Reklama
WebBanner.JPG
Reklaminis skydelis
Komentarai
  • Ar galima valgyti saulegrazas per ekadsi?
  • nu geras 8)
  • Čia nepaminėtas atvejis, kai šventų vardų kartojim...
  • Sveiki, Klaipėdoje yra radijo stotis "Radijogama",...
  • Labas vakaras, ar beturite šitą knygą?
Pradžia ISKCON Dialogas 2 dalis. ISKCON dialogas ir misija

2 dalis. ISKCON dialogas ir misija

Vartotojo vertinimas: / 1
BlogiausiasGeriausias 

ISKCON misija

Kai A.C. Bhaktivedānta Svamis Prabhupāda (1896-1977), ISKCON įkūrėjas ir ācārya, 1966 m. įregistravo ISKCON kaip juridinį asmenį Niujorke, jis teigė, kad pirminis judėjimo tikslas yra: “Sistemingai skleisti visuomenėje dvasines žinias ir mokyti žmones dvasinio gyvenimo technikų, kad užkirsti kelią gyvenimo vertybių disbalansui ir pasiekti tikrą vienybę bei taiką pasaulyje.“[1]

Siekdami šio tikslo, Hare Krišna judėjimo nariai vertina labdarą, ne-prievartą, dvasinį švietimą, moralų mąstymą bei elgesį, atsidavimą ir tarnystę Dievui.

Mes taip pat vertiname tokias savybes kaip nuolankumas, tolerancija, gailestingumas, švara, savitvarda, paprastumas, pastovumas, žinios, garbingumas ir asmenybės vientisumas.

Mes vertiname ir gerbiame visų gyvų būtybių teisę gyventi, ar tai būtų žmonės, gyvūnai, vandens gyviai ar augalai. Mes vertiname aplinką ir gamtos resursus kaip Dievo nuosavybę, ir mūsų atsakomybė – ją gerbti ir saugoti.

Mes pripažįstame šeimos instituciją esminiu stabilios visuomenės palaikymo ir dvasinių vertybių skleidimo veiksniu. Mes manome, jog pagarba tėvams, mokytojams ir valdžios atstovams yra svarbi palaikant stabilią visuomenę. Globa ir pagarba vyresniems, moterims, vaikams, silpnoms ir nuo kitų priklausomoms būtybėms, bei asmenims, pasišventusiems kitų gerovei bei Dievo tarnystei, taip pat yra svarbūs veiksniai ugdant sveiką ir saugią visuomenę.

Mes suprantame, kad dauguma dvasingų, altruistiškų ir humaniškų žmonių palaiko šiuos principus bei vertybes. Mes gerbiame ir vertiname visas tradicijas ar kultūras, kurios siekia diegti, išlaikyti ir vystyti tokias savybes bei elgesį.

Śrīlos Prabhupādos misija giliau atskleista jo pranama-mantroje[2], kurioje sakoma, kad jis atvyko išvaduoti Vakarų šalis iš bedievystės. Bhaktivinoda Ṭhākura (1838-1914), gerbiamas vaiṣṇavų ācārya, aiškino, kad priešas yra ne kitos religijos, o ateizmas[3]. Śrīlos Prabhupādos ir jo atstovaujamos sampradāyos (religinės tradicijos) misija skleidžia moralę bei praktiką, palaikančią individo ir visuomenės dvasingumo raidą, tačiau meta iššūkį ateistiniams ir materialistiniams principams bei vertybėms.

ISKCON: Dialogas ir misija

Kai kam gali pasirodyti, kad dialogas su tais, kurie neturi tų pačių dvasinių ar religinių pažiūrų, gali prieštarauti misionieriško judėjimo tikslams. Tačiau Gaudīja vaiṣṇavų mokymas remia dialogą ir bendradarbiavimą su kitomis religinėmis tradicijomis kaip abipusio turtėjimo būdą, atrandant unikalias ir universalias įvairių teistinių bei etinių tradicijų vertybes.

Istoriškai mūsų tradicijos atstovai susidūrė su kito tikėjimo bendruomenių nariais nuo Caitanyos Mahāprabhu (1486-1534) laikų, tačiau sistemingos dialogo su kitais tikėjimais pastangos prasidėjo tik nuo Bhaktivinodos Ṭhākuros.

Iš nuoširdaus dialogo tarp tikinčių žmonių gali išsivystyti pasitikėjimo santykiai. Šie santykiai gali įkvėpti visų tradicijų religingus žmones dirbti kartu, įtvirtinant teistines nuostatas, kurios mūsų moderniame pasaulyje ves link Dievą suvokiančio etoso. Tad dialogas ir pagarbūs dalykiniai santykiai su kitomis tikinčiųjų bendruomenėmis atitinka ISKCON misiją ir yra svarbūs socialinei harmonijai.

Šeštame dešimtmetyje Śrīla Prabhupāda patvirtino šį požiūrį savo kreipimesi į pasaulio religijų lyderius: “Induistai, musulmonai, krikščionys ir kitų bendruomenių nariai, kurie įsitikinę Dievo valdžia, negali sėdėti tingiai ir tyliai stebėti, kaip sparčiai plečiasi bedieviška civilizacija. Egzistuoja aukščiausia Dievo valia ir jokia tauta ar visuomenė negali taikiai gyventi ir klęstėti nepripažindama šios gyvybiškos tiesos”.[4]

Puoselėdami savo dvasinę kultūrą ir skelbdami savo tikėjimą Krišna, gyvenančiu Vrindavane, manome esant nederama ir netinkama vaiṣṇavui stengtis pritraukti žmones garbinti Aukščiausiąjį šmeižiant, klaidingai pateikiant ar žeminant kito tikėjimo bendruomenių narius. Ta proga Bhaktivinoda Ṭhākura rašė: “Nėra tinkama nuolat propaguoti vienos šalies mokytojų ginčytiną pranašumą kitos šalies mokytojų atžvilgiu, nors galima ir net privaloma tokį įsitikinimą puoselėti tam, kad įgyti tvirtumą savo paties tikėjime. Bet nieko gero nebus pasiekta pasaulyje tokiais kivirčais”.[5] Śrīla Prabhupāda taip pat aptaria tai „Śrīmad-Bhāgavatam“ komentaruose: “Kitas svarbus momentas, paminėtas ryšium su tuo, yra anindaya [vengti šventvagiškų kalbų] – mes neturime kritikuoti kitų religijų metodų… Užuot kritikavęs tokias sistemas, bhaktas paskatins jų sekėjus laikytis savų principų”.[6]

Vaiṣṇavai stengiasi įkvėpti ir praturtinti ryšį tarp Viešpaties ir Jo atsidavusiųjų. Darydami tai atsidavusieji susitinka su tais, kurių požiūris į Aukščiausiąjį skiriasi garbinimo atspalviu, tarnystės savitumu ir meilės išraiška. 1969 m. viešos paskaitos metu Śrīla Prabhupāda teigė: „Kiekvienas privalo laikytis savo tradicijų ar sampradāyos, savo religijos reguliuojančių principų. Tai reikalinga taip pat, kaip daug skirtingų politinių partijų, nors visos jos skirtos tarnauti tai pačiai šaliai”. Taigi įvairovė pripažįstama, tačiau ne vienybės kaina. Religijos neprivalo tapti homogeniniškomis ar susilieti, bet jos gali sukurti pagarbius ir praktinius tarpusavio santykius. Su tokia samprata ISKCON misija nėra verbuoti kitų tikėjimų narius.
ISKCON regi savo misiją – ištiestomis rankomis priimti kiekvieną nuoširdžią sielą, kuri pripažįsta dvasinio prieglobsčio ir vadovavimo poreikį. Vaiṣṇavizme ir induizme yra aiški misionieriškumo dvasia, tačiau jų praktika nėra grindžiama ekskliuzyviniu atvertimo modeliu. Gaudīya vaiṣṇavų požiūriu mes dirbame ne dėl “konvertavimo”, o dėl dvasinio tobulėjimo. Todėl “atsivertimas” yra individuali patirtis, asmeninė dvasinė kelionė, peržengianti religinę instituciją ir sektantišką narių priėmimą. Atsivertimo modeliai, priklausantys nuo ekskliuzyvinės narystės reikalavimų, dažnai gali neatsižvelgti į Viešpaties viršenybę ir nepriklausomybę.

Dialogo metu skirtingų tikėjimų ir tradicijų žmonės gali mėginti kartu pasidalinti savo principais bei interesų sritimis. Tuomet jie gali bendrai sutelkti savo individualų dvasingumą ir spręsti tokias problemas kaip karas, prievarta, moralinis nuosmukis, nusikalstamumas, svaigalai, skurdas ir badas, socialinis nestabilumas ir aplinkos užterštumas.

Dialogo dėka tikintys žmonės bei ieškantys Absoliučos Tiesos, gali paskatinti vieni kitus nuoširdžiau laikytis savo praktikos. Daugelis tradicijų skiria savitvardos, pasiaukojimo, asketiškumo ir labdaros disciplinas siekiantiems dvasinio nušvitimo, tačiau visų mūsų pastangoms reikalingas paskatinimas ir įkvėpimas. Tam, kad įvykdytume savo dvasinių mokytojų nurodymus ir rodytume gerą pavyzdį visuomenei, mes turime skatinti vienas kitą ištikimai laikytis savo tradicijų principų.[7]

Dialogas meta tikėjimo iššūkį kiekvienos tradicijos sekėjams. Šis iššūkis yra būtina ir sveikintina dvasinio gyvenimo dalis daugialypio tikėjimo pasaulyje. Toks dialogas padeda stiprinti individų tikėjimą bei charakterį, institucijų integralumą bei viziją, paramą bei pritarimą tiems, kurie tikisi nušvitusių dvasinių lyderių. Tad dialogas gali vesti link gilaus misijos supratimo plačiausia šio žodžio prasme.

 

 


[1] Septyni ISKCON tikslai, kaip juos užrašė Śrīla Prabhupāda, pateikti priede.
[2] Pranama-mantra yra pagarbos ir šlovinimo mantra (malda). Įprasta, kad dvasinio mokytojo ar šventos asmenybės mokiniai kartoja pranama-mantrą, specialiai sukurtą mokytojo šlovinimui. Antrąją Śrīlos Prabhupādos pranama-mantrą sudaro tokia malda: „Žemiausi nusilenkimai tau, Sarasvačio Goswamio (Śrīlos Prabhupādos mokytojo) tarnui, kuris skelbi Viešpaties Caitanyos žinią ir platini ją tuštybe ir impersonalizmu pasižyminčiose Vakarų šalyse“.
[3] Thakura Bhaktivinoda. Shri Caitanya Shishamritam. Madras, India: Sree Gaudiya Math, 1983, p. 9.
[4] “Light of the Bhāgavata”, p. 20
[5] Thakura, Bhaktivinoda, Shri Chaitanya-Shikshāmritam, p. 7.
[6] Bhaktivedanta Swami, A. C., Śrīmad-Bhāgavatam, Los Angeles: The Bhaktivedanta Book Trust, 4.22.24, komentaras.
[7] Tuo atžvilgiu Śrila Prabhupāda rašė: „nesvarbu kokio religinių principų rinkinio laikytis: vienintelis nurodymas yra, kad jų reikia laikytis griežtai... Ar indusas, ar musulmonas, ar krikščionis, jis turi laikytis savo religinių principų.“ Bhāg. 5.26.15, komentaras.


 

Atnaujinta (Pirmadienis, 26 Balandis 2010 09:33)

 
Kalendorius