Reklama
prabhupada.jpg
Reklaminis skydelis
Komentarai
  • labai prasau nesmerkite iš pyrmo žvilksnio : :-)
  • as esu irmanto žemaičio dukra ir noriu pasakyti ka...
  • Ar galima valgyti saulegrazas per ekadsi?
  • nu geras 8)
  • Čia nepaminėtas atvejis, kai šventų vardų kartojim...
Pradžia Filosofija Dievas Grožis ir valdžia

Grožis ir valdžia

Vartotojo vertinimas: / 0
BlogiausiasGeriausias 

Vienas iš pamatinių Śrīmad-Bhāgavatam filosofinių principų yra skirtumas tarp dviejų  iliuzijos tipų: Yoga-māyos ir Mahā-māyos, dvasinės ir materialios egzistencijos būsenų  atitinkamai.  Nors Kṛṣṇa yra Dievas, visagalė, visažinanti Aukščiausia Būtis, Jo artimieji palydovai dvasiniame pasaulyje myli Jį taip stipriai, kad regi Jį kaip savo mylimą vaiką,  draugą, mylimąjį ir t.t. Kad jų ekstazinė meilė galėtų peržengti visus paprastos pagarbos  ribotumus, jie pamiršta, kad Kṛṣṇa yra Aukščiausias visų visatų Dievas, ir tokiu būdu jų  tyra intymi meilė skleidžiasi be ribos. Kažkas gali manyti, kad jų veikla, su Kṛṣṇа  elgiantis kaip su bejėgiu vaiku, meiliu vaikinu ar žaidimų draugu, turėtų būti avidyos –  neišmanymo apie Viešpaties Kṛṣṇos kaip Dievo padėtį, pasireiškimas, bet Vṛndāvano  gyventojai faktiškai ignoruoja antraeilę Kṛṣṇos didybę ir intensyviai susitelkia į Jo beribį grožį, kuris yra Jo paties egzistencijos esencija.

Faktiškai, aprašinėti Viešpatį Kṛṣṇą kaip aukščiausią valdovą ir Dievą yra beveik politinė  analizė, tyrinėjanti galios ir valdžios hierarchiją. Tokia galios lygmenų ir valdymo  hierarchijų analizė yra reikšminga tik kontekste, kuriame viena esybė nėra visiškai ir su  meile atsidavusi aukštesnei esybei. Kitais žodžiais, kontrolė tampa pastebima arba  sąmoningai suvokiama kaip kontrolė, kai yra pasipriešinimas šiai kontrolei.  Pateiksime  paprastą pavyzdį: Doras, įstatymams paklūstantis pilietis žiūri į policininką kaip į  geranorišką draugą, o nusikaltėlis mato jį kaip pavojingą bausmės simbolį. Tie, kurie su  entuziazmu pritaria vyriausybės politikai, nejaučia, kad vyriausybė juos kontroliuoja,  greičiau, kad ji padeda jiems.

Tokiu būdu Viešpatį Kṛṣṇą kaip „valdovą“, o iš čia ir kaip „Aukščiausią Dievą“ regi tie, kurie  nėra iki galo sužavėti Jo grožio ir žaidimų. Tie, kurie visiškai įsimylėjo Viešpatį Kṛṣṇą,  susitelkia į Jo kilnias, patraukliąsias savybes ir, dėka jų santykio su Juo prigimties, ne per daug pastebi Jo valdžios galią.

Paprastas įrodymas, kad Vrajos gyventojai peržengė žemesnes Dievo sąmonės būsenas,  o ne nesugebėjo jų pasiekti, yra faktas, kad Viešpaties žaidimų metu jie dažnai  „prisimena“, kad Kṛṣṇa yra Dievas. Paprastai jie nustemba tai prisiminę, nes buvo visiškai užsimiršę, matydami Kṛṣṇą savo draugu, mylimuoju ir t.t.

Žodis kāma paprastai naudojamas parodyti materialius troškimus, arba, kitu atveju,  dvasinius troškimus, tokius intensyvius, kad jie tampa kažkuo panašūs į stiprius  materialius troškimus. Vis dėlto, išlieka fundamentalus skirtumas:  materialūs troškimai  yra savanaudiški ir savęs patenkinimui; dvasiniai troškimai neturi savanaudiškumo,  būdami išimtinai skirti kito, Viešpaties, malonumui. Tokiu būdu Vṛndāvano gyventojai  atliko savo kasdieninę veiklą vien tik jų mylimo Kṛṣṇos malonumui.

Reikia atsiminti, kad visas Kṛṣṇos nužengimo į šį pasaulį tikslas yra patraukti gyvas  būtybes namo, atgal pas Dievą. Tam reikalingi du dalykai: kad Jo žaidimai apreikštų  dvasinio tobulumo grožį, ir kad jie kažkaip pasirodytų aktualūs ir todėl įdomūs šio  pasaulio sąlygotoms sieloms.  Bhāgavatam dažnai teigia, kad Viešpats Kṛṣṇa vaidina tarsi jaunas aktorius ir Jis be jokios abejonės šiame dramatiškame spektaklyje panaudoja  savo amžinuosius atsidavusius. Tokiu būdu Viešpats Kṛṣṇa čia mąsto pats Sau, jog  žmonės šiame pasaulyje iš tiesų nežino savo galutinės paskirties vietos, ir su akivaizdžiai pašaipiu atspalviu Jis galvoja lygiai taip pat apie Savo paties amžinai išvaduotus  palydovus, kurie šiame pasaulyje vaidino paprastus piemenų kaimo gyventojus.

Be dviprasmybės, akivaizdžios šiame posme, kai ji taikoma Kṛṣṇos išvaduotiems  palydovams, Kṛṣṇa čia visiškai tiesiogiai ir su atvira kritika svarsto apie paprastus  žmones.  Kuomet taikomas sąlygotoms sieloms, kurios iš tiesų klajoja po visatą, Jo  teiginys, kad žmonės veikia vedami neišmanymo ir geismo, yra nesušvelninamas kitos,  gilesnės, dvasinės prasmės. Žmonės aplamai yra paprasčiausiai neišmanėliai ir jie rimtai  nemąsto apie savo galutinį paskyrimą. Kaip įprasta, Viešpats Śrī Kṛṣṇa sugeba pasakyti  daug gilių ir sudėtingų dalykų keliais paprastais žodžiais. Kokie mes esame sėkmingi,  kad Dievas nėra sausas energijos laukas, transcendentinis, spindintis gumulas arba iš  viso niekas, kaip įvairūs žmonės norėtų. Faktiškai, Jis yra pats nuostabiausias Dievo  Asmuo, kupinas absoliučių asmeninių savybių, ir tikrai tai, ką mes sugebame padaryti, Jis gali padaryti geriau, ką liudija Jo puiki kalbėjimo maniera.

Śrīmad Bhāgavatam, 10.28.13 komentaras

Atnaujinta (Penktadienis, 10 Rugpjūtis 2012 15:32)

 

Comments  

 
+1 #1 Julija 2012-08-22 13:09
Juk tiesa kai koncentruojamės į kažką labai gražaus, protas po kurio laiko natūraliai linksta link kažko labai bjauraus, purvino. Per savo gyvenimą bhakti jogą praktikuojantys žmonės patiria kaip dvasinės asmenybės "dvasinis" išaukštinimas irgi veda į "dvasinę" kančią. Kodėl kalbant apie Krišnos patrauklumą nekalbama apie proto prigimtį blaškytis tarp priešybių?
 
Kalendorius