Klausimas:

Yra sakoma, kad mes turime pasirinkimo laisvę - mylėti Krišną arba ne? Kaip suprasti teiginį(paimta iš ŠBh 1.11.39 komentaro), jog Krišna savo vidine energija priverčia savo atsidavusius pamiršti jo didybę, kad jų santykiuose nebūtų nieko nenuoširdaus?

Skaityti daugiau...

Tuomet Ramananda Raya tarė: jnane prayasam udapasya namanta eva: „Labai sunku atsisakyti pažinimo žavesio.“ Mes galvojame: „Aš pirma noriu viską suprasti, o tada pradėsiu veikti.“ Čia slypi išskaičiavimai ir įtarumas. Prieš pradėdami veikti, mes norime viską iki galo žinoti, tik tuomet rizikuosime savo kapitalu. Ego, „Aš“ yra labai stiprus, ir jis nori gauti ataskaitą apie būsimus nuostolius ir pelną. Jis galvoja: „Aš esu šeimininkas. Raktai mano rankose ir aš noriu išbandyti viską, aš noriu viską žinoti. Aš noriu žinoti, kas man tinka.“ Taigi, mes galvojame, kad esame šeimininkai, ne tarnai, ir klausimus užduodame iš šeimininko pozicijos.

Bet turime atsisakyti šio į apskaičiavimus linkusio mąstymo, jei iš viso norime pakliūti į Viešpaties karalystę, kur viskas aukščiau už mus. Niekas ten nesivargins ir neis prieš mus teisintis, manydami, kad esame jų šeimininkai. Jie neužtikrins mūsų, sakydami: „Taip, čia nebus jokių nuostolių; tavo pelnas bus didelis.“ Mes galime manyti: „Aš esu nepriklausoma atskira esybė, todėl mano sąskaitoje neturi būti nuostolių.  Čia aš turiu stovėti aukštai pakelta galva,“ bet tai neveikia. Mes galime eiti ten kaip vergai, ne kaip šeimininkai. Reikalingas toks mąstymas: Mes turime nulenkti savo galvas. Ten mes nežygiuosime visur aukštai pakeltomis galvomis, nes viskas ten aukštesnės kokybės, nei mes patys.

Taigi, mums reikia pakliūti į šį transcendentinį kraštą, kur netgi žemė, vanduo, oras ir ką bepamatytume, yra padaryta iš aukštesnės materijos, nei mes. Jie visi yra guru, o mes – mokiniai. Jie visi yra šeimininkai, o mes tarnai. Mums reikia patekti į kraštą, kur visi yra mūsų šeimininkai. Mes turime paklusti, tokia bus mūsų tikroji kvalifikacija. Ką mums lieps daryti, tą mes ir darysime; turėsime daryti. Ten nereikės labai stipriai įtempti savo smegenis.  Smegenims ten nėra vietos, nes jie visi turi geresnes smegenis nei mes. Mūsų smegenys ten nereikalingos, reikalingos tik mūsų rankos. Ten reikalingas tik vergiškas darbas. Smegenų ten pakanka. Jei norime, mes galime pakliūti į šį kraštą. Mums šis kraštas reiškia vergystę. Taigi, mes ruošiamės atmesti su pasibjaurėjimu savo smegenis, ir pasiėmę vien savo širdis, mes turime artintis ir įžengti į šį kraštą.

Mes turime galvoti: „Aš esu nereikšmingas, kaip uodas.“ Taip manė Viešpats Brahmā, kai jis nuvyko į Dvāraką aplankyti Viešpaties Kṛṣṇos. Be to, visa tai ne kuriam laikui, ne tam, kad pabūti nuolankiam, pabaigti savo darbą ir tuomet grįžti atgal. Ne. Mes turime amžiams pripažinti tokią nereikšmingą padėtį. Žinoma, mes galime tikėtis, kad mus pamokys Kṛṣṇos sąmonės: kokia ji gera, kokia nuostabi ir kaip ji mums tinka. Mums leis paripraṣṇą: užduoti nuoširdžius klausimus. Transcendentinėje karalystėje - visi mūsų draugai. Jie visi ateis padėti mums, padės suprasti, kad atsidavimo tarnystė yra graži ir kad Kṛṣṇos sąmonė yra geriausia gyvenimo forma. Turime vertinti savo siekį ir ketinimų tyrumą, o ne savo išorišką padėtį. Verbuotojai iš anos pusės vertins mūsų ketinimų tyrumą, o ne dabartinę padėtį ar galimybes.

Ir nors atrodytų, kad mes ruošiamės būti vergais, rezultatas bus visiškai priešingas. Jei jūs galite užimti tokią paklusimo ir vergystės poziciją, tuomet Tas, kurio niekas niekada nenugali, bus nugalėtas. Draugai ateis jums padėti; sadhu ateis jums paaiškinti, kad mes turime tapti vergais, kad Kṛṣṇa labai myli savo vergus. Jis yra vergų šeimininkas, o kartais Jis nori tapti savo vergų vergu (gopī-bhartuḥ pada-kamalayor dāsa-dāsānudāsaḥ). Tokia yra sėkmės paslaptis ir su tokia nuotaika mes galime pasiekti didžiausią naudą.

Śrī Caitanya Mahāprabhu atsakė Ramananda Rāyui: „Taip, tai tiesa. Nenugalimą nugali atsidavimas. Mes galime Jį sučiupti. Aš sutinku, jog tai yra dieviškos meilės pradžia: duodami, mes galime gauti tiek, kiek rizikuojame. Kuo labiau rizikuojame savimi, tuo daugiau galime tikėtis iš šios nenugalimos begalybės.“

(Iš BR Šridhara Maharadžo knygas "Search for Sri Krishna - Reality the Beautiful")

Jūs galite paklausti: Kodėl Indra taip stipriai supyko? Visame pasaulyje vyksta tūkstančiai Indra yajnų. Niekas Svargoje nėra matęs jo taip supykusio. Nors ir turėdamas 1000 akių jis buvo apakintas ir negalėjo matyti Krišnos. Indrą apsvaigino ne medus ir ne vynas, o klaidingas ego. Tą pačią akimirką, kai pradedate didžiuotis, prarandate įžvalgą. Kuklumas suteikia realybės pojūtį.

Pasak Bhagavatam: ‘Atrodo, kad žemė sukasi, dėl to, kad žmogaus akys sukasi ratu.’ Taip nutinka dėl puikybės. Puikybė kyla iš geismo apraiškos.

Atlikime vieną pratimą. Ar turite problemą. Ne, nėra gerai koncentruotis į problemas. Pakartokime šventą vardą… Pasipraktikuokime prie Girirajo lotosinių pėdų. „Aš turiu problemą. Tiek daug gyvenimų nusisukdavau nuo Tavęs, o dabar ieškau tavo prieglobsčio.“ Hare Krišna Hare Krišna, Krišna Krišna Hare Hare, Hare Rama Hare Rama, Rama Rama Hare Hare… Ar jūs vis dar panirę į protą? O gal jūs jau Viešpaties prieglobsčio tvirtovėje? Prašau dainuokite priimdami visišką Girirajo prieglobstį. Kaip ir daugybei bandžiusių, jei jums pasisekė, galbūt pajutote?.. Sadhana yra labai svarbu, bet dar svarbiau yra dhamos gyventojų palaiminimai. Aš norėčiau, kad jūs su savimi šiandienai pasiimtumėte tik vieną žodį: PRIGLOBSTIS. Vrajavasius grubiai užpuolė Indra ir jo Samvartaka debesys, bet jie prieglobstį rado pas Krišną.

PRIEGLOBSTIS.

(Sacinandana Svamis)

ye kāle vā svapane, dekhinu vaṁśī-vadane,
sei kāle āilā dui vairi
‘ānanda’ āra ‘madana’, hari’ nila mora mana,
dekhite nā pāinu netra bhari’

punaḥ yadi kona kṣaṇa, karāya kṛṣṇa daraśana
tabe sei ghaṭī-kṣaṇa-pala
diyā mālya-candana, nānā ratna-ābharaṇa,
alaṅkṛta karimu sakala

„Kaskart, kai turiu galimybę pamatyti Kṛṣṇos veidą ir Jo fleitą, net jeigu tik sapne, iš karto pasirodo du mano priešai. Tai Malonumas (ānanda) ir Kupidonas (madana). Jie atitraukia mano protą ir aš negaliu žvelgti į Kṛṣṇos veidą tiek, kad mano akys būtų visiškai patenkintos.

Jei mane netikėtai aplankys akimirka, kai aš vėl galėsiu žvelgti į Kṛṣṇą, aš garbinsiu tas sekundes, akimirksnius ir valandas gėlių girliandomis ir sandalmedžio pasta, aš puošiu jas įvairiausiais brangakmeniais ir papuošalais.“

kasmād vṛnde priya-sakhi hareḥ pāda-mūlāt kuto ’sau
kuṇḍāraṇye kim iha kurute nṛtya-śikṣāṁ guruḥ kaḥ
taṁ tvan-mūrtiḥ prati-taru-lataṁ dig-vidikṣu sphurantī
śailūṣīva bhramati parito nartayantī sva-paścāt

- O mano mieloji Vrinda, iš kur atvykai?

- Aš atkeliavau nuo Šri Hari pėdų.

- Kur Jis?

- Miške, prie Radha-kundos kranto.

- Ką Jis ten veikia?

- Mokosi šokti.

- Kas yra Jo mokytojas?

- Tavo atvaizdas, Radha, klajojantis meistriškas šokėjas, atskleidžiantis save, kur tik aprėpia akys, visuose medžiuose ir vijokliuose, priverčiantis Jį šokti Tau už nugaros.

Šis posmas yra iš Krsnadasa Kaviraja Goswamio „Govinda lilamritos“ (8.77)

1) O purvinas prote! Kas tu per vaiṣṇavas? Kaip tu manai?  Nuošalioje vietoje kartodamas Viešpaties Hari šventus vardus tu tiesiog darai pretenzingą šou, norėdamas apgaule įgyti prestižą ir pasaulio pripažinimą. Tai gryna veidmainystė, ne kas kita.

2) Toks materialus prestižas yra bjaurus kaip ir kiaulės išmatos. Argi tu nežinai, kad tai tik iliuzija, kurią sukūrė Māyos galia? Kokia tau nauda iš to, kad dieną ir naktį kuri planus kaip mėgautis turtais ir moterimis? Visi šie dalykai laikini.

3) Kai turtus vadini savais, tavyje kyla vis didesnis noras mėgautis materija. Tavo turtai turi būti naudojami tarnauti Mādhavai, visų turtų Viešpačiui. Lygiai taip pat visiškai netinka su geismu žiūrėti į moteris, kurių vienintelis tikras savininkas yra Viešpats Yādava.

4) Demonas Rāvaṇa (geismo įsikūnijimas) kovėsi su Viešpačiu Rāmacandra (meilės įsikūnijimu), kad laimėtų žemiško pripažinimo medį, tačiau jo oazė pavirto miražu Viešpaties materialios iliuzijos dykumoje.  Prašau ugdyk savyje ryžtą, kad pasiektum tvirtą padėtį, kurioje visada laikosi Vaiṣṇavai. Jei negalvosi kaip garbinti Viešpatį toje padėtyje, galiausiai pakliūsi į pragariškos egzistencijos sąlygas.

5) Kodėl turi nuolat be jokio reikalo kentėti, įžeidinėdamas Viešpaties Hari bhaktus, bandydamas tapti įžymus kaip jie ir taip parodydamas savo bevaisį kvailumą? Troškimas tapti dvasiškai įžymiu lengvai išsipildys, kai tapsi Viešpaties bhaktu, nes amžina šlovė automatiškai lipa Vaiṣṇavui ant kulnų. Šios šlovės negalima laikyti laikina žemiška vertybe.

6) Ryšys tarp bhakto ir Viešpaties Hari neturi net menkiausio materialios iliuzijos pėdsako, jis neturi nieko bendro su materialiu polinkiu apgaudinėti kitus. Materialioje sferoje taip vadinamas populiarumas lyginamas su klastinga ragana, valgančia šunis, o bandymai gyventi nuošalyje ir tariamai užsiimti tyru bhajanu, yra lygintini su painiu išsiblaškymo tinklu. Prašau, suprask, kas siekia bet kurio iš šių kelių iš tiesų gyvena Māyos sukurtame iliuzijos pragare.

7) „Aš nustosiu giedoti Viešpaties vardą viešame kīrtane, ir pasitrauksiu į nuošalę, taip susitepdamas materialia pagarba.“  Brangusis prote, kas gali būti gero siekiant tokios taip vadinamos šlovės? Aš visuomet primenu tau, kad didi siela Mādhavendra Purī niekada savęs taip neapgaudinėjo, kad vogtų iš savo paties patirčių sandėlio, kaip kad tu elgiesi.

8) Tavo pigi reputacija prilygsta kiaulės išmatoms. Paprastas ambicingas žmogus kaip tu niekada negali lygintis su Mādhavendra Purio lygio bhaktu. Pavydo blaškomas, tu paskendai purvinuose materialaus pasitenkinimo vandenyse, kai atsisakei nuostabaus kolektyvinio kīrtano tobulumo.

9) Iš tiesų, bjaurusis prote, tik apsimetėliai jogai propaguoja taip vadinamo nuošalaus garbinimo šlovę, naudodamiesi neskrupulingomis priemonėmis, kad tik apgautų kitus. Jei nori išvengti visų šių vilkduobių, prašau susimąstyk apie Aukščiausio Viešpaties Śrī Caitanyos Mahāprabhu pamokymus, kuriuos Jis maloningai ir su didžiausiu rūpesčiu davė mums, kalbėdamas su Sanātana Goswāmiu.

10) Nei akimirkai nepamiršk dviejų svarbiausių idėjų, kurių Jis mokė: 1) apie sausą, tariamą atsižadėjimą kaip priešingybę tikram, tinkamam atsižadėjimui, ir  2) apie materijos surištą, susipainiojusią sielą kaip priešybę išvaduotai sielai. Niekada nedaryk klaidos, galvodamas, kad šios konfliktuojančios idėjos yra to paties lygio. Prašau atsimink tai, kai kartosi Viešpaties šventus vardus kaip galima garsiau.

11) Vienintelis tikras Vaiṣṇavas yra tas, kuris atsikratė įpročio tapti turto, grožio ir šlovės baisiosios tigrės auka. Tokia siela iš tikrųjų atsikratė materialaus gyvenimo ir vadinama tyru bhaktu. Kas įgijo tokią atsižadėjimo sąmonę, nugalėjo materialų gimimų ir mirčių pasaulį.

12) Tas išties atsižadėjęs, kas saikingai naudojasi materialiais dalykais, būtinais gyventi ir atlikti pasiaukojimo tarnystę. Bhaktas, kuris taip elgiasi, netaps materialaus apsvaigimo auka. Neturėdamas savanaudiškų prisirišimų ir matydamas kaip daiktai susiję su Viešpačiu, visus juslių objektus jis suvoks tiesiogiai kaip patį Viešpatį Mādhavą.

13) Toks yra teisingo atsižadėjimo standartas, o kas tai suvokia, iš tiesų yra pats sėkmingiausias. Viskas, kas susiję su tokio bhakto gyvenimu, atstovauja Viešpaties Hari asmeninius dvasinius turtus, pasireiškusius materijos pasaulyje. Iš kitos pusės, kas gieda Viešpaties vardą, tikėdamasis padidinti savo materialią reputaciją, pamatys, kad visa jo veikla ir aplinka atstovauja tik veidmainystės turtus.

14) O prote, prašau nustok bendrauti su dviejų tipų asmenybėmis: 1) su tais, kurie trokšta impersonalaus išsivadavimo iš materialaus pasaulio, ir 2) tais, kurie trokšta patirti materialių juslinių objektų malonumus. Abu šie tipai yra lygiai tokie pat ne bhaktai. Dalykai, kurie naudojami Viešpačiui Kṛṣṇai, tiesiogiai priklauso transcendentinei sferai, todėl neturi nieko bendro su materija; žmonės, kuriuos domina tik materialūs malonumai ar jų atsižadėjimas, negali jų nei turėti nei atsisakyti.

15) Filosofas impersonalistas priešinasi minčiai, kad Kṛṣṇa yra pasiaukojimo objektas, ir pasipūtęs dėl savo įsivaizduojamo išsivadavimo garbės jis drįsta kritikuoti tikrus Viešpaties bhaktus. O prote, tu esi Vaiṣṇavų tarnas, todėl visuomet puoselėk viltį gauti šiek tiek pasiaukojimo. Tai kodėl tu keli tokį garsų bruzdėjimą, šaukdamas man ir bandydamas įrodyti tavo nuošalaus garbinimo tariamus pranašumus?

16) Klaidingai atsisakęs dalykų, kuriuos iš tiesų galima panaudoti tarnauti Viešpačiui, žmogus išdidžiai vadina save „atsižadėjusiu“, bet deja, su tokiu požiūriu jis niekada netaps Vaiṣṇavu. Palikęs tarnystę lotosinėms Viešpaties Hari pėdoms ir pasitraukęs į savo nuošalius namus, visa, ką jis laimės savo užsiėmimais, bus tik bevertis saviapgaulės turtas.

17) Visada tarnauk Śrī Rādhai ir laikykis atokiau nuo materialaus juslinio pasitenkinimo pagiežingos gyvatės. Šlovė, dalyvaujant Viešpaties kīrtane, neskirta puoselėti asmeninio pripažinimo ambicijas. O prote, tai kodėl tu nustojai save tapatinti su Rādhos amžina tarnaite ir vietoj to pasitraukei į nuošalią vietą, kad užsiimtum taip vadinamo bhajano apgaulingu procesu?

18) Viešpaties pamokslautojams pats vertingiausias lobis yra Vraja-dhāmoje gyvenančios amžinos asmenybės.  Jie niekuomet neprašo bevertės materialios reputacijos, kurią brangina tik gyvi mirusieji.  Vraja-vāsiai iš tiesų kupini gyvybės, todėl jie pamokslauja, kad suteiktų gyvybę vaikščiojantiems materialaus pasaulio lavonams. Visos Vraja-vāsių dainos yra apie Viešpaties Kṛṣṇos šlovę ir neturi net menkiausios šlovės troškimo priemaišos.

19) Šis nuolankus Rādhos ir jos mylimo Kṛṣṇos tarnas visuomet ilgisi kīrtano. Jis meldžia visus garsiai giedoti Viešpaties Hari vardus. Transcendentinė kolektyvinio giedojimo galia automatiškai pažadins prisiminimus apie Viešpatį ir Jo dieviškus žaidimus, kurie susiję su pačios sielos amžinu dvasiniu pavidalu. Tik tuomet bus įmanoma pasitraukti į nuošalią vietą ir Viešpaties garbinimu užsiimti privačiai.

Džiugi naujiena knygų mylėtojams. Lietuvių kalba išleistos naujos knygos:

• Bhagavad-gīta Kokia Ji Yra;
• Śrīmad Bhagavatam 1.1; 1.2; 4.1, 4.2;
• Savęs Pažinimo Mokslas;
• Krišna Aukščiausias Dievo Asmuo (vienas tomas);
• Anapus Laiko ir Erdvės;

Norintys įsigyti šias knygas su pristatymu į namus, skambinkite tel. 869613465.

Knygų aprašymą ir elektronines versijas galima rasti www.veduzinios.lt

(autorius Kavi Karnapura)

Baltas tyraširdžių karvių, besėdinčių palei kelią, atspalvis, kuris atrodė baltas it kamparo pudra, lengvai pranoko pilnaties spindėjimą, sukurdamas visiems malonų vaizdą. Jų nuostabius baltus kūnus iš blizgančio peizažo buvo galima išskirti tik pagal kietus ragus, kurie rodėsi tamsesni už kamanių spiečius. Taikiai sėdėdamos karvės jautė beribį džiaugsmą. Trokšdami pamelžti karves, piemenukai susitiko su Krišna, kuris skoningai atlieka visus žygdarbius ir semiasi džiaugsmo iš visko, ką bedarytų. Žvalgydamasis į visas puses, Krišna su dideliu džiaugsmu ir meile melžė karves.

Žinia, kad Krišna melžia karves, pasiekė gopių ausis, tarsi aistringas dramblys sutrypdamas jų minčių lotosus. Apžavėtos Madan-Mohano, nekreipdamos dėmesio į artimuosius gopės drąsiai lipo į apžvalgos bokštus, kad išvystų savo mylimąjį. Viena gopė pačiupusi kitai už rankos su dideliu entuziazmu tempė ją laiptais viršun. Kai gopės, plačiai atmerktomis akimis įdėmiai stebėjo Krišną ir karves, dangus prisipildė jų karštų ir meilių žvilgsnių mėlynais lotosais.

Savo mintis jos maudė nektaro upėje, besiliejančioje iš Krišnos veido mėnesienos. Lyg nepriklausomos yoginės smalsios gopių akys palaimingai klajojo į visas puses, joms bestovint ant namų stogų ir stebint Krišną, melžiantį karves. Niekas negalėjo jų akių atitraukti nuo Krišnos. Jų akys bandė išmelžti nektarą iš nuostabaus jų mylimojo veido.

Nors net ir pats Brahma negali apibūdinti šio žaidimo, kuriame Krišna melžia karves, kaip žvirblis niekada nepasieks žvaigždžių, visgi šis nereikšmingas poetas negali atsispirti pagundai pasimėgavimo semtis iš transcendentinių Krišnos žaidimų. Dėl šios priežasties, jis bandė pašlovinti Jį naudodamas kruopščiai parinktus žodžius.

Krišnos turbanas atrodė labai patraukliai, kai besitrindamas į karvių pilvus truputį pakrypdavo. Atsitūpęs ir tarp kelių laikydamas pieno kibiriuką Krišna atrodė labai kerinčiai su savo blizgančiu geltonu dhoti. Melžiant karves Jo nugara nuostabiai išsilenkdavo o alkūnės išsikišdavo į šalis, kai Jis į pumpurus panašiais pirštais suspausdavo ir paleisdavo tešmenis. Pirmiausia Krišna sudrėkindavo savo rodomąjį pirštą ir nykštį pieno puta, o tuomet žvitriai pieno upelius melždavo iš vieno tešmens, paskui kito. Krišnos rankų prisilietimas karvėms buvo daug mielesnis negu veršelių. Iš prieraišumo Viešpačiui karvės dosniai liejo pieno čiurkšles. Stiprios pieno čiurkšlės skleidė malonų garsą, užpildydamos gilų puodą. Pienas liedavosi ant žemės anksčiau, nei buvo atnešamas naujas puodas.

Kai gopės stovėjo apžvalgos aikštelėje nepailstamai žvilgčiodamos į Krišną, jas vienu metu apėmė ir nerimas ir ekstazė. Dabar, kai Krišna prisėdo ilgesingų gopių mintyse, jų protai tapo tokie sunkūs, jog net tūkstančiai vežimų nebūtų sugebėję atplėšti jų nuo mylimo Viešpaties. Nors ir drebėdamos iš baimės vyresniesiems, gopės buvo absoliučiai pakerėtos saldaus Krišnos daršano šventės. Pagarba ir nuolankumas negali varžytis su jų spontaniška meile Krišnai.Net jeigu gopės atrodo veidmainės, jos yra visiškai nepuolančios ir neklystančios. Šios nuostabios gopės atrodė lyg patyrusio juvelyro sukurti auksiniai vijokliai. Jausdamos gailestį savo tarnaitėms, stovinčioms čandrasalikose šalia jų, kalbėdamos jos dalinosi širdyse kylančiu džiaugsmu.

„Ei, sakhi, paklausyk. Mano akys pasiekė tobulumą, išvydusios tokį gaivinantį Šjamasundaros vaizdą. Aš grožiuosi malonia manojo Viešpaties elegancija. Jo visados jaunas, tamsiai melsvas kūnas švyti it naujas audros debesis. Mano kūną jau iškankino karštis, kylantis dėl kaimo vyresniųjų pasipriešinimo. Bet aš visgi noriu, kad mano kūnas tiktų Krišnai, Jo valdžiai, nes skirtinguose menuose Jis įgudusiai rodo aukščiausią tobulumą.
Tik pažvelkite, net ir tokioje būsenoje mano intelektas veikia gerai. Ei, paklausykite žaismingieji vijokliai! Be bičių lotosai praranda savo džiugesį ir blizgesį. Todėl, gražiausios iš visų merginų, dabar mes turime pademonstruoti savo mantros kartojimo galią, Krišną prisiviliodamos į savo kiemus.“

Kita sakhi paklausė: „Kaip mes tai padarysime?“

PRATĘSIMAS VĖLIAU.

Iš Sacinandana Svamio paskaitos Fruska Gouranga Vasaros stovykloje, Serbija, 2010 liepos 8 d.

Pas kiekvieną iš mūsų, slaptoje širdies kertelėje yra kažkas, kam jaučiame entuziazmą. Žodis „entuziazmas“ kilęs iš graikų kalbos žodžio entheos, kuris reiškia „Dievo išpildomas“. Tad, būti entuziastingu reiškia vidinę dvasią. Žmogus prisipildo dieviškų vilčių, ir mintys apie tai jam sukelia šypseną. Jis jaučia kad, „Jeigu taip darysiu, aš būsiu arčiau Krišnos.“

Eiti paskui tokį įkvėpimą reiškia keisti savo gyvenimą, o tai dažnai būna truputį rizikinga. Tai reiškia anapus savęs palikti tai ką žinome ir žengti į nežinomybę. Dauguma mūsų nedrįsta sekti paskui savo entuziazmą. Taip yra dėl to, ką Sufijų tradicija vadino „šventąja žaizda“. Kažkada mes pasielgėme neteisingai ir mums tai paliko gilų pėdsaką - šventą žaizdą.

Gaudiya Vaišnavų tradicijoje šventą žaizdą atitinka faktas, kad mes palikome Krišną, palikome meilės santykį su Juo. Nuo to laiko mes turime atvirą žaizdą, kuri užgyti gali tik atgaivinus šį santykį. Nuo tada, kai palikome šį santykį, mes visaip bandome atsikratyti diskomforto. Kai kurie bando tai daryti per materialius santykius, kai kurie sporto ar kitokio hobio pagalba, kai kurie metasi į seksą ir t.t. Bet tai tik nukrypimai nuo pradinės problemos. Gydyti „šventą žaizdą“ reikštų palikti susitaikėlišką gyvenimą ir daryti tai, kas yra anapus mūsų komforto zonos.

Ką bedarytume, vis tiek susidursime su kliūtimis. Tačiau, jei su entuziazmu darome kažką dėl Krišnos, Jis mums duos jėgų šias kliūtis įveikti. Krišna vadinamas bhava-grahi-janardana - tai reiškia, kad jis žiūri į mūsų širdį, kas ten yra. Jei motina augina vaikus ir kiek įmanoma suteikia jiems Krišnos sąmonės, Krišna tai priims. Jei kitas žmogus galvoja: „Ne, aš noriu atsižadėti“, Krišna priims ir tai. Jei kažkas norės dėl Krišnos atidaryti universitetą, tai Krišna tai ir priims. Jei žmogus keliaus po pasaulį, visur kirtane suburdamas minias žmonių ir duodamas dvasinį išsilavinimą, tai Krišna priims tai.

Krišna priima ne pačią veiklą, o meilės nuotaiką, su kuria mes savo veiklą pašvenčiame Jam.

O mano Viešpatie,
Aš taip manau, jog tu žinai, kad myliu tik tave,
nors ir apsimetu, kad myliu žmones arba daiktus.
Aš taip manau, jog tu žinai, kad jei man liūdna,
tai tik kada jaučiuos atskirtas nuo tavęs.
Nors, jei manęs paklaustų kas,
pateikčiau priežastis kitas.
Kai aš verkiu, žinok, tavęs man trūksta,
net jeigu ašarose ir kiti vardai.

Aš gi manau, kad tu taip pat žinai,
jog ieškau vien tavęs,
nors ir atrodo, jog dairaus kitų žmonių, daiktų.

Taip, aš - padalinta siela,
vis ieškanti kažko rytuos,
beeidama į vakarus.
Esu bejėgė siela,
kažin kieno nuo seno verčiama
gyventi dvigubą gyvenimą, kaip bhaktas ir melagis.

Bet ar žinai, kodėl rašau tau tai?
Nes noriu tavo specialìos malonės.
Prašau, nepasikliauk mano veiksmais,
ir žodžiais mano netikėk.
Pažvelk giliau į mano širdį,
ten pamatysi savo nuostabų veidą.

(Sacinandana Swami, 2009 balandis)

Originalus eilėraštis čia: http://www.sacinandanaswami.com/en/s1a31/poems/dont-trust-me.html

Rādhā paklausė saldžiu balsu: „Kaip tu žaidi su savo draugais šioje vietoje?" Kṛsṇa atsakė: „Aš apsirengiu imtynininko drabužiais ir galynėjuosi su savo draugais. Niekas taip neišmano imtynių, kaip aš, todėl aš lengvai nugaliu.“ Lalitā nusišypsojo ir paprašė Kṛsṇos parodyti, kaip jis grumiasi imtynininko drabužiais. Jie visi persirengė imtynininkų drabužiais, bet Kṛsṇa savo apranga labai didžiavosi. Rādhā labai švelniai nusišypsojo, pamačiusi Kṛsṇos imtynininko aprangą ir jie abu įžengė į imtynių areną. Nebuvo net klausimo, kas laimės o kas pralaimės šiose varžybose. Kandarpa, meilės dievas, stebėdamas šį žaidimą buvo labai patenkintas.

Šis žaidimas aprašytas Vraja-vilāsa-stavoje: „Aš dainuoju apie Bhāṇḍīros miško šlovę, kuriame žavingoji Śrī Rādhā norėdama susigrumti su Kṛsṇa kartu su savo draugėmis apsirengė imtynininkų apranga. Madanos (Kupidono) malonumui ši linksmai rungėsi su Bakāriu, Bakāsuros priešu, kuris taip pat buvo apsirengęs kaip imtynininkas.“

==========

Kartą Rādhā su savo draugėmis nešinos pieno puodynėmis atėjo čia, kad persikeltų per Yamuną. Jų grožis sužavėjo Kṛsṇą, kuris jų laukė sulūžusioje valtyje, norėdamas padėti joms persikelti per upę. Kai Rādhā pamatė Kṛsṇą, kuris apsimetė bemiegąs, ji šaukė jam vėl ir vėl, kad šis perkeltų jas į kitą upės pusę. Po kurio laiko Kṛsṇa paėmė jas į valtį, ir jausdamas širdyje didelę ekstazę nuplaukė nedidelį atstumą. Tuomet prasidėjo linksmybės, kurių net neįmanoma aprašyti, bet jas poetai labai gražiai aprašo savo raštuose. Toliau pateikiamas aprašymas iš Padyāvalī: „Rādhā sunerimusi tarė Kṛsṇai: 'Ši valtis yra sulūžusi, o upė čia labai gili. Mes esame jaunos merginos, o ši situacija mums visiškai nepalanki. Vienintelė mūsų išsigelbėjimo viltis esi tu, mūsų valtininkas. O Yadu-nandana, tavo pasiūlymu aš jau išmečiau iš valties visus savo puodus su pienu, savo vėrinius ir net savo šaliką, o kito kranto vis dar nematyti. Vanduo skverbiasi į valtį. Bet kurią akimirką, kai tik mus įtrauks audros sūkurys, mes paskęsime. Vaje, kokia nenumatyta nelaimė! O tu, Kṛsṇa, nepaisant viso šito, iš džiaugsmo ploji delnais. Mano rankos nesustodamos iš valties semia vandenį, o tu negali nustoti šaipytis. O Kṛsṇa, jei šį kartą aš išsigelbėsiu, aš daugiau niekada nekelsiu kojos į tavo valtį.‘ ”

Narahari Cakravarti, "Bhakti ratnakara", 5 skyrius

Vieną vakarą Šrimati Radharani apžiūrinėjo save veidrodyje, vertindama, ar gražiai atrodo, kaip tai įpratusios daryti jaunos merginos. Dangų buvo nušvietusi auksinė pilnatis ir mėnuo atsispindėjo veidrodyje. Tai pamačiusi Radharani pasisuko į Krišną ir tarė, „Krišna! Iš tikrųjų aš tokia pat graži kaip ir mėnulis, gražesnė už tave, tu tamsus tarsi naktis!“ Krišna nepasimetė, „Tu teisi, Radharani! Bet ar pastebėtum auksinio mėnulio grožį jei nebūtų nakties tamsos?“

Iš "Sadhu sangos" laikraštuko, www.gauranga.lt

Brangusis L.,
Jau vakaras ir oras šiltas
sumišęs su egzotiškais kvapais,
šventykloj skambina varpais.
O medžiuose – povai, beždžionės
prieš naktį miegui kuistosi.
Tu klausei, iš kur rašau tau.
Aš - nuostabiausioje kelionėje,
kurią tik sau gali įsivaizduot, didžiausiam nuotyky,
jis paglemžė mane ir nori dar daugiau.
Žemėlapiai man – tūkstantmetės knygos,
o viltis mana
sena kaip siela.

Aš ieškau Jo, su tūkstančiais vardų.
Praeiviai sako: mano siekiai neprotingi.
Jie naivūs, net išdidūs. Aš turiu sutikti.
Kartais aš manau, jie teisūs.
Tada verkiu iš nevilties parkritęs
lovoj.
Ar kada pasieksiu savo tikslą?

Jei sąžiningai, neturiu įrodymų - tikrai,
jokių garantijų – bet keista,
entuziazmas ir tikėjimas - draugai,
nors niekuomet neišgirdau Jo balso -
bent jau ne taip, kad užrašyt galėčiau.
Vis gi, kai šaukiu Jo vardą, man rodos Jis šalia.
Kai siūlau Jam ką nors, Jis atsiliepia,
giliai įkvėpdamas vidinį džiaugsmą.
Ir atsiminus Jį, iškart nelieka
nerimo širdy.

Nors iš tiesų nesu Jo matęs, bet atrodo
Atstumas iki jo – tiktai malda.
Retom akimirkom, kai reikia slėpti veidą,
jausmai užplūsta, nebūti lyg tol,
ir ašaros akis užlieja.
Jau išprotėjau?
(o tai būt gerai!)

Kodėl rašau tau visa tai?
Nes noriu, kad linkėtum man sėkmės.
Atleisk, jei įžeidžiau kada.
Ir jei gali, nubrauk skolas.
Galvok apie mane kaip apie tą, kitam krante
gyvenimo, nes pasiekiau jau tašką
kai nebegrįžtama.  Kelionė pagrobė mane.

Šrimati Rādhika yra pati geriausia karalaitė tarp Krišnos mylimųjų. Ši nuostabi jauna mergaitė spindi visomis geromis savybėmis, tokiomis kaip gailestingumas, saldumas ir gyvybingumas. Tarp Krišnos mylimųjų ji lyg karūnos brangakmenis, jos visi bruožai gražūs, o emocijos pačios įvairiausios. Rādhika yra geltonas ketaki žiedas premos sode, žaibo žybsnis saldumo debesyje, arba aukso linija ant grožio testavimo akmens. Rādhika yra palaimos mėnulio šviesa. Jos lieknos rankos nugali Kupidono puikybę. Rādhārānī yra prabangi meilumo vandenyno esencija ir kerinti šypsena apsvaigusiems nuo meilės. Ji yra 64 menų lobynas, ir visas gerąsias savybes vainikuojantis vertingas brangakmenis. Rādhikos spalva labiau auksinė už tūkstančius Parvati.

Narada munis karaliui Pracinabarhi (SB 4.29.39-40)

yatra bhāgavatā rājan
sādhavo viśadāśayāḥ
bhagavad-guṇānukathana-
śravaṇa-vyagra-cetasaḥ

tasmin mahan-mukharitā madhubhic-caritra-
pīyūṣa-śeṣa-saritaḥ paritaḥ sravanti
tā ye pibanty avitṛṣo nṛpa gāḍha-karṇais
tān na spṛśanty aśana-tṛḍ-bhaya-śoka-mohāḥ

"O Karaliau, kur didieji bhaktai, tyros širdies šventos asmenybės, nuolat kalbasi ir su didžiuliu dėmesiu klausosi apie Aukščiausio Dievo Asmens savybes, ten iš didžių ir šventų asmenybių lūpų sklinda demoną Madhu nužudžiusio Viešpaties nuotykių nektaro bangos, išsiliejusios visur aplinkui kaip upės. Karaliau, visi, kas geria šį nektarą, negali pasisotinti! Jie dėmesingai geria ausimis, už tai jų niekada nepaliečia alkis, troškulys, baimė, sielvartas ar iliuzija."

Indų kilmės dainininko Sir Ivano singlas Harė Krišna 2011 metais balandžio mėnesį pateko į 10 vietą JAV žurnalo Billboard šokių muzikos sąrašuose. Jei kam patinka šokių muzika, galite pašokti :)

hā nātha gokula-sudhākara suprasanna-
vaktrāravinda madhura-smita he kṛpārdra
yatra tvayā viharate praṇayaiḥ priyārāt
tatraiva mām api naya priya-sevanāya

„O Viešpatie, Tu išpildai savo bhaktų labiausiai puoselėjamus troškimus. O Gokula-sudhakara – Tu esi Gokulos mėnulis, kuris dalina visiems Vradžos gyventojams gaivinantį nektarą. Tavo veidas – tarsi išsiskleidęs lotoso žiedas – visuomet džiugus, kai išpildai savo bhaktų giliausius troškimus. O Madhura-smita – Tavo šypsena tokia saldi, tokia švelni! O Kṛpārdra – tavo širdis tirpsta iš užuojautos! Prašau, paimk mane ten, kur Tu kartu su savo mylimąja Śrīmati Rādhika, mėgaujiesi svaiginančios meilės žaidimais. Leisk man ten artimai tarnauti Jums abiems.“

Śrīla Raghunātha Dāsa Goswāmi, „Śrī Vilapa-kusumanjali“, 100

Ši viltis, bhakto vienintelė puoselėjama viltis, yra gyvenimą suteikiančio nektaro vandenynas. Kada ši viltis sunokins vaisių? Aš jaučiu, kaip svarbu man gyventi toliau, nes turiu vilties, jog vieną dieną aš priklausysiu Jos palydai. Bet, o varge, mūsų užsidegimas neauga, todėl mes negalime įgyvendinti savo vilčių iki galo; mes negauname to, ko taip karštai vylėmės. Jei mūsų viltis neišsipildys tą pačią dieną, jei Śrī Govindos mylimoji, kuri Jam yra viskas, nenužengs į mūsų širdį ir neapsireikš ten tą pačią dieną, tuomet, mes taip ir liksime apgauti, o visoje istorijos eigoje nerasime nei vieno didesnio nevykėlio nei mes patys.  Jei mus apgavo ir nesuteikė mums galimybės tarnauti tai asmenybei, kurios malonė suteiktų mums visa tai, ko kada nors galėtume siekti – taip pat ir vietą Bhagavano šventojoje buveinėje ir ryšį su visais dalykais, susijusiais su Juo – ir jei mes nesugebame suvokti Jos tikrosios tapatybės ar surasti Jos tarp 18000 Śrīmad-Bhāgavatam posmų, tuomet mūsų Bhāgavatos studijos buvo tik tuščias laiko gaišimas.

Śrīla Bhaktisiddhanta Sarasvati Ṭhākura

O naktį sapnavau, 
kad einame su Viešpačiu pajūrio smėliu.
Daugybė prabėgusio gyvenimo istorijų 
vis blyksteli danguj.
Kas kartą pastebėdavau pėdas ant smėlio.
Jų kartais buvo poros dvi,
O kartais tik viena.

Tai jaudino mane, nes pastebėjau:
kai būdavau gyvenimo dauboj,
kai aš kentėjau
iš skausmo, liūdesio ar pralaimėjimo,
Mačiau tik vieną porą pėdų.

Tad pasakiau aš Viešpačiui:
„Tu pažadėjai,
jei seksiu Tavimi
visad greta manęs žingsniuosi.
Bet pastebėjau aš, gyvenimo
išbandymais didžiausiais
tebuvo tik viena
pėdų pora ant smėlio.
Kai man reikėjo to labiausiai
kodėl tu nebuvai šalia?

Atsakė Viešpats man:
„Kai tu matei
tik vieną porą pėdų,
Tai Aš nešiau tave.“

Garsioji upė Jamuna teka per Vrindavaną it mėlynų lotosų girlianda, kujalos griovys, tamsiai mėlynas saris ar mėlynų safyrų vėrinys aplink dominuojančios Vrindavano dievybės Vrinda-devi kaklą.  Nors jos bangos nerimsta, Jamuna, savo tyruose vandenyse saugo nesuskaičiuojamą daugybę lotosų ir visados bhaktams suteikia premanandą. Garniai nuolat žaidžia jos vandenyse, o patenkintos žuvys plaukioja dideliais būriais. Jamuna dovanoja laimę bet kam, kas jai atsiduoda arba maudosi jos vandenyse.

Jamuna žėri dėl nuostabaus korsažo nuausto iš daugybės mažų vijoklių saivala, plaukiojančių ant jos vandens paviršiaus. Moteriškos ir vyriškos lyties paukščiai čakravaka suformuoja jos krūtis. Jos spalvinga suknelė yra nuausta iš baltųjų lotosų žiedadulkių. Padrikas būrys kamanių pasitarnauja jai kaip plaukų juosta. Ji turi mėlynas lotosines akis, raudonas lotosines lūpas ir žydinčių lotosų veidą.  Jos klubai yra platūs krantai papuošti baltų garnių diržu. Skardžios antys dainuoja it jos kojų varpeliai. Jamuna-devi, palaimos įsikūnijimas, garbina Krišną, nuolat aukodama Jam lotosus savo judančiomis, į bangas panašiomis rankomis.

Gėlių kupini medžiai ant Jamunos krantų atsispindi Jos vandenyse ir  atrodo it antras žydintis miškas. Matydamos paukščių atspindžius vandenyje, kvailos žuvys atplaukia ir juos kramsnoja. Naktimis, pamačiusios žvaigždžių atspindžius ant vandens, mažos žuvytės, pagalvojusios, jog tai maistas, suplaukia prie vandens paviršiaus ir bando jas suvalgyti. Balti, tviskantys Jamunos  krantai primena kamparo upes, gražų tamsoje žybsintį žaibą, sandalmedžio pastą, užteptą ant Vrinda-devi galūnių ar malati gėlių girliandas moters kasose.

Ant krantų, tarp smaragdinio žalsvumo žolės, auga gėlių lysvės.  Gražios kundžos ir daugybė mažų miškelių su čintamani vasarnamiais nusėja Jamunos krantus. Papūgos, gegutės, čakoros ir vandens paukščiai tokie kaip antys, garniai, sarari, kurari ir čakravaka, laksto po vasarnamių kiemus palaimingai dainuodami. Jie atrodo it rasika bhaktai, diskutuojantys apie širdžiai malonius Krišnos žaidimus. Jamunos krantai nusėti maudymosi ghatų, padarytų iš rubinų, koralų, smaragdų ir brangakmenių vaidurja. Šios ghatos atrodo lyg dorybės įsikūnijimas.

Keturi aukšti medžiai, kurie sukuria slaptavietes miško vasarnamiams, turi daugybę lapuotų šakų, kurios linksta link žemės ir suformuoja stogą. Du vijokliai apsivynioja kiekvieną šių medžių ir atrodo it pora apsikabinusių mylimųjų. Vijokliai persipina vienas kito gėlių žiedais, lapais ir vaisiais taip suteikdami malonų vaizdą žiūrintiems. Žydintys vijokliai padengia vasarnamių, kuriuose vyksta žaidimai, sienas. Persipynusios įvairių vijoklių šakos suformuoja vasarnamių duris, kurias supa kiti kvapnūs vijokliai. Įvairiausios spalvotos gėlės linksta žemyn, kad uždengtų vasarnamius kupolais. Kabančios gėlės juda it tikros vėduoklės čamara.

Ananda Vrindavana Campu

Prieš pradėdami kartoti mantrą, truputį skirkite laiko pasakyti sau, jog šventas vardas nesiskiria nuo Krišnos.