Erdvė talpina savyje daiktus. Sanskrito kalba erdvė vadinama ākāśa. Senesnis erdvės pavadinimas Vakaruose – eteris. Jame sklinda virpesiai ir gimsta materija. Nors erdvė, kaip ir laikas, nepriklauso nuo procesų ar daiktų, esančių joje, Kṛṣṇa erdvę priskiria 8 materialiems elementams, atsietoms Kṛṣṇos energijoms. Tokiu būdu materiali erdvė yra ribota, o taip pat riboja joje esančius objektus. Nors erdvę riboja ši visata, iš Vedų galime suprasti, kad egzistuoja kita erdvė, kuri talpina savyje visas materialias visatas, o taip pat ir dvasinį pasaulį. Nors dvasinė erdvė yra kitokia nei materiali, ji atlieka tą pačią funkciją – talpina savyje visus objektus. „Vedānta-sūtra“ (1.1.22) sako: ākāśas tal-liṅgāt – „žodis ākāśa Vedų literatūroje reiškia Aukščiausią Brahmaną, kadangi ākāśos aprašymas tinka tik Brahmano savybių aprašymui.“
„Bhagavad-gītoje“ (9.4) Kṛṣṇa sako:
mayā tatam idaṁ sarvaṁ jagad avyakta-mūrtinā mat-sthāni sarva-bhūtāni na cāhaṁ teṣv avasthitaḥ
„Savo neišreikštu pavidalu aš persmelkiu visą šią visatą. Visos būtybės yra Manyje, bet Aš nesu jose“.
Toliau, „Bhagavad-gītoje“ (9.6) sakoma:
yathākāśa-sthito nityaṁ vāyuḥ sarvatra-go mahān tathā sarvāṇi bhūtāni mat-sthānīty upadhāraya
„Suprask, kad lygiai taip pat kaip galingas vėjas, pučiantis visur, visuomet yra erdvėje, visos sukurtos būtybės taip pat yra Manyje.“
Kol materiali gamta ir erdvė yra neapreikšti, visos būtybės, o ir pati gamta tuo metu ilsisi Aukščiausiajame, kaip platesnėje, beribėje erdvėje („Bhagavad-gīta“ 7.6). Materiali erdvė menkų būtybių žvilgsniui ir matavimams atrodo beribė, tačiau miriadai visatų pasklinda iškvėpus Mahā Viṣṇu, kuris yra tikroji erdvė. Erdvė, kurioje viskas egzistuoja, ir visa tai, kas egzistuoja yra Kṛṣṇos sandhinī śakti – egzistencinės galios pasireiškimai. Dvasinio pasaulio erdvė su nesuskaičiuojamomis Vaikuṇṭhos planetomis – taip pat yra šios energijos, kurią įkūnija Viešpats Balarāma, apraiška.
Atnaujinta (Ketvirtadienis, 09 Liepa 2015 10:08)
Laikas yra Kṛṣṇa
Laikas yra elementas, nepavaldus trims guṇoms, bet iš tiesų gali veikti guṇas. Jis aukščiau materialios gamtos ir priverčia materiją kisti. Jis yra impersonalus Kṛṣṇos aspektas, apie kurį Pats Kṛṣṇa kalba „Bhagavad-gītoje“, 11.32:
śrī-bhagavān uvāca kālo 'smi loka-kṣaya-kṛt pravṛddho lokān samāhartum iha pravṛttaḥ ṛte 'pi tvāṁ na bhaviṣyanti sarve ye 'vasthitāḥ pratyanīkeṣu yodhāḥ
„Aukščiausias Dievo Asmuo tarė: Aš esu Laikas, didysis pasaulių griovėjas. Aš atėjau čia, kad sunaikinčiau visus žmones. Išskyrus jus (Pāṇḍavus), visi kariai abiejose pusėse bus nužudyti.“
Įdomu tai, kad „Bhagavad-gītoje“, 9 skyriuje Kṛṣṇa kalba apie materialią gamtą kaip Savo nuosavybę, kuri visiškai paklūsta Jam. Tačiau čia Kṛṣṇa sako, kad Jis Pats yra laikas. Tokiu būdu laikas užima ypatingą padėtį Dievo kūrinijos schemoje.
„Śrīmad-Bhāgavatam“, 10.51.19
kālo balīyān balināṁ bhagavān īśvaro 'vyayaḥ prajāḥ kālayate krīḍan paśu-pālo yathā paśūn
„Neišsenkantis laikas, stipresnis už stipriausius yra Pats Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Kaip piemuo, genantis gyvulius savo valia, Jis stumdo mirtingąsias esybes Savo žaidimo dėlei.
Atnaujinta (Ketvirtadienis, 09 Liepa 2015 10:08)
Naikinimas
„Śrīmad Bhāgavatam“ 12 giesmės 4 skyrius kalba apie pasaulio pabaigą. Ten sakoma, kad yra keturių rūšių naikinimas:
- nitya - ištisinis,
- naimittika - proginis,
- prākṛtika - elementinis ir
- ātyantika - galutinis. („Śrīmad Bhāgavatam“ 12.4.38)
Atnaujinta (Ketvirtadienis, 09 Liepa 2015 10:08)
Palaikymas
„Śrīmad Bhāgavatam“ 2.10.1 išvardija dešimt temų, apie kurias kalbės Śukadeva Gosvāmis. Tarp jų sthiti (palaikymas) ir pośana (malonė) kalba apie tai, kad Viešpats Viṣṇu palaiko šį materialų pasaulį. Jīva Gosvāmis komentuodamas šiuos posmus sako:
Sthiti (arba sthanaṁ) parodo Viešpaties Viṣṇu pergalę, Jo sugebėjimą palaikyti tvarką visatoje.
Viešpaties Viṣṇu pergalė reiškia Jo viršenybę palaikant įvairias taisykles bei įstatymus gyvoms būtybėms Jo kūrinijoje. Ši funkcija parodo Jo pranašumą prieš Viešpatį Brahmā ir Viešpatį Śivą, kurie atitinkamai atsakingi už antrinį kūrimą ir naikinimą. Kad palaikytų visatą (sthiti), Viešpats įsikūnija kiekvieną epochą, kaip mini „Bhagavad-gīta“ (4.8):
paritrāṇāya sādhūnāṁ vināśāya ca duṣkṛtām dharma-saṁsthāpanārthāya sambhavāmi yuge yuge
„Kad išlaisvinčiau doruosius ir sunaikinčiau nedorėlius, taip pat kad atstatyčiau religijos principus, Aš pats nužengiu epocha po epochos.“
Viešpats Viṣṇu palaiko šį kosmosą suteikdamas kiekvienai gyvai būtybei jos padėtį ir funkcijas, vadinamas dharma. Viešpats Viṣṇu yra taip pat varnāśrama dharmos Dievybė. Viešpats Viṣṇu taip pat nustatė yajños – aukojimo procesą, kurio dėka gyvos būtybės gali palaikyti savo egzistenciją ir būti laimingos. Tie, kurie dalyvauja šiuose dviejuose procesuose: vykdydami pareigas, kylančias iš užimamos padėties, ir atlikdami aukų atnašavimus Viešpačiui bei pusdieviams, pelno Viešpaties malonę ir globą.
Viešpaties malonė, parodyta šventoms asmenybėms, gyvenančioms šioje kūrinijoje, yra vadinama pośana. Tai asmeninis Viešpaties dėmesys Jo bhaktams, pašventusiems savo gyvenimą meilės tarnystei Viešpačiui. Viešpats asmeniškai atneša tokiems atsidavusiems tai, ko jiems trūksta ir išsaugo tai, ką jie turi.
Kas sukuria pasaulį?
Sankhyos pasekėjai sako, kad prakṛti (pradhāna) yra nepriklausoma materiali pasaulio priežastis. kaip pienas, kuris yra negyvas daiktas, savaime virsta rūgpieniu.
Vaišešikos pasekėjai sako, kad atomai yra materialioji priežastis.
„Vedānta sūtra“ 1.1.2 sako: janmādy asya yataḥ - kūrimas, palaikymas ir naikinimas kyla iš Dievo (brahmano). Toliau „Vedānta sūtra“ paaiškina, kad Dievas yra pasaulio veiksmingoji (efektyvioji), medžiaginė (materialioji) ir instrumentinė priežastis. Tai reiškia, kad Vienintelė realybė yra Dievas. Tai jis sukuria dvasinį ir materialų pasaulį iš savęs ir savimi, amžinai egzistuodamas keturiais pavidalais: savo asmeniniu pavidalu (svarūpa), dvasiniu pasauliu ir skaitlingais pavidalais jame (tad rūpa vaibhāva), gyvomis esybėmis (jīva) ir materija (pradhāna).
Lokavat tu līlā kaivalyam – „Dievas kuria pasaulį neturėdamas jokio motyvo. Nes tokia jo prigimtis ir žaidimas.“ („Vedānta sūtra“ 2.1.33)
„Pradžioje, mano brangusis, buvo tik jis vienintelis ir nebuvo nieko kito. Jis pagalvojo: „lai aš tapsiu daugeliu. Lai aš išaugsiu.“‘ („Chandogya Upaniṣad“ 6.2.1)
„Pradžioje visa tai buvo savastis, viena pati; nebuvo nieko kito, nei vieno mirksinčio. Jis pagalvojo: „Aš paskleisiu pasaulius.“ Ir jis paskleidė šiuos pasaulius.“ („Aitareya Upaniṣad“ 1.1.2)
„Brahmanas yra materialioji priežastis taip pat, nes šis požiūris neprieštarauja iliustracijai ir pasiūlymui, kurie yra pateikiami aptariamame Upaniṣados posme.“ („Vedānta sūtra“ 1.4.23)
„Brahmanas yra operatyvioji ir materialioji visatos priežastis, nes yra teigiama, kad kūrimas vyksta jo valia ir ankstesnis kūrimas taip pat vyko jo valia.“ („Vedānta sūtra“ 1.4.24)
„Jis užsinorėjo: „lai aš tapsiu daugeliu, lai aš tapsiu daugeliu, Lai aš išaugsiu.“ Jis mąstė apie save (kaip žmogus, atliekantis atgailą). Po to kai jis taip mąstė, jis paskleidė (sukūrė) visa tai kas yra. Paskleidęs tai, jis įžengė į tai. Įžengęs į tai jis tapo sat (tai kas apreikšta) ir tyat (tai kas neapreikšta).“ („Taitirīya Upaniṣad“ 2.6.1)
„Abu dalykai yra teigiami tiesiogiai, todėl Brahmanas yra tiek materialioji tiek operatyvioji priežastis.“ („Vedānta sūtra“ 1.4.25)
„Kas buvo medis ir kas mediena iš tiesų, iš ko tas medis padarytas, iš ko jie sukūrė žemę ir dangų? Taip, savo dvasioje klausinėja išminčiai, ant ko jis stovėjo, kai jis įkurdino visus dalykus.“ Brahmanas buvo mediena, Brahmanas buvo medis iš kurio jie suformavo dangų ir žemę; Taip, garbūs išminčiai, sakau jums, jis stovėjo ant Brahmano, laikančio pasaulius. („Ṛg Veda“ 1.81.4) ir „Taitirīya Brahmana“ 2.8.9.6)
Čia klausimas ir atsakymas parodo, kad Brahmanas yra tiek materialioji tiek operatyvioji visatos priežastis. Medis čia reiškia materialioji priežastis, o jos pasekmės yra dangus ir žemė.
Pasaulio Viešpats sukūrė dangų ir žemę iš medžio, kuris buvo materialioji priežastis, o tas medis buvo Jis pats. „Jie sukūrė“ yra daugiskaita, bet prasmė yra "jis sukūrė.“ Daugiskaita naudojam vienam Viešpačiui yra leistina Vedose. Klausimas užduodamas pasauliečio požiūriu: kas buvo medis, kas buvo medžio atrama, kas buvo visatos atrama, kokias medžiagas ir instrumentus naudojo Brahmanas kurdamas. Į visus šiuos pasaulietinius klausimus pateikiamas transcendentinis atsakymas, kuris parodo, kad Brahmano negalima vertinti materialiu požiūriu. Jis yra transcendentinis savo atributais ir sandara, ir todėl Jis yra tiek operatyvioji, tiek materialioji visatos priežastis.
„Brahmanas yra operatyvioji ir materialioji visatos priežastis, nes jis pats save tokiu padaro transformuodamas save į visatą.“ („Vedānta sūtra“ 1.4.26)
Atnaujinta (Ketvirtadienis, 09 Liepa 2015 10:09)
Išvaduotos ir sąlygotos sielos
Jīvos egzistuoja dviejose būsenose: išvaduotame būvyje (mukta-daśā) ir materialaus sukaustymo būvyje (saṁsāra-baddha-daśā). Jīvos, kurios yra tyri Śrī Kṛṣṇos bhaktai ir kurių niekuomet nesupančiojo māyā, arba kurios išsivadavo iš materialios egzistencijos Kṛṣṇos malonės dėka, vadinamos mukta-jīvomis. Išvaduotas egzistencijos būvis vadinamas mukta-daśā. Iš kitos pusės baddha-jīvos yra tos, kurios užmiršo Śrī Kṛṣṇą ir yra māyos naguose nuo neatmenamų laikų. Jų sąlygota egzistencija vadinama saṁsāra-baddha-daśā. Jīvos, laisvos nuo māyos, vadinamos cinmaya – visiškai dvasinės, o jų gyvenimo esmė yra tarnystė Kṛṣṇai (kṛṣṇa-dāsya). Jie gyvena ne šiame materialiame pasaulyje, o viename iš tyrų dvasinių pasaulių, tokių kaip Goloka, Vaikuṇṭha arba Vṛndāvanas. Jīvų, laisvų nuo māyos, yra nesuskaičiuojama gausybė.[1]
Kaip māyā suriša sielas?
Māyos surištų sielų taip pat yra nesuskaičiuojama gausybė. Jos nusisuko nuo Kṛṣṇos (kṛṣṇa-vimukhatā), todėl Kṛṣṇos šešėlinė energija (chāya-śakti) arba māyā, surišo jas savo trigubomis virvėmis, padarytomis iš trijų materialios gamtos savybių: sattva-guṇos (dorybės), rajo-guṇos (aistros) ir tamo-guṇos (neišmanymo). Sąlygotos sielos patenka į pačius įvairiausius egzistencijos būvius, priklausomai nuo šių gunų įtakos proporcijų. Tik pagalvokite apie jīvų kūnų, nuotaikų, išvaizdų, prigimčių, gyvenimo sąlygų ir judėjimo įvairovę.[2]
Kas yra materiali egzistencija?
Kai jīva patenka į materialią egzistenciją, ji įgyja naujo tipo ego. Tyrame egzistencijos būvyje jīvos ego reiškia: „Aš esu Kṛṣṇos tarnas“, tačiau sąlygotame būvyje atsiranda daugybė skirtingų ego tipų, kurie verčia gyvą būtybę mąstyti: „aš esu žmogus“, „aš esu devatā“, „aš esu gyvulys“, „aš esu karalius“, „aš esu brāhmanas“, „aš esu neliečiamasis“, „aš esu ligonis“, „aš esu alkanas“, „aš esu paniekintas“, „aš esu dosnus“, „aš esu vyras“, „aš esu žmona“, „aš esu tėvas“, „aš esu sūnus“, „aš esu draugas“, „aš esu mokslininkas“, „aš esu gražus“, „aš esu turtingas“, „aš esu vargšas“, „aš esu laimingas“, „aš esu liūdnas“, „aš esu stiprus“, „aš esu silpnas“. Šios nuotaikos vadinamos ahaṁtā, pažodžiui tai reiškia „aš“ pojūtis arba klaidingas ego.
Be šios ahaṁtā yra kita funkcija, vadinama mamatā („savininkiškumas“ arba pojūtis „mano“), kuri įsiskverbia į jīvos prigimtį.
Tokios nuotaikos pavyzdžiai yra: „Tai mano namas“, „tai mano nuosavybė“, „tai mano turtas“, „tai mano kūnas“, „tai mano vaikai“, „tai mano žmona“, „tai mano vyras“, „tai mano tėvas“, „tai mano motina“, „tai mano kasta“, „tai mano rasė“, „tai mano jėga“, „tai mano grožis“, „tai mano savybės“, „tai mano išsilavinimas“, „tai mano atsižadėjimas“, „tai mano žinios“, „tai mano išmintis“, „tai mano darbas“, „tai mano tarnai ir pavaldiniai“.
Visas šis kolosalus reikalas, paleidžiantis „aš“ ir „mano“ mechanizmą, vadinamas saṁsāra (materiali egzistencija).
Sampratos „aš“ ir „mano“ egzistuoja ir išvaduotame būvyje, tačiau čia jos dvasinės ir neturi jokių trūkumų. Išvaduota siela dvasiniame pasaulyje suvokia savo tyrą prigimtį tiksliai taip, kaip ją sukūrė Bhagavānas. Dvasinėje buveinėje veikia įvairūs tikro ego tipai, iš kurių kiekvienas turi sau būdingą „aš“ pojūtį, todėl ten taip pat yra daugybė tipų cid-rasos, transcendentinių jausmų mainų. Visi skirtingi dvasiniai reikmenys (cinmaya upakarana), sukuriantys konstitucinius rasos elementus, patenka į „mano“ kategoriją.[3]
Kuo blogos įvairios „aš“ ir „mano“ sampratos sąlygotame būvyje?
Tyrame būvyje sampratos „aš“ ir „mano“ yra tikros, o materialioje egzistencijoje jos yra įsivaizduojamos, primestos gyvai būtybei. Tai reiškia, kad šios sampratos nėra tikri jīvos aspektai, bet yra viso labo tik klaidingos tapatybės ir santykiai. Atitinkamai, visa materialių tapatybių įvairovė materialioje egzistencijoje yra nepastovi ir nereali, ir sukelia tik momentinę laimę ir kančią.[4]
Mahabhārata apie materialią egzistenciją
Mahabharatoje, 11 knygoje 5-6 dalyse, pasakojama istorija apie materialią egzistenciją:
Vidura tarė: „Vienas brāhmanas, gyvenantis didžiuliame pasaulyje, kartą atsidūrė dideliame, neįžengiamame miške, knibždančiame plėšrių žvėrių. Iš visų pusių puolė liūtai ir kiti žvėrys, dideli kaip drambliai. Visi jie garsiai riaumojo. Tokia buvo šio miško ypatybė, dėl kurios pats Yama jo bijotų. Dairantis po šį mišką, brāhmano širdis labai sunerimo. Jo plaukai pasistojo piestu, o kartu pasirodė ir kiti baimės požymiai. Pakliuvęs į mišką, jis pradėjo lakstyti šen bei ten, žvalgydamasis visomis kryptimis, ieškodamas prieglobsčio. Norėdamas išvengti šių baisių padarų, jis bėgo išsigandęs. Tačiau jam nepavyko atitrūkti ar išsilaisvinti nuo jų. Tuomet jis pamatė, kad šį siaubingą mišką juosia tinklas, ir kad baisi moteris stovi ten, ištiesusi rankas. Šis didelis miškas taip pat buvo apsuptas daugybės bauginančių penkiagalvių gyvačių, aukštų kaip uolos, liečiančių dangų. Miške buvo duobė, kurios anga buvo padengta daugybės kietų ir nelanksčių vijoklių bei augalų. Beklaidžiodamas brāhmanas įkrito į šią nematomą duobę. Jis susipainiojo tarp vijoklių, tankiai susipynusių tarpusavy, ir atrodė tarsi didelis duonmedžio vaisius, kabantis ant stiebelio. Jis kabėjo taip, pėdomis į viršų, o galva žemyn. Kol jis buvo tokioje pozoje, jį užpuolė kitos nelaimės. Duobės dugne jis pastebėjo didelę ir galingą gyvatę. Šalia duobės jis taip pat pamatė milžinišką dramblį. Dramblys buvo tamsios spalvos ir turėjo šešis veidus bei dvylika kojų. Gyvūnas po truputį artinosi prie duobės, padengtos vijokliais ir medžiais. Tarp medžio (augusio prie duobės krašto) šakelių skraidė daugybė baisių bičių, nesenai gėrusių medaus, surinkto koryje, aplink kurį skaidė didelis spiečius. Vėl ir vėl jis svajojo paragauti šio medaus, kuris nors ir saldus visoms būtybėms, patrauklus tik vaikams. Medus (surinktas koryje) daugybe srovelių tekėjo žemyn. Žmogus, kabantis duobėje, nuolat gėrė šias sroveles. Tačiau gerdamas medų tokioje apgailėtinoje situacijoje, jis niekaip negalėjo numalšinti troškulio. Nepasotintas išgertu medumi, žmogus norėjo vis daugiau. Net ir tuomet jis nepasidarė abejingas gyvenimui. Net ir čia žmogus tikėjosi gyventi toliau. Juodos ir baltos žiurkės graužė šio medžio šaknis. Žmogus bijojo plėšrūnų, baisios moters miško pakrašty, gyvatės duobės dugne, dramblio prie duobės krašto, bijojo, kad medis nugrius, pagraužtas žiurkių ir galiausiai bijojo bičių, skraidančių aplink ir geriančių medų. Tokioje būklėje jis leido laiką laukiniame miške, praradęs visus pojūčius, bet neprarasdamas vilties pratęsti savo gyvenimą.“
Dhṛtarāṣṭra tarė: „Vaje, didelė buvo to žmogaus kančia ir skausmo kupinas jo gyvenimas! Pasakyk man, geriausias iš pasakotojų, iš kur tas jo prisirišimas prie gyvenimo ir kur jo laimė? Kur tas kraštas, toks nepalankus dorybei, kuriame gyvena šis žmogus? O, pasakyk man, kaip gali šis žmogus išsivaduoti iš tokio didelio siaubo? Pasakyk man visa tai! Mes dėl jo kažkaip pasistengsime. Mano užuojauta buvo stipriai sujaudinta, išgirdus apie sunkumus, neleidžiančius jam išsigelbėti!“
Vidura tarė: „Žmonės, išmanantys mokṣos religiją, o karaliau, cituoja šią istoriją kaip palyginimą. Supratęs teisingai šią istoriją, žmogus gali pasiekti palaimą pomirtiniuose pasauliuose. Laukinė gamta yra didysis pasaulis. Neįžengiamas miškas jame yra ribota mūsų gyvenimo sfera. Plėšrūnai, kurie buvo paminėti, yra ligos, kurios mus puola. Milžinišką moterį, gyvenančią miške, išminčiai vadina senatve, sunaikinančia kūno grožį ir spindesį. Duobe yra vadinamas kūnas, arba visų įkūnytų būtybių fiziniai rėmai. Milžiniška gyvatė duobės dugne yra laikas – visų įkūnytųjų būtybių naikintojas. Iš tiesų laikas yra pasaulio naikintojas. Vijoklių pynės, augančios virš duobės, ant kurių tas žmogus kybojo žemyn galva, yra gyvenimo troškimai, kuriuos puoselėja visos gyvos būtybės. Šešiagalvis dramblys, o karaliau, einantis prie medžio ant duobės krašto, yra metai. Jo šeši veidai yra metų laikai, o jo dvylika kojų yra dvylika mėnesių. Žiurkės ir gyvatės, graužiančios medį, yra dienos ir naktys, trumpinančios visų gyvų būtybių gyvenimo trukmę. Bitės, šioje istorijoje, yra mūsų troškimai. Iš korių tekančio medaus srovelės yra malonumai, patiriami tenkinant troškimus, prie kurių žmonės taip stipriai prisirišę. Išminčiai žino, jog gyvenimo eiga yra būtent tokia. Tokio žinojimo dėka jie gali sutraukyti gyvenimo pančius.“
Atnaujinta (Ketvirtadienis, 02 Lapkritis 2017 17:33)
sahasra’śīrṣā puru’ṣaḥ | sahasrākṣaḥ sahasra’pāt | sa bhūmi’ṃ viśvato’ vṛtvā | atya’tiṣṭhaddaśāṅguḷam ||
puru’ṣa evedagṃ sarvam” | yadbhūtaṃ yacca bhavyam” | utāmṛ’tatva syeśā’naḥ | yadanne’nātiroha’ti ||
etāvā’nasya mahimā | ato jyāyāg’-śca pūru’ṣaḥ | pādo”உsya viśvā’ bhūtāni’ | tripāda’syāmṛta’ṃ divi ||
tripādūrdhva udaitpuru’ṣaḥ | pādo”உsyehāஉஉbha’vātpuna’ḥ | tato viṣvaṇ-vya’krāmat | sāśanānaśane abhi ||
tasmā”dvirāḍa’jāyata | virājo adhi pūru’ṣaḥ | sa jāto atya’ricyata | paścād-bhūmimatho’ puraḥ ||
yatpuru’ṣeṇa haviṣā” | devā yaṅñamata’nvata | vasanto a’syāsīdājyam” | grīṣma idhmaśśaradhdhaviḥ ||
saptāsyā’san-paridhaya’ḥ | triḥ sapta samidha’ḥ kṛtāḥ | devā yadyaṅñaṃ ta’nvānāḥ | aba’dhnan-puru’ṣaṃ paśum ||
taṃ yaṅñaṃ barhiṣi praukṣan’ | puru’ṣaṃ jātama’grataḥ | tena’ devā aya’janta | sādhyā ṛṣa’yaśca ye ||
tasmā”dyaṅñāt-sa’rvahuta’ḥ | sambhṛ’taṃ pṛṣadājyam | paśūg-stāg-śca’kre vāyavyān’ | āraṇyān-grāmyāśca ye ||
tasmā”dyaṅñātsa’rvahuta’ḥ | ṛcaḥ sāmā’ni jaṅñire | chandāg’ṃsi jaṅñire tasmā”t | yajustasmā’dajāyata ||
tasmādaśvā’ ajāyanta | ye ke co’bhayāda’taḥ | gāvo’ ha jaṅñire tasmā”t | tasmā”jjātā a’jāvaya’ḥ ||
yatpuru’ṣaṃ vya’dadhuḥ | katithā vya’kalpayan | mukhaṃ kima’sya kau bāhū | kāvūrū pādā’vucyete ||
brāhmaṇo”உsya mukha’māsīt | bāhū rā’janya’ḥ kṛtaḥ | ūrū tada’sya yadvaiśya’ḥ | padbhyāgṃ śūdro a’jāyataḥ ||
candramā mana’so jātaḥ | cakṣoḥ sūryo’ ajāyata | mukhādindra’ścāgniśca’ | prāṇādvāyura’jāyata ||
nābhyā’ āsīdantari’kṣam | śīrṣṇo dyauḥ sama’vartata | padbhyāṃ bhūmirdiśaḥ śrotrā”t | tathā’ lokāgm aka’lpayan ||
yaṅñena’ yaṅñama’yajanta devāḥ | tāni dharmā’ṇi prathamānyā’san | te ha nāka’ṃ mahimāna’ḥ sacante | yatra pūrve’ sādhyāssanti’ devāḥ ||
1. Šis Vyras turi tūkstantį galvų, tūkstantį akių ir pėdų tūkstantį. Jis žemę persmelkė visom kryptim ir išplėtė save anapus dar dešimt pirštų.
2. Šis Vyras yra visata, ir tai kas buvo ir kas bus. Jo valdžioje nemirtingumas, kai jis maistu praauga viską.
3. Tokia didybė jo, bet Vyras yra daugiau nei tai. Visos būtybės yra jo ketvirtis; trys ketvirčiai – kas nemirtingam danguje.
4. Trimis ketvirčiais Vyras viršun kilo, o vienas ketvirtis ir liko čia. Iš čia jis į visas kryptis pasklido, į tai kas valgo ir kas ne.
5. Iš jo Virāja[1] gimė, iš Virājos gimė Vyras. Kai jis gimė, anapus žemės buvo, už ir iki jos.
6. Kai dievai, paruošę aukai vietą, Vyrą padarė atnaša, pavasaris buvo lydytas sviestas, vasara – kuras, o ruduo – auka.
7. Septyni pagaliukai[2] supo jį, dar malkų triskart tiek, kada dievai paruošę atnašavimo areną, pririšo Vyrą kaip aukojamą gyvūną.
8. Jie patepimą[3] davė Vyrui, pirmajai aukai, ant šventos žolės. Juo Sādhyos[4] ir dievai taip pat išminčiai atliko atnašavimą.
9. Šiame aukojime, kur viskas buvo atnašauta, ištirpęs taukas[5] buvo surinktas ir jis[6] jį pavertė gyvūnais, gyvenančiais danguj, miške ir kaimuose.
10. Šiame aukojime, kur viskas buvo atnašauta, gimė Ṛg Vedos posmai, Sāma Vedos himnai; visi eiliavimai[7] ir Yajur Vedos mantros.
11. Iš jo gimė arkliai ir gyvuliai, turintys dvi dantų eiles; Karvės iš jo ir ožkos, avys.
12. Kai padalino Vyrą, į kiek dalių jie jį išskyrė? Ką jie vadina jo burna, ką rankomis, ką šlaunimis ir pėdomis?
13. Burna jo tapo brāhmaṇais, jo rankos virto kṣatriyais, jo šlaunys vaiśyais, iš pėdų gimė śūdros.
14. Iš jo proto mėnulis gimė, o saulė iš akių. Indra ir Agni išėjo iš burnos, o vėjas gimė iš gyvybės kvapo.
15. Vidus pasaulio kilo iš jo bambos, iš galvos - dangus. Iš jo pėdų išėjo žemė, o pasaulio kryptys iš ausų. Taip dievai sutvėrė pasaulių sandarą.
18. Aukojimo metu dievai pirmiausiai atnašavo aukai[8]. Tai buvo pirmas ritualo dėsnis[9]. Aukos galia pasiekia dangaus skliautą, kuriame gyvena Sādhyos ir kiti dievai.
hiraṇyagarbhaḥ samavartatāgre bhūtasya jātaḥ patirekāsīta | sa dādhāra pṛthvīṃ dhyāmutemāṃ kasmai devāyahaviṣā vidhema ||
ya ātmadā baladā yasya viśva upāsate praśiṣaṃ yasyadevāḥ | yasya chāyāmṛtaṃ yasya martyuḥ kasmai devāyahaviṣā vidhema ||
yaḥ prāṇato nimiṣato mahitvaika idrājā jagato babhūva | ya īśe asya dvipadaścatuṣpadaḥ kasmai devāya haviṣāvidhema ||
yasyeme himavanto mahitvā yasya samudraṃ rasayā sahāhuḥ | yasyemāḥ paradiśo yasya bāhū kasmai devāya haviṣāvidhema ||
yena dayaurugrā parthivī ca darḻhā yena sava satabhitaṃ yenanākaḥ | yo antarikṣe rajaso vimānaḥ kasmai devāyahaviṣā vidhema ||
yaṃ karandasī avasā tastabhāne abhyaikṣetāṃ manasārejamāne | yatrādhi sūra udito vibhāti kasmai devāyahaviṣā vidhema ||
āpo ha yada barhatīrviśvamāyana garbhaṃ dadhānājanayantīragnima | tato devānāṃ samavartatāsurekaḥ kasmai devāya haviṣā vidhema ||
yaścidāpo mahinā paryapaśyada dakṣaṃ dadhānājanayantīryajñama | yo deveṣvadhi deva eka āsīta kasmaidevāya haviṣā vidhema ||
mā no hiṃsījjanitā yaḥ parthivyā yo vā divaṃsatyadharmā jajāna | yaścāpaścandrā barhatīrjajānakasmai devāya haviṣā vidhema ||
parajāpate na tavadetānyanyo viśvā jātāni pari tābabhūva | yatkāmāste juhumastana no astu vayaṃ sayāma patayorayīṇāma ||
1. Pačioj pradžioj atsirado Auksinis gemalas. Kai gimė, jis buvo vienintelis kūrinijos Viešpats. Jis žemę ir šitą dangų laikė vienoje vietoje. Kas yra tas Dievas, kurį mes turim garbinti atnašomis?
2. Kas suteikia gyvybę, kuris duoda jėgų, kurio klausosi visi dievai (tik jam paklūsta); šešėlis jo - nemirtingumas ir mirtis. Kas yra tas Dievas, kurį mes turim garbinti atnašomis?
3. Kas savo didybe tapo vieninteliu kvėpuojančiųjų ir reginčiųjų viešpačiu, kuris valdo dvikojus ir keturkojus savo tvarinius - kas gi tas Dievas, kurį mes turim garbinti atnašomis?
4. Kas savos jėgomis išlaiko snieguotus kalnus, vandenynus, Rasos upę[1], kaip jie sako; kurio rankos yra keturios pasaulio kryptys – kas tas Dievas, kurį mes turim garbinti atnašomis?
5. Kas stulbinantį dangų ir žemę į vietas sustatė, sutvirtino dangaus skliautus, paleido saulę skrieti orbita; kas išmatavo šio pasaulio ertmę[2] - kas tas Dievas, kurį mes turim garbinti atnašomis?
6. Kas tas, kur link dvi susipriešinusios masės[3] žiūrėjo virpančiom širdim prašydamos pagalbos? Ką saulė patekėdama nušviečia savo spinduliais - kas gi tas Dievas, kurį mes turim garbinti atnašomis?
7. Kai vandenys aukštai pakilo, nešdami gemalą, kuris gi viskas, jie ugnį[4] iššaukė ir gimė jis – vieningas Dievų gyvybės kvapas. Kas gi tas Dievas, kurį mes turim garbinti atnašomis?
8. Kas savoje didybėje nužvelgęs vandenis, kurie nešiojo Dakṣą, pradėjo auką? Kas buvo vienas Dievas tarp visų dievų? Kas gi tas Dievas, kurį mes turim garbinti atnašomis?
9. Lai nedarys žalos mums jis, kuris pradėjo žemę ir sukūrė dangų, kurio įstatymai teisingi, kuris sukūrė plačius didingus vandenis. Kas gi tas Dievas, kurį mes turim garbinti atnašomis?
10. Prajāpati, o palikuonių Viešpatie, tu vienas apglėbi visas esybes. Išpildyk mūsų troškimus, dėl jų tau atnašaujam šitą auką. Lai būsim turtų viešpačiai.
Atnaujinta (Ketvirtadienis, 30 Gegužė 2013 15:47)
nāsadāsīn no sadāsīt tadānīṃ nāsīd rajo no vyomāparo yat | kimāvarīvaḥ kuha kasya śarmannambhaḥ kimāsīd ghahanaṃ ghabhīram ||
na mṛtyurāsīdamṛtaṃ na tarhi na rātryā ahna āsītpraketaḥ | ānīdavātaṃ svadhayā tadekaṃ tasmāddhānyan na paraḥ kiṃ canāsa ||
tama āsīt tamasā ghūḷamaghre praketaṃ salilaṃ sarvamāidam | tuchyenābhvapihitaṃ yadāsīt tapasas tanmahinājāyataikam ||
kāmastadaghre samavartatādhi manaso retaḥ prathamaṃ yadāsīt | sato bandhumasati niravindan hṛdi pratīṣyākavayo manīṣā ||
tiraścīno vitato raśmireṣāmadhaḥ svidāsī 3 duparisvidāsī 3t | retodhāāsan mahimāna āsan svadhā avastāt prayatiḥ parastāt ||
ko addhā veda ka iha pra vocat kuta ājātā kuta iyaṃvisṛṣṭiḥ | arvāgh devā asya visarjanenā athā ko veda yataābabhūva ||
iyaṃ visṛṣṭiryata ābabhūva yadi vā dadhe yadi vā na | yo asyādhyakṣaḥ parame vyoman so aṅgha veda yadi vā naveda ||
Nebuvo dar tada nei nieko, nei būtybės; Nebuvo erdvės, nei dangaus skliautų aukštybės. Kas veržėsi gyvybėn? Kur? Kieno globotas? Kur niūksė gelmės, vandenų bekraštis plotas?
Mirties tada nebuvo nei nemirtingumo; Dienos griežtai nematės ir nakties skirtumo. Savaime Vienas Jis alsavo nealsavęs; Be Jo gi niekur nieks nėra daugiau gyvavęs.
Tamsa pradžioj akla tegludė ūkanota, O visuma lyg neaprėpti marių plotai! Apgaubtas tyruma (tuštuma) gyvavimo šaltinis, Kaitros įdiegtas mezgės vienas pirmutinis.
Iš to viršum pražydo visupirm geidimas; (kama) Paskui jam artimas grynos sielos kvėpimas!.. (jis buvo pirmapradė proto sėkla) Ir štai dabar galvodami išminčiai rado Pačioj net nebūtybėje būtybės pradą (pančius).
Nutiesę pražulniai matavimui virvaitę (pančius, jungiančius būtį su nebūtimi) Pasiekė, kas ten viršuje? ir kas žemai ten? (ar buvo kas viršuj jos, ar žemiau jos?) Diegų (sėklos) davėjai? ar (ir) jėgų susibūrimas? (sėklos davėjas – vyriškasis principas, jėga (śakti) - moteriškasis) Žemai savigama (malonumas, impulsas), o aukštumoj skridimas (davimas, intencija)?
Tai kas gi pasakys? ir kas tai visa žino, Iš kur ta visata? ir kas ją pagamino? Jei su pasauliu drauge ir dievai sutverti, Tai kas gi bepajėgs mums paslaptį atverti?
Iš kur tas tvarinių begalis įvairumas? Gal to, kurs tvėrė, gal netvėrė, sumanumas? Tai žino tik dangaus aukščiausiasai valdovas!. Nejaugi ir Jisai nebūtų to žinovas?
Vertimas Maironio. Skliaustuose pateiktos interpretacijos (patikslinimai, paaiškinimai) Atnaujinta (Ketvirtadienis, 30 Gegužė 2013 15:44)
|
|