosi sėkmė. Mes galė­jome susitikti su visais, su kuriais troškome, ir dažnai nusivildavome, mes įgrojome gerokai dau­giau ir geresnių dainų už kitus ir t.t. Patyręs tai, jautiesi, tarsi būtum užsiropštęs ant sienos: pa­žvelgęs kitapus, išvysti kur kas didesnius dalykus, nei iki šiol esi regėjęs. Todėl jaučiuosi tarsi įpa­reigotas pasakyti: „Jūs manote, kad būti turtingu ir įžymiu yra viskas? Jei taip, smarkiai klystate".

MUKUNDA: Džordžai, neseniai iš spaudos išėjo tavo autobiografinė knyga „I, Me, Mine"[5], kurioje rašai, kad „Awaiting On You AH" — daina apie džiapa-jogą ar tiesiog apie mantros kartojimą su maldos karoliais. Tu aiškini skaitytojams, kad mantra — „mistinė energija, gludinti garso struktū­roje", „kiekvienos mantros garso virpesiuose glū­di savita galia". Rašai, kad, nepaisant mantrų gau­sybės, tikriausias Dievo pažinimo būdas, teiktinas nūdienos erai, — kartoti maha-mantrą (Harė Kriš­na mantrą). Kaip asmuo, praktikuojantis džiapa-jogą, ką galėtum papasakoti apie savo patyrimus?

DŽ. HARISONAS: Prabhupada[6] sykį man sakė, kad mantrą reikia kalbėti be perstojo, na, jei nepavyks­ta — tuomet kuo daugiau. Tik tuomet patiri, ką iš tiesų ji duoda. Sielą užlieja džiaugsmas, tikriau — dvasinė palaima, kur kas saldesnė už bet kurį materialaus pasaulio džiaugsmą, — tai atlygis už kalbėjimą. Šit kodėl nuolat kartoju: kuo daugiau kalbi mantrą, tuo stipresnis noras tai daryti nuo­latos, nes tik ją kalbėdamas patiri džiaugsmą, atgauni vidinę rimtį. 

MUKUNDA: Ką galėtum pasakyti apie mantrą, tei­kiančią nusiraminimą ir laimę?

DŽ. HARISONAS: Žodžiu „Harė" šaukiamasi Viešpatį supančios energijos globos. Jei pakanka­mai ilgai kalbi mantrą, imi suprasti, kas yra Dievas.

Dievas — tai džiaugsmo ir laimės vandenynas. Tardami Dievo vardą, su Jo betarpiškai kontaktuojame. Tai tikrai realus Dievo pažini­mo būdas. Jį praktikuojant, „besiplečianti" mū­sų sąmonė pamažu atidengia tikrąjį Dievo pa­veikslą.

Prieš keletą metų Šrylos Prabhupados knygos „Krišna" įvade rašiau: „Jei Dievas egzistuoja, aš noriu Jį išvysti. Nėra pagrindo tikėti, neturint įrodymų. Krišnos sąmonė ir meditavimas — štai būdai, padedantys betarpiškai pajusti Jo buvimą".

Atnaujinta (Sekmadienis, 11 Liepa 2010 17:47)

 
Kalendorius